Istorinis ir šiuolaikinis diduomenės vaikų auklėtojo vaidmuo
Diduomenės vaikų auklėjimas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje
Vaiko auklėjimas XVI a. vid. - XVII a. vid. LDK buvo glaudžiai susijęs su šeimos socialine padėtimi. Skirtingai nei valstiečio ar miestiečio šeimose, bajorijos elito šeimose į vaiką buvo žiūrima kitaip. Vos ūgtelėję ir namų ruošoje galėję padėti vaikai iš karto būdavo įtraukiami į suaugusiųjų pasaulį. Jų vaikystė truko tol, kol vaikas buvo priklausomas nuo kitų pagalbos ir priežiūros.
Skirtingai nei Danijoje, kur nuo XVII a. 2-ojo dešimtmečio pradėta įgyvendinti privalomo pradinio mokymo idėja, LDK valstiečių ir daugumos miestiečių vaikai liko beraščiai. Tėvai nenorėjo jų leisti mokytis, stigo pradinių mokyklų ir lėšų joms išlaikyti. LDK nebuvo vieningo švietimo modelio, ugdymo procesas vyko individualiai. Vaikų auklėjimo ir lavinimo laikas šeimose įvairavo. Diduomenė sekė europiečių elito vaikų auklėjimo tradicijomis.
Berniuko ir mergaitės gimimu diduomenės šeimos džiaugdavosi. Paveldėtojo, giminės tęsėjo atėjimas į pasaulį buvo ypatingas įvykis. 1520 metais sūnaus sulaukęs Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis rašė žmonai: „Dviguba ir neišmatuojama laimė pasiekė mus su Jūsų Malonybės laišku, perduodanti žinią apie laimingai pasibaigusį gimdymą ir tai, jog su Dievo pagalba turime mieliausią sūnų, amžiną mūsų abipusės meilės laidą. Mylimiausiam mūsų sūnui įsakykite krikštijant duoti Žygimanto vardą, kurį dabar dviese nešiosime.“
Tačiau ir dukros gimimas buvo šventė. 1667 metais gimus paskutinei Biržų šakos Radvilaitei - Liudvikai Karolinai, jos tėvas LDK arklidininkas Boguslovas Radvila Karaliaučiuje įvykį pažymėjo patrankų salvėmis.
Auklėjimo klausimus sprendę teologai, teisininkai ir pedagogai sutarė, jog didžiausia pareiga, rengiant vaikus gyvenimui, tenka šeimai, ypač motinoms, tik po to - mokyklai. XVI amžiaus viduryje Mikalojus Rėjus pageidavo, kad „motinos […] pačios savo vaikus maitintų ir auklėtų“. Anot 1640 m. nuostatos, vaikas iki septynerių metų turėjo likti motinos globojame, o tai buvo įteisinta 1588 m. III Lietuvos Statute. Tokios praktikos laikytasi ir gyvenime.
1581 metais išdaviko Grigaliaus Astiko sūnus Jonas, nenorėdamas prarasti valdų, teisme aiškino, jog „ankstyvoje vaikystėje jį ir jo motiną tėvas nuo savęs atskyrė, jis lavinosi atskirai“. Teisėjai, atsižvelgę į paaiškinimą, priėmė palankų Jonui sprendimą.
Didikės dvare mažamečius prižiūrėjo mama, auklės ir dvariškės. XVI amžiaus viduryje Mikalojaus Radvilos Rudojo sūnus auklėjo Ana Chomecka, kuriai 1548 m. didikas padovanojo Astravo dvarą. Nuo XVII a. pradžios LDK susiklostė tradicija formuoti atskirus didikų vaikų dvarus. Su mažamečiais kai kurie tėvai bendravo daug.
XVII a. pradžioje Vilniaus kašteliono Jonušo Radvilos mažos dukros kartu su tėvais pusryčiaudavo, prižiūrimos, kad „neišsiteptų, kaip paršiukai“. Išlikusi diduomenės korespondencija rodo tėvų meilę vaikams. Jie vadinti mažybiniais vardais (Anuška, Kristupėlis, Zoska, Jonušėlis ar Halčuchna). Rūpintasi jų sveikata, apranga, valgiu.
Moralistai, pavyzdžiui, Augustinas Lavskis (1614 m.), smerkė beatodairišką tėvų, ypač motinų, meilę vaikams, ją prilygindami „grynai ligai ir alinančiai karštinei“. Iš tėvų laukta aktyvaus dalyvavimo formuojant vaiko charakterį, griežtos rankos. Pedagogai akcentavo moralinį vaiko ugdymą. Vaikai mokyti tikybos, dievobaimingumo ir paklusnumo. Jiems rodyti tinkamų asmenų pavyzdžiai, nes, anot 1558 m. pasirodžiusio pirmo Lenkijoje pedagoginio traktato autoriaus Erazmo Gličnerio, „vaikas yra lyg beždžionė: ką pamato, tą kartoja“. Bausta už melavimą, užsispyrimą, piktumą. Nesitenkinta moralais, pagrindinė auklėjimo priemonė - rykštė. Jų neišvengė ir mergaitės, pavyzdžiui, Liudvika Karolina Radvilaitė.
Ūgtelėjusių vaikų auklėjimo turinys skyrėsi. Radviloms dirbęs profesionalus pedagogas Adomas Rasijus 1619 m. išsakė nuomonę, jog „vėliau švietimas turi būti vienoks sūnums, kitoks dukterims: juos reikia mokyti ir mokslo, ir kariškų dalykų, jas - pamaldumo ir ekonomikos dalykų“. A. A. Olizarovijus manė, jog mergaitėms reikalingos elementarios skaitymo, rašymo, muzikos žinios. Pasak jo, geriausia joms užsiimti rankdarbiais.
Didikų (kartais ir bajorų) mergaitės auklėtos namuose. Ugdymo lygis nebuvo prastas. Apie 80-90 proc. LDK didikių buvo raštingos, kartais mokėjo lotyniškai ar vokiškai. Visos jos buvo puikiai susipažinusios su Šventuoju Raštu, turėjo ekonominių žinių, suvokė teisinius dalykus, žinojo Statuto straipsnius, ypač apie savo teises. Jos klausėsi muzikos, mokėsi šokti, jodinėjo.
Mažuosius į suaugusiųjų pasaulį įvesdavo žaislai ir žaidimai. Mergaitės žaidė su molinėmis ar medinėmis lėlėmis. Kai kurių lėlių rankos ir kojos judėjo. Lėlės puoštos brangiomis sukniomis.
Sūnų lavinimui diduomenė buvo reiklesnė. Iš pradžių jie lavinti namuose. Į dvaro mokyklą buvo priimami ir didikui ištikimų bajorų vaikai. Sūnums tėvai kartais nustatydavo griežtą dienotvarkę: pratybos prasidėdavo 5.30 ryte ir trukdavo iki 21 valandos. Vaikai tik vieną dieną per savaitę ilsėdavosi. Daug dėmesio skirta kalbų mokymui, tarnais samdyti užsieniečiai. Nuo 4-ių metų vaikai mokyti rašyti, kiek vėliau - oratorystės, kalbėjimo meno. Nemažai laiko jie skirdavo fiziniams pratimams, jodinėjimui. 1617 metais Kristupo II Radvilos sūnus Jonušas žirgą gavo būdamas 5-ių metų. Berniukų žaidimuose galima įžvelgti riteriškos kultūros poveikį: arkliukai, kario ginkluotė, riterių dvikovos.
14-16 metų sulaukę jaunuoliai buvo siunčiami studijų tęsti Vakarų Europoje (dažniausiai Italijoje ir Vokietijoje). Ne tokie turtingi bajorai vaikus iš pradžių leido į parapijines mokyklas, vėliau - į aukštesnio, gimnazijos tipo mokyklas, pvz., Vilniuje ar Kėdainiuose. Rimta atsvara bajorijai vietoje užsienio universitetų tapo 1579 m. įsteigta Vilniaus akademija. Trečdalį čia XVI a. pab. - XVII a. vid. studijavusių studentų sudarė lietuviai ir žemaičiai, likę buvo rusėnai, atvykėliai iš Livonijos, Prūsijos ir Lenkijos.
Šiuolaikinis auklėtojo vaidmuo ikimokyklinėse įstaigose
Darželio auklėtojas - tai profesija, reikalaujanti ne tik specialių žinių ir įgūdžių, bet ir didelės meilės vaikams, kantrybės bei atsakomybės jausmo. Tai žmogus, kuris kasdien rūpinasi mažiausiaisiais, padeda jiems pažinti pasaulį, ugdo jų gebėjimus ir formuoja asmenybę. Auklėtojos darbas yra itin svarbus vaikų raidai, nes būtent ikimokyklinis amžius yra vienas iš kritiškiausių laikotarpių, formuojantis pagrindinius gebėjimus ir vertybes.
Pagal švietimo ir mokslo ministro 2005 metų įsakymą, kiekvienos darželio auklėtojos privalo turėti aukštąjį arba aukštesnįjį (specialųjį vidurinį, įgytą iki 1995 m.) išsilavinimą ir būti baigusios vieną iš mokytojų rengimo ikimokyklinėms įstaigoms arba edukologijos studijų krypties programų ir turinčios auklėtojo kvalifikaciją.
Auklėtojos, pagal aprašą, turi atsižvelgti į vaiko raidą, vaikų kultūros dėsningumus ir siekti visų vaiko galių plėtotės, tikslingai ugdyti vaiko vertybines nuostatas, jausmus, mąstymą ir elgseną. Auklėtojas turi, pirmiausia, organizuoti ir vykdyti ugdomąjį procesą: planuoti grupės ugdomąją veiklą, parinkti priemones, ugdyti vaikus.
Prireikus auklėtojas turi dalyvauti rengiant individualias vaikų ugdymo programas. Taip pat jis turi sistemingai vertinti, fiksuoti vaikų daromą pažangą, apie vaikų pasiekimus informuoti tėvus ar globėjus. Auklėtojas turi teikti informaciją, pagal kompetenciją konsultuoti tėvus, kitus įstaigoje dirbančius specialistus ikimokyklinio amžiaus vaikų ugdymo klausimais.
Auklėtojas pagal minėtą aprašą privalo užtikrinti savo darbo kokybę, o organizuojant ir vykdant ugdomąjį procesą grupėje, atsižvelgti į individualius vaikų ugdymosi poreikius ir amžių, įstaigos ikimokyklinio ugdymo programos tikslus, vadovautis ikimokyklinio ugdymo įstaigos higienos normomis ir taisyklėmis. Auklėtojos pagal aprašą taip pat privalo saugoti ir stiprinti vaikų sveikatą, garantuoti vaikų fizinį ir psichologinį saugumą grupėje, salėje, kitose įstaigos erdvėse, žaidimų aikštelėse ir kitur.
Dar viena auklėtojų pareiga - informuoti įstaigos administraciją apie vaiko turimas socialines ar sveikatos problemas, pastebėtą ar įtariamą vaiko teisių pažeidimą. Auklėtojos priimti vaiką į grupę ir išleisti į namus gali tik su tėvais (globėjais), kitais suaugusiais asmenimis, turinčiais raštišką tėvų (globėjų) leidimą ar prašymą. Galiausiai auklėtojas teisės aktų nustatyta tvarka atsako už savo darbo kokybę bei vaikų saugumą ugdymo proceso metu įstaigoje ir už jos ribų.
Viena iš svarbiausių auklėtojos uždavinių yra tinkamų ugdymo metodų pasirinkimas. Ji turi gebėti pritaikyti ugdymo procesą prie kiekvieno vaiko individualių poreikių ir galimybių, atsižvelgti į jo temperamentą, interesus ir ankstesnę patirtį. Svarbu, kad ugdymo metodai būtų grindžiami pagarba vaikui, jo orumui ir teisėms.
Tačiau ne visada darbas vyksta sklandžiai. Straipsnyje minimas atvejis, kai auklėtoja Aušra Kuzminskienė buvo atleista iš Klaipėdos regos ugdymo centro dėl netinkamo elgesio su vaikais. Tėvų ir personalo teigimu, ji naudojo netinkamus drausminimo metodus, reikalavo vaikų atsiimti laiku, neteisėtai rinko informaciją apie vaikus ir tėvus, taip pat galimai naudojo fizinį ir psichologinį smurtą. Tokie atvejai kelia didelį susirūpinimą ir pabrėžia auklėtojo etikos svarbą. Šis incidentas atskleidžia ir kitus iššūkius, su kuriais susiduria auklėtojai: spaudimą iš tėvų, nesusipratimus su administracija, poreikį nuolat tobulinti savo profesinę kvalifikaciją.
Vaikų teisių apsauga ir tinkamas auklėjimas auklėtojos darbe itin svarbu gerbti ir ginti vaikų teises. Tai apima teisę į saugumą, meilę, pagarbą, mokymąsi ir visapusišką vystymąsi. Kiekvienas vaikas, nepriklausomai nuo jo gebėjimų ar negalių, turi teisę į kokybišką ugdymą ir globą.
Straipsnyje minima situacija Klaipėdos regos ugdymo centre, kur, anot mamos, buvo patalpintas prierašas: „Taip auklėjami nepaklusnūs vaikai Klaipėdos regos ugdymo centre. Vaikai su regos negale!!!!! Pietų miego metu. Tikiuosi susidomės vaikų teisės ir tėvai pažins savo vaiką. ŽIAURU IR ŽEMA LAISVOJ LIETUVOJ!!!!!“ Tokie pareiškimai ir situacijos reikalauja rimto dėmesio ir tyrimo, siekiant užtikrinti, kad vaikų teisės būtų gerbiamos ir ginamos.
Tinkamas auklėjimas grindžiamas teigiamais metodais, skatinančiais vaikų savarankiškumą, atsakomybę ir empatiją. Auklėtojas turėtų būti pavyzdys vaikams, demonstruojantis pagarbą, toleranciją ir supratingumą.
Nepaisant visų iššūkių, darželio auklėtojos darbas yra nepaprastai svarbus ir prasmingas. Viena skaitytoja Agnė kelia klausimą: „Vaikus šeimoje auklėjame liberaliai, tačiau kiekvienas iš trijų mūsų vaikų žino, kad yra teisės, bet yra ir pareigos. Auklėjame vadovaudamiesi sąžiningumo ir teisingumo principais, tačiau pastebime, kad kaip tik vaikas pradeda lankyti darželį, taip jo elgesys dramatiškai suprastėja. Grįžę iš darželių vaikai pasakoja istorijas, iš kurių suprantame, kad auklėtoja (praktiškai visų trijų vaikų skirtingos auklėtojos) nesusitvarko su kitais vaikais: blogai besielgiančių nedrausmina, nėra jokių nustatytų taisyklių, nes kiti vaikai, panašu, jų tiesiog neklauso, o auklėtojos nežino, ko imtis.“ Viena auklėtoja yra sakiusi, kad šiais laikais dirbti auklėtoja yra labai sudėtinga ne dėl skirtingų vaikų, kurie atsineša skirtingus bendravimo modelius iš šeimų (taip buvo visais laikais), kiek dėl pačių tėvų, kurie į auklėtojas žiūri per padidinamąjį stiklą. O kartais elgiasi ir nepagarbiai, nuvertina auklėtojos darbą, pasiėmę vaiką iš darželio dar atskaito moralą. „Tai kokia situacija iš tiesų? Gal auklėtojoms, kurios nesusitvarko su vaikais, tiesiog trūksta kompetencijų?“ - klausia skaitytoja.
Priešmokyklinio ugdymo mokytoja Jovita Morkūnienė išskiria tris svarbius aspektus:
- Vaikų auklėjimas šeimose: bene vienas iš svarbiausių tėvų tikslų - išmokyti vaikus tinkamo elgesio, nustatytų visuomenės pagrindinių taisyklių. Tik gimęs vaikas nežino, kas yra gerai, kas blogai, koks jo elgesys bus priimtinas pasaulyje, o koks ne. Nagrinėjant vaiko raidos psichologiją, žinoma, kad ankstyvoje vaikystėje vaikas yra egocentriškas. Tai reiškia, kai vaikas ko nors nori (valgyti, miegoti ir pan.) jis reikalauja ir jam visai neįdomu, ar šalia esančiam žmogui galvą skauda ar jis pavargęs. Ir jei tėvai neįves taisyklių, ribų, tuomet vaiko raida šiame etape sustos ir jis liks sutrikusio elgesio. Vaikui, nežinančiam taisyklių ir ribų, sunku pritapti, susirasti draugų, mokytis. Šeimoje nustatytos ribos vaiko ateičiai sukuria saugumą. Reikia suvokti, kad neapsaugosime vaikų nuo neigiamo aplinkos poveikio, nes visur ir visada atsiras netinkamai besielgiančių. Svarbu, kad vaikas suprastų, kas yra tinkamas elgesys, o kas ne. Svarbu, kad vaikas suprastų netinkamo elgesio pasekmes. Ir jei vaikas žino, kad grupės draugas netinkamai elgiasi, nesilaiko grupės taisyklių, negirdi pedagogo, o grįžęs namo pasakoja apie tai tėvams, - tokio vaiko tėvai turi būti ramūs ir džiaugtis, kad jų vaikas yra tinkamai auklėjamas namuose bei ugdymo įstaigoje.
- Pedagogo veiksena: yra sakoma - vienas laukia ne karys; taip ir pedagogas vienas neišugdys vaiko tinkamo elgesio. Kiekvienas pedagogas susiduria su ypatingesnio elgesio vaikais. Tačiau jei vaikui taisyklės, ribos bus nustatytos tik darželyje ir jų nebus laikomasi namuose, svečiuose, viešumoje, nesitikėkime, kad išugdysime tinkamą vaiko elgesį. Dažnai tėvai sako: „Žinokit, gali būti sudėtinga diena, nes savaitgalį vaikas buvo su seneliais ir dabar „neina“ su juo susitvarkyti net mums (tėvams). Nes pas senelius viskas galima, daro, ką nori“. Taigi, galime daryti prielaidą, kad vaikui ribos yra nustatytos tiek darželyje, tiek šeimoje, ir vaikas jas supranta bei jų laikosi. Bet akimirką žavingą parodyk vaikui, kad jų galima nesilaikyti, jis iškart taip ir padarys. Pedagogas turi ugdyti vaikuose suvokimą, kad visi esame skirtingi, skirtingai suprantame, skirtingai norime (vienas nori žaisti, antras piešti, trečias miegoti), bet kai esame bendruomenėje, turime laikytis tam tikrų bendrai sutartų taisyklių ir suprasti vieni kitus.
- Tėvų ir pedagogų bendradarbiavimas: labai svarbus yra tėvų ir pedagogų abipusis bendradarbiavimas, atgalinis ryšys. Asmeninė patirtis rodo, kad didžioji dauguma tėvų noriai girdi, išklauso pedagogo pastebėtus vaiko elgesio pakitimus ar esamas problemas. Sutikime, kad niekas vaiko geriau nepažįsta, kaip tėvai. Ir tik jie gali suteikti pedagogams informacijos, kuri padės kokybiškam vaiko ugdymui. Tuo pačiu pedagogas turi informuoti tėvus pastebėjęs vaiko elgesio pakitimus. Turėjau atvejį, kai grupės vaikas vartojo nepagarbius terminus kreipdamasis į grupės draugus, maivydavosi, nesilaikė grupės taisyklių. Pasikalbėjus su mama dėl netinkamo vaiko elgesio ilgai diskutavome, aiškinomės tokio elgesio priežastis ir kartu ieškojome sprendimo būdų, tinkančiu šiam atvejui. Taip pat žr. Priėmėme vieningą sprendimo būdą ir po kelių savaičių bendro darbo, tėvų - namuose, pedagogų - darželyje, pasiekėme puikių rezultatų.
Pedagogas visą dieną bendrauja su vaikais, jis kaip kempinė sugeria visas vaikų emocijas - liūdesį, pyktį, džiaugsmą, laimę, neapykantą… Vaikus guodžia, ramina, aiškina, užjaučia, kartu juokiasi, žaidžia, mokosi. Ir tai vyksta visą dieną. Įsivaizduokite, ateina vakare mama/tėtis pikta(s), nepatenkinta(s) (nes jiems greičiausiai irgi buvo labai sunki darbo diena), rimtai žvelgdama(s), o kartais net nepakeldama(s) akių į pedagogą, pasiima vaiką iš grupės, uždaro duris ir išeina. Profesionaliausias pedagogas tai matydamas supranta, kad geriau šio tėvo šiandien nekalbinti.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
