Klausimas „Kas yra Dievas? Kur jis gyvena?“ dažnai priverčia tėvus pasimesti. Šiuolaikinio žmogaus gyvenime religija nevaidina tokio vaidmens kaip buvusiais laikais, tačiau protėvių šaukiami arba liepiami širdies, mes norime tikėti gėrio idėja ir stengiamės įdiegti atžaloms tikrąsias vertybes. Dvasininkai ir psichologai sutaria, kad pradinę informaciją apie Dievą vaikas turi nuo gimimo: jis jaučia, kad pasaulyje yra kažkas svarbiausias, kuris visus myli, o gyvenimas - begalinis.

Psichologai pataria kalbėti vaikui suprantama kalba: „Tu turi tėtį, jis - savo tėtį, o Dievas - mūsų visų tėvas, visų žmonių. Ir jis visus myli, net kai šie blogai elgiasi. Kur gyvena Dievas? Visur. Jo negalime pamatyti ir pačiupinėti, bet galima pajausti. Kaip vėjas: jis pučia, oras juda, bet mes jo nematome.“
Šventajame Rašte, Pradžios knygoje, yra pasakojimai apie pasaulio sukūrimą. Svarbu suprasti, kad Biblija - ne fizikos vadovėlis, o tikėjimo vadovas. Dievo tikslas buvo perduoti tam tikras dvasines tiesas. Pirmojo pasakojimo tikslas - papasakoti, iš kur atsirado pasaulis ir įtvirtinti griežtą monoteizmą, t. y. tikėjimą tik vienu Dievu.

Dievas sukūrė pasaulį išmintingai, o ne dėl kokios nors būtinybės, aklo likimo ar atsitiktinumo. Visatos grožis atspindi begalinį Kūrėjo grožį. Štai kaip Biblijoje aprašoma kūrinijos seka:
| Diena | Dievo kūriniai |
|---|---|
| 1 | Šviesa |
| 2 | Dangaus tvirtumas arba skliautas |
| 3 | Sausuma ir augalai |
| 4 | Saulė, mėnulis ir žvaigždės |
| 5 | Vandens ir oro gyviai |
| 6 | Sausumos gyviai ir žmogus |
„Tėvas“ yra krikščionių kreipinys į Dievą. Nors Senasis Testamentas apie Dievo tėvystę kalba nedaug, Naujajame Testamente vaizdas kitoks - tikintieji į Dievą kreipiasi kaip į Tėvą. „Visi žmonės yra Dievo vaikai“ - ši tiesa yra labai svarbi. Vis dėlto, krikščionių tikėjimas pabrėžia, kad būtent tikinčiuosius Dievas myli ypatingai ir kviečia sekti Jėzų kaip vienintelį Kelią.
Kyla klausimas: kaip tampama Dievo vaiku? Biblija sako, kad Dievas davė galią tapti Dievo vaikais tiems, kurie yra „iš Dievo užgimę“. Tai dovana ir privilegija. Tai nėra automatinis statusas, o kvietimas į artimesnius santykius. Kaip teigia Šv. Raštas, Dievas myli visus žmones, nori gero visai savo kūrinijai ir gausiai laimina, tačiau krikščionims suteikta ypatinga malonė būti Jo šeimos nariais.

Tėvų pareiga - ne priversti, o paaiškinti. Nereikia bijoti „įrašyti“ vaiką į tą vertybių sistemą, kuri svarbi jums. Tai duoda daug - vaikas jaučia savo priklausymą didžiulei žmonių bendruomenei, kuri laikosi tų pačių įsitikinimų. Jis nesijaučia vienišas pasaulyje. Svarbu būti atidiems, jautriems, mylintiems tėvams, kurie nuo mažų dienų vaiko sieloje pakloja tvirtą moralinių vertybių fundamentą.