Kalbos taisyklingumas: nuo šiuolaikinių iššūkių iki istorinių diskusijų
Kalba ir jos priežiūra yra aktualios ir dažnai aptariamos temos - kalbos norminimo atžvilgiu vyrauja kontroversiškos nuostatos, kalbiniais klausimais diskutuojama ne tik tarp kalbininkų ar redaktorių, bet ir apskritai plačiojoje visuomenėje. Diskusijose, straipsniuose išsiskiria dvi nuostatų kryptys - konservatyvi ir liberali, t. y. kad kalbai reikia priežiūros arba kad ji turi vystytis laisvai. Stebint tokias viešąsias diskusijas kyla poreikis ištirti, kokiomis kalbinėmis nuostatomis savo darbe vadovaujasi kalbos redaktoriai, kaip sprendžia kylančias problemas. Lietuvių kalbos taisyklingumo, norminimo ir kritikos istorija yra ilga ir turtinga, atspindinti nuolatinius siekius išlaikyti kalbos grynumą, sklandumą ir aiškumą, susiduriant su naujais iššūkiais ir keičiantis visuomenės požiūriui.
Šiuolaikiniai kalbos redaktorių iššūkiai ir nuostatos
Kalbos redaktoriai nėra eiliniai kalbos vartotojai - redaguodami jie mąsto apie kalbą, išmano bendrinės kalbos normas, taip pat tikėtina, kad dėl turimos darbo patirties ir įvairių darbe kylančių probleminių situacijų geba kalbos normas vertinti ir savo nuomonę argumentuoti. Šiame straipsnyje nagrinėjami kalbos redaktorių patiriami iššūkiai, jų nuostatos ir motyvacija redaguoti. Analizuojama 10 kokybinių giluminių pusiau struktūruotų interviu su kalbos redaktorėmis, kurių vidutinė trukmė - 45 minutės. Tyrimo medžiagą iš viso sudaro 7 val. trukmės interviu garso įrašai, transkribuoti įrašai sudaro 100 psl. teksto. Tyrimo informantės redaguoja įvairius tekstus: kultūrinius, teisinius, medicininius, kulinarinius, grožinius, taip pat filmų tekstus.
Nustatyta, kad kalbos redaktorės savo darbe susiduria su įvairiais iššūkiais: jaučiami sunkumai dėl vėluojančios lietuviškos terminijos, liberalėjančios politikos kalbos norminimo atžvilgiu. Redaktorėms tenka susidurti su kebliomis situacijomis, kai jų supratimas nesutampa su tuo metu galiojančia oficialia kalbos norma. Kartu jaučiama, kad anksčiau ar vėliau naujas terminas taps norminiu variantu. Tokiais atvejais redaktorės linkusios nesilaikyti kalbos normų ir priimti sprendimą pagal savo nuostatas. Kaip teigia informantė, kartais susiduriama su situacija, kai redaktorė nujaučia, kad ateityje terminas vis tiek bus pripažintas norminiu variantu, norisi tarsi žengti žingsnį į priekį, kad „knyga nesentų“. Šiuo atveju redaktorė taip pat pasakoja susidūrusi su situacija, kai jautė vidinį prieštaravimą - tuo metu norminiu variantu dar nelaikytas terminas atrodė kur kas tinkamesnis, tad taip pat buvo diskutuota su Valstybine lietuvių kalbos komisija (VLKK). Terminas vėliau buvo priimtas ir įrašytas VLKK Konsultacijų banke.
Tyrimo dalyvės kalbos norminimo idėjos nekvestionuoja, jos svarbą grindžia įvairiais argumentais. Pabrėžiamas bendrinės kalbos prestižas, išryškinama viešosios bei privačiosios kalbos skirtis. Tačiau tyrimo dalyvės išsako kritikos kai kuriems Lietuvos kalbų politikos aspektams: kvestionuojami kai kurie Valstybinės lietuvių kalbos komisijos sprendimai, kalbos purizmas. Kaip svarbiausią kalbos redagavimo aspektą informantės išskiria teksto sklandumą ir aiškumą. Kalbinės nuostatos - tai „kalbos vartotojų požiūris į vieną ar kitą kalbos atmainą, kalbinio kodo vertinimas, susijęs su paties kalbėtojo ir kitų vartojamais kodais“. Redaktoriai, dirbantys su realiais tekstais, nuolatos praktiškai susiduria su norminimo padarinių poveikiu.
Kalbos ištakos ir evoliucija | Michael Corballis | TEDxAuckland
Lietuvių kalbos kritikos istorija: taisyklingumo paieškos
Pradedant diskusiją, tikslinga peržvelgti, kokios kritikos būta per beveik 460 mūsų spausdinto žodžio metų, kadangi skirtingų istorijos laikotarpių įžvalgos į kultūros reiškinius visada padeda ugdyti jautresnę dvasinę klausą, pakantumą ir pagarbą kito tiesai.
Martynas Mažvydas ir pirmieji vertimo kritikos principai
Vertimų į lietuvių kalbą pradžia - Martynas Mažvydas. M. Mažvydo „Katekizme“ (1547) randame pirmą lietuvišką eilėraštį, elementorių, giesmynėlį su gaidomis ir - tai mums svarbiausia - šioje knygoje paprastai, kaip visos didžiosios tiesos, nusakoma vertimo kritikos esmė. Tokio - dalykiško, pagrįsto, nepiktybiško - vertinimo, atiduodamas savo darbą į skaitytojų rankas, turbūt pageidautų kiekvienas. Viena pagrindinių XVI a. vertimų kritikos formų buvo spaudai rengiamų rankraščių tikrinimas, taisymas, tikslinimas, jų recenzavimas raštu ar žodžiu. M. Mažvydo „Katekizmo“ rankraštį svarstė ir vertino Karaliaučiaus universiteto teologai.
Simono Vaišnoro įžvalgos apie kritikus
Kritikos dalykiškumą, jos esmingumą pabrėžė vienas lietuvių raštijos pradininkų S. Rapolionis. Kiekvienam vertimo kritikui pravartu pasiskaityti Simono Vaišnoro (apie 1545-1600), dalyvavusio kunigų komisijoje, tikrinusio J. Bretkūno „Postilės“ ir Biblijos vertimo rankraščius, išvertusio iš vokiečių kalbos ir 1600 metais išleidusio „Žemčiūga teologiška“, prakalbą, kurioje paliečiami visiškai nepasenę principiniai kritiko etikos, sąžiningumo, sprendimų pagrįstumo klausimai. Jo nuomone, kritikai, arba, kaip jis vadina „sūdžios“, esą ketveriopi. Šios S. Vaišnoro mintys, išties turinčios pastovią ir universalią prasmę, nuskambėjo ir vėliau, ypač XVII a. viduryje ir XVIII a. pabaigoje, kai vyko ginčai dėl D. Kleino ir G. Ostermejerio.
Simonas Vaišnoras išskyrė keturias kritikų kategorijas:
| Kritikų kategorija | Apibūdinimas |
|---|---|
| Pirmieji („išmintingi, tikri vyrai“) | Sprendžia tik nuodugniai dalyką pažinę, ką jame randa gera, iškelia ir pagiria, o apsirikimus ir klaidas pataiso. |
| Antrieji | Vadovaujasi principu: nesugebėdami kurti patys, griauna kitų darbą. Apie raštus sprendžia iš pirmo žvilgsnio, skubotai ir smerkia viską, kas neatitinka jų požiūrio. |
| Trečios kategorijos kritikai (lukianiški protai ir Zoiliai) | Pripažįsta tik savo pačių darbus, tuo tarpu viską, ką padaro kiti, „apverčia ir kreivai išmano“. |
| Ketvirtieji („nekurie namiškiai“, išpuikėliai ir pavyduoliai) | Nedrįsta kritikuoti viešai, akyse kalba „prieteliškai, mielai ir saldžiai“, o už akių pasalomis, kaip įmanydami, kenkia ir niekina. |
D. Kleinas ir XVIII a. kalbinės polemikos
Apibūdindami XVII a. kritinės minties kelionę, turėtume paminėti Danielių Kleiną - vieną didžiųjų lietuvių raštijos asmenybių. Jo pirmosios lietuvių kalbos gramatikos (1653) bei giesmyno (1666) rankraščių svarstymas suskaldė Rytų Prūsijos lietuvių dvasininkiją į dvi priešiškas stovyklas, atstovavusias tradicinį ir kūrybišką požiūrį. Giesmyno prakalboje, pagrįsdamas savo redagavimą, D. Kleinas kritiškai įvertino ankstesnius giesmių vertėjus dėl netikslaus vertimo ir netaisyklingos kalbos. Pirmtakų verstos giesmės, jau įgijusios kanonišką pastovumą, sukėlė dalies sukaustyto mąstymo dvasininkų nepasitenkinimą. Pagrindinė XVIII a. pradžioje vykusio ginčo gija: kokia turėtų būti bažnyčioje ir religiniuose raštuose vartojama lietuvių kalba - paprasta, kasdieniška ar „išdailinta ir pataisyta“. Pretekstą ginčui davė Mykolas Merlinas, 1706 m.
Ypač įdomus beveik du XVIII a. dešimtmečius trukęs ginčas tarp vieno iš produktyviausių Rytų Prūsijos lietuvių raštijos darbuotojų, Gotfrido Ostermejerio (1716-1800), Karaliaučiaus universitete studijavusio teologiją, lankiusio lietuvių kalbos seminarą, ir Kristijono Milkaus (1732-1807), bažnytinio giedojimo mokytojo Pilkalnyje. G. Ostermejeris atmetė K. Milkaus nuomonę, kad „savybiniai įvardžiai junginyje su daiktavardžiais privalo visada turėti kilmininko linksnį. Tokia konstrukcija taisyklinga, bet ne mažiau taisyklinga ir tokia konstrukcija, kai įvardžiai būna to paties linksnio kaip ir daiktavardžiai.“ K. Milkus kritiškai vertino G. Ostermejerio vertimus, teigdamas, kad juose pasitaiko „nelietuviškų pasakymų“, „germanizmų, solecizmų ar kakofonijų“, „pažeistas skandavimas“ ir vartojami pasenę žodžiai. Pavyzdžiui, K. Milkus pasibaisėjo frazėmis „Jėzus išgaišo“ ir „šventa Dwasė išdvėsta“, teigdamas, kad „ponui giesmyno reformuotojui neabejotinai trūksta tvirtų kalbos žinių“. G. Ostermejeris atsikirto teigdamas, kad „žmonės gaišta ir išgaišo daugelis sako apie nelaimę, jeigu jų gyvybė tevertinama kaip gyvulio“, bet ne apie Išganytoją, ir kad „prielinksnis iš šiuo atveju netinka kalbant apie pavienį žmogų“.
Liudviko Rėzos indėlis į kalbos gryninimą
Rytų Prūsijos lietuvių literatūrinio gyvenimo pakilimas XVIII a. neatslūgo ir visą pirmąjį XIX a. ketvirtį. Šiuo metu stambiausia figūra čia buvo Liudvikas Rėza. Jo įvairialypėje veikloje mus domintų lietuviškos Biblijos trečias leidimas (1816) ir su juo susijusi studija „Lietuviškos Biblijos istorija“ (1816) bei „Filologinės kritinės pastabos apie naujajame lietuviškos Biblijos leidime padarytus lietuviško teksto pakeitimus“ (1816); ketvirtasis lietuviškos Biblijos leidimas (1824) ir „Filologinių kritinių pastabų apie lietuvišką Bibliją“ antroji dalis (1824). L. Rėza labai vertino Jono Bretkūno atliktą pirmąjį Biblijos vertimą ir laikė jį daugeliu atžvilgiu pranašesniu už 1735 m. išspausdintą Biblijos variantą. Gana detaliai palyginęs įvairius lietuviškus Biblijos vertimus bei leidimus, L. Rėza siekė kalbos taisyklingumo ir grynumo.
Ryškiausios L. Rėzos kalbinio redagavimo ypatybės, kaip rašo A. Jovaiša, buvo germanizmų ir kitų svetimybių šalinimas bei sąmoningos pastangos remtis šnekamosios kalbos vartosena. Jis siūlė keisti „ne szlektok“ į „o papjauk“ (germanizmas) ir „ne koruna“ į „o wainikkas“, argumentuodamas, kad „žodis koruna yra svetimos kilmės, dar reiškia „vėliava“. Kodėl atsisakyti mūsų savito ir tauraus žodžio „wainikkas“?“. Revizuodamas moterų nešioseną ir papuošalus atspindinčias teksto vietas, kurios „leidžia mesti gilų žvilgsnį į anų laikų hebrajų namų gyvenimą ir prabangą“, Rėza turėjo pakeisti ankstesniųjų vertėjų „sznurelius“ į „juostas“. Tai rodo nuolatinį dėmesį kalbos taisyklingumui ir autentiškumui.
XIX-XX a. vertimo kritikos pavyzdžiai
XIX a. viduryje jau galima kalbėti apie nemažą grožinės literatūros vertėjų būrį. Pagrindinės vertimo tendencijos - laisvas vertimas arba sekimas (V. Ažukalnis, J. Savickis, A. Tatarė) ir tikslus vertimas (M. Gadliauskas, L. Bojanauskas). Kaip vertimo kritikos pavyzdį galėtume paminėti „Aušroje“ (1883, Nr. 1) išspausdintą Jurgio Mikšo (1862-1903) recenziją apie A. Vištelio išverstą J. Kraševskio poemą „Vitolio rauda“. Ši recenzija sukėlė gyvą polemiką lietuvių spaudoje dėl grožinės literatūros tikslų, jos paskirties. J. Mikšas pabrėžė „Vitolio raudos“ svarbą lietuvių tautinei savimonei, išreikšdamas viltį, kad ji „po visą Lietuvą išsiplatintų ir būtų pažįstama; kad ypač abejojantiems apie lietuvišką kalbą priduotų mažumėlį drąsos ant prisipažinimo, jog ji yra jų prigimtoji kalba.“
Dar kaip viena kitą trupinį iš labai negausios to meto vertimų vertimų kritikos galėtume paminėti V. Kudirkos recenziją apie A. Kaupo išverstą lenkų rašytojo Blizinskio komediją „Žentas parodai“ ir G. Petkevičaitės-Bitės „Lietuvos Žiniose“ (1914, Nr. 6) išspausdintą recenzija apie iš lietuvių kalbos į lenkų kalbą išverstus „įvairių mūsų rašytojų beletristikos veikalėlius“. Įdomu, kad recenzijoje atkreipiamas dėmesys į leidinio keliamą išviršinį įspūdį, kuris „paviršutiniškai žiūrint“ esąs geras: „gražus popieris, švarus spausdinimas, nei šio, nei to viršelis, raudonu gaidžiu ir bruknių kekėmis papuoštas.“ Tačiau apie patį vertimą priduriama, kad „nėra geras“, o vertimo stilius ir kalba „nepasiekia dabarties rašytojų vartojamų“.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
