Vaikai ir visuomenė: ugdymas, apsauga ir iššūkiai

Vaikai - mažiausieji visuomenės nariai, žmonės vaikystės gyvenimo etape. Teisiškai Lietuvoje vaiku laikomas žmogus, nesulaukęs pilnametystės, t.y. 18 metų. Vaikų teisių apsauga yra itin svarbus uždavinys demokratinėje valstybėje. Jis rodo tautos valią perduoti jaunajai kartai bendrąsias, humanistines vertybes, kultūros paveldą, demokratijos idealus, formuoti asmenybę. 1989 m. priimta Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija vaiką laiko ypatingu visuomenės nariu, kuriam reikalinga išskirtinė apsauga. Vaikai yra speciali asmenų kategorija. Jie labai tiesiai suvokia informaciją. Vaikų socializacijos įgūdžiai dar tik formuojasi, todėl jie yra itin jautrūs neigiamam viešosios informacijos poveikiui.

Vaikų gerovė ir kasdieniai iššūkiai Lietuvoje

Lietuva sensta. Tai nėra metafora ar sociologų mėgstama frazė - tai objektyvūs skaičiai. Statistikos duomenys rodo, kad Lietuvoje šiuo metu gyvena apie 628 tūkst. vyresnių nei 65 metų žmonių, o nepilnamečių yra maždaug 487 tūkstančiai. Kitaip tariant, senjorų Lietuvoje jau turime apie 30 proc. daugiau.

Šiuolaikinėje Lietuvoje tėvai susiduria su įvairiais iššūkiais ir naujienomis, susijusiomis su vaikų gerove. Lietuvos tėvus pasiekė informacija, kad nuo š. m. lapkričio 1 d. keisis tvarka dėl vaikų dantų sveikatos pažymų. Pagal Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) išleistą įsakymą, tokios pažymos galios tik pusmetį, jeigu per pirmąjį patikrinimą bus nustatyta, kad vaikų dantys pažeisti ėduonies.

Šylantys orai vilniečius vis dažniau vilioja į gamtą, o sostinės parkai ir rekreacinės erdvės prisipildo šeimų šurmulio. Tačiau vienoje populiarioje Lazdynų mikrorajono vietoje lankytojų laukia nemaloni staigmena. Vietos valdžia praneša apie skubius ribojimus Bukčių miške, kur teko laikinai uždaryti vaikų žaidimų aikštelę dėl pavojaus. Tuo pat metu, verslo pasaulis taip pat prisitaiko prie dirbančių tėvų poreikių. Darbdavio pagalba dirbantiems tėvams apima įvairias iniciatyvas - nuo auklių iki vaikų zonų biure. Dar visai neseniai darbdavio patrauklumą lemdavo atlyginimas. Tačiau šiandien tyrimai rodo, kad aukštos kvalifikacijos darbuotojai Lietuvoje darbdavį renkasi vertindami visą darbdavio vertės pasiūlymą - nuo finansinių naudų iki organizacijos kultūros ir darbo sąlygų. Ekspertai pabrėžia, kad kuriant patrauklų darbdavio įvaizdį, svarbu atsižvelgti į šeimos poreikius.

Lietuvos ledo ritulininkas ir fotomodelis Mantas Armalis kartu su žmona Stina socialiniuose tinkluose pasidžiaugė neeiline žinia - porai gimė trečioji jųdviejų atžala, kas rodo besiplečiančias šeimas ir naujų kartų augimą. Viena iš aktualijų - kaip sudominti vaikus be ekranų. Tėvai dalijasi netikėtu atradimu: vaikų susidomėjimą sodininkyste dažnai lemia labai paprastas dalykas - greitas ir matomas rezultatas. Būtent todėl prancūziško prekės ženklo „Radis et Capucine“ sėklos tampa patraukliu pasirinkimu pirmiesiems bandymams. Jų asortimente - lengvai auginami, užtikrintai dygstantys augalai, tokie kaip salotos ar ridikėliai.

Ekranų įtaka ir prarasta vaikystė

Prarasta vaikystė ekrane: ar išdrįsime pasakyti STOP? Šiandien vis dažniau girdime diskusijas apie vaikų ir paauglių laiką internete, tačiau vien diskusijų nebepakanka - metas skambinti pavojaus varpais. Socialiniai tinklai tapo neatsiejama jaunosios kartos kasdienybės dalimi, tačiau kartu jie atnešė ir rimtų grėsmių, kurių ignoruoti nebegalime.

Kaip padėti vaikams su aktyvumo ir dėmesio sutrikimu (ADS)?

Vaikai, turintys aktyvumo ir dėmesio sutrikimą (ADS), dažnai yra vadinami „sunkiais“ vaikais. Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas (ADS) yra neurologinis raidos sutrikimas, kuriam būdinga sunkumai sukaupti dėmesį, impulsyvumas ir hiperaktyvumas. Šie sunkumai trukdo vaikui jo kasdieniniame gyvenime. Auginti vaiką su ADS yra iššūkis tėvams, nes sunkumų kyla ne tik namuose, bet taip pat tėvai dažnai susiduria su vaiko atstūmimu kitose aplinkose (pvz., ugdymo įstaigoje, laisvalaikio erdvėse).

Svarbu prisiminti, kad visi vaikai turi savo unikalius gebėjimus, talentus, stiprybes ir išskirtinumus, tik vaikams, turintiems ADS, reikia daugiau pagalbos mokantis įveikti gyvenimo sunkumus ir atskleisti savo potencialą nei ADS neturintiems. Tėvams, auginantiems ADS turinčius vaikus, padedant atskleisti jų gabumus, svarbu orientuotis į pozityvius aspektus ir vengti kritikos išsakymo. Pavyzdžiui, dažnai vaikai su ADS turi labai greitą orientaciją ir išreikštą kūrybišką mąstymą, kas padeda jiems būti išradingiems ir kurti naujas, įdomias idėjas. Jie gali būti bendraujantys, aktyvūs, ekstravertiški bei intuityvūs. Šie vaikai gali nukreipti savo energiją į sportą arba kitaip nei kiti vaikai, t. y. savo būdu, atlikti įvairius dalykus.

Atsparumas yra vidinės žmogaus savybės, kurios kartu su lavinamais įgūdžiais tampa stiprybėmis. Atsparumas turi didelę reikšmę viso gyvenimo eigoje ir jam susiformuoti padeda išvystytas pasitikėjimas savimi, suformuoti įgūdžiai ir tam tikros kompetencijos. Susiformavusio atsparumo dėka, vaikas gali adaptuotis ir atlaikyti stresinius įvykius ar nepalankias situacijas. Vaikai yra tarsi kempinės sugeriančios visą informaciją iš aplinkos, todėl yra svarbu, kokioje aplinkoje vaikai auga ir ugdosi bei kokią informaciją apie save gauna iš aplinkos. Vaikai įvidina informaciją apie save, kurią gauna iš tėvų, mokytojų ir bendraamžių. Vaikų ADS turėtų būti vertinamas, kaip sąlyga, kuri turi įtakos vaiko vystymuisi. Todėl ypač svarbi tėvų ankstyva pagalba vaikui, kuri padėtų jam įgyti pasitikėjimo savimi.

ADS iššūkiai mokykloje ir patarimai

Vaikams su ADS mokykloje yra gausu stimuliacijų, kurios gali būti trukdančios ir iššaukiančios sunkumus.

Kai vaikui mokymosi procese reiškiasi dėmesio sunkumai, atliekant užduotis gali atsirasti aplaidžios klaidos, nes jam sunku pastebėti detales bei sunku išlaikyti dėmesį visos pamokos metu. Taip pat šie vaikai gali vengti užduočių, kurioms reikia ilgesnio dėmesio sukaupimo. Dėl to gali susidaryti įspūdis, kad vaikas nesiklauso, nesidomi, kas jam sakoma. Štai keletas patarimų, kaip padėti vaikui su dėmesio problemomis:

1. Skaidykite informaciją.
2. Leiskite daryti pertraukas.
3. Koreguokite aplinką.
4. Darykite patikslinimus.
5. Dažniau teikite vaikui pozityvų grįžtamąjį ryšį.

Reiškiantis hiperaktyvumui, vaikas pamokoje gali dažnai muistytis ir nenusėdi vietoje, pavyzdžiui: judinti rankas ir kojas, sukinėtis. Taip pat šie vaikai savo elgesiu gali trukdyti kitiems, nes jiems yra sunku išbūti ramiai. Norėdami sumažinti hiperaktyvumo pasireiškimus, galite taikyti šias strategijas:

1. Stebėkite, kas blogina situaciją.
2. Įtraukite fizinį aktyvumą.
3. Jei yra galimybė, išlaikant taisykles suteikite galimybę fizinio aktyvumo pertraukėlei ir po to vėl grąžinkite vaiką prie užduoties.
4. Aptarkite galimybę vaikui pajudėti klasėje netrukdant kitiems.

Reiškiantis impulsyvumui, vaikas gali dažnai sakyti dalykus neapgalvojęs, skubėti atsakinėti į klausimus bei daryti daug skubos klaidų. Šiems vaikams kyla sunkumų išlaukti savo eilės, todėl jie gali pertraukinėti kitus, komentuoti. Pasireiškiantis netinkamas elgesys yra susijęs su sunkumais numatyti elgesio pasekmes bei mokytis iš pasekmių, todėl kyla nepaklusnaus vaiko įvaizdis. Impulsyvumas yra susijęs su emocinėmis reakcijomis, kurios gali būti staigesnės ir stipresnės, kas apsunkina santykius su kitais vaikais. Siekiant padėti vaikams su impulsyvumu, rekomenduojama:

1. Pastebėkite ir skatinkite tinkamą elgesį.
2. Pagirkite, jei vaikui pavyko išlaukti savo eilės, jei užbaigė užduotį ar ilgiau ramiai išsėdėjo savo vietoje.
3. Imkitės prevencijos.

Šiame kontekste naudinga remtis tokiais šaltiniais, kaip Young, S., Smith, J. (2017), „Helping Children with ADHD”, seminaro medžiaga (2023). „Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas. Kaip vaikams gali padėti kognityvinė elgesio terapija?” ir Harland, S. (2007). „Hiperaktyvus ar labai gabus?”.

Žiniasklaida ir jos vaidmuo vaikų ugdyme bei apsaugoje

Demokratinėje visuomenėje informavimo priemonės svarba yra neabejotina. Jos šiandien gali ne tik suformuoti vienokią ar kitokią visuomenės nuomonę, bet kartais tapti ne tik informavimo, ugdymo, bet ir asmenybės fizinio, dorovinio, moralinio žalojimo priemonėmis. Tai reiškia, kad visuomenės informavimas gali turėti tiek teigiamą, tiek ir neigiamą poveikį informacijos gavėjams. Tai priklauso nuo informacijos skleidimo tikslų ir būdų. Daugelį vertybių, normų, nuostatų, elgesio pavyzdžių bei kitų socializacijos veiksnių perduoda ne tiesiogiai tėvai ar kiti suaugusieji, o „tarpininkai“, dažniausiai tai būna žiniasklaida.

Žiniasklaida šiandieninėje visuomenėje - svarbus vaikų asmenybės ugdymo veiksnys, kuris įtakoja supratimą apie pasaulį, požiūrį į įvairius reiškinius, elgesio normas, vertybių sistemą. Visuomenės informavimo priemonės, kaip viena iš socialinių institucijų, tiesiogiai ir netiesiogiai dalyvauja vaikų ugdymo procese - ne tik perduoda informaciją bei tenkina tam tikrus visuomenės narių poreikius, bet ir įtakoja asmenybės ugdymo procesą. Žiniasklaidos įtaka vaikų socializacijai šiandien nekelia abejonių. Žiniasklaida formuoja vaikų pasaulėžiūrą ir pasaulėvaizdį, nušviesdama žmonijos bei valstybės padėtį. Žiniasklaida padeda vaikams identifikuoti save su tam tikra amžiaus grupe, kultūros srovėmis, aktualiomis mados formomis, kūno kalba, gestais, šokio stiliais ir pan. Žiniasklaida yra viena iš visuomenės socialinės sistemos sudedamųjų dalių. Žiniasklaidos poveikis vaikams priklauso nuo informacijos pobūdžio bei vaikų susiformavimo lygio. Vaikai, palyginti su suaugusiais, yra įtaigesni žiniasklaidos vartotojai, nes neturi stabilios vertybių sistemos, sunkiai atskiria fantazijos pasaulį nuo realybės. Jų galimybės kontroliuoti, kokia viešoji informacija juos pasiekia, neretai yra ribotos.

Istorinė perspektyva ir teisinė apsauga

Požiūris į vaiką ir žalingą jam informaciją keitėsi bėgant amžiams. Kiekviena karta nustato žalos, žalingos vaikui informacijos koncepciją skirtingai. Senovės graikai tikėjo, kad ankstyviausios idėjos, kurios vaikams yra atskleidžiamos, gali neišdildomai užsifiksuoti jų sąmonėje. Platono ir Aristotelio laikais platoniškoji pozicija teigė, kad pornografija yra žalinga ir todėl yra draudžiama, tuo tarpu Aristotelio pasekėjai įrodinėjo, kad pornografija nėra žalinga arba bent jau nedaro įtakos. Aristotelis įrodinėjo, kad netgi muzika gali sukelti „jausmų išlaisvinimą“, nors nepaaiškino, ką šiuo teiginiu norėjo pasakyti. Tačiau ir Platonas, ir Aristotelis tikėjo, „jei tam tikri aprašymai ar vaizdai gali sukelti intymaus gyvenimo potraukį, tai tam tikru laipsniu visi aprašymai ar vaizdai turi tokią pat galią ir todėl jei pornografiją traktuoti kitaip, gali atsirasti beviltiška painiava“.

Kintant visuomenės požiūriui į vaiką, kartu evoliucionavo ir žalos vaikui koncepcija. Tai rodo istoriniai ir filosofiniai kūriniai. Catherine Ross, Džordžo Vašingtono teisės mokyklos profesorė, pareiškė: „Tik po to, kai žmonės pradėjo galvoti apie vaikus, kaip apie nekaltas būtybes, kurios turi būti apsaugotos, jiems atėjo į galvą, pavyzdžiui, kad vaikai turi turėti tik jiems skirtą literatūrą ar kad tam tikri meno kūriniai turėtų būti neprieinami vaikams“. Vakarų visuomenėje, iškilus naujam požiūriui į vaiką, XIX a. kovotojai už moralę ragino valstybę apsaugoti vaikus nuo bulvarinių romanų ir kai kurių klasikinių knygų bei žaidimų, kurie gali „jaunose ir nepatyrusiose sąmonėse sukelti nepadorias ir geidulingas mintis“.

Žiniasklaida gali būti ne tik informuojanti, bet ir socializuojanti institucija. Visuomenės informavimo priemonės paskirtis - informavimas, lavinimas, o siektinas tikslas - atviros informacinės pilietinės visuomenės plėtra. Tokia, kuri prisideda prie vaiko socialinės, dvasinės ir dorovinės gerovės bei skatina jo fizinę ir psichinę raidą. Visuomenės informavimo priemonių teisė skleisti informaciją yra neatsiejamai susijusi su viešosios informacijos moraliniu vertingumu. Žiniasklaidos priemonės privalo suvokti savo atsakomybę prieš visuomenę. Akcentuojama radijo ir televizijos, kaip visuomenės informavimo priemonės, išskirtinė padėtis, užtikrinant saviraiškos laisvę. Ši Konstitucijos norma siejama su praktiškai neribotomis galimybėmis daryti tiek teigiamą, tiek neigiamą poveikį žmonėms ne tik nacionaliniu, bet ir regioniniu ar net pasauliniu mastu. Audiovizualinėms priemonėms keliami ypatingi reikalavimai. Būtina, kad tiek valstybinis, tiek privatūs komerciniai radijo ir televizijos transliuotojai, spauda, internetinės žiniasklaidos priemonės užtikrintų informacijos įvairovę, gerbtų žmogaus teises, garantuotų konstitucinių ir bendražmogiškųjų vertybių paisymą.

Žalingas ir draudžiamas turinys

Svarbu skirti žalingo turinio ir draudžiamo turinio kategorijas, kurios reikalauja visiškai skirtingų teisinių ir technologinių sprendimų. Visose Europos šalyse viešosios informacijos produktai, grubiai pažeidžiantys įstatymus, sulaukia net baudžiamuosiuose kodeksuose numatytų įvertinimų. Nepriimtina brutalus smurtas, vaikų pornografija, pornografija, demonstruojanti seksualinius santykius tarp žmonių ir gyvūnų. Žalingas turinys paprastai reguliuojamas įstatymais ir kitomis priemonėmis.

Jauno amžiaus vaikai nesuvokia, kur prasideda realus, o kur televizinis pasaulis, o svarbiausia - kas teisus. Keliama idėja, kad tėvai, pedagogai turėtų išmokyti vaikus „žiniasklaidos raštingumo“. Lietuvoje kol kas to nėra. Visi sutaria, kad vaikus reikia mokyti ir lavinti, kad jie taptų kritiškais ir kompetentingais žiniasklaidos vartotojais.

Žiniasklaidos atsakomybė ir etika

Žiniasklaidos atstovai turėtų suprasti savo veiklos funkcijų reikšmę. Todėl labai svarbu, kad tame procese visuomenės informavimo priemonės dalyvautų profesionaliai ir kompetentingai - ugdytų pilnavertę, socialiai subrendusią, o svarbiausia - dorą, moraliai subrendusią asmenybę. Žiniasklaida atlieka ne vien tik visuomenės informavimo, bet ir visuomenės švietimo, kilnių idealų propagavimo priemonės vaidmenį.

Žurnalistai privalo prognozuoti savo publikacijų ar laidų visuomeninį rezonansą ir pasistengti, kad jis būtų teigiamas. Jie, skirtingai nuo suaugusiųjų pateikiamos viešosios informacijos adresatų, dar neturi atitinkamų intelektualinių sugebėjimų, patyrimo, todėl yra jautresni moraliniam informacijos fonui. Informaciją pateikti būtina taip, kad ji visuomenėje vaidintų teigiamą vaidmenį. Žiniasklaidos priemonės yra įpareigojamos atsižvelgti į visų informacijos vartotojų grupių visuotinai pripažįstamus interesus. Jos priemonės turi skleisti informaciją gera intencija, gera valia. Būtina atsižvelgti į platinamos viešosios informacijos moralinę intenciją. Faktinės padėties analizė leidžia konstatuoti, kad dabartiniu metu žiniasklaidos priemonės netinkamai naudojasi saviraiškos laisve, stokoja profesinės atsakomybės ir dažnai informaciją skleidžia visiškai pamiršdamos jos etinę, moralinę misiją.

Šiandieninė visuomenės informavimo praktika rodo, kad nugali komercinis pelno siekimo interesas, o ne nesavanaudiška visuomenei naudinga intelektualinė, moralinė misija. Žiniasklaidos uždavinys - daryti viską, kad spaudos laisvė nulemtų ne žalingą, o priešingai - teigiamą, naudingą įtaką informacijos adresatams. Tai yra visuomenės informavimo priemonės atsakingumo, žurnalistinės etikos pagrindas. Žurnalisto veikla turi reikštis deramu doroviniu ir profesiniu lygiu. Žurnalistas privalo užtikrinti, kad skelbiama informacija neprieštarautų socialinėms vertybėms, tokioms kaip moralė, dorovė, atsakingas vaikų auklėjimas. Jis tiesiog privalo vadovautis bendražmogiškais kriterijais, valstybės Konstitucija ir kitais įstatymais bei savo sąžine. Būtent vaikystėje matyti vaizdai, asociacijos, realaus gyvenimo iškreiptos imitacijos gali turėti ilgalaikius padarinius formuojant asmenybę.

Visuomenės požiūris į vaikus ir vaikystę

Po dažnai girdimų pasisakymų apie vaikų keliamą triukšmą, kyla klausimas, kas tam žmogui buvo padaryta, kad taip nemėgsta vaikų. Vaikystės. Kartais žmonės sako „nemėgstu jų triukšmo“. Ir, taip, būna, kad vaikams leidžiama per daug, ir akivaizdu, kad tie konkretūs vaikai visai nemokomi susitvardyti ir tinkamai pabūti. Bet dažniausiai tai, kad vaikai matosi ir girdisi, yra ne jų neauklėjimas, o tai, kad vaikai tiesiog yra keliantys daug triukšmo ir ne-pa-to-gūs, nes nesielgia pagal suaugėliškus rimties principus. Vaikai ne tik turi poreikių. Turi nuomonių. Turi jausmų. Turi idėjų, ką galima nuveikti, kai nuobodu. Bet ir dar tik mokosi, kaip tą išreikšti mūsų kultūroje priimtinais būdais.

Kadaise sėdėjau kavinėj su bičiule. Kažkur fone ėmė labai intensyviai verkti, net šaukti, vaikas. Pažįstama pavartė akis, su irzuliu purkštelėjo ir pasakė, kad „užknisa“. Atsakiau, kad „aš girdžiu ne užknisantį vaiką, o žmogų, kuris patiria didelį stresą“.

Pamenu ir kitą atvejį. Kadaise gyvenome prie tokio stadiono, kuris buvo aplinkinių kiemų susibūrimo vieta. Ten laiką leisdavo tiek pajudėti norintys vyresnio amžiaus žmonės, tiek kur nors prie medžio palinkę telefonus skrolinantys paaugliai, tiek tėvai su vaikais, kurie mokosi riedutinti, paspirtukinti ar dviratinti, tiek žmonės, kurie nori truputį intensyviau pasportuoti. Stadionas neturėjo kažkur pakabinto code of conduct - aiškiai apibrėžtų elgesio taisyklių. Ir kaip man buvo apmaudu pamatyti, kad viena gan žymi vieša veikėja, pasirodo, stadiono kaimynė, viešai rašė įrašą, besipiktindama tėvais, kurie leidžia stadione vaikams judėti ne visada nuspėjamomis kryptimis. Kadangi pati buvau tarp „tų tėvų“, tai aiškiai žinojau, kad didžioji tėvų dalis tikrai paiso savo vaikų elgesio. Vis dėlto natūralu, kad ten, kur vaikai - chaoso ir nenuspėjamumo bei nenusisekusios „kontrolės“ esama daug. (Dar įdomu tas, kad ji siūlė eiti į netoliese esančią Neries krantinę. Su vaikais. Su toddleriais tai ne Neries krantinė, o streso-kad-neįkristų-į-vandenį krantinė.) Skaičiau tuomet komentarus. Ir labai guodė (deja, mažoji dalis) tie, kur buvo rašyta, kad „viešosiose erdvėse tilpsime visi“ arba „kur dar, jei ne viešose erdvėse, vaikams reikia mokytis būti visuomenės dalimi?“

Toks didžiulis nepakantumas vaikystės raidos etapo nulemtam mokymosi procesui. Etapui, kuomet klaidos ir nesu(si)valdytos ribos yra ne piktavališkumas, ne incidentai ir ne skandalai, o Normalus Raidai Elgesys. Lauktinas elgesys. Elgesys, kurio reikia tikėtis. Nes taip veikia žmonės, kurie yra vaikystės etape. Atrodo, kad Lietuvoje vaikams leidžiame būti sveikai ir vaikiškai chaotiškiems - su pakeltais decibelais ir nenuspėjamomis judesio kryptimis - tik labai labai ribotose erdvėse: žaidimų aikštelėse ir žaidimų kambariuose, šiek tiek darželyje ir namie, jei, ginkitdievai, nėra kaimynų. Visose kitose erdvėse - troleibuse, gatvėje, kavinėje geriant kakavą ir t. t. - lietuviški vaikai yra nuolat šiušinami, drausminami, tildomi, gėdinami. Ir neretai net baudžiami už tai, kad šiuo metu jų raida yra tokia.

Šiomis dienomis Italijoje, vienoje Brešos miestelio aikštėje, susidūriau su labai smagia trimete, kuri žiūrėjo atgal, bet likusiu kūnu bėgo į priekį. Tipinis elgesys! Po mano bandymo šokti į šoną, kad neužgaučiau vaiko, po pasijuokimo su vaiko šeima, nueidama svarsčiau, kaip veikia tokio amžiaus vaikų smegenys ir kūnas, kad tas „žiūriu atgal, bėgu į priekį“ yra toks universalus. Lietuvoje tokiais momentais ne kartą esu girdėjusi nepakantų „alio, prižiūrėkit savo vaikus“. Dar kartą, kad neliktų vietos whataboutismui: taip, būna vaikų, kurie „neauklėjami“, bet... Mano patirtyje tai yra labiau vienetai nei tendencija. Mūsų tolerancijos slenkstis Lietuvoje vaikams yra minimalus. O ką jau kalbėti apie tautos meilę vaikams. Įgūdį nusišypsoti, pritūpti. Įgūdį, kuris sėja gilią vidinę pajautą ir sampratą, kad vaikai yra mylėtini. Kad vaikystė - kaip ir kiti žmogaus raidos etapai - yra savotiška. Su savotiškais iššūkiais, bet ir savotišku grožiu bei žavesiu. Tad kas mums yra? Kodėl mums žmogaus raidos tarpsnis - vaikystė - sukelia tiek negatyvių vertinimų?

Norėčiau visuomenės, kur vaikai suaugusiųjų ne bijo, o jais pasitiki. Svetimais irgi. Norėčiau visuomenės, kur kai vaikai ima peržengti ribą (kas neišvengiama), suaugusieji gebėtų ramiu ir draugišku tonu pasakyti, kad riba yra peržengta. Be to noro „pastatyti juos į vietą“ - į vaikų, turinčių paklusti suaugusiesiems, vietą. Norėčiau visuomenės, kur kažkieno vaikams ėmus peržengti mūsų ribas (kas neišvengiama), mes apie tai ramiu ir draugišku tonu gebėtume tą iškomunikuoti tą vaiką prižiūrintiems suaugusiesiems. Be to noro perkąsti gerklę, kad ir kartais subtiliai. Norėčiau visuomenės, kad kažkam ramiai ir draugiškai paprašius apkarpyti mūsų vaikų judesio trajektorijas, mes gebėtume tą priimti negynybiškai. Be to noro pulti į kontrataką. Norėčiau visuomenės, kur galėtume tartis ir susitarti. Ir tą rašydama puikiai suprantu, kad pati turiu dar labai daug ko išmokti.

tags: #defi #ape #vaikus

• Indelių kūdikiams pasirinkimas
• Sužinokite daugiau apie vaiko globos evoliuciją ir pokyčius Lietuvoje
• Kaip išrinkti geriausius gimtadienio žodžius
• Išsamiau apie vyrų vaisingumo ypatumus.
• Priežiūra besilaukiančioms ir pagimdžiusioms