Draugystės svarba vaikų gyvenime: nuo mažumės iki brandos

Bendravimas su aplinkiniais žmogui svarbus nepaisant jo komunikabilumo ar uždarumo. Vieniems pakanka pokalbių darbe, kiti geriausiai jaučiasi šeimos rate, o tretiems būtinas draugų būrys. Tačiau dažnas sutiks, kad bent vienas tikras draugas - didelis turtas. Bet šį turtą reikia mokėti saugoti ir puoselėti. Geriausia to mokytis dar vaikystėje.

Draugystės raida vaikystėje

Ankstyvame amžiuje draugystė dar nelabai suvokiama. Draugai 2-4 metų mažyliui yra visi, su kuriais jis žaidžia. Taip pat greitai jie tampa nedraugais, vos tik atsibosta ar kuo neįtinka. Dėmesys šiame amžiuje yra nukreiptas vien į save ir asmeninius poreikius, tad ir draugystės nėra stipriausias ryšys. Tuomet svarbiausia - šeima. Vaiko raidos psichologų nuomone, nereikėtų versti susidraugauti, jei jaučiamas pasipriešinimas. Taip galima vaiką ilgam atbaidyti nuo noro pažindintis arba net paskatinti agresyvumą kito atžvilgiu. Kol kas geriausi draugai yra tėvai, tad ir pernelyg didelio dėmesio supažindinimui, kas yra draugystė, nereikia.

Jei mažylis nedrąsus, nori, tačiau drovisi prieiti prie kitų vaikų, pakanka tėvams sukurti situaciją, kad svetimas vaikas būtų užkalbintas ir įtraukti į bendravimą saviškį. Galų gale darželis yra puiki terpė mokytis draugauti. Čia vyrauja bendra veikla, žaidimai, dar nėra jaučiamas priešiškumas, nemokama taip skirstyti ir vertinti kaip mokykloje.

Svarbesnis yra priešmokyklinis amžius, pirmi metai mokykloje. Tuomet vaikai jau pradeda po truputį suprasti draugystės esmę. Draugas jau nebūtinai tas, kuris pavaišino saldainiu, o tas, su kuriuo jam smagu būti, linksma žaisti. Daugiausia draugų susirandama pradėjus lankyti mokyklą, įvairius būrelius. Jei vaikas nėra linkęs užsidaryti, būti vienas, tai etapas, kai jis ima tolti nuo šeimos. Šiuo metu įdomesnis tampa laikas su draugais. Tėvams neretai sunku suvokti, kad jie - nebe pasaulio centras. Draudimai ar priverstinis laiko leidimas vien šeimos rate padėtį gali tik pabloginti. Žinoma, 5-8 metų vaikas turėtų nepamiršti, kur jo namai ir noriai dalį laisvalaikio leisti juose. Tačiau, kad tai užsitarnautų, tėvai taip pat turi įnešti savo indėlį - parodyti, kad jie palankiai vertina vaikų draugystę, leidžia atsivesti draugus į namus, noriai organizuoja bendrus žaidimus. Taip pat nereikėtų kištis į smulkius ginčus, bet leisti suprasti, kad prireikus vaikas visada gali kreiptis patarimo į mamą ir tėtį.

Vaikui augant, šios paprastos taisyklės tampa vis svarbesnės. Jei suaugusieji palieka užtektinai laisvės apsispręsti, su kuo vaikams draugauti, pagarbiai priima jų sprendimus, paprastai vaikai atsidėkoja už supratimą. Pajusite, kad ir augdamas vaikas nevengia būti namuose, supažindina su draugais, noriai apie juos kalba. „Mamai gal ir ne visada mano draugai patikdavo, bet ji stengėsi suprasti juos. Nebuvo nei vieno draugo, kurio užsukusio nebūtų pavaišinusi arbata, paklaususi, kaip sekasi“, - patirtimi iš vaikystės dalijasi dabar jau pilnametė Aistė. Ji mano, kad tėvai atstumia vaikus nuo savęs ne visada pagrįstomis nuomonėmis apie atžalų draugus, galimą jų neigiamą įtaką.

Pedagogė Ieva Žiūraitė pasakoja apie draugystes vaikų darželyje. Kiek jos yra svarbios vaikui, kokio amžiaus vaikai jau sugeba užmegzti draugystę, kuri tęsis visą gyvenimą? Konsultuoja “Šilagėlės” vaikų darželio pedagogė Ieva Žiūraitė. Geriausiai vaikai mokosi bendraudami su pedagogu ir su savo bendraamžiais. Toks bendravimas perauga į draugystę, kuri, kaip teigia psichologas Robert Selman, prasideda jau nuo 3 metų. Šio amžiaus vaikai dar nelabai sugeba suprasti kito žmogaus požiūrį ir tiki, kad kiti vaikai galvoja taip pat, kaip ir jie patys. Tačiau jau šiame amžiuje vaikams patinka turėti draugų, ir jie aiškiai pasirenka, kurie vaikai jiems patinka labiau už kitus.

Didelę reikšmę draugystei skiria 5 - 9 metų vaikai. Šiame amžiuje vaikams draugai yra tie, kurie daro gerus darbus ar rūpinasi savo draugu. Pavyzdžiui: „Duok man šitą daiktą ir aš su tavimi draugausiu“. 6 - 12 metų vaikai draugystę supranta kaip „paslauga už paslaugą”. Ir jei vaikas padaro ką nors gero savo draugui, jis tikisi ko nors panašaus gauti iš savo draugo. Šiame amžiuje vaikams labai svarbu sąžiningumas, abipusiškumas, gebėjimas matyti situaciją ir savo draugo akimis, ir pačių vaikų nusistatytų (kartai gan sudėtingų) taisyklių laikymasis.

Taigi, draugystė vaikams padeda augti, pažinti pasaulį, atskleisti save, leidžia kartu smagiai leisti laiką, dalintis paslaptimis, patirtimi ir patarimais, suteikia daugybę progų ir drąsos įgyvendinti įvairius sumanymus ir įsitraukti į įdomias veiklas.

Tačiau ne visiems vaikams pavyksta greitai susirasti draugų dėl savo ramaus, drovaus būdo ar priešingai agresyvaus, šiurkštaus elgesio, negalios požymių ar fiziologinės išvaizdos, tokie vaikai dažnai patenka į uždarą ratą, kurio be tėvų ir pedagogų pagalvos negali įveikti.

Norint padėti vaikams puoselėti draugystės įgūdžius reikalinga skatinti vaiką užmegzti ryšius, palaikyti draugiškus santykius, padėti išsprendžiant susidariusius konfliktus. Taigi, tėveliai turėtų: Drąsinti vaikus draugams užduoti klausimus, pasiūlyti idėjų, įdomios veiklos - žaidimų, pakviesti kartu ką nors veikti, kuo nors pasidalinti, pozityviai komentuoti ir šypsotis; Paaiškinti ir konkrečiai patarti apie vaiko vienokio ar kitokio elgesio sukeltus sunkumus visų pirmą jam pačiam, o vėliau ir aplinkiniams, pademonstruoti pozityvias alternatyvas; Leisti vaikams išreikšti savo nuomonę apie savo savijautą ir jausmus, atsiradus konfliktams ir kartu ieškoti sprendimo būdų.

Taip pat žr. Taip pat galimos ir kitos priemonės vaikų izoliacijai įveikti: Paskaitykite knygas draugystės, draugo susiradimo tema, tai galėtų būti knygos A. Milano „Mikė pūkuotukas” ar A. Lindgren „Pepė Ilgakojinė” ir užveskite diskusiją apie draugo susiradimą; Suorganizuokite bendrą veiklą ar užsiėmimą kartu, kad patys vaikai galėtų pasidalinti darbais ar atsakomybėmis; Kalbėkitės su vaiku apie jo veiksmus Nupasakojant vaiko veiksmus žodžiais, kuriais padėsite vaikui suprasti ir kartu pakeisti elgesį, kuris sukelia kitiems vaikams problemų ir nėra tinkamas ir priimtinas kuriant draugiškus santykius. Pavyzdžiui: „Ar pastebėjai, kad atsisėdai ant grindų per patį vidurį ir trukdei statyti bokštą”. Kitą kartą, paklausk vaikų, kur tau atsisėsti ir kartu žaisti. Pažiūrėkime ar tai bus geriau?”; Pabrėžkite draugiškumo privalumus ir vaikas matydamas pozityvaus elgesio pasekmes, daug mieliau savo elgesiu stengsis integruotis į kitų vaikų būrį; Padėkite įveikti atstūmimą skatindami kitus vaikus vengti pasisakymų, kaip, „tau negalima”, „eik iš čia”.

Dažnai draugai neatsiranda staiga. Reikia nemažai laiko, kad pažįstamas vaikas taptų tavo draugu. Tam, kad susidraugautum su kitu vaiku, neužtenka vien noro tai padaryti, svarbu pačiam parodyti, jog kitas vaikas rūpi. Ir čia labai svarbi kiekvieno vaiko iniciatyva, noras ir asmeninis indėlis į draugystės kūrimą ir draugiškų ilgaamžių santykių puoselėjimą.

Kaip padėti vaikui susidraugauti?

Vaikiška draugystė - tikrai labai svarbus gyvenimo etapas. Vaikystės draugai dažniausiai lieka visam gyvenimui, jie tikri, nuoširdūs, neišskaičiuojantys. Gal todėl, tie draugai, kuriuos turėjom vaikystėje ir su kuriais nukeliavome ilgą kelią iki suaugusiųjų gyvenimo yra patys brangiausi, praktiškai šeima. Tačiau ne visi vaikai geba susirasti draugų. Jiems tai gali būti sunkus išbandymas. Draugauti nori, o kaip susidraugauti - nežino. Jei Jūs iš savo vaiko kada nors girdėjote: „Niekas manęs nemėgsta” arba „Niekas nenori su manimi draugauti” - tai signalas, kad laikas imtis priemonių Jums. Žinoma, mes, suaugusieji, negalime draugauti su vaiko bendraamžiu už jį. Tačiau tai, ką mes galime padaryti, tai išmokyti vaiką ir jam paaiškinti (parodyti), kas svarbiausia draugystėje kokio amžiaus draugas bebūtų.

Pirmiausia vaikas mokosi užmegzti ryšius su kitais žmonėmis. Stebėkite, kokiu būdu jūsų vaikas užmezga draugystes. Ar jis bendrauja su kitais vaikais? O gal jaučiasi vienišas ir atstumtas? Viskas gerai, jei vaikas turi tik kelis draugus, tai dar nebūtinai yra problema. Ar turi draugų, su kuriais draugauja jau ilgesnį laiką.

Kiekviena draugystė prasideda nuo simpatijos, žmogus turi parodyti kitam žmogui, kad jis jam patinka, kad jam norisi su juo būti (draugauti), žaisti ir kartu leisti laiką. Todėl pirmajame draugystės užmezgimo etape išmokykite vaiką parodyti bendraamžiui, kad jis pasiruošęs draugystei, kad bendraamžis jam patinka.

Pasisveikinimas - pirmas žingsnis link draugystės

Vienas paprasčiausių ir būtinų būdų parodyti norą draugauti - pasisveikinti su potencialiais draugais. Uždari vaikai dėl to dažnai gali turėti problemų, ne kiekvienam lengva prieiti prie nepažįstamo bendraamžio ir pasisveikinti. Lygiai taip pat ne visuomet sulaukiama adekvačios reakcijos į kito vaiko pasisveikinimą. Pasitaiko atvejų, kai kitam vaikui pasisveikinus: „Labas”, uždaras vaikas arba neatsako (nors norėtų), arba tiesiog nusisuka. Geriausiu atvejų kažką neaiškiai numykia. Nepaisant to, kad tokia reakcija gali būti dėl to, kad vaikas nedrąsus arba tiesiog nemoka tinkamai pasisveikinti, kiti vaikai tai gali palaikyti ženklu, kad mažylis nenori su jais žaisti arba kad jie jam nepatinka. Nors tai visiškai ne tai, ką galvoja uždaras vaikas, būtent tokią žinią signalizuoja jo komunikacija. Todėl jei Jūsų vaikas nemoka pasisveikinti arba atsakyti į bendraamžio pasisveikinimą - pats laikas to mokyti.

Išmokykite vaiką iki automatizmo sveikintis su kitais žmonėmis žaisdami vaidmeninius žaidimus, pasipraktikuokite su pažįstamais vaikais (pažįstamais Jums, ne vaikui). Suskaidykite pasiveikinimo veiksmą į smulkesnius: į draugišką pasisveikinimą įeina akių kontaktas (jei įmanoma), šypsena ir aiškus garsus (bet ne per daug) komunikavimas (arba alternatyvi komunikacijos forma), kad būtum išgirstas. Jei pasisveikinus paklausi kito vaiko vardo - tai bus papildomas žingsnelis link draugystės, o jei pasakysi savo - antras žingsnelis. Po to, kai visą tai gerai pasitreniruojate patys (galima paruošti ir socialines istorijas), pasiūlykite vaikui pasipraktikuoti žaidimų aikštelėje (Jums prižiūrint).

Komplimentai ir geranoriškumas - raktas į draugystę

Komplimentai - tai dar vienas paprastas būdas susidraugauti. Mums paprastai patinka tie žmonės, kuriems patinkame mes, be to, visi mėgsta išgirsti nuoširdų komplimentą, vaikučiai taip pat. Apgalvokite kartu su vaiku, kokius komplimentus ir kada galima sakyti bendraklasiams. Neišradinėkite dviračio: „Puikus smūgis” - galima pasakyti ką tik kamuolį per futbolo treniruotę nuspyrusiam vaikui. „Labai gražiai nupiešei gėlę” - puikus komplimentas piešinį ką tik baigusiam bendraamžiui.

Geranoriškumas - puikus būdas parodyti domėjimąsi kitu žmogumi. Kaip tai atrodo? Kas gali būti paprasčiau. Kai bendraklasiui nukrenta pieštukas - mes galime jį pakelti ir paduoti, galima pasaugoti bendraklasiui vietą valgykloje, padėti jam ką nors nešti, pagelbėti per pamoką su užduotimi, pasidalinti sumuštiniu ar šokoladuku, įdėtu priešpiečiams. Paprastai geranoriškumas iššaukia geranoriškumą, o mes juk kaip tik to linkime savo vaikams. Tyrimai rodo, kad geranoriški vaikai paprastai yra mėgstami bendraklasių ar bendraamžių žaidimo aikštelėje, kieme.

Tiesa, geranoriškumas neturi virsti į vergavimą ar papirkinėjimą. Tai rezultatų neduoda ir reikia labai aiškiai paaiškinti vaikui, parodyti, atžaisti situacijas, kuriose jie gali būti geranoriški ir kaip. Ir dar, geranoriškumas paprastai vertinamas pagal rezultatą, o ne pagal ketinimus. Jei vaikas bus pernelyg švelnus ir kabinsis kitiems vaikams ant kaklo - irgi gali būti nesuprastas ir nepriimtas.

Svarbu pasirinkti tinkamą draugą

Atvirumas - pirmas žingsnis į draugystę. Tiesa, tai nėra pasiekiama savaime, kiti vaikai gali neteisingai suprasti vaiko siunčiamus ženklus. Todėl tam, kad draugystė užsimegztų, geriausia pasirinkti tinkamą bendraamžį. Bet kaip? Vien tai, kad du vaikai gyvena tame pačiame daugiabutyje, dar nereiškia, kad jie gali ir bus gerais draugais. Paprastai vaikai susidraugauja arba su į save panašiais vaikais arba su tais, kurie juos papildo.

Vaikai, greičiausiai susidraugaus su vaiku, kurio lytis ir amžius bus panašūs. Taip pat draugus vienija bendri interesai, socialiniai įgūdžiai. Taigi, antra savybė, kurios reikia ieškoti - interesai. Jei Jūsų vaikas mėgsta piešti - į draugus jam geriausia rinktis vaiką, kuriam pieštukas, teptukas ar kreidutės taip pat prie širdies.

Magneto teorija

Kai kurie vaikai nežengia pirmo žingsnio prie jam patinkančio vaiko, nes jiems atrodo, kad jie patys turi būti kažkuo ypatingi, kad bendraamžiai, kurie jiems patinka, su jais draugautų. Tai yra magneto teorija. Vaikas įsivaizduoja, kad jis turi būti toks nuostabus ir patrauklus, kad trauktų bendraamžius it geležį.

Kaip tai pasireiškia? Vaikas gali imti pernelyg nervintis ir girti: „Aš galiu tai, aš žinau tai” ir t.t. O iš tiesų, tai reiškia: „Aš noriu Jums patikti”. Tačiau kiti vaikai tai gali suprasti kaip sakinį: „Aš kietesnis ir protingesnis nei Jūs”. O draugystė - tai santykiai tarp lygiaverčių žmonių.

Pasiūlykite vaikui nupiešti du ratus, susikertančius per vidury vienam su kitu (iš dalies). Paaiškinkite vaikui, kad vienas ratas - tai jis, o kitas - tai jo draugas, o susikirtimo vieta (bendras abiejų ratų plotas) tai, kas šiuos ratus vienija. Jei tu bendrausi su kitu vaiku tik apie tai, kas yra tik tavo mėgstama veikla (nesiliečia su kitu ratu) - kitam vaikui tai bus nelabai neįdomu.

Bendros linksmybės - puikus būdas susidraugauti

Kaip pamatyti, kad kitas vaikas domisi tuo pačiu kaip tu? Taigi, pirmasis žingsnis - pasiruošimas draugystei, antras - suradimas tinkamo bendraamžio, trečias ir paskutinis žingsnis - bendros linksmybės. Vaikai mėgsta būti su tais vaikais, kurie linksmi ir smagūs. Jei Jūsų vaikas mokės žaisti bent kelis smagius žaidimus, kuriuos galės atsinešti į darželį ar mokyklą - tai gerokai padidins tikimybę, kad kuris nors kitas vaikas norės prisijungti pažaisti. Taigi, mokomės žaisti.

Organizuokite bendrą žaidimą

Jei Jūsų vaikui pavyko užmegzti draugystę mokykloje ar už jos ribų, geriausia, ką Jūs dabar galite padaryti - suorganizuoti bendrą žaidimą. Planuoti šiuos susitikimus geriau iš anksto - tai padės vaikams susikoncentruoti ramiai į žaidimą ir gauti didžiausią malonumą iš bendros veiklos. Šiam susitikimui taip pat reikia pasiruošti. Iš anksto su savo vaiku aptarkite, ir sudarykite planą, ką jie žais, kaip vaikas elgsis (kad būtų svetingas šeimininkas), kuo draugą vaišins, ką po ko veiks ir t.t. Jei Jūsų vaikas turi ypatingai saugomų žaislų, kuriais nenorėtų dalintis, juos geriau kol kas padėti į šoną.

Susitikimo pradžioje gali būti nemalonių momentų, kai vienas vaikas paklaus: „Na, ką mes veiksme?”, geriausia jei Jūsų vaikas galės jam pasiūlyti porą žaidimų pasirinkimui. Beje, pats susitikimas namuose jau gali iš anksto padiktuoti susitikimo „temą”, pvz., Jūsų dukrytė gali pasikviesti namo draugę mokytis kepti pyragą ar sausainius. Sūnus gali pasikviesti pažaisti krepšinį lauke, pažiūrėti filmą, pavažinėti dviračiais ir t.t. Jei bendra veikla teikia malonumą abiems vaikams, kitas vaikas tą jausmą sies su Jūsų vaiku, tai padės jų draugystei judėti toliau.

Ir pabaigai, vaikų susitikimo metu nespauskite jų, tačiau pasistenkite įsiklausyti į bendrą jų veiklą ir laiku įsikiškite į konfliktiškas ar sunkesnes situacijas, pasikvieskite vaiką pas save ir kol svečias negirdi, patarkite vaikui, ką jis turėtų daryti.

Draugystės svarba vaiko ugdymui

Draugystė - vienas svarbiausių vaiko charakterio vystymosi elementų. Draugystė - tai dvasinis dalykas. Mokykite savo vaikus, kad draugai yra dovana iš Dievo, tad reikia juos branginti kaip didžiausią lobį žemėje. Tėvams svarbu suprasti, kad vaikai į draugystę žiūri labai rimtai. Taip jie išmoksta ir vieną svarbiausių gyvenimo pamokų - Dievas veikia mums bendraujant su kitais žmonėmis.

Psichologijos mokslų daktarė Susan Newman prisimena, jog ankstyvoje vaikystėje jos draugų sūnus turėjo tik vieną draugą. Kad ir kaip tėvai ragino jį bendrauti ir su kitais vaikais, berniukas buvo neperkalbamas - jis nori žaisti tik su vienu vieninteliu draugu. Tėvai pradėjo nerimauti: galbūt jų vaikas turi kokių nors bendravimo problemų? Jie ėmė manyti, kad sūnus stokoja socialinių įgūdžių, o jie - prasti tėvai, nes nesugebėjo išmokyti jais naudotis. Savo naujausioje knygoje „Friendfluence: The Surprisinfg Ways Friends Make Us Who We Are“ Carlin Flora rašo: „Labai gerai, kad dauguma vaikų turi bent jau vieną draugą, nes mokslininkai jau seniai nustatė - draugystė yra gyvybiškai būtina socialiniam ir emociniam vaiko vystymuisi“. S. Newman teigia labai norėjusi sužinoti, kodėl kai kurie vaikai, pavyzdžiui, jos bičiulių berniukas, ankstyvoje vaikystėje jaučiasi laimingas turėdamas vos vieną artimą draugą, o kiti vaikai (kad ir pačios straipsnio autorės sūnus) ikimokykliniame amžiuje turėjo visą būrį bičiulių, kuris nuolat plėtėsi. Įdomu daugiau sužinoti apie tai, kokią įtaką vaiko draugystėms turi tėvai, ar svarbus šiuo atveju vaiko būdas. Štai kelios C. Floros įžvalgos šia tema.

1) Kokį vaidmenį, jeigu toks iš viso egzistuoja, tėvai atlieka jų atžalai mezgant pirmąsias draugystes? Vienerių metukų mažylis, turintis sąlygas reguliariai komunikuoti su kitais vaikais, nesąmoningai išsirinks jam labiausiai patinkančius žaidimo bičiulius - pirmuosius draugus. Neseniai atlikto tyrimo metu paaiškėjo: mažyliai, pradėję lankyti darželį, kurį jau lanko jų draugai, lengviau pritampa prie naujos aplinkos nei pažįstamų veidų ten neradę. Tėvai gali savo atžaloms padėti leisdami savo vaikui kuo ilgiau būti kartu su to paties ar panašaus amžiaus mažyliais, o vėliau pasirūpinti, kad mažyliai lankytų tą patį darželį ar vaikų priežiūros centrą. Idealias sąlygas tokiam sumanymui suteikia naujų vaikų grupių formavimas.

2) Ar, ieškant draugų, svarbus vaiko ryšys su tėvais? Ikimokyklinukai, itin prisirišę prie savo motinos, labiau džiaugiasi bendraamžių draugija ir noriau mezga naujas pažintis nei tie, kurie saugaus prieraišumo prie motinos nejaučia. Taigi jeigu vaikui trūksta tėvų šilumos, jam kyla ir nemenkų bendravimo problemų su bendraamžiais. Mokslininkai taip pat išsiaiškino, jog ikimokyklinio amžiaus vaikai, iš tėvų patyrę pernelyg aktyvų rūpinimąsi, labiau rizikuoja būti atstumti bendraamžių.

3) Jūs teigiate, jog maži vaikai priklauso vienam iš trijų pagrindinių elgsenos modelių, kuriuos tėvai gali nesunkiai atpažinti. Kokie jie? Merilando universiteto mokslininkas Kennethas Rubinas įvardija tris vaikų elgsenos modelius, kuriuos atpažinti įmanoma jau labai anksti: noras bendrauti su kitais vaikas, savarankiškas atsisakymas bendrauti su kitais vaikais, ir atsisakymas su kitais bendrauti iš baimės ar dėl kitų neigiamų emocijų. Specialistai tokius vaikų elgsenos modelius vadina normaliu, agresyviu ir droviu. Dažniausiai tokie elgsenos modeliai ankstyvoje vaikystėje lemia, kaip tokiam vaikui seksis ieškoti draugų ateityje. Drovūs vaikai dažniausiai susidraugauja su tokiais pat droviais bendraamžiais. Agresyvūs vaikai, jeigu jiems iš viso pavyksta susirasti bendraminčių, dažniausiai taip pat bendrauja su agresyviai nusiteikusiais mažamečiais. Asmenybės ir draugystės ypatybių ryšys - itin sudėtingas psichologinis rebusas, neretai vadinamas Šv. Mato efektu (Šv. Mato evangelijos ištrauka: „Kiekvienam, kas turi, bus duota, ir jis turės su kaupu, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis turi“). Drovūs vaikai, bendraudami tik su tokiais pat kaip ir jis bendraamžiais, pradeda mėgautis jiems patogia situacija ir užkerta kelią bet kokiam tobulėjimui, o valingi vaikai, kartu su grubios prigimties bičiuliais, gauna viską, ko tik užsimano. Jeigu skirtingų asmenybių atskirtį sumažinti pavyksta patiems vaikams, įmanomas ir kitoks scenarijus. Tėvų ar mokytojų paskatintas, net ir pats droviausias vaikas gali susidraugauti su jautrios prigimties ekstravertu, kuris kantriai savo drovųjį bičiulį subtiliai stums į naujas situacijas, jį drąsins ir neleis apsnūsti. Lygiai taip pat agresyvios prigimties vaikas gali prisirišti prie romios sielos, išmokysiančios jį tvardyti savo emocijas.

4) Atsižvelgiant į šiuolaikinės visuomenės mobilumą, draugystę su ikimokyklinio laikotarpio ar net pradinės mokyklos draugais išsaugo labai maža dalis vaikų. Kokios pirmųjų draugysčių metu išmoktos pamokos padeda megzti tvirtus ir pilnaverčius bičiulystės santykius ateityje? Tiesa, kad ankstyvoje vaikystėje užsimezgusios draugystės nebūna itin stabilios. Tačiau tokios draugystės ne tik padeda mažamečiams megzti vertingesnius ryšius vėlesniame amžiuje, net ir moko juos įsijausti į kito žmogaus situaciją, pasakoti, plečia akiratį ir padeda skirtingoms situacijos pritaikyti ir savo elgseną. Be to, ankstyvoje vaikystėje bent vieną draugą turintis vaikas jaučiasi psichologiškai stiprus. Pavyzdžiui, ryšio su kitu žmogumi jausmas, apimantis turint bent vieną draugą, padeda vaikui jaustis psichologiškai pilnaverčiu. Be to, draugai vaikui padeda ugdyti moralinio samprotavimo gebėjimus. Specialistai taip pat pastebėjo, jog nesutarimo su draugu atveju vaikas stengiasi ieškoti problemos sprendimo būdų, kas tikrai nevyksta kilus konfliktui su nepažįstamu vaiku. Draugystė vaikui suteikia ir saugumo jausmą, plečia akiratį, aštrina gebėjimą kritiškai mąstyti.

5) Ar ankstyvoje vaikystėje vieną ar du artimus draugus turėjusio vaiko galimybės ateityje megzti tvirtus ryšius su kitais žmonėmis skiriasi nuo vaiko, turėjusio daug bičiulių, galimybių? Vaikams draugystė labai svarbi, tačiau terpė, kurioje ir mezgasi dauguma draugysčių, yra bendraamžių grupelė, kuriai vaikai dėl vienų ar kitų priežasčių priklauso. Kiekvienoje bendraamžių grupelėje galioja savos nerašytos taisyklės, kaip derėtų elgtis, ką vilkėti, kurie grupelės vaikai užima lyderio pozicijas, kuriuos galima ignoruoti. Gebėjimas pritapti prie tokios grupės - labai svarbus. Ir visai nebūtina būti pačiu populiariausiu, svarbiausia rasti savo nišą ir vengti neigiamų psichologinių veiksnių, kurie yra neišvengiami užimant atstumtojo vaidmenį. Tai labai svarbu vaiko ateičiai bendrąja prasme. Dauguma psichologijos specialistų sutinka, jog net ir vienas draugas patenkina visus vaiko socialinius poreikius. Pakanka vos vieno bičiulio, ir vaikas apsaugotas nuo depresijos. Tiesą sakant, jeigu mažametis turi kad ir vieną vienintelį artimą bičiulį, tikimybė, jog jis patirs patyčias, smarkiai sumenksta. Be to, intravertui vaikui vieno draugo pilnai pakanka, o ekstravertui reikia mažiausiai kelių. Vaikai geriausiai socializuojasi grupėse, tačiau nesąmoningai mezga artimus ryšius su konkrečiais vaikais, padedančiais jam rasti sau vietą toje grupėje, ją įtvirtinti.

Jeigu jūsų atžalai sunku susirasti draugų, galbūt vertėtų jį užrašyti į kovos menų treniruotes ar kitas disciplinuoto užsiėmimo pamokas, kur jis išmoktų geriau valdyti savo emocijas. Vaikai, nemokantys kontroliuoti savo emocijų, dažnai būna ignoruojami ar net atstumiami bendraamžių.

Alytaus „Vilties“ mokyklos-darželio vaikai lapkričio 13-29 dienomis dalyvavo Respublikiniame sveikatą stiprinančių mokyklų pozityvios psichosocialinės aplinkos projekte „Pasidalinkime draugyste“. Daugiau nei dvi savaites grupėse ir klasėse buvo organizuojama veikla, kelianti teigiamas emocijas: buvo skaitomi ir aptariami kūriniai apie draugystę, tarpusavio santykius, vyko pokalbiai, diskusijos, minčių lietus ir kt. 2017 m. lapkričio 29 d. vyko akcija „Draugystės girlianda“, skirta Draugo dienai paminėti. Akcijos metu vaikus aplankė personažai Mažylis ir Karlsonas, pasakojo vaikams kaip svarbu turėti draugą, padėti savo draugui, pamatyti draugą šalia esančiame bendraamžyje. Mažylis ir Karlsonas su vaikais žaidė žaidimus, dainavo daineles, šoko skambant linksmai muzikai.

Draugystės pasaulis padeda vaikui išmokti suklysti ar susitaikyti su savo bei kitų trūkumais. Žaisdamas jis ar ji išmoksta pralaimėti. Vienas mažas berniukas, kurį pažinojau, visuomet pasitraukdavo iš aikštelės, kai žaisdamas beisbolą nesugebėdavo atmušti kamuolio. Taip, jis paprasčiausiai pasitraukdavo iš žaidimo. Tai pastebėję tėvai prikalbino jį tęsti žaidimą, netgi tada, kai jis suklysta.

Vaikai jaučia didžiulį spaudimą, skatinantį juos išsiskirti. Būdami tarp bendraamžių jie supranta, kad jie neturi būti tobuli, bet tik „pakankamai geri". Jei pastebite savo vaiką besisukiojantį aplink draugus, kurie visur ir visada siekia būti geriausi ir visada nori pasirodyti, tai gali būti įspėjimas, kad jūsų vaikas nesijaučia gerai tiesiog būdamas savimi. Tai itin išryškėja, kai vaikas būna su grupe, kuri labai akcentuoja, kaip svarbu turėti „teisingus" daiktus: tam tikrus rūbus ar kitus jėgos ar šaunumo atributus. Kartais tai normalu, tačiau kartais siekimas būti idealiam perdaug pabrėžiamas. Vaikas turi žinoti, kad jis yra pakankamai geras, ir to jis mokosi draugaudamas su kitais.

Draugystė padeda vaikams suprasti, kad kiti žmonės taip pat klysta. Pastebėję kitų trūkumus jie mokosi būti kantrūs ir užjausti. Tėvai turėtų padėti vaikams mokytis priimti kitus vaikus tokius, kokie jie yra. Jei padėsite jam atrasti draugų tarp tų vaikų, kurie yra visai kitokie, gali atsiverti nauji jūsų vaiko talentai ir pomėgiai. Pasikalbėkite su vaiku apie nesėkmes, praradimus ir skausmą. Leiskite jam ar jai pamatyti, kad tai yra gyvenimo dalis. Vaikas taip pat turi mokytis atleisti.

Bendraujant su kitais, galima atrasti ir save, ypač kai drauge mokomasi naujų įgūdžių. Daug vaikų pirmiausia susidomi sportu, mokslu, šokiais, muzika ar kokia kita veikla ir atranda savo sugebėjimus šiose sferose. Tai veikia taip, kaip ir suaugusiųjų pasaulyje: atrasdami bendrus pomėgius suaugusieji susiranda draugų, o susiradę draugų mes atrandame naujus pomėgius. Stebint draugus ir mokantis, svarbu, kad vaikas suprastų: „Aš galiu išmokti". Pasitikėti savimi yra svarbiau nei įgyti kokių įgūdžių.

Draugai visuomet daro poveikį, tiek ankstyvoje vaikystėje, tiek paauglystės metais, ir visa tai - mokymosi proceso dalis. Tėvų uždavinys nėra vien tik padėti spręsti specifines problemas, iškilusias draugystės kelyje, bet ir padėti vaikui stiprinti įgūdžius susirasti draugų. Vaikams reikia jūsų pagalbos mokantis užmegzti ryšius su kitais, stovint už save, mokantis nebijoti rizikuoti ir suklysti...

tags: #draugystes #tema #vaikams

• Nuo dailės svajonių iki bitininkystės
• išsamus vadovas apie vaikiškus elektromobilius
• Iššūkiai Lietuvos slaugos ir socialinės globos sistemoje
• "Taip gimė žvaigždė" filmo apžvalga
• Sužinokite, kodėl nerekomenduojama skalauti burnos išsivalius dantis