Apleistų Vilniaus psichiatrijos ligoninių ir gydymo įstaigų istorijos

Vilniaus miestas slepia daugybę įdomybių, o kiekvienas rajonas turi savo specifiką, išskiriančią jį iš bendro paveikslo. Antakalnio rajono specifika - sveikatai skirtų objektų visuma: Sapiegos ir Antakalnio ligoninės, poliklinika, Kraujo centras. Tačiau tarp šių veikiančių įstaigų esama ir tokių, kurios tapo istorijos liudininkėmis, apgaubtomis paslapčių ir mistikos.

Antakalnio vaikų poliklinikos ir jos skyrių likimas

Antakalnio poliklinikos vaikų skyrius, kaip papildomas kompleksas prie Antakalnio poliklinikos, buvo pabaigtas statyti 1984 metais. Komplekse buvo gydomi vaikų infekciniai, alerginiai bei kiti susirgimai. 2011 metais iš pastato išsikraustė paskutinis medikas, nes giliu sovietmečiu projektuotas kompleksas nebeatitiko šiuolaikinių higienos ir pacientų laikymo reikalavimų, o pastatas ir jo apdaila spėjo gerokai aptriušti.

Nebuvo apsieita ir be sovietams būdingo broko - statant pamatus neatsižvelgta į po žeme besislepiančius gruntinius vandenis, pamažu žalojančius poliklinikos fundamentą. Šiandien pastatas stovi apleistas, o užėjus į vidų atsiveria liūdnas vaizdas: išdaužyti langai, užkalti grotomis bei lentomis, byrantis tinkas ir vaikų žaislai, sukelia šiurpiai liūdnas emocijas.

Vasaros gatvė: psichiatrijos istorijos atspindys

Vilniaus miesto psichikos sveikatos centras, įsikūręs ant kalvos Vasaros gatvėje, miestiečiams geriau žinomas kaip „Vasaros ligoninė“. Tomo Vaisetos knygoje „Vasarnamis“ rašoma, kad Antakalnyje, tuometiniame Vilniaus priemiestyje, Sapiegos parke stovėję rūmai ligonine paversti 1920 metais. 1927 metais čia atidaryta psichiatrijos ligoninė.

Sovietmečiu psichiatrinės ligoninės funkcionavo ne tik kaip gydymo įstaigos, bet ir kaip vietos pasislėpti nuo valstybės: jaunuoliams, kurie norėjo išvengti tarnybos sovietinėje armijoje, arba moterims, norinčioms pasidaryti abortą. Vis dėlto, ligoninės turėjo ir tamsiąją pusę - nuolatinį perguldymą, tragiškai prastą infrastruktūrą ir nepagarbų personalo požiūrį į „nusėdusius pacientus“.

Kairėnų psichiatrijos kolonija: atskirties ir skurdo liudijimas

Vilniuje taip pat veikė Kairėnų psichiatrijos kolonija, įsteigta 1934 m. buvusio Kairėnų dvaro teritorijoje. Tai buvo atskirties taškas, labiausiai apleista iš visų Vilniaus psichiatrijos institucijų. Realybė Kairėnuose buvo niūri: lovos sustatytos viena šalia kitos, praėjimo nebuvo, o sanitarai dažnai elgdavosi žiauriai. Į Kairėnus siųsti pacientai dažnai neturėjo jokių artimųjų, kurie jais pasirūpintų.

Istorinė psichiatrijos raida Lietuvoje

Seniausia Vilniaus psichiatrinė ligoninė yra Naujosios Vilnios ligoninė, atsidariusi 1903 m. Pirmasis jos direktorius Nikolajus Krainskis iki šiol kartais pavadinamas „Vilniaus Freudu“ dėl savo humaniško požiūrio į pacientus. Deja, vėliau, artėjant 1905 m. revoliucijai, N. Krainskis buvo priverstas atsistatydinti ir įsivyravo kalėjimo režimas.

Apleistos ligoninės traukia tyrinėtojus ir nuotykių ieškotojus savo mistiška atmosfera. Tačiau už vaiduokliškų pasakojimų slypi realios žmonių istorijos - pacientų likimai, medicinos pažanga ir visuomenės požiūris į psichikos sveikatą, kuris laikui bėgant keitėsi, peržengdamas nuo izoliacijos iki humaniškos globos idėjų.

tags: #apleista #antakalnio #25 #vaiku #psichiatrine #ligonine

• Kaip lavinti vienerių metų mažylį?
• Darbo laikas dėl gimimo liudijimo dublikato
• Atraskite Bridžitos Džouns kūdikio istoriją
• Kaip palengvinti kūdikio dieglius?
• Kaip veikia tėvystės atostogos Švedijoje: išsamus gidas