Dovilė Šakalienė: Griežta kova už vaikų teises ir „Matuko reformos“ iššūkiai
Dovilės Šakalienės pavardė Lietuvos politikoje neretai kelia diskusijas, ypač kalbant apie vaikų teisių apsaugą ir šeimos politiką. Politikės veikla, ypač susijusi su vadinamąja „Matuko reforma“, sulaukė tiek palaikymo, tiek kritikos. Smūgiai įsirėžia ne tik į mušamo vaiko kūną, bet ir į sielą. Daugelis vaikų greit pasveiksta, sužalojimai užgyja, tačiau kai kurios žaizdos niekada nesugyja, o randai išlieka amžiams. Kaip daktaras, rašytojas ir švietėjas Janusz Korczak rašė: „Pasaulyje yra daug siaubingų dalykų, bet baisiausias jų - kai vaikas bijo savo mamos, tėčio ar mokytojo.“
Dovilės Šakalienės profesinis kelias ir asmeninė patirtis
Dovilė Šakalienė yra teisės psichologė, žurnalistė ir aktyvi visuomenės veikėja. Ji gimė 1978 m. birželio 1 d. Kaune. Baigė psichologijos bakalauro studijas Vilniaus universitete, vėliau Mykolo Romerio universitete įgijo teisės psichologijos magistrą. Dėstė asocialaus elgesio psichologiją bei kriminalinę psichologiją. Nuo 2004 iki 2015 m. dirbo Žmogaus teisių stebėjimo institute nuo projektų vadovės iki vykdančiosios direktorės. Taip pat 2004-2005 m. buvo Mykolo Romerio Universiteto dėstytoja. Nuo 2016 iki 2020 m. Dovilė Šakalienė buvo Lietuvos Respublikos Seimo narė, Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto bei Etikos ir procedūrų komisijos narė. Iki 2016 m. dirbo teisėkūros ir politikos įgyvendinimo darbo grupėse Socialinės apsaugos ir darbo, Sveikatos apsaugos ministerijose ir įvairiose tarptautinėse grupėse. Daugelį metų aktyviai dirbo inicijuojant perėjimą nuo institucinės globos prie paslaugų šeimoje bei bendruomenėje.
Ištekėjusi už Valdo Šakalio, Dovilė Šakalienė augina sūnų Dominyką. Laidoje „Valanda su Rūta” Dovilė Šakalienė papasakojo, kaip prieš dvejus metus išgirdo sunkią diagnozę. „Pirmoji mintis buvo, o, Jėzau, ne jau gi tikrai vėžys?! O antroji - taigi mano vaikas yra paauglys! Tada jam buvo 15 metų. Pagalvojau: kokia kiaulystė būtų numirti mamai. Ir tada pasakiau sau - nemirsiu!“ - pasakojo sunkią operaciją ir gydymą atlaikiusi D. Šakalienė. „Bet kartu tai nesukėlė baimės jausmo, kad pakeistum savo nuostatą ir sakytum: gerai, galite truputį mušti vaikus, aš pasiduodu. Aš niekada nepasiduosiu ir taip negalvosiu. Gali mane užmušti, aš niekada to nepakeisiu, nes kiekvienas vaikas turi teisę augti saugus, nebijodamas eiti namo, nebijodamas, kad jį muš ar jam neduos valgyti. Aš už tai stovėsiu tol, kol būsiu gyva.“
D. Šakalienės veikla krašto apsaugos srityje
Dovilė Šakalienė - XIX Vyriausybės krašto apsaugos ministrė. Krašto apsaugos ministrė Dovilė Šakalienė sako, kad jau kelios savaitės yra svarstoma galimybė į Ukrainą kartu su sąjungininkais siųsti taikdarius, jei bus pasiektos paliaubos Rusijos sukeltame kare. Ministrės teigimu, šį klausimą ji aptarė su prezidentu bei kariuomenės vadu. Krašto apsaugos ministrė Dovilė Šakalienė ir Vidaus reikalų ministras Vladislavas Kondratovičius pasirašė susitarimą, pagal kurį Krašto apsaugos ministerija (KAM) perduoda lėšas Seime patvirtintos Civilinės saugos programos projektams įgyvendinti. Anot KAM, tam šiemet numatyta skirti 25 mln. eurų. Minister of National Defence Dovilė Šakalienė stressed at a press conference on Friday that Lithuania should be well prepared to defend itself even though it is not under a threat of military invasion in the foreseeable future. Krašto apsaugos ministrė Dovilė Šakalienė tikina, kad Lietuvai ruošiantis galimoms grėsmėms reikia veikti pagal principą, tarsi karas būtų rytoj. Nors, akcentuoja ji, artimiausiu metu valstybei karinė intervencija negresia - jai nutikus nebebūtų laiko kažką keisti.
Kritika ir grasinimai
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkui Giedrimui Jeglinskui kritikuojant krašto apsaugos ministrę Dovilę Šakalienę dėl netinkamai vykdomų pareigų bei kompetencijos trūkumo, Prezidentūra politikę giną. Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Giedrimas Jeglinskas sako, kad generalinei prokuratūrai bus perduota gauta informacija apie neva krašto apsaugos ministrės Dovilės Šakalienės nurodymą ministerijos pavaldžioms struktūroms saugoti jos šeimos namus. Buvęs Antrojo operatyvinių tarnybų departamento (AOTD) vadovas Elegijus Paulavičius teismui apskundė sprendimą jį atleisti iš pareigų. E. Paulavičiaus advokatas Teisutis Jasiulionis tvirtina, kad minėtu skundu bus siekiama įrodyti, kad krašto apsaugos ministrė Dovilė Šakalienė, atleisdama pulkininką, piktnaudžiauja įgaliojimais.
Dovilė Šakalienė sako sulaukusi net linkėjimų, kad atsinaujintų jos liga. Įpykę įstatymo priešininkai užvertė moterį laiškais. „Man net palinkėjo, kad mano liga atsinaujintų, kad aš numirčiau, kad nužudytų mane tie vaikai, kuriuos aš išgelbėjau“, - atvirauja D. Šakalienė. „Aš atsisakau bijoti Lietuvos žmonių, kuriems nieko blogo nesu padariusi ir dabar drąsiai visur vaikštau. Einu pasivaikščioti, į parduotuvę, pas gydytoją. Aš atsisakau bijoti už tai, ko aš nepadariau.“
„Matuko reforma“ ir jos pasekmės
Labiausiai akcentuojama Dovilės Šakalienės pavardė - politikės, kuri 2017-aisiais ėmėsi „Matuko reformos“, nuo kurios dar iki šiolei „spjaudosi“ dalis Lietuvos šeimų. 2017 m. vasario 14 d. Seimui priėmus Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pakeitimus, buvo numatyta absoliuti nulinė tolerancija smurtui prieš vaikus, aiškesnis mechanizmas vaikų teisių apsaugos tarnyboms, leidžiantis greičiau reaguoti į grėsmę vaikui bei nustatyta grėsmės lygių sistema, pagal kurią galima spręsti, ar būtina vaiką laikinai paimti iš jam nesaugios aplinkos. Tačiau vos pradėjus taikyti įstatymą, Lietuva kaipmat jo „atsikando“. Kartu su „Matuko reforma“ į Lietuvą atėjo ir neramūs laikai, kuomet tarnybos ėmė atiminėti vaikus iš šeimų be jokios didelės priežasties, o tėvai po truputį pradėjo nebetekti galių auklėjant savo vaikus.
Kritika ir D. Šakalienės atsakas
„Mes turėjome vieną skandalą, po kurio visi staiga užsipuolė vaiko teisių tarnybas, įstatymo teikėjus. Eglę Kručinskienę turite omenyje. Taip. Rezultatas yra toks, kad mes turėjom pakankamai gerą įstatymą, tai, ko iki šiol Lietuvoje nebuvo ir Lietuva buvo sveikinama, kad pagaliau uždraudė fizines bausmes, visų rūšių smurtą ir tarnyba nacionalinis kokybės standartas turėjo būti, ir mokėsi aktyviai“, - teigia D. Šakalienė. Ji pabrėžia, kad 2018 m. buvo pirmi ir vieninteliai metai Lietuvos istorijoje, kai nė vienas vaikas nebuvo nužudytas šeimose. 0 nužudymų. Politikė sako nesistebinti, kad sulaukė neigiamų reakcijų. „Nenuostabu, kad priešinasi žmonės, kurie savo smurtinę patirtį integravo ir mano, kad mušimas jiems padėjo tapti geresniais žmonėms bei tie, kurie nori išlaikyti šitą baudžiauninko kultūrą.“
Anot D. Šakalienės, įstatymo priešininkai baiminasi, kad Lietuvoje įsigalės vadinamojo „Barnevernet‘o“ metodai. Esą vaikus galės paimti iš šeimos už mažiausią nusižengimą. Šakalienė sako, kad net ir dabar Norvegijoje vaikų paėmimo iš tėvų skaičius yra santykinai perpus mažesnis nei Lietuvoje. „Tas požiūris, kurio laikosi norvegai, pastebėti ir padėti, yra daug sveikesnis visuomenei, nei mūsų nusistatymas ignoruoti, o po to bausti. Tai iš norvegų galime tik pasimokyti, o ne bijoti jų“, - sako D. Šakalienė. Ji įsitikinusi, kad kritikai ilgisi sovietinių laikų, kuomet smurtas šeimoje buvo pačios šeimos reikalas. „Yra žmonių, kurie taip sėkmingai primaitinti rusiška propaganda, kad jie beria gandus, neparemtus realybe. Troliai skleidžia informaciją, kaip blogai yra Vakaruose ir kaip šaunu Rusijoje.“
D. Šakalienė sako sulaukusi daug klausimų, kaip dabar drausminti vaikus. Ji teigia, kad įstatymas jokiu būdu nedraudžia griežto auklėjimo. „Įstatymas nedraudžia disciplinuoti. Disciplina vaikui yra būtina. Tai yra tėvų pareiga - užtikrinti, kad vaikas žinotų taisykles šeimoje. Klausimas tik - kaip. Tai yra daug efektyviau padaryti susitariant. Net jei turi nubausti vaiką, gali atimti kažkokias privilegijas - uždrausti valgyti ledus, žaisti kompiuteriu ar panašiai. Bet ne smūgiais, ne uždarymu į rūsį, ne nedavimu valgyti ir ne vanojimu diržu. Tai tiesiog metodų pakeitimas.“
Smurto prevencijos pamokos iš Švedijos
Praeityje buvo įprasta mušti vaikus, tėvai naudojo fizines bausmes kaip disciplinos priemonę. Tai galėtų būti mano žodžiai, nes pritariu kiekvienam jų. Norėčiau, kad tai būtų mūsų premjero, sveikatos apsaugos ar socialinės apsaugos ministrės žodžiai. Bet taip nėra. Tai Švedijos Sveikatos ir socialinės apsaugos ministro žodžiai, pasakyti prieš septynerius metus, minint 30 metų sukaktį nuo dienos, kai Švedijoje buvo aiškiai ir nedviprasmiškai, įstatymiškai reglamentuota vaikų apsauga nuo bet kokio smurto. Įskaitant „auklėjamąjį mušimą“. Panašu, kad švedai ne tik suvokia, kad sveikatos ir socialinė apsaugos yra neatsiejamos.
Istorinis kontekstas ir teisinis reguliavimas
Švedai nuėjo ilgą kelią nuo laikų, kai 90 procentų vaikų patirdavo smurtą namuose. 1960-aisiais pusė švedų tėvų pateisino smurtą, 2000-aisiais tokių liko mažiau nei 10 proc. Tuo pat laikotarpiu ikimokyklinio amžiaus vaikų, patiriančių smurtą namuose, skaičius krito nuo daugiau nei 90 proc. - iki mažiau nei 10 proc. - ir tai Švedijos Vyriausybei atrodo daug ir ji vis dar su tuo kovoja. Vieną 1953 metų dieną Švedijos visuomenė pašiurpo pamačiusi tėvo stipriai sumuštą mažylę. Nepaisant daugybinių sumušimų ir sužalojimų, ilgas teismo procesas baigėsi tėvo išteisinimu - teismo nuomone, nors įstatymuose nebebuvo numatyta fizinių bausmių galimybė, fizinės bausmės nebuvo uždraustos, todėl tėvas turėjo teisę disciplinuoti ir bausti vaiką savo nuožiūra. Tai buvo akivaizdi iliustracija, kodėl yra reikalingas specifinis „nemušimo įstatymas“, kuris aiškiai ir nedviprasmiškai reglamentuotų visų, aiškiai apibrėžtų smurto prieš vaiką formų uždraudimą.
1977-aisiais, netrukus po išteisinamojo nuosprendžio sumuštos trimetės tėvui, visuomenėje ėmė kilti pasipiktinimo banga, ir Stokholme buvo surengta didžiulė paroda, iliustruojanti smurtą prieš vaikus. Parodoje apsilankė 60 tūkst. žmonių, dauguma iš jų pasirašė peticiją, reikalaujančią griežčiau drausti smurto prieš vaikus naudojimą. Tais pačiais metais Švedijos Teisingumo ministras suformavo laikinąją Vaiko teisių komisiją, kuri turėjo peržiūrėti Tėvystės ir globos kodeksą bei suformuluoti rekomendacijas vaikų gerovės užtikrinimui. Komisija suformulavo įstatymines pataisas, kuriose buvo įtvirtintas reikalavimas gerbti kiekvieną vaiką kaip asmenybę ir atsižvelgti į jų individualumą, auklėjant rūpestingai, užtikrinant saugumą ir netaikant jokių fizinių ar kitų žalojančių, žeminančių bausmių. Pataisų projektą patvirtino 28 ir 30 susijusių institucijų, 1979 jos buvo priimtos Švedijos parlamente 259 balsais („prieš“ balsavo 6 parlamentarai).
Komunikacijos kampanija ir rezultatai
Švedai ne tik suvokė, kaip svarbu tėvams perduoti žinią, kad įstatymo tikslas nėra kriminalizuoti absoliučią daugumą Švedijos šeimų ir sukišti šimtus tūkstančių tėvų į kalėjimus, bet pakeisti visuomenės nuostatą pasakant aiškų NE smurtui, apsaugant vaikus, įtvirtinant požiūrį, kad vaikas yra žmogus ir pagarba vaikui yra jo prigimtinė teisė, įsigaliojanti jam gimus, o ne sulaukus amžiaus, kai gali duoti atgal. Jie tą žinią ir perdavė. Laikinoji komisija primygtinai rekomendavo plačią nacionalinę edukacinę kampaniją, ir Teisingumo ministerija, kuri buvo atsakinga už įstatyminių pataisų priėmimo koordinavimą, ėmėsi ją organizuoti taip, kad iki šiol ši kampanija laikoma beprecedente pagal auditorijos pasiekimą ir efektyvumą. Kampanija buvo pavadinta „Ar Tu gali sėkmingai užauginti vaiką be pliaukštelėjimų ir mušimo?“ ir pabrėžė, kad smurtas sukelia tiek fizinę, tiek psichologinę žalą, kad nors tėvai kartais supyksta ir turi išreikšti savo jausmus, yra kitų galimybių išventiliuoti įniršį ir frustraciją nei vaiko mušimas ar bauginimas.
16 puslapių spalvota brošiūra, paaiškinanti įstatyminius pokyčius ir pateikianti alternatyvius auklėjimo metodus bei nuorodas, kur kreiptis pagalbos, buvo pristatyta į kiekvienus namus, kuriuose augo bent vienas vaikas ar buvo bent viena besilaukianti moteris. Šios brošiūros taip pat buvo išplatintos visose sveikatos priežiūros įstaigose, vaikų raidos centruose, ugdymo įstaigose, beje, išverstos į visas kalbas, kuriomis kalba Švedijoje gyvenantys žmonės. Ir dar. Du mėnesius visi pieno pakeliai visose parduotuvėse buvo tapę informaciniais lankstinukais, ant jų buvo spausdinama informacija apie įstatymines pataisas, alternatyvius auklėjimo metodus ir pagalbos variantus, siekiant užtikrinti, kad žinia bus priešais akis - tiesiogine to žodžio prasme - kiekvienoje šeimoje. Šios kampanijos rezultatai iki šiol „neperspjauti“ - 1981 metais 99 proc. švedų buvo puikiai informuoti apie įstatymines pataisas, smurto formas ir alternatyvius auklėjimo metodus - su jokiomis kitomis kampanijomis nesulyginamas efektas.
Kaip sužeisti žmonės siekia tolesnės bausmės
Pataisytas Vaiko teisių apsaugos įstatymas detaliai aptariamas tėvystės mokymuose, kurie siūlomi visiems kūdikio besilaukiantiems tėvams, ir pristatomas kūdikio gerovės klinikose, kuriose lankosi 100 proc. populiacijos. Mokyklų 9 klasės programose apie vaiko raidą ši ataskaita ir įstatymas irgi aptariami. Taip pat ir privalomose anglų kalbos pamokose. Todėl kiekvienas švedas nuo mažumės išmoksta gerbti save ir kitus, apsiginti nuo smurto ir ginti kitus. Ir jie nepradėjo šių metų nuo bangos vaikų nužudymų ir sužalojimų. Žiūrint į Švedijos visuomenę, nekyla klausimų, kaip savižudybės, depresijos, patyčios, alkoholizmas, smurtas ir skurdas yra susiję su emociniu neraštingumu ir socialiniu apleistumu.
Iššūkiai ir sprendimai Lietuvoje
„Lietuvoje smurto kultūros lygis aukštas. Kuo mažesnis smurto lygis auklėjant vaikus, tuo mažesnis atgalinis smurtas. Suprantame, kad iš kelių šimtų tūkstančių vaikų Lietuvoje tikrai yra daugiau negu tie septyni šimtai, kurie buvo paimti iš nesaugios aplinkos ir kuriems buvo nustatyta laikina globa. Svarbiausia vėlgi yra laiku pastebėti ir pasirinkti tinkamas priemones. Kuo anksčiau pastebime, tuo mažesnis kraštutinių priemonių poreikis“, - teigia D. Šakalienė. Anot jos, globos namai tėra įstaigos, kur žmonės ateina dirbti savo darbo ir išeina namo, taigi vaikams niekaip negali būti perteikiamas šeimos jausmas. „Blogai mūsų šalyje jau seniai, mes vis dar esame išlaikę sovietmečio palikimą - dideles globos įstaigas, o kai kuriose auga daugiau nei šimtas mūsų vaikų. Visas pasaulis puikiausiai supranta, kad įstaigoje vaikas negali laimingas, sveikas, visavertis, nes įstaigos žaloja vaiką.“
Vaiko teisių apsaugos sistemos problemos ir sprendimų paieškos
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos patarėja vaikų klausimais Daina Urbonaitienė pažymi, kad Lietuvoje pasitaiko atvejų, kai šeima yra žinoma tarnyboms, tačiau vis tiek įvyksta tragedijos. Pavyzdžiui, Vilkaviškio ir Klaipėdos atvejai rodo sistemos spragas. Tačiau ji akcentuoja, kad džiaugiamasi, jog kartais pavyksta suspėti laiku. D. Urbonaitienė taip pat pripažįsta, kad kai kuriose savivaldybėse labai prasta situacija su paslaugomis šeimoms: „Grėsmė nustatoma, pagalba nesuteikiama - jūs tai sakote. Taip. Ir tada šeima paliekama viena su savo problemomis ir tada neišvengiamai einama į antrą žingsnį. Labai svarbu tinkamas savivaldybių reagavimas ir paslaugų suteikimas.“
Dovilė Šakalienė mano, kad esame „pakankamai brandi visuomenė ir gebame matyti ne tik kažkokį paveikslo fragmentą, dalį, bet ir bendrą vaizdą.“ Ji pabrėžia, kad po 2018 m. „isterijos“, kai dalis darbuotojų išėjo iš tarnybos ar tapo demotyvuoti, dabar gaunami skundai, kad vaiko teisių tarnybos nebereaguoja aktyviai. „Aš noriu priminti dar ketvirtą dramos dalį. Įstatymas buvo pagadintas. Buvo labai aktyvių kai kurių populistiškai veikiančių politikų dėka sudarytas įspūdis, kad šitą įstatymą arba reikia atšaukti, arba reikia tam įstatymui išrauti dantis, kad jis būtų truputį bedantis ir nelabai veiksmingas.“ Ji pabrėžia, kad „šaukštas deguto sugadina statinę medaus“, kalbėdama apie įgyvendinimo problemas. Politikė tikina, kad ji nesustos ir toliau kurs teisinę bazę, ginančią vaikų teises. Naujausių iniciatyvų svarstymas Seime - jau pavasario sesijoje.
Kaip išspręsti šias problemas? Daina Urbonaitienė pabrėžia bendradarbiavimo aspektą tarp vaiko teisių institucijų ir savivaldybių. Labiausiai trūksta psichologinių paslaugų, specialistų priklausomybėms. „Jeigu skiriama viena iš paslaugų, kad tėvai turi lankyti pozityvios tėvystės kursus arba gydytis nuo priklausomybių, beveik nėra tokių paslaugų, kur šeima galėtų jas gauti. Sveikatos priežiūros paslaugos, švietimo paslaugos ir socialinės yra labai svarbu.“
Globos ir įvaikinimo statistika
Duomenys visiems prieinami, o globoti Lietuvoje paimama per šimtą vaikų. Dalis iškeliauja, pvz., į Italiją. Organizacijos „Gelbėkit vaikus“ direktorė Rasa Dičpetrienė mano, kad dėl to kaltos mūsų sistemos spragos - globėjai nepakankamai gerai paruošiami, jiems trūksta mokymų. „Pasaulio patirtis rodo, kad viską galima padaryti, jei tik yra noro. Pvz., jeigu jau taip atsitiko, kad nėra biologinės šeimos, vaikai, turintys sunkią negalią, turėtų gyventi globėjų šeimose, o tokių vaikų priežiūra būtų darbas. Už jį reikia mokėti, nes jūs negalite eiti į darbą, jeigu auginate vaiką, turintį sunkią negalią. Kitos valstybės, net ir mūsų kaimynės, sukūrė tokią sistemą ir moka atlyginimą profesionaliems globėjams, kurie augina sunkius vaikus, turinčius sunkių problemų, o mes negalime šitos sistemos sukurti. Tai apsileidimas, ir atėjo laikas problemas spręsti.“
| Metai | Įvaikinta vaikų | Grąžinta į globos namus |
|---|---|---|
| Nuo 2017 m. kasmet | >100 | ~100 |
Dovilės Šakalienės siūlymai seksualinės prievartos aukoms
Lietuvoje per metus registruojama iki 300 nusikalstamų veikų žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui prieš vaiką. Seimo Savižudybių ir smurto prevencijos komisijos narė D. Šakalienė pažymi, kad gauti kvalifikuoto teisininko pagalbą tokiose bylose itin sunku, nes pakankamas kompetencijas ir specializaciją vaikų seksualinio išnaudojimo bylose turinčių gynėjų yra mažai. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos sąraše esantys advokatai neturi reikalingos specializacijos, be to, Vyriausybės nustatytas įkainis už tokias paslaugas - 5 kartus mažesnis už rinkos vidurkį. „Toks įkainis neatitinka šioms byloms būtino įsigilinimo ir žinių lygio. O samdyti advokatą privačiai net ir vidutiniškų pajamų šeimai gali būti nepakeliamas iššūkis“, - pažymi D. Šakalienė. Ji pabrėžia, kad „vieša paslaptis, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kokybė šlubuoja“.
Socialdemokratė D. Šakalienė teigia, kad po patirto smurto ir kitų traumuojančių išgyvenimų (dažnai susijusių su artimiausiais asmenimis) vaikai neturėtų būti apklausiami daugiau negu vieną kartą. „Baudžiamajame procese turi būti siekiama nedidinti nukentėjusio vaiko patiriamo streso“, - pabrėžia D. Šakalienė. „Ikiteisminio tyrimo metu neretai vaikus norima apklausti vėl ir vėl. Pakartotinė apklausa papildomai traumuoja vaiką ir didina parodymų iškraipymo riziką, nes vaikas jaučia aplinkinių spaudimą, išgyvena kaltės jausmą, o jam gyjant po traumos prisiminimai blėsta.“ D. Šakalienė siūlo įtvirtinti, kad pakartotinė apklausa leidžiama tik išimtiniais atvejais, kai būtina užduoti naujus klausimus dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių arba kai apklausa negalėjo būti tęsiama. Taip pat siūloma įteisinti pertraukas, numatant, kad apklausa po pertraukos tęsiama nuo paskutinio užduoto klausimo ir klausimai apie vaiko jau paaiškintas aplinkybes nekartojami. D. Šakalienės siūlymu, pertrauka apklausos metu galėtų būti skelbiama remiantis psichologo rekomendacija dėl vaiko emocinės, psichologinės ar fizinės būklės. „Privalome užtikrinti, kad seksualinę prievartą patyręs vaikas apklausos metu neišgyventų įtampos, kad būtų išvengta pakartotinio traumavimo ir psichologinio poveikio, kuris gali turėti įtakos vaiko parodymams“, - apibendrina D. Šakalienė.
Pozityvios tėvystės ir Janušo Korčako mintys
„Vaiko teisė į pagarbą“ galėtų būti socialinės politikos pradžiamokslis mūsų valdžiai ir visuomenei: „Kokių neįprastų aplinkybių reikia, kad išdrįstume pastumti, trenkti ar tampyti suaugusį žmogų? Ir visgi laikome kasdieniu dalyku pliaukštelėti vaikui, skaudžiai užvažiuoti jam per pakaušį ar tįsti už rankos. Bejėgystės jausmas išugdo pagarbią baimę jėgai. Suaugusieji ar bet kas, kas stipresnis, - gali žiauriai demonstruoti savo nepasitenkinimą, paremti savo žodžius smūgiais ir reikalauti paklusnumo. Taip rodome pavyzdį, kad silpni nusipelno paniekos.“
Ar mes galim įsipareigoti išmokti auginti savo vaikus be smurto, gerbti save ir savo vaiką, ištiesti pagalbos ranką šalia esantiems ir ištrinti baltas dėmes iš Lietuvos žemėlapio, kur socialiniai darbuotojai bijo važiuoti po vieną? Gal galime įsipareigoti siekti, kad ir Lietuvoje slaugytojos, lankančios naujagimio susilaukusius tėvus, duotų konkrečių patarimų, kaip tinkamai auginti kūdikį, atvežtų informacinę medžiagą apie vaiko raidą bei pozityvią tėvystę ir netgi duotų stalčių užraktėlius bei elektros rozečių apsauginius kištukus, kad namai būtų saugūs vaikams. Politikė tikina, kad „iš kelių šimtų tūkstančių vaikų Lietuvoje tikrai yra daugiau negu tie septyni šimtai, kurie buvo paimti iš nesaugios aplinkos ir kuriems buvo nustatyta laikina globa.“
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
