Migelio de Servanteso „Don Kichotas“: Riterio Idealizmas ir Neišvengiami Nuotykiai
Prieš daugiau nei 400 metų mirė ispanų prozininkas, dramaturgas, poetas Miguelis de Cervantesas Saavedra (1547-1616), jį labiausiai išgarsino Liūdnojo Vaizdo riteris, nemirtingasis titulinis romano „Išmintingasis bajoras Don Kichotas Lamančietis“ (I d. - 1605, II d. - 1615) herojus. Viduramžių riterių romanų parodija laikoma pirmuoju naujųjų laikų romanu, bendrinė ispanų kalba - Cervanteso kalba, o pats autorius iki šiol vadinamas Sąmojo princu. Šis romanas, kurio pilnas pavadinimas lietuviškai skamba „Išmoningasis idalgas Don Kichotas iš La Mančos“, yra vienas svarbiausių pasaulio literatūros kūrinių, kurio daugialypiškumas padėjo šimtmečiais išsaugoti aktualumą, o humoras ir puiki riterių gyvenimo parodija traukia įvairaus amžiaus skaitytojus.
Don Kichoto Gimimas: Iš Bajoro į Riterį
Don Kichotas - tai pagrindinis XVI a. pabaigos - XVII a. pradžios ispanų rašytojo Migelio de Servanteso 1605 m. sukurto romano „Don Kichotas“ pagrindinis veikėjas. Jo tikrasis vardas buvo Alonso Quijanas, nusigyvenęs hidalgas (viduramžių Ispanijos smulkusis bajoras). Prisiskaitęs senoviškų riterių romanų, Ispanijos bajoras Don Kichana pametė protą ir entuziastingai pasinėrė į šį pasaulį, nebenorėdamas matyti realybės. Kaip rašo Cervantesas, „Skaitydamas tokius pasakymus, vargšas riteris ėjo iš proto ir suko galvą, nemigo naktimis stengdamasis įminti ir suvokti jų prasmę.“
Ši proto užtemimo būsena Don Kichotą pavertė klajojančiu riteriu. Jis persivadino romantiškesniu vardu - Don Kichotas, įlindo į aprūdijusius protėvių šarvus ir išsivedė iš arklidės seną kuiną Rosinantą. Iki visiško riteriškumo trūko tik širdies damos, todėl ūkininko samdinę pavadino Dulsinėja iš Toboso. Kaimo smuklėje, kurią jis palaikė pilimi, šeimininkas įšventino jį į klajojančius riterius ir patarė jam įsitaisyti ginklanešį.
Aplinkinių akyse Don Kichotas buvo liesas, aukštas ir išprotėjęs idalgas, tik niekas nežinojo tikrosios šios „ligos“ priežasties. Trys jam svarbūs asmenys - kunigas, kirpėjas ir dukterėčia - bandė sugrąžinti jam protą, net sudegindami visas savo pono knygas apie riterius ir jų nuotykius. Tačiau tai menkai tepadėjo. Don Kichotas pasikvietė į ginklanešius sumanųjį Sančą Pansą, ir juodu patraukė per Ispaniją, pasiryžę padėti skriaudžiamiesiems ir kovoti su prispaudėjais.
Idealizmas, Riteriški Žygdarbiai ir Jų Kaina
Pagrindinės idalgo vertybės buvo garbė, riterių elgesio kodeksas, taip pat kilnumas ir pagarba, o vienintelis jo klajonių tikslas - sugrąžinti pasauliui „Aukso amžių“, laikus, kai klestėjo „tvarka, visur draugystė, visur sandora“. Don Kichotas siekė apsaugoti teisingumą ir gėrį savo kilniais žygiais. Tačiau jo riteriška vaizduotė iškreipdavo realybę: kalinius nusikaltėlius jis palaikydavo belaisviais bajorais, avių bandą - priešų kariuomene, o vėjo malūnus - milžinais. Iš čia atėjo ir legendinis posakis „kova su vėjo malūnais“, reiškiantis beviltišką kovą ar kovą su išsigalvotu, neegzistuojančiu priešu.
Deja, Don Kichotas stengėsi pagelbėti bėdos ištiktiesiems, tačiau jo pagalba buvo nereikalinga ir dažnai pridarydavo daugiau bėdų, negu duodavo naudos. Ryškiausias pavyzdys, kai Don Kichoto idealizmas padaro blogo ir jam pačiam, ir kitiems, yra piemens nuotykis bei istorija su kaliniais. Jis gina visa, kas gyva, ir jaučiasi atsakingas už visas gyvas būtybes, tačiau jo įsikišimas ne visada baigiasi laimingai. Jis visada pilnas optimizmo, kad Dievas jo neapleis, kad dorybė turi laimėti, ir tiki, kad doras žmogus visada daug kenčia, kaip ir visi didieji idealistai, žmonijos pažangos kūrėjai.
Sanča Pansa: Realistas ir Ištikimas Ginklanešys
Keliaudamas su Don Kichotu, Sanča Pansa - tipiškas gudrus kaimietis realistas - tapo jo ištikimu ginklanešiu. Tai dviejų visiškai skirtingai mąstančių personažų duetas, kuris suteikia romanui ne tik komiškumo, bet ir kur kas gilesnių filosofinių minčių. Ginklanešys apskritas, riebus, mėgstantis valgyti ir mažai galvoti. Jo didžiausia svajonė - gauti valdyti salą, kurią Don Kichotas pažadėjo, tada išsipildytų jo svajonė - miegoti, valgyti, nieko neveikti. Bet sala yra idealisto riterio prasimanymas.
Iš pradžių Sanča niurna ir keikia nuotykius, tačiau juo ilgiau jis gyvena su idealistu, tuo labiau jį pamilsta. Idealisto prasimanymas sužavi materialistą. Ginklanešys, tapęs gubernatoriumi, tikrai parodo išminties ir teisingumo, pamatydamas, kad kiekvienas turi užimti tokią vietą, kokiai jis tinka, nes nėra darbo, kuris būtų garbingesnis už kitą. Palikdamas salą, Sanča nepasiima nieko, sakydamas: „Nuogas, sako, atėjau, nuogas išeinu.“ Jis nebenori jokios salos valdyti ir nesiskiria nuo Don Kichoto, pamilęs Liūdnojo Veido riterį.
Don Kichoto ir Sančos Pansos Charakteristikų Palyginimas
| Charakteristika | Don Kichotas | Sanča Pansa |
|---|---|---|
| Pasaulėžiūra | Idealistas, gyvena iliuzijų pasaulyje | Realistas, praktiškas kaimietis |
| Fizinė išvaizda | Aukštas, liesas, pageltęs, kaulai iššokę | Apskritas, riebus, raudonas, sveikata žydintis |
| Tikslai | Sugrąžinti „Aukso amžių“, ginti nuskriaustuosius | Gauti valdyti salą, valgyti, ilsėtis |
| Elgesys | Drąsus, narsus, bet neretai kvailas ir naivus | Gudrus, atsargus, bet tampa lojalus ir išmintingas |
| Santykis su realybe | Painioja fikciją su realybe, regi milžinus vietoj malūnų | Realistas, aiškiai mato daiktus, bet paklūsta Don Kichotui |
Romanas, Kuriame Bręsta Herojus
„Don Kichotas“ nebuvo tiesiog statiška parodija; tai buvo knyga, kuri augo kartu su savo herojumi. Romanas tarsi kyla į kalną, o Don Kichotas praauga save - tai herojus, subrendęs romane, pasaulį pažinęs herojus. Jo pažinimas prasideda pirmajame tome, kai pirmąsyk išjojęs iš savo žemių ir susidūręs su ožkaganiais, ima kalbėti apie žmonių lygybę, lygybę, kuri turinti būti riterystės pagrindas. Don Kichotas, nors ir sukarikatūrintas, kartkartėmis pasirodo esąs visai sveiko proto žmogus, galintis pabarstyti nuostabiai gilių išminties perlų. „Kada tau teks nusikaltėlis teisti, atsimink visada menkystę žmogaus, kurio sugedusi prigimtis traukia į paklaidas“, - tokios mintys byloja apie jo gilų žmogiškumą. Jis yra tyrinėtojas, visada turintis naujų idėjų ir projektų, mąsto abstrakčiai ir linkęs tirti paslėptą objektų esmę.
Servantesas, nors ir išjuokė Don Kichotą kaip neprotingą romanų skaitytoją, vis dėlto jam suteikė nemažai simpatingų idealisto bruožų. Juo toliau Servantesas pasakoja apie savo didvyrį, tuo Don Kichotas randa daugiau simpatijos jo ir skaitytojo širdyje. Autorius, išjuokdamas savo herojų, pamilsta jį kaip tėvas savo kūdikį ir ima atverti vis naujas ir naujas jo sielos kerteles. Pats Cervantesas yra Liūdnojo Veido riterio įvaizdis, kurio idealistinės pastangos sudūžta į skurdžią tikrovę. Jis geriausias to meto ispanų rašytojas, o vargsta skurde, svajoja apie karžygio garbę, o susilaukia vienarankystės ir nelaisvės - jo gyvenimas buvo panašus ir toks pat kupinas nuotykių, kaip ir jo žymiausio romano pagrindinio veikėjo.
Komizmas ir Knygos Stilius
Romano skaitytojus džiugina ne tik personažų psichologinis tikrumas, bet ir juokas, trykštantis iš kiekvieno knygos puslapio. Rašytojas nevengia juoko, kylančio iš žodžių žaismo, ir neatmeta net vulgaraus juoko. Servantesas mėgsta išorinį komizmą, šaržuotus paveikslus, karikatūras ir farso komizmą. Nuolatinė komedija gimsta iš Sanso pastatymo prieš Don Kichotą ir jų diskusijų bei ginčų. „Don Kichoto“ kompozicija yra laisvas epizodų junginys; jei vieną kitą praleistume, romano vieningumas nenukentėtų, nes juos jungia tik du pagrindiniai veikėjai. Servanteso stilius - lankstus, skambus, gyvas, vaizdingas. Visa knyga atrodo prisisunkusi šviesos ir jaunystės, ir šis skaidrumas, judrumas, kažin kaip nejučiomis paskleistas knygoje, dar ilgą laiką žavės žmones.
„Don Kichotas“ Šiandien: Nemirtingumo įrodymai
„Don Kichotą“ yra analizavęs žymus rusų literatūrologas Viktoras Šklovskis, kuris šiame straipsnyje grįžo prie romano sanklodos problemų, kurias buvo gvildenęs dar 1929 m. Romanai nemiršta - jie atgyja ir gyvuoja šimtmečius. „Don Kichotas“ yra tapęs idealisto, kenčiančio nuo idealo ir tikrovės prieštaros, simboliu. Šiandien Don Kichoto istorija įkvėpė sukurti ne vieną spektaklį, operą ir baletą. Tokių personažų, kokie sukurti romane, visada ypač pagausėja, kai patrauklios, bet atgyvenusios ideologijos grimzta į praeitį, o pasenusi gyvensena tampa karikatūriška.
Naujausias Terry Gilliamo filmas „Žmogus, kuris nužudė Don Kichotą“, pasirodęs Kanuose 2018 metais, iliustruoja nuolatinį romano aktualumą. Filme vyrauja pasakojimas apie pasakojimą, kuriame filmo kūrimo procesas susimaišo su pačia Don Kichoto istorija, atspindėdamas stimpanko estetiką ir fantastikos elementus. Tai primena, kokią rolę svajonės atlieka mūsų gyvenime ir ar pabėgimas į svajones yra teigiamas, ar destruktyvus. Don Kichotas nemiršta - jis nužudytas nemiršta, o tai tik patvirtina jo amžiną, naujų idėjų generuojančią dvasią.
Romano minėjimas tęsiasi jau kelis mėnesius visame ispaniškai kalbančiame pasaulyje, ypač minint 400-ąsias romano išleidimo metines. Kasmetinis „Don Kichoto“ skaitymo maratonas vyksta prestižiniame Madrido meno centre, prie kurio tiesioginiais vaizdo tiltais prisijungia aistruoliai iš atokiausių pasaulio kampelių, skaitydami ištraukas lotyniškai, arabiškai, hebrajiškai, graikiškai ir dar aštuoniolika Europos Sąjungoje vartojamų kalbų. Tai tik patvirtina Don Kichoto visuotinumą ir jo, kaip „pirmo reikšmingo romano, parodančio, kaip romanai žadina netikras iliuzijas“, statusą. Šios veiklos įtraukia mokinius ir skatina kritinį mąstymą, leidžiant diskutuoti, kaip vaizduotė formuoja suvokimą ir kokią rolę svajonės atlieka mūsų gyvenime.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
