Daržo pupelių auginimas: kada sėti ir kaip prižiūrėti

Daržo pupos - tai vienos maistingiausių daržovių, kurios savo kaloringumu mažai nusileidžia mėsai, o pupų baltymus žmogaus organizmas labai gerai įsisavina. Pupų sėklas galima valgyti žalias (kaip žirnius) arba virtas (žiemą). Ant jų šaknų gyvena atmosferos azotą kaupiančios bakterijos. Šaknims supuvus, azotas lieka dirvoje ir jį vartoja kiti augalai.

Pupelės (Phaseolus vulgaris L.) priklauso pupinių (Fabaceae) šeimai. Tai vienmečiai žoliniai krūmai ar vijokliniai augalai. Dėl savo maistinės vertės pupelės užima ypatingą vietą tarp kitų daržovių. Jų sėklose yra iki 30 proc. baltymų, daug angliavandenių, mineralinių druskų, o ankštyse - vitaminų C, B grupės, provitamino A. Šviežios ir subrendusios pupelės vartojamos įvairiems patiekalams gaminti, jas tinka šaldyti, konservuoti. Pupelės turi ir gydomųjų savybių.

Pupelės - šviesą ir šilumą mėgstantys augalai. Optimali sėklų dygimo temperatūra 25-30°C. Pupelės nereiklios dirvai. Jos gerai auga ir lengvesnėje, ir sunkesnėje žemėje. Auginti pupeles galima po įvairių priešsėlių, išskyrus ankštinius augalus. Geriausiai jos dera po mėšlu tręštų daržovių, bulvių, šakniavaisių, žieminių javų.

Pupelių vegetacija iki pirmųjų ankščių paprastai trunka apie 45-60 dienų krūminėms ankštinėms veislėms, o vijoklinėms - 55-75 dienas, priklausomai nuo šilumos ir veislės. Pupelės yra šilumamėgės. Jas labiausiai stabdo žemesnė nei 10 °C dirvos temperatūra ir vėsios naktys. Optimalus augimas vyksta maždaug 18-28 °C ribose.

Kad pasėtos pupelės lygiau ir greičiau sudygtų, rekomenduojama jas privoluoti.

Pupelių rūšys ir veislės

Pagal ankščių tipą pupelės skirstomos į gliaudomąsias ir šparagines. Gliaudomųjų pupelių valgomos sėklos, tuo tarpu šparaginių - jaunos mėsingos ankštys, kol dar mažos sėklos. Šparaginių pupelių ankščių sienelėse nėra pergamentinio sluoksnio, o siūlėse plaušai vystosi lėtai arba jų gali visai nebūti.

Pagal stiebo aukštį pupelės skirstomos į krūmines, pusiau vijoklines ir vijoklines. Vijoklinių pupelių stiebai išauga iki 2-5 metrų ilgio, todėl joms auginti reikalingos aukštos atramos.

Pupelių sėklos gali būti įvairių spalvų - nuo baltos iki juodos, taip pat ir įvairiai margos, tačiau mūsų šalyje dažniausiai auginamos baltasėklės pupelės. Vis tik jos labiau nukenčia nuo nepalankių orų, todėl prieš sėjant pupeles, vertėtų labiau pasidomėti jų veislių įvairove ir pasirinkti tas, kurios pasižymi didesniu atsparumu.

Šparaginės pupelės skiriasi savo ankščių spalva, kuri gali būti žalia, geltona ir net violetinė, tačiau labiau mėgstamos veislės geltonomis ankštimis. Be to, šparaginės pupelės vertinamos kaip ankstyvos daržovės, nes kai kurių veislių ankštys maistui tinka jau birželio pabaigoje.

Lietuvoje labiau paplitusios krūminės gliaudomosios ir šparaginės pupelės.

Populiarios veislės:

• 'Vindzoro baltosios' - vidutinio vėlyvumo. Ankšties ilgis 9-12 cm. Joje 2-3 plokščios, baltos sėklos.
• 'Vindzoro žaliosios' - ankstyvesnės už 'Vindzoro baltąsias' (sunoksta per 100-120 dienų). Sėklos žalios.
• 'Belaruskije' - vidutinio vėlyvumo (vegetacijos periodas 100-130 dienų). Stiebas išauga 80-120 cm aukščio. Ankštys stambios, tiesios, 10-20 cm ilgio. Ankštyje 3-5 pailgos, šviesiai pilkos sėklos.
• 'Ruskije čiornyje' - vidutinio ankstyvumo (sunoksta per 90-120 dienų). Stiebas išauga 60-110 cm aukščio. Ankštys neturi pergamentinio sluoksnio, truputį lenktos, 7-10 cm ilgio.
• Bal­ti­ja - vidutinio ankstyvumo, krūmo tipo (krūmo aukštis 30-45 cm) geltonomis ankštimis ir baltomis sėklomis veislė.
• Mo­tols­ka­ja bie­la­ja - šiek tiek vėlyvesnė, lyginant su Bal­ti­ja. Augalo aukštis 35-50 cm. Ankštys rūs­vai gel­to­nos spalvos.
• Fe­li­ci­ja - vidutinio vėlyvumo veislė. Krūmas 25-35 cm aukščio, vešlus sodriai žalios spalvos lapija. Ankštys gel­to­nos, sėklos bal­tos.
• But­ter­zart - ankstyvoji, geltono­mis stam­bio­mis ankštimis ir baltos spalvos sėklomis pupelių veislė.
• Gol­di­mens - vidutinio ankstyvumo, derlinga gražio­mis gel­to­nos spalvos ankštimis veislė.
• Ta­ra - vidutinio ankstyvumo, krūmo tipo veislė. Ankštys intensyviai gel­to­nos spalvos, be par­ga­men­ti­nio sluoksnio.
• Grof­fy - vidutinio ankstyvumo, žalios spalvos, mėsingomis ankštimis veislė.
• Con­ten­der - vidutinio vėlyvumo veislė. Ankštys sodriai žalios su vaš­ki­niu sluoksniu, sėklos ru­dos.

Vijoklinės pupelių veislės derlingesnės ir dera visą vasarą, todėl nereikia sėti keliais etapais.

Pupelių dirvožemis ir tręšimas

Pupelės gerai auga trąšioje, turinčioje nors šiek tiek humuso, puveningoje neutralaus PH (6,0-6,8), purioje ir greitai įšylančioje dirvoje. Auginti pupeles galima po įvairių priešsėlių, išskyrus ankštinius augalus. Geriausia jas auginti po kopūstų, bulvių, agurkų, pomidorų, kiek prasčiau po morkų, burokėlių, svogūnų. Geriausiai jos dera po mėšlu tręštų daržovių, bulvių, šakniavaisių, žieminių javų. Į tą pačią vietą rekomenduojama sodinti tik praėjus 4-5 metams.

Pupelių tręšiamos mineralinėmis trąšomis, tačiau iš rudens į dirvą galima įterpti perpuvusio mėšlo (20-30 t/ha) ar komposto. Rudenį arba arti pavasarį, prieš pagrindinį dirvos dirbimą, išberiamos superfosfato (norma 300-400 kg/ha), kalio druskos ar kalio chlorido (norma 200-300 kg/ha) trąšos, nes fosforo ir kalio trąšos didina pupelių sėklų derlių, gerina ankščių kokybę bei augalų atsparumą ligoms ir kenkėjams. Azoto trąšos (amonio salietra - norma 100-150 kg/ha) išberiamos prieš sėją arba augalams tik pradėjus dygti, kol neprasidėjusi gumbelinių bakterijų veikla. Be pagrindinių maisto elementų pupelėms ypač reikia magnio, taip pat mikroelementų boro ir molibdeno.

Pupelių sėjimas ir sodinimas

Pupelės kur kas mažiau jautrios šalnoms kaip pupelės. Gali augti 5 °C temperatūroje. Jauni daigeliai pakenčia net -4-6 laipsnių trumpalaikį šaltį. Todėl pupos sėjamos anksčiau negu pupelės - balandžio pabaigoje, ievai sužaliavus. Tuomet jas mažiau puola juodasis amaras, gaunamas didesnis derlius.

Pupelės sėjamos saulėtoje ir nuo vėjų apsaugotoje vietoje, kadangi tai - šviesą ir šilumą mėgstantys augalai. Jos sėjamos po šalnų, kai dirva įšyla iki 10-12 °C - gegužės mėnesio antroje pusėje, pradėjus žydėti alyvoms. Norint anksčiau vartoti šviežias šparaginių pupelių ankštis, jas galima sėti anksčiau ir pridengti plėvele, arba sodinti 20-25 dienų augimo daigus. Daigams sėklos į puodelius sėjamos gegužės mėnesio pradžioje.

Pupeles rekomenduojama sėti eilėmis, 40-45 cm tarpueiliais arba 2 eilių juostomis. Tarp eilių paliekama 20 cm, tarp juostų - 50 cm atstumai, tačiau reikėtų laikytis sėklų pardavėjų nurodytų kiekvienai veislei optimalių sodinimo atstumų. Sėklos įterpiamos 3-5 cm gylyje, 7-10 cm atstumu tarp augalų. Sėklos norma 100-120 kg/ha. Nereikėtų sutankinti šparaginių pupelių pasėlio. Rečiau pasėtos pupelės užmezga daugiau ankščių, jas patogiau skinti.

Auginant vijoklines pupeles prieš sėją 0,5 m atstumu vienas nuo kito sukalam skobeliai. Tarp eilių paliekamas 1 m atstumas. Prie kiekvienos atramos lizdiniu būdu pasėjamos 4-6 sėklos.

Kad pasėtos pupelės lygiau ir greičiau sudygtų, rekomenduojama jas privoluoti.

Pupelių priežiūra

Auginant pupeles reikia nuolat purenti tarpueilius, naikinti piktžoles ir tręšti. Sudygus pupelėms po 5-8 dienų galima pirmą kartą purenti tarpueilius, jeigu virš pasėtų pupelių susidaro dirvos plutelė, o pasirodžius daigams to daryti nebegalima, nes yra pavojus nulaužti trapius ūglius. Tarpueilius pirmą kartą purenti galima tada, kai augalas pasiekia 6 cm, antrą - kai pasirodo pirma pora tikrųjų lapų. Dirvai išdžiūvus pupelės apkaupiamos. Apkaupimas padeda pupelėms išsilaikyti per stiprų vėją ir lietų.

Iki žydėjimo pupelės beveik nelaistomos, tačiau jeigu ilgai nelyja, palaistyti reikėtų. Pupoms žydint ir brandinant ankštis laistoma 2 kartus per savaitę - 10-15 l/m².

Žydintys augalai auga labai intensyviai, jų stiebas pailgėja 2-3 kartus. Norint gero derliaus, pupeles teks tręšti mineralinėmis trąšomis, todėl auginant pupeles veiksminga tręšti trąšomis su mikroelementais per lapus. Butonizacijos pradžioje pupelės per lapus yra tręšiamos amino rūgščių ir augalinių preparatų trąšomis. Šioje fazėje skystose trąšose esantys biostimuliantai sustiprina augalų gyvybingumą, fosforas stimuliuoja generatyvinių organų vystymąsi, kalis skatina maisto elementų kaupimąsi stiebuose, o molibdenas stimuliuoja gumbelinių bakterijų gyvybingumą bei jų produktyvumą. Šioje fazėje mikroelementai skatina gausesnį žydėjimą ir sutrumpina tarpubamblius, todėl pupelės auga žemesnės bei atsparesnės išgulimui.

Neturint galimybės tręšti per lapus, pupelės tręšiamos du kartus. Pirmą kartą tręšiama pasirodžius pirmajam tikrajam lapui tręšiama superfosfato (15-20 g), amonio salietros 0,5 g, kalio druskos (10-15 g) mišiniu vienam kvadratiniam metrui. Antrą kartą tręšiama praėjus 3 savaitėms, kai pradeda formuotis žiedai.

Vijoklinėms pupelėms atramas geriausia įrengti iš karto sėjos metu arba kai daigai pasiekia 10-15 cm aukštį. Patogus atramų aukštis yra apie 2,0-2,5 m.

Priežiūra. Kad pupos lygiau ir greičiau sudygtų, pasėlis privoluojamas. Praėjus savaitei po sėjos - akėjama. Taip naikinamos piktžolės. Sudygus pupoms, po 5-8 dienų galima akėti antrą kartą. Vegetacijos metu 2-3 kartus purenami tarpueiliai, pamažu apkaupiami augalai.

Pupelių ligos ir kenkėjai

Pupelių derlių gali žymiai sumažinti ligos ir kenkėjai. Labai išplitusi pupelių virusinė liga yra pupelių paprastoji mozaika, nuo kurios stipriau nukenčia ilgesnės vegetacijos pupelės. Pirmuosius ligos židinius sudaro pupelės, išaugusios iš apkrėstų sėklų. Jau daigai būna išmarginti gelsvomis mozaikiškomis dėmėmis. Ant jaunų lapų atsiranda šviesiai žalsvų ir gelsvų dėmelių. Pupelės, apsikrėtusios vegetacijos metu, nuo paprastosios mozaikos mažiau nukenčia, negu tos, kurios išaugo iš apkrėstos sėklos.

Apsauga. Sėklai imti sveiko pasėlio sėklas ir sėti kuo ankščiau. Iš sėklinio pasėlio prieš žydėjimą pašalinti sergančius augalus, jeigu jų ne daugiau kaip 15 %. Priešingu atveju jų visai nepalikti sėklai. Naikinti amarus, kadangi jie platina šios ligos virusą.

Deguliai - labai išplitusi žalinga pupelių liga. Grybas pažeidžia augalo antžemines dalis per visą vegetaciją. Liga žalingiausia daigams. Įdumbančios pailgos rudos dėmės atsiranda jau ant skilčialapių. Pažeisti daigai žūsta, susidaro antrinės infekcijos židiniai. Vėliau apsikrėtusių augalų lapai, lapkočiai, stiebai būna išmarginti rudomis įdumbančiomis tamsesniais kraštais dėmėmis. Ant ankščių dėmės apskritos, giliai įdumbančios, rudos, apjuostos rausvu arba gelsvu apvadu.

Apsauga. Tame pačiame lauke pupeles auginti ne anksčiau kaip po 3-4 metų, parinkti saulėtus, vėjo perpučiamus plotus, nesutankinti pasėlio, sėti sveikas, beicuotas sėklas. Esant reikalui, pasėlį apdoroti fungicidais.

Pupelių juodligė puola nusi­l­pu­sius augalus, ypač pupinių amarų apniktas pupeles, nes lipnios amarų išskyros yra labai gera terpė juodgrybiui vystytis. Sergančių pupelių ankštys ir stiebai pasidengia tamsiai žaliomis, beveik juodo­mis apnašomis. Juodligė gali labiau išplistyti ten, kur pupelės auga per tankiai ir dėl per didelės drėgmės. Juodligės sukėlėjas žiemoja augalų liekanose ir apkrėstose sėklose.

Apsauga. Per gausiai netręšti augalų, nuėmus derlių, giliai suarti dirvą, vegetacijos metu naikinti amarus.

Pupelių sklerotinis puvinys - tai labai plačios specializacijos grybas, galintis parazituoti įvairiausius augalus, tiek augančius lauke, tiek šiltnamiuose. Pupelės suserga jau užaugusios. Dažniausiai pažeidžiamos ankštys, nors gali pūti ir kitos antžeminės augalo dalys. Pūvančios augalo dalies paviršiuje susidaro balta, panaši į vatą grybiena. Pupelės gali sirgti ir slapta sklerotinio puvinio forma. Tuomet jų paviršiuje grybiena nesusidaro. Tokie augalai paprastai gelsta, vysta ir supūva.

Pupelių kekerinis puvinys - tai labai plačios specializacijos grybas, parazituojantis ant įvairių augalų vegetacijos metu ir net ant saugyklose laikomų daržovių.

Nuo kekerinio puvinio pupelės smarkiau nukenčia vėsiomis lietingomis vasaromis, ypač tankūs pasėliai, taip pat vėjo blogai perpučiamose vietose, antroje vasaros pusėje ir blogai vėdinamose saugyklose laikomos per drėgnos sėklos.

Apsauga. Nesėti pupelių per tankiai ir neauginti jų blogai vėjo perpučiamose, užpavėsintose vietose. Sėti gerai išvalytą, beicuotą sėklą. Gausiai netręšti, o nuėmus derlių, pašalinti augalų liekanas ir giliai suarti dirvą.

Daiginė muselė kenkia pupelių, žirnių, agurkų ir kitų augalų daigams. Tai nedidelis, 3-5 mm dydžio, pilkas, dviasparnis vabzdys. Priešnugarėlėje turi tris išil­gines tam­siai ru­das juos­te­les. Muselės pra­de­da skrai­dy­ti pa­va­sa­rį žy­dint vyš­nioms. Pa­te­lės de­da bal­tus, pail­gus, apie 1 mm il­gio kiau­ši­nius ša­lia dygs­tan­čių au­ga­lų. Iš­si­ri­tu­sios ler­vos min­ta irs­tan­čio­mis or­ga­ni­nė­mis me­džia­go­mis (to­dėl daug jų ran­da­ma švie­žiai mėš­lu pa­tręš­to­se dir­vo­se), dygs­tan­čio­mis sėk­lo­mis bei dai­gais. Pasė­tos sėk­los ne­su­dygs­ta, jo­se ran­da­mos įsi­grau­žu­sios bal­tai mur­zi­nos spal­vos, be­gal­vės ir be­ko­jės ler­vos. Jos iš­au­ga iki 7 mm, prie­ki­nis jų kū­no ga­las smai­lus, už­pa­ka­li­nis - bu­kas. Dai­gų stie­be­liuo­se ir la­pe­liuo­se ler­vos iš­grau­žia lan­das. Pa­žeis­ti dai­gai džiūs­ta ir nu­nyks­ta. Daž­nai nu­džiūs­ta au­gi­mo kū­ge­lis.

Apsauga. Beicuoti sėklas, daržovėms skirti greitai įšylančias ir iš anksto patręštas dirvas, sėklų dygimo ir daigų auginimo metu pasėlį uždengti agroplėvele.

Sitonai kenkia įvairiems ankštiniams augalams, labiausiai žirniams, pupelėms, vikiams ir lubinams. Sitonai - tai 3-5 mm ilgio pilkšvi vabaliai. Jų antsparniai su vagutėmis. Priekinėje galvos dalyje turi straubliuką. Kenkti pradeda anksti pavasarį. Vabalai išgraužia lapų minkštime gana taisyklingas apvalias iškandas (vienas vabalas per dieną sugraužia apie 6 mm²). Gali apgraužti ir daigų augimo kūgelį, todėl sitonai žalingi jaunam pasėliui. Vabalai maitinasi apie 1,5 mėn.

Apsauga. Svarbiausia beicuoti sėklas.

Pupeliniai grūdinukai. Suaugę vabaliai būna 2-3,5 mm ilgio, platūs, kresni, rudai pilkšvi, kūnai apaugę tankiais gelsvai žalsvais plaukeliais.

Apsauga. Sau­go­ti, kad grū­di­nu­kų ne­pa­tek­tų į san­dė­lius, san­dė­lius dez­in­fe­kuo­ti, pu­pe­les laikyti vė­sio­se pa­tal­po­se.

Pupiniai amarais. Dažnai pupelių pasėliuose aptinkami pupiniai amarais. Suaugėliai gali būti ir sparnuočiai, ir besparniai, apie 2,4 mm ilgio, juosvi, tamsiai ru­do ar žalsvo atspalvio. Lervos žalios. Nimfų šonai išmar­gi­n­ti bal­to­mis vaš­ki­nė­mis dė­me­lė­mis. Tai plačiai paplitęs kenkėjas, gali kenkti ir laukuose, ir šiltnamiuose. Dažniausiai pažeidžia runkelius, burokėlius, špinatus, pupas, pupeles ir daugelį kitų augalų. Per vasarą gali užaugti daugiau kaip 10 amarų generacijų. Pavasarį ir vasarą šie kenkėjai veisiasi partenogenetiškai, tik rudeninė generacija yra dvilytė. Jeigu pavasaris ankstyvas, šiltas ir iš peržiemojusių kiaušinių gausiai išsirito amarų, tikėtinas didesnis pupinių amarų išplitimas ir žala.

Apsauga. Naikinti arti pasėlių augančius krūmus ir piktžoles, o pastebėjus pirmuosius amarų židinius, pasėlius purkšti insekticidais ir aficidais.

Derliaus nuėmimas ir laikymas

Šviežiomis pupomis mėgaujamės rugpjūčio - spalio mėn. Jas galima vartoti žalias ir virtas. Derlius nuimamas rugsėjo mėnesį, subrendus sėkloms, kai pajuosta ankštys ir nukrinta lapai. Derliaus nuėmimo vėlinti negalima, nes daugumos veislių sėklos pradeda byrėti.

Iškultos pupos valomos, džiovinamos, nes pabuvusios drėgnos 3-4 val., baltymingos sėklos pradeda kaisti, pajuosta. Pupas galima džiovinti subėrus į medžiaginius maišelius balkone (su stogeliu) ar kitoje gerai vėdinamoje patalpoje.

Džiovinant nuimtas dar žalias pupas, labai susiraukšlėja luobelė, kartais net sutrūkinėja, todėl džiovinti geriau vaškinės brandos ar pilnai sunokusias jų sėklas. Išdžiovintas pupas iki 12-14 proc. drėgnio maistui galima naudoti 2-3 metus, o sėklai tinka 3-4 metus, laikant ne aukštesnėje kaip 30-40 laipsnių temperatūroje.

Vartojimas maistui

Iš pupų galima paruošti įvairių patiekalų. Jos verda­mos, troškinamos su lašiniais arba su sviestu, daromas garnyras bei verda­mos sriubos, jomis užkandžiaujama prie alaus. Maistui vartojamos virtos subrendusios ar nesubrendusios pupos. Negalima valgyti nevirtų ar blogai išvirtų pupų, nes jose yra toksinių medžiagų, todėl nuo didesnio kiekio galima apsinuodyti. Verdant toksinės medžiagos suyra. Pupas taip pat galima konservuoti.

Pupelės - viena maistingiausių daržovių, o jų baltymus žmogaus organizmas labai gerai įsisavina. Pupelių auginimas nėra sudėtingas, pupelės nėra reiklios trąšoms, priežiūrai ir klimatinėms sąlygoms. Tarp kitų daržovių pupelės užima ypatingą vietą dėl savo maistinės vertės. Jų sėklose yra iki 30 proc. baltymų, daug angliavandenių, mineralinių druskų, o ankštyse - vitaminų C, B grupės, provitamino A.

tags: #darzo #pupeles #kada #seti

• prakaitinės gydymas ir priežiūra
• Rizikos nėštumo metu
• Kaip dienos socialinės globos centrai padeda senjorams
• Išmokos, atostogos ir parama tėvams Lietuvoje
• Elektroniniai nėštumo testai: išsamus gidas