Dorovinių vertybių ugdymas ikimokyklinio amžiaus vaikams šeimoje
Šeima yra viena seniausių visuomenės institucijų, kurią specialistai, mokslininkai, filosofai, teologai, psichologai bei teisininkai laiko svarbiausiu visuomenės ir kiekvieno žmogaus ramsčiu bei viltimi. Tai viena intymiausių, pastoviausių, patikimiausių ir veiksmingiausių asmenybės ugdymo, tautos tapatybės kūrimo ir išsaugojimo, dorovinių ir kultūrinių vertybių bei dvasingumo ugdymo grandžių. Šeima yra ne tik žmogaus giminės tęstinumo garantas, bet ir svarbi bendražmogiškųjų vertybių saugotoja, pasaulio harmonijos kūrėja.
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje šeima įtvirtinta kaip visuomenės ir valstybės pagrindas, o valstybė įpareigota ją saugoti ir globoti, remti tėvystę ir vaikystę. Todėl šeima yra didelė vertybė, laikoma viena intymiausių, pastoviausių, patikimiausių ir veiksmingiausių vaikų ugdymo, tautos identiteto kūrimo ir išsaugojimo, dorovės, dvasingumo bei kultūros ugdymo grandžių. Šeima yra svarbiausia aplinka, kurioje ugdomi vaikai, formuojamos jų dvasinės vertybės, dvasinis teisingumas, sąžiningumas ir meilė. Taigi šeima yra pirminė visuomeninio gyvenimo ląstelė, vaikui turinti tapti bendrystės namais, nes šeima turi didžiulę reikšmę asmenybės ugdymui.
Filosofo A. Maceinos teigimu, dorinis ugdymas yra pilnutinis žmogiškosios asmenybės bruožas, parengimas visoms gyvenimo sritims. Dorinis vaiko ugdymas šeimoje turi labai didelę reikšmę vaiko asmenybės formavimuisi. Teisingas dorovinių vertybių ugdymas šeimoje vaidina svarbų vaidmenį tolimesniame asmenybės formavimesi, nes žmogaus santykiai su aplinka atsiranda vaikystėje, nuo to priklausys, kaip vaikas bendraus ir kokią vertybių skalę susiformuos. Šeima yra terpė, kurioje mes mokomės mylėti vieni kitus. Taip pat svarbu paminėti, kad psichologinis šeimos klimatas, kuriame vaikas mokosi gyventi, daro įtaką jo psichikai. Tėvai savo geru elgesiu gali apsaugoti vaiką nuo bet kokio žalingo poveikio ir sudaryti teigiamą atmosferą jo psichiniam vystymuisi.
Straipsnyje nagrinėjama ikimokyklinio amžiaus vaikų dorovinių vertybių ugdymo(si) būdai šeimoje. Teorinis darbas susideda iš problemos pagrindimo, empirinio tyrimo rezultatų aptarimo ir išvadų. Tyrime sprendžiamas probleminis klausimas: kokie yra ikimokyklinio amžiaus vaikų dorovinių vertybių ugdymo(si) būdai šeimoje? Tyrimo tikslas - atskleisti ikimokyklinio amžiaus vaikų dorovinių vertybių ugdymo(si) būdus šeimoje.
Straipsnyje teoriškai pagrįstas ikimokyklinio amžiaus vaikų dorovinių vertybių ugdymo(si) aktualumas bei empiriškai nustatytas tėvų požiūris į dorovinių vertybių ugdymo(si) būdus. Remiantis lietuvių ir užsienio autoriais, pateikiama dorovinių vertybių apibrėžtis, analizuojami dorovinių vertybių ugdymo šeimoje teoriniai ir praktiniai aspektai. Pabrėžiama šeimos įtaka ugdant ikimokyklinio amžiaus vaikų dorovines vertybes.
Pristatomi atlikto tyrimo rezultatai, atspindintys apklaustųjų tėvų požiūrį į dorovines vertybes, jų reikšmę bei galimus dorovinių vertybių ugdymo(si) būdus. Tėvai svarbiausiais laiko šiuos metodus:
- Asmeninis pavyzdys
- Edukacinė aplinka
- Žaidimai
- Bendravimas ir bendradarbiavimas
- Elgesio modeliai
- Kultūros elementų panaudojimas
- Pamokymas
- Draudimas
- Paskatinimas
- Darbai
- Ikimokyklinės ugdymo įstaigos ir šeimos bendradarbiavimas
Respondentai pabrėžia šeimos ir ugdymo įstaigos bendradarbiavimo aktualumą dorovinių vertybių ugdymo(si) procese. Tyrimas atskleidė, kad sėkmingo šeimos ir pedagogų bendradarbiavimo pastangomis galima išspręsti daugumą dorovinių vertybių ugdymo(si) problemų, tokių kaip laiko trūkumas, vaiko neklausymas, išmaniųjų technologijų įtaka, vaiko raidos sutrikimai, dorovinių vertybių kaita šeimų vertybinėje orientacijoje.
Analizuojant dorovės sampratą, svarbu pažymėti, kad pirmosios dorovės užuomazgos atsirado gana anksti, dar neisiaidiferencijavusioje pirmykštėje visuomenėje, kaip praktinis žmonių tarpusavio santykių atspindys. Vėliau šios sąvokos buvo plėtojamos ir tobulinamos, įgydamos normatyvinį ir vertinamąjį pobūdį. Didžiajame lietuvių kalbos žodyne (2000) dora apibrėžiama kaip moralė, doros normų laikymasis, moralumas. Kasdieninėje moralinėje sąmonėje susiformavo gėrio, dorybės, sąžinės sąvokos. Etikos teorijoje dorovė atspindi ankstesnį dorovės, sąmonės lygį. Šia prasme etika, kaip mokslas apie vieną visuomenės sąmonės formą - dorovę, pati yra filosofinės sąmonės sritis.
Dorovinės vertybės yra neatsiejamos nuo žmogaus dvasinio pasaulio, jo vertybinės orientacijos. Jos formuoja asmenybės moralinį stuburą, padeda atskirti gėrį nuo blogio, teisingumą nuo neteisingumo. Dorovinės vertybės skatina žmones būti sąžiningais, atsakingais, gerbti kitus, būti pilietiškais.
Asmeninis pavyzdys yra vienas svarbiausių auklėjimo metodų. Vaikai, mėgdžiodami suaugusiuosius, mokosi teisingai elgtis, formuotis dorines nuostatas. Šeima, kurioje tėvai rodo tinkamą elgesio pavyzdį, sudaro palankias sąlygas vaiko doriniam ugdymui.
Žaidimas yra pagrindinė ikimokyklinio amžiaus vaiko veikla, per kurią jis gali veiksmingai ugdytis dorines vertybes. Žaidimų metu vaikas patiria realias situacijas, kurios padeda jam geriau prisitaikyti prie bendraamžių, įsitraukti į grupės gyvenimą ir siekti palankios padėties. Per žaidimus vaikas įgyja naujų dorinių gebėjimų, įgūdžių, individualios patirties, formuoja normas ir taisykles, patiria džiaugsmą ir malonumą.
Šeimos ir ugdymo įstaigos bendradarbiavimas yra itin svarbus dorovinių vertybių ugdymo procese. Bendromis pastangomis galima spręsti daugelį su doroviniu ugdymu susijusių problemų.
Šiuo metu asmenybės ugdymo problema tampa vis aktualesnė ir svarbesnė. Šeimos tvirtumo pagrindas - jos doroviniai įsitikinimai. Vaikų auklėjimo šeimoje tikslas turėtų būti vaiko ugdymo vyksmas, remiantis dorovės ir dorovinių vertybių pagrindu. Tačiau tėvai dažniausiai rūpinasi vaiko materialine gerove, pamiršdami dorovines vertybes.
V. Šikštas pateikia dorovinės pozicijos modelį, nagrinėdamas ją kaip motyvacinį elgesio veiksnį. L. Jovaiašos nuomone, ugdant tokius jaunimo bruožus kaip teisingumas ir sąžiningumas, užkertamas kelias neteisingumui. S. Dzeniienė kaitą dorinio auklėjimo teorijos ir praktikos teigiamu pavyzdžiu laiko vienu svarbiausių asmenybės, jos aktyvios gyvenimo pozicijos formavimosi šaltinių. Vadinasi, šeima yra laikytina pirmine terpe, auklėjant jaunąją kartą, ugdant jos įsitikinimus.
Tyrimo objektas - dorovinių vertybių ugdymas. Tyrimo tikslas - atskleisti ikimokyklinio amžiaus vaikų dorovinių vertybių ugdymo svarbą šeimoje bei nustatyti, kaip šios vertybės ugdomos. Taip pat siekiama nustatyti šeimos vaidmens įtaką vaiko dorinių savybių formavimuisi.
Dorovės normos paprastai nerašytos, įsitvirtinusios visuomeninėje ir individualioje sąmonėje. Dorinis vertinimas apima visus žmogaus veiksmus bei poelgius - kilnius ir negarbintus, teigiamus ir neigiamus. Asmens dorovinis vertinimas nukreiptas į žmogaus įsitikinimus, jo orumą bei garbę.
Dora gali būti traktuojama kaip tam tikra socialinių normų sistema, vertybių ir principų visuma. Dorovė yra socialinis reiškinys, atspindintis žmogaus santykius, veiksmus, kaip tam tikros socialinės grupės normą. Lietuvių kalbos žodyne dora apibrėžiama kaip žmogaus savybė. Socialinis teisingumas yra susijęs su dore, nes jis yra visuotinė vertybė, kurios siekia visi žmonės. Dorovės sąvokos amplitudę apibendrina tokios sąvokos kaip dvasingumas, gerumas, paklusnumas.
Dorovė - elementari žmogaus dvasinės kultūros sritis, viena svarbiausių jo socialumo apraiškų. Jos reikšmė auga socialinės visuomenės ir ideologinės minties sąlygomis. Dorovė formuoja visapusiškai išvystytą, tobulą asmenybę, ugdo jos dvasinį pasaulį, vertybines orientacijas. Dorovė žmones sutaurina ir sudvasina, harmonizuoja jų tarpusavio santykius.
Pagrindinė dorovės funkcija yra reguliatyvinė. Ji reguliuoja žmonių elgesį visose gyvenimo srityse: darbe, visuomeninėje veikloje, buityje, šeimoje. Dorovė reguliuoja žmonių tarpusavio santykius, ugdydama jų sąmoningumą, skiepydama žmogiškumą, keldama dorovinę kultūrą. Žmogus, turėdamas vidines savo elgesio nuostatas, sugeba pats laisvai pasirinkti socialiniu požiūriu vertingą elgesį. Šia prasme dorovė yra žmogaus elgesio savireguliacijos dvasinis mechanizmas.
Dorinės vertybės skatina asmenybės aktyvios pozicijos formavimąsi. Dorinis auklėjimas sudaro visapusiškai išvystytos asmenybės formavimo pagrindą, yra svarbiausias veiksnys tampant dorovine asmenybe. Šiame procese formuojama asmenybės socialinė orientacija, kuriama ir puoselėjama dorovinė kultūra, sutaurinama asmenybė, išryškinama jos žmogiškoji esmė. Todėl auklėjamasis pagrindas yra dorovinis asmenybės formavimas.
Nuolankumas, mandagumas yra svarbios asmenybės dorybės. Asmenybe vadintume žmogų, turintį savo vertybių sistemą. Kuklumas - tai visavertis žmogaus autonomijos suvokimas ir gyvenimas ja, kartu tai žmogaus doros pamatas. Orumas, kaip dorovinio auklėjimo pagrindas, nagrinėjamas filosofiniu, psichologiniu ir pedagoginiu aspektais.
Istorinė dorovės raida neatskiriamai susijusi su visuomeninių santykių kaita, su žmonijos civilizacijos bei dvasinės kultūros plėtote. Visose epochose pastebima jos pažanga, kuri pasireiškia vis didesniu žmogaus išsilaisvinimu iš gamtos ir socialinių santykių betarpiškos priklausomybės bei savo paties dvasinio ribotumo, vis didesniu žmogaus žmogiškumu. Ilgoje visuomenės raidoje platėja dorovės veikimo sritis, didėja jos vaidmuo gyvenime, vis labiau įsigali žmogiškumas žmonių santykiuose.
Dorovinių vertybių ugdymas yra aktualus, brandinant žmogaus visavertę asmenybę. Pripažįstama dorinių vertybių ugdymo prasmingumas ir specifiškumas vaikystėje. Būtent šiuo gyvenimo laikotarpiu žaidimas, kaip pagrindinė vaiko veikla, tampa vienu iš veiksnių, lemiančių dorinių vertybių formavimosi procesus.
tags: #doryniu #vertybiu #problema #ikimokykliniame #amziuje
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
