Vaiko teisė į būstą po tėvų skyrybų: uzufrukto ir kitų priemonių taikymas
Skyrybos - sudėtingas procesas visai šeimai, o ypač nepilnamečiams vaikams. Lietuvoje, kur skyrybų skaičius nuolat auga, užtikrinti vaiko teisę į būstą po tėvų skyrybų tampa itin aktualu. Šiame straipsnyje aptariama, kaip Lietuvos įstatymai ir teismai gina vaiko interesus, sprendžiant būsto klausimus po skyrybų, kokios yra uzufrukto nustatymo galimybės ir kokie aspektai svarbūs teismų praktikoje.
Vaiko teisių apsauga ir būsto užtikrinimas
Pagal Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnį, visur ir visada pirmiausia turi būti atsižvelgiama į teisėtus vaiko interesus. Tai reiškia, kad kilus ginčui dėl vaiko teisių, prioritetas teikiamas vaiko teisėms, o nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto. Šioje ir kitose įstatymo normose nustatyta, kad vaikui privalo būti sudarytos tinkamos sąlygos gyventi ir augti.
Siekiant užtikrinti vaiko teisę į būstą, Civiliniame kodekse nustatytas nepilnamečio vaiko teisės naudotis vieno iš tėvų gyvenamąja patalpa, kai vaiko tėvai nutraukia santuoką, išlikimas. Kai po santuokos nutraukimo nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su vienu iš tėvų, kuris neturi jam nuosavybės teise priklausančio būsto, įstatymai užtikrina nepilnamečio vaiko teisę naudotis vieno iš tėvų gyvenamąja patalpa - šeimos turtu, o kartu ir sutuoktiniui, su kuriuo lieka gyventi nepilnamečiai vaikai.
Tėvai turi lygias teises ir pareigas savo vaikams, nepaisant to, ar vaikas gimė susituokusiems, ar nesusituokusiems tėvams, jiems santuoką nutraukus, teismui pripažinus ją negaliojančia ar tėvams gyvenant skyrium. Už vaiko auklėjimą ir priežiūrą tėvai atsako bendrai ir vienodai.
Uzufruktas kaip priemonė užtikrinti vaiko teisę į būstą
Tokią teisę užtikrina Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau - CK) įtvirtintas uzufrukto institutas. CK 4.141 str. 1 d. nurodyta, kad uzufruktas - asmens gyvenimo trukmei ar apibrėžtam terminui, kuris negali būti ilgesnis už asmens gyvenimo trukmę, nustatyta teisė (uzufruktoriaus teisė) naudoti svetimą daiktą ir gauti iš jo vaisius, produkciją ir pajamas.
Nagrinėjamu atveju įstatymas numato galimybę santuokos nutraukimo atveju teismo sprendimu nustatyti uzufruktą į svetimą daiktą, t. y. jeigu gyvenamoji patalpa yra vieno sutuoktinio nuosavybė, teismas savo sprendimu gali nustatyti uzufruktą ir palikti joje gyventi kitą sutuoktinį, jeigu su juo po santuokos nutraukimo lieka gyventi nepilnamečiai vaikai.
Siekiant, kad šeimos iširimo atveju nenukentėtų nepilnamečio vaiko interesai, patartina teisminiu keliu nusistatyti uzufruktą į bankui hipoteka įkeistą turtą. Įstatymas nustato, kad hipoteka neatima iš daikto savininko teisės valdyti, naudoti įkeistą daiktą bei juo disponuoti, atsižvelgiant į hipotekos kreditoriaus teises.
CK 3.71 straipsnis suteikia teisę teismui savo sprendimu nustatyti uzufruktą ir palikti kitam sutuoktiniui gyventi, jei su juo po santuokos nutraukimo lieka gyventi nepilnamečiai vaikai ir gyvenamoji patalpa yra vieno sutuoktinio nuosavybė. Uzufruktas nustatomas, kol vaikas sulaukia pilnametystės (CK 3.71 straipsnis 1 d.).
Uzufrukto nustatymo sąlygos ir teismų praktika
Sprendimą dėl uzufrukto teisės nustatymo teismas gali priimti tik tuomet, kai kyla grėsmė, kad vaiko tėvas, kuris nėra gyvenamosios patalpos savininkas, tačiau su kuriuo nustatyta nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta, ir vaikas gali atsidurti gatvėje. Spręsdamas uzufrukto taikymo klausimą, teismas turi įvertinti, ar nėra galimybės kitaip užtikrinti vaiko teisę į gyvenamąjį būstą, t. y. ar tėvai neturi kito (kitų) gyvenamųjų būstų, ar tėvų pajamos yra pakankamos, jog būtų galima įsigyti kitą gyvenamąjį būstą, ar nėra galimybės nuomotis ar kitais teisėtais pagrindais (pvz., panauda) gyventi kitiems asmenims priklausančiame būste, taip pat teismas vertina tėvų elgesį.
Teismo sprendimu galima nustatyti uzufrukto teisę į visą būstą, įpareigojant kitą sutuoktinį išsikelti iš jo, arba į dalį būsto - tokiu atveju gyvenamojoje patalpoje liktų abu buvę sutuoktiniai kartu su nepilnamečiu vaiku. Sprendžiant uzufrukto teisės apimties klausimą, teismai vertina tai, ar asmuo, kuriam priklauso būstas, tinkamai elgiasi su šeimos nariais, ar tarp jų nekyla buitinių konfliktų, ar yra visos būtinos vaiko augimui sąlygos ir nėra kitų aplinkybių, kurios gali pakenkti vaiko psichologinei raidai. Teismas, nustatęs minėtas aplinkybes, netenkina prašymo dėl uzufrukto nustatymo į dalį būsto.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad nustatant uzufruktą yra ribojama savininko nuosavybės teisė. Todėl teismai, sprendžiant klausimą dėl uzufrukto nustatymo, turi įvertinti, ar tai yra objektyvi būtinybė ir ar nebus pažeistas proporcingumo principas, t. y. ar vaiko teisė į gyvenamąjį būstą negali būti apginta kitu būdu, nei suvaržant daiktinę teisę (pvz., priteisiant išlaikymą).
Ar sutuoktinis, su kuriuo gyventi lieka vaikas, neturi kitos gyvenamosios patalpos arba pakankamai finansinių išteklių ar materialinių galimybių tokiai patalpai įsigyti. Teismų praktikoje išaiškinta, kad vaiko teisė į gyvenamąjį būstą užtikrinama ne tik tada, kai tėvai turi gyvenamąjį būstą nuosavybės teise, bet ir tėvams išsinuomojant ar gaunant panaudai gyvenamąsias patalpas.
Sprendžiant šiuos klausimus būtina atsižvelgti į byloje nustatytas faktines aplinkybes: tėvų elgesį, turtinę padėtį, ar sutuoktinis, su kuriuo lieka gyventi vaikas, turi kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, taip pat santaupų bankų sąskaitose, yra darbingo amžiaus, turi išsilavinimą ir specialybę.
Įvertinus šias aplinkybes, nustatoma, ar vaiko teisė į būstą negali būti apsaugota kitu būdu. Įprastinė vaiko gyvenamoji aplinka yra svarbus veiksnys, sprendžiant dėl uzufrukto nustatymo, tačiau šio veiksnio reikšmę konkrečiu atveju lemia būsimų pasikeitimų masto ir galimos neigiamos įtakos vaiko tolesnei raidai, jo vystymuisi įvertinimas.
Būtina nustatyti ir įvertinti, ar iš esmės pablogėtų vaiko gyvenimo sąlygos, jeigu uzufruktas nebūtų nustatytas ir jis turėtų apsigyventi sutuoktiniui, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, priklausančiame ar jo nuomojamame būste.
Kai prašoma nustatyti uzufruktą tik į dalį kitam sutuoktiniui priklausančios gyvenamosios patalpos, būtina atsižvelgti į tai, kad kitam sutuoktiniui išlieka teisė gyventi jam priskirtoje būsto dalyje, t. y. atitinkamomis būsto dalimis buvę sutuoktiniai turės naudotis bendrai. Ši aplinkybė, esant priešiškiems santykiams, gali tapti tarpusavio nesutarimų priežastimi ar sukelti konfliktų.
Teisinis reguliavimas santuokos nutraukimo bylose siekia užtikrinti vaiko teises ir geriausius interesus, o vaiko interesų apsauga bei rūpinimasis nepilnamečiu vaiku yra abiejų tėvų pareiga, nepaisant to, kad po santuokos nutraukimo vaiko gyvenamoji vieta nustatoma su vienu iš tėvų.
Uzufrukto nustatymas kitam sutuoktiniui nuosavybės teise priklausančiame būste teismo sprendimu, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, gali būti vienas iš būdų užtikrinti vaiko teisę į būstą. Reikėtų pažymėti, kad teismas turi teisę, bet ne pareigą nustatyti uzufruktą, todėl spręsdamas dėl uzufrukto nustatymo teismas vertina uzufrukto būtinybę.
Kiekviena situacija yra unikali, todėl teismas vertina, ar uzufrukto nustatymas yra geriausias būdas apsaugoti vaiko teises ir interesus, atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir sutuoktinio, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, materialines galimybes užtikrinti vaiko teisę į būstą kitais būdais, nei nustatant uzufruktą.
Taigi, ar po santuokos nutraukimo bus nustatytas užufruktas kitam sutuoktiniui nuosavybės teise priklausančiame būste priklauso nuo daugelio faktinių aplinkybių ir individualaus vertinimo.
Vaiko nuomonės reikšmė
Vaiko nuomonė yra tokiose bylose ne visa lemianti. Įstatymų leidėjas įtvirtina vaiko teisę dalyvauti priimant sprendimą, nurodydamas, kad priimant sprendimą būtina atsižvelgti į vaiko nuomonę , tačiau tai nereiškia, kad galutinį sprendimą priima vaikas.
Į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014), tačiau akcentuojama, kad vaikas, sugebantis suformuluoti savo pažiūras, teisme turi būti išklausytas tiesiogiai (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2010 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-341/2010) ar vaiko nuomonė turi būti išsiaiškinama kitais būdais, pavyzdžiui, skiriant ekspertizę.
Kiti svarbūs aspektai
Vienas iš bendrųjų vaiko teisių apsaugos principų yra tai, kad nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto. Šioje ir kitose įstatymo normose nustatyta, kad vaikui privalo būti sudarytos tinkamos sąlygos gyventi ir augti.
Tiesiogiai įstatymas nenumato, kad ginant vaiko teises į gyvenamąjį būstą, uzufruktas būtų nustatomas į gyvenamąją patalpą, kuri nuosavybės teise priklauso tretiesiems asmenims, pvz., vaiko seneliams. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad CK 3.237 str. 2 dalyje numatyta, jog seneliai, turintys galimybę, privalo išlaikyti paramos reikalingus savo nepilnamečius vaikaičius, neturinčius tėvų arba negalinčius gauti jų išlaikymo.
Teismų praktikoje suformuota nuostata, jog vaiko teisių prioritetinės apsaugos principas yra lygiavertis privačios nuosavybės neliečiamybės ir savininko teisių gynimo principams. Kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti protingą bei sąžiningą pusiausvyrą tarp vaikų interesų gynybos bei būsto, iš kurio reikalaujama išsikelti, savininko teisių bei teisėtų reikalavimų ir parinkti proporcingumo principą labiausiai atitinkantį vaiko teisių apsaugos būdą.
Svarbu atkreipti dėmesį, kad hipotekos kreditorius (bankas) neretai prieštarauja uzufrukto nustatymui, mat uzufrukto nustatymas pažeidžia banko, kaip kreditoriaus ir hipotekos turėtojo teises, nes apsunkinus daiktą uzufrukto nustatymu, panaikinama bankui galimybė ateityje pasinaudoti savo, kaip įkaito turėtojo, teise, kadangi priverstinio skolos išieškojimo atveju uzufruktu apsunkintas turtas neabejotinai bus parduotas už mažesnę sumą, esant uzufruktui, nustatytam iki nepilnamečio vaiko pilnametystės, asmenų, siekiančių įsigyti šį butą varžytinėse, kiekis sumažėtų iki minimumo, ar jų visai neatsirastų.
Asmenims, neįregistravusiems santuokos, uzufrukto teisė į gyvenamąją patalpą gali būti nustatoma remiantis CK 3.234 str.
Nors šeimos turto teisinis rėžimas pasibaigia sutuoktiniams nutraukus santuoką, tačiau jis nenutrūksta nepilnamečių vaikų atžvilgiu.
Kadangi CK 3.71 str. 3 d. numatyta, kad jeigu šeimos gyvenamoji patalpa buvo nuomojama, teismas gali perkelti nuomininko teises sutuoktiniui, su kuriuo lieka gyventi nepilnamečiai vaikai, o nuomos ir panaudos santykiai yra panašūs, todėl esant susiklosčiusiems panaudos teisiniams santykiams, galima taikyti CK 3.71 str. 3 d. įtvirtintą normą pagal analogiją, t. y. Sudaryta panaudos sutartis, jei ji nėra pripažinta negaliojančia, asmenims, kurie ją sudarė (t. y.
Išsiskyrimas, net jei pora nebuvo oficialiai susituokusi, yra emociškai ir teisiškai sudėtingas etapas, ypač kai šeimoje auga nepilnamečiai vaikai. Nors visuomenėje dažnai vartojamas terminas „skyrybos nesusituokus“, teisine prasme tai nėra santuokos nutraukimas, nes santuoka nebuvo sudaryta. Tačiau poros išsiskyrimas, kai yra bendrų nepilnamečių vaikų, neišvengiamai sukelia poreikį išspręsti labai panašius klausimus, kaip ir oficialių skyrybų atveju.
''Ekspertai pataria'': Tėvų skyrybos. Kaip padėti vaikams?
Išlaikymas (alimentai) vaikui
Abu tėvai turi pareigą materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, nepriklausomai nuo to, ar jie buvo susituokę, ar ne, ir ar gyvena kartu. Skyrium gyvenantis tėvas (ar motina) privalo mokėti alimentus vaikui.
Pareiga mokėti alimentus atsiranda nuo vaiko gimimo ir tęsiasi iki jo pilnametystės (18 metų) arba ilgiau, jei vaikas mokosi pagal dieninės studijų programą (iki 24 metų) ir jam reikalinga parama.
Konkretaus alimentų dydžio įstatymai griežtai nenustato. Jis priklauso nuo vaiko būtinųjų poreikių (maistas, apranga, būstas, sveikata, ugdymas, laisvalaikis) ir abiejų tėvų turtinės padėties. Teismų praktikoje dažnai orientuojamasi, kad minimalus išlaikymas vienam vaikui turėtų būti ne mažesnis nei pusė minimalios mėnesinės algos (MMA), tačiau kiekvienas atvejis vertinamas individualiai.
Alimentai gali būti mokami periodinėmis išmokomis (dažniausiai kas mėnesį) arba vienkartine suma, taip pat turtu (jei tai nepažeidžia vaiko interesų).
Bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu/motina tvarkos nustatymas
Skyrium gyvenantis tėvas (ar motina) turi ne tik pareigą, bet ir teisę bendrauti su savo vaiku, o vaikas turi teisę bendrauti su abiem tėvais.
Taikus susitarimas yra pats geriausias ir pigiausias kelias. Tėvų gebėjimas susitarti dėl su vaikais susijusių klausimų rodo jų brandą ir atsakomybę. Taikūs susitarimai mažiau traumuoja vaikus, leidžia išsaugoti pagarbius tėvų santykius, sutaupo laiko ir pinigų, kurie būtų išleisti teisminiams ginčams.
Jei taikiai susitarti nepavyksta, ginčus dėl vaiko gyvenamosios vietos, išlaikymo ar bendravimo tvarkos sprendžia teismas. Prieš kreipiantis į teismą dėl šeimos ginčų, dažnai yra privaloma mediacijos procedūra. Teismo procesas gali būti ilgesnis ir brangesnis, tačiau kartais tai yra vienintelė išeitis, kai viena iš šalių elgiasi nesąžiningai ar neįmanoma rasti kompromiso.
Lietuvoje daugėja bylų, kuriose sprendžiamas klausimas dėl vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) modelio, pagal kurį vaikas su abiem tėvais praleidžia vienodai laiko, kitaip dar vadinamo „50:50 procentų laiko“ modeliu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje akcentuojama, kad vaiko gyvenamoji vieta nustatoma ne su abiem tėvais, bet su vienu iš tėvų, o sprendžiant ginčą dėl skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarkos pirmiausia turėtų būti orientuojamasi į maksimalų laiko, kurį vaikas praleidžia su kiekvienu iš tėvų savaitgaliais, švenčių dienomis ir atostogų metu, suvienodinimą. Tačiau minimalus bendravimas gali būti nustatomas tik tuomet, jei maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. vasario 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016 akcentavo, kad nors tokios skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo galimybė iš esmės negali būti absoliučiai paneigta, pažymėtina, kad ji teismo sprendimu galėtų būti nustatoma tik išskirtiniais atvejais, kai: pirma, dėl jos sutaria abu tėvai; antra, teismas nustato, kad būtent tokia tvarka geriausiai atitiks vaiko interesus, trečia, su tokia tvarka sutinka vaikas, sugebantis išreikšti savo pažiūras.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. rugsėjo 19 d. civilinėje byloje Nr. e3K-3-279-969/2019 nurodė, kad teismų nustatyta skyrium gyvenančio tėvo bendravimo su vaiku modelio įgyvendinimo forma gali būti taikoma ir nesant visų nutartyje Nr. 3K-3-99-969/2016 įvardytų sąlygų, kai skyrium gyvenančio tėvo bendravimo su vaiku modelio įgyvendinimo forma nereikalauja kasdieninio vaiko kilnojimosi iš vieno tėvo pas kitą, todėl ji nesukelia vaikui tiek streso, nereikalauja tiek tėvų resursų.
Turto Dalybos skyrybų atveju
Bene geriausiai visiems žinoma taisyklė − santuokoje įgytas sutuoktinių turtas dalijamas laikantis lygių dalių principo. Tačiau svarbu žinoti, kad tam tikromis aplinkybėmis teismas gali netaikyti šio principo. Pavyzdžiui, jei vienas iš sutuoktinių, su kuriuo lieka gyventi vaikai, paprašo jam ar jai priteisti didesnę turto dalį. Lygių dalių principo nesilaikymą gali lemti ir sutuoktinio sveikatos būklė ar prastesnė finansinė padėtis.
Nors iki santuokos įgytas turtas yra asmeninė nuosavybė, kuri nutraukiant santuoką nėra dalijama, čia taip pat gali pasitaikyti išimčių. Jei vienam iš sutuoktinių priklausęs būstas bendro gyvenimo metu buvo iš esmės pagerintas kito sutuoktinio lėšomis ar darbu, šis turtas gali būti pripažintas bendru ir dalijamas skyrybų metu. Taip gali nutikti ir tuo atveju, jei su paskola turtas buvo įsigytas dar iki santuokos, tačiau netrukus buvo susituokta, o paskolos įmokos mokėtos iš bendro šeimos biudžeto.
Su paskola įgytas būstas, kurio kredito įmokos vis dar mokamos bankui, gali tapti nemažu galvos skausmu. Norint išvengti nesusipratimų ir maišaties, būtina įvertinti pagrindinius įmanomus scenarijus. Pirmojo scenarijaus atveju būstas parduodamas, paskola grąžinama, o pelningo pardavimo atveju likusios lėšos padalinamos tarp sutuoktinių. Jei už pardavimą gautos sumos nepakanka visai paskolos sumai padengti, likusi skolos dalis turi būti grąžinama abiejų sutuoktinių, nebent su kreditoriumi sutariama kitaip. Būsto nuosavybė ir būsto paskola taip pat gali būti perduota vienam iš sutuoktinių, jei jis gauna pakankamas pajamas ir tokiam scenarijui pritaria kreditorius. Kitas sutuoktinis gali dovanoti iki turto dalybų padengtos paskolos dalį arba prašyti piniginės kompensacijos. Galimas ir trečiasis scenarijus, kada abu sutuoktiniai lieka bendraturčiais ir bendraskoliais, turinčiais paskolą ir po skyrybų grąžinti kartu. Sutuoktiniai gali tarpusavyje susitarti, kokiomis dalimis jie mokės mėnesines įmokas. Tiesa, tai - gana rizikingas kelias, mat tokiu atveju tenka prisiimti atsakomybę ir už kitą sutuoktinį, o jam nemokant savosios dalies, gali tekti ją padengti. Ketvirtojo scenarijaus atveju būsto nuosavybė pereina vienam, tačiau paskolą privalo grąžinti abu sutuoktiniai. Dažniausiai tokiu atveju būstas lieka tam sutuoktiniui, su kuriuo nustatoma nepilnamečio vaiko ar vaikų gyvenamoji vieta, o jo pajamos yra nepakankamos paskolai grąžinti.
Teismo sprendimu arba šalių susitarimu pasidalijami ir įgyti vertybiniai popieriai ar sukaupta finansinė atsarga. Gali būti nuspręsta, kad viena turto rūšis atitenka vienam sutuoktiniui, kita - kitam. Egzistuoja ir kitas finansinio turto dalybų kelias, kada sukauptas turtas atitenka vienam iš sutuoktinių, o šis kitam sumoka finansinę kompensaciją už jo dalį. Sutuoktiniams nesusitarus dėl to, kam koks finansinis turtas turėtų atitekti, teismo sprendimu gali būti nuspręsta turtą parduoti, o gautas lėšas paskirstyti pagal nustatytas turto dalis.
Svarbu žinoti, kad finansiniam turtui priskiriamos ir pagal draudimo sutartis kaupiamos lėšos ar III pakopos fonduose kaupiama pensija. Nusprendus skirtis, vienas sutuoktinis gali prašyti teismo, kad jam būtų pripažinta teisė į pusę sukauptų lėšų. Kadangi paprastai draudimo ar pensijų kaupimo sutartis skyrybų atveju nėra nutraukiama, vienas sutuoktinis gali būti įpareigojamas kompensuoti kitam atitinkamą dalį sutartyje sukauptų lėšų.
Bendras santuokoje yra ne tik turtas, bet ir įsipareigojimai, tad jie taip pat dalijami. Santuokos nutraukimas neatleidžia sutuoktinių nuo bendrų įsipareigojimų kreditoriams, nebent kreditorius išreiškia pritarimą, kad finansiniai įsipareigojimai liktų tik vienam iš sutuoktinių.
Finansiniai įsipareigojimai be turto įkeitimo, pavyzdžiui, vartojimo kreditai, paprastai yra mažesni ir todėl gali būti lengviau grąžinti ar perdalyti. Tačiau nereikėtų į juos numoti ranka tikintis, kad situacija išsispręs savaime, ir šiuos finansinius įsipareigojimus ir toliau vykdys sutuoktinis, kuris tai darė iki tol. Neišsprendus šių klausimų, gali susidaryti situacija, kai abu buvę sutuoktiniai nemoka paskolos įmokų manydami, kad tai - kito prievolė.
Vaiko gyvenamosios vietos pakeitimas
Laikui bėgant, gali pasikeisti gyvenimo aplinkybės, sudarančios pagrindą teigti, kad gyvenamoji vieta vaikui tapo nesaugi, todėl kitas vienas iš tėvų kreipiasi į teismą dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo bei nustatymo su juo (ir atitinkamai dėl išlaikymo priteisimo iš kitos pusės.).
Koks aplinkybių, dėl kurių buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta su vienu iš tėvų, pasikeitimas vertintinas kaip esminis, t. y. sudarantis pakankamą pagrindą spręsti klausimą dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konkrečiai neapibrėžiama, tačiau pateikiama jo pavyzdžių: tėvo, su kuriuo gyvena vaikas, elgesio, materialiosios padėties pasikeitimas, pablogėjęs vaiko auklėjimas, kito iš tėvų materialiosios padėties pagerėjimas; vaiko norų pasikeitimas (atsižvelgiant į vaiko amžių ir brandumą); kitos aplinkybės, dėl kurių esminio pasikeitimo sprendžiama kiekvienoje konkrečioje byloje.
Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, sprendžiant ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, būtina įvertinti aplinką, kurioje vaikas gyvena teismo sprendimo priėmimo momentu, jos tinkamumą vaiko vystymuisi ir nustatyti, ar yra būtinas vaiko interesams šios aplinkos keitimas. Vaiko gyvenamosios vietos pakeitimas turi būti pateisinamas ir būtinas.
Aplinkos, kurioje gyvena vaikas, stabilumas yra reikšmingas veiksnys, turintis įtakos vaiko psichologinei būklei, todėl, kai vaikas daugiau kaip vienus metus gyvena tam tikroje aplinkoje, jos pakeitimo galimybė turi būti įvertinama ypač atidžiai. Tais atvejais, kai reikalaujama nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas iki reikalavimo pareiškimo kartu negyveno, keičiant vaiko šeimos aplinką būtina nustatyti, jog esanti aplinka jam tapo nesaugi, nebeatitinka reikalavimų sveiko vaiko normaliam vystymuisi, o tokia aplinka jam būtų sukurta pakeitus vaiko gyvenamąją vietą nustatant ją su kitu iš jo tėvų.
Kasacinio teismo praktikoje yra atkreiptas dėmesys į tai, kad kriterijai, lemiantys sprendimą nekeisti vaiko aplinkos, yra: laikotarpis, kurį vaikas gyvena jo poreikius patenkinančioje aplinkoje, užtikrinančioje jo teisę į būstą; būsto sąlygos; vaiko poreikių tenkinimas; bendravimo ryšių susiformavimas; susiformavęs glaudus emocinis ryšis su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas jau gyvena kartu; ryšiai su kitais šeimos nariais, kartu gyvenančiais asmenimis; kitos aplinkybės, kurių pripažinimas svarbiomis sprendžiamas kiekvienoje konkrečioje byloje.
Tačiau gali atsirasti gyvenimo aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti vaiko gyvenamąją vietą, kaip pvz. vieno iš tėvų liga, priklausomybių atsiradimas, pajamų dydžio pasikeitimas, kitų vaikų atsiradimas, dėl ko yra sudėtinga tinkamai prižiūrėti vaiką. Tačiau kiekvienoje byloje tai yra atskirai bei individualiai nustatomos aplinkybės.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
