Darius Meškauskas: Meistriškumo paieškos, teatrinės giminės paveldas ir pedagoginė misija

Dariaus Meškausko, aktoriaus, kurio veidu, žavesiui neatsispiria jokia teatro scena, kūrybinė kelionė paženklinta nuolatine tobulėjimo paieška ir giluminiais apmąstymais apie meno prigimtį. Jo meistriškumas ir atsidavimas profesijai pripažintas aukščiausiais apdovanojimais ir kolegų įvertinimais.

Nuo Vilniaus iki Klaipėdos: biografijos ir apdovanojimų kelias

Darius Meškauskas gimė 1964 m. rugsėjo 26 d. Vilniuje. Baigęs Vilniaus Simono Daukanto vidurinę mokyklą, jis tęsė studijas Lietuvos konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija), kurią baigė 1988 m.

Nuo 1988 iki 1990 m. D. Meškauskas dirbo Marijampolės dramos teatre, o nuo 1990 m. tapo Klaipėdos dramos teatro aktoriumi. Jo ryšys su uostamiesčiu stiprus, mat čia dabar ir jo šeima. Tačiau D. Meškauskas jaučia dėkingumą ir Vilniui, jį išauginusiam. Aktorius pažymi: „Žvelgiu ne geografiškai, o asmeniškai. Vienas lauke - ne karys. Mes lyg susisiekiantys indai, vienas kitą papildome, turtiname.“ Nors tėvai gyvena Vilniuje, jo šeima Klaipėdoje, todėl ir namai - ten. Nors Vilniuje negyvena nuo 1988 metų, vis tiek tai jo miestas. Pasak D. Meškausko, tai paradoksas, kaip Vilnių dantimis įsitveria atvažiavusieji iš kitur, studijuoja ir pasilieka, o jų neišplėši. „O ko man draskytis?“ - retoriškai klausia aktorius.

D. Meškausko profesionalumas ir indėlis į Lietuvos kultūrą įvertintas ne vienu apdovanojimu. 2015 m. jam įteikta Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija. 2017 m. ir 2019 m. jis apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi, o 2018 m. pelnė aukščiausią įvertinimą - Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją. Pastarąją pelnė už improvizacijos ir psichologinio tikslumo dermę. Apie apdovanojimus aktorius kalba nuosaikiai: „Kai pagaliau gavau apdovanojimą, apėmė jausmas, kad padėtas kažkoks taškas. Kita vertus, suvoki, kad jokie apdovanojimai nepadės kurti kito vaidmens, kad ir kokie jie būtų svarbūs bei garbingi.“

Svarbiausi apdovanojimai ir vaidmenys

Darius Meškauskas yra sukūręs daugybę įsimintinų vaidmenų teatre, kine ir televizijoje. Žemiau pateikiama lentelė su svarbiausiais apdovanojimais ir kai kuriais išskirtiniais vaidmenimis.

Giminės įtaka ir teatrinės šaknys

Aktorius Darius Meškauskas kilęs iš garsios teatralų giminės. Jis yra garsaus režisieriaus Boriso Dauguviečio provaikaitis, Marijos Budreckienės anūkas. Režisierė Galina Dauguvietytė, viena iš Boriso Dauguviečio dukrų, taip pat yra jo giminaitė. Darius Meškauskas yra aktoriaus Juozo Meškausko sūnėnas, o žmona Eglė Barauskaitė - aktorių Marijos Černiauskaitės ir Balio Barausko dukra. „Meškiu“ buvo pravardžiuojamas jo dėdė, aktorius Juozas Meškauskas, ir Darius tą pačią pravardę įgijo. „Na, pirmiausia paveldime pavardę. O kadangi jai artima ir pravardė, galiausia paveldi ir antrąją“, - šypsosi aktorius.

Aktorius su teatru iš vidaus susipažino savo močiutės, mamos mamos Marijos Dauguvietytės, dėka. Močiutė visą gyvenimą dirbo Operos teatre, dainavo chore, vėliau tapo režisieriaus padėjėja. Darius, būdamas vienintelis ir labai mylimas anūkas, buvo tampomas į Operos teatrą, kur vaidinęs mimanse ir dainavęs vaikų chore. Kardai, šarvai, užkulisių kvapas, visi tie J. Basanavičiaus gatvėje buvusio Operos teatro burtai jį pakerėjo. Taip buvo pasėta teatro bacila. Keturių senelės seserų, kurios buvo aktorės ir emigravo per Antrąjį pasaulinį karą, pasakojimai ir charizma taip pat paliko ryškų įspūdį.

Mokykloje D. Meškauskas lankė garsų dramos būrelį, vadovaujamą Živilės Bandorienės, kur minimalistinėmis priemonėmis pastatyti spektakliai nuskambėdavo plačiai. Ypač prisimenamas Justino Marcinkevičiaus „Ikaras“. Tuomet jo dramos būrelis konkuravo su Vilniaus 9-osios vidurinės mokyklos dramos būreliu, kuriame vaidino būsimasis režisierius Oskaras Koršunovas - jie su Dariumi Meškausku pažįstami nuo tų laikų.

„Jeigu ne aktorius, man visai nerūpėjo, kuo būsiu“, - prisiminė Darius. Jis teigia teatru „apsikrėtęs“ būdamas žiūrovu, tačiau, anot aktoriaus, giminystė su garsiais aktoriais jo niekuomet nei per daug slėgė, nei įpareigojo, nei trukdė. Ir padėjo galbūt tik ta prasme, kad jame „yra vienas kitas jų genas“. Dariui svarbiausia ne tai, ar jo giminės buvo aktoriai, o asmeniškas santykis su aktoryste - ar patiria kūrybinį polėkį vaidindamas. „Aktorystė - ne sportas, kad galėtum išmatuoti, kas toliau nušoko ar greičiau nubėgo“, - kalbėjo Darius Meškauskas.

Teatrinės karjeros vingiai ir svarbiausi vaidmenys

Po studijų Marijampolės dramos teatre D. Meškauskas persikėlė į Klaipėdą, uostamiestį rinkdamasis dėl jūros, be to, Klaipėda - jo žmonos tėvonija. Čia jį pakvietė režisierius Povilas Gaidys. Pirmasis jo vaidmuo uostamiesčio scenoje buvo Kristupas Justino Marcinkevičiaus „Mažvyde“. Vienu metu D. Meškauskas „plėšėsi“ net penkiuose teatruose: Klaipėdos dramos, Lietuvos nacionaliniame dramos, Keistuolių, Kauno muzikiniame ir Oskaro Koršunovo.

D. Meškauskas pastaraisiais metais atliko daugybę pagrindinių vaidmenų garsiausių šalies teatro režisierių spektakliuose. Klaipėdos dramos teatre suvaidino Motušę Kuraž Bertolto Brechto pjesėje „Mama Drąsa“ (režisierius Elmaras Senkovas), Varpininką Karvelį Sauliaus Šaltenio „Kalės vaikuose“ (režisierius Eimuntas Nekrošius). Jis taip pat vaidina Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektakliuose „Visuomenės priešas“ (režisierius Jonas Vaitkus), „Katedra“ ir „Tartiufas“.

Aktorius prisimena nuostabą, kilusią žiūrint Eimunto Nekrošiaus spektaklius, o jo susitikimas su E. Nekrošiumi scenoje įvyko tik paskutiniame režisieriaus Lietuvoje statytame spektaklyje „Kalės vaikai“. Darius Meškauskas atvirauja: „Tiesiai šviesiai sakau - jis užkrėtė mane teatru. Jaunystėje katarsį patyriau būtent per jo spektaklius. „Kvadratas“, „Pirosmani, Pirosmani...“, „Ilga kaip šimtmečiai diena“ - jie man atvėrė akis.“

„Visi dabar kalba, kad paskutiniai Eimunto Nekrošiaus pastatymai buvo pranašiški. „Vėlinės“, „Vestuvės“ Lenkijoje, „Kalės vaikai“... Kai juos vaidinome Rumunijoje pirmą kartą po netekties, spektaklis buvo kaip malda. Nesuvaldėme jausmų, reikėjo tramdyti. Gerklėje gumulas, scenoje ašaros. Festivalį rumunai dedikavo Eimuntui Nekrošiui“, - prisimena aktorius. Beje, ir Donelaitis, ir Nekrošius mirė šešiasdešimt šešerių.

Nekrošius iš kitų režisierių skiriasi tuo, kad per pačią pirmą repeticiją ištarė: „Man rūpi kaip, o ne ką. Ką jau yra, užrašyta knygoje. Man rūpi, kaip tai papasakoti, maniera.“ Todėl jis labai kruopščiai sustato visą partitūrą ir tų mizanscenų negali nepaisyti. Aktoriaus užduotis jas interpretuoti.

Vilniečiai D. Meškauskas ir Oskaras Koršunovas konkuravo, kai vaidino vienas 23-iosios, kitas 9-osios vidurinių mokyklų dramos būreliuose. Praėjus daug metų, susitiko Panevėžyje, per festivalį „Kelias“. D. Meškauskas tada pakvietė O. Koršunovą į Klaipėdą, ir po dešimtmečio režisierius pastatė „Šaltą vaiką“. Po ketverių metų režisierius D. Meškauskui patikėjo pamišėlio Cezario vaidmenį Augusto Strindbergo „Kelyje į Damaską“. Ir jau tada įžvelgė Hamleto apmatus.

Daugeliui aktorių Hamleto vaidmuo - kelrodė žvaigždė. D. Meškausko to klausti nereikia - Oskaro Koršunovo spektaklyje „Hamletas“ jis gavo pagrindinį vaidmenį, nors tokių svajonių ir pretenzijų neturėjo. „Tas vaidmuo - vis dėlto išskirtinis, priverčia pasikapstyti savyje, užduoti sau esminius klausimus. Tikriausiai dėl to jis yra ypatingas“, - teigė aktorius. Hamletas - etapinis D. Meškausko vaidmuo. Netikėtas, sunkus, garsus, galbūt ir geriausias. „Hamleto vaidmuo nurašė man penketą gyvenimo metų“, - prisipažįsta Darius.

Pedagoginė misija ir „teatriniai vaikai“

Nuo 1993-1995 m. ir nuo 2012 m. D. Meškauskas dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA), o nuo 2004 m. dėstė ir Klaipėdos universitete, docentas, vėliau LMTA tapo profesoriumi. Kartu su Oskaru Koršunovu ir Viktorija Kuodyte jis moko aktorinio meistriškumo studentus. „Mokydamas juos, mokausi pats - kai reikia studentams paaiškinti, tenka pirmiausia sau pačiam suformuluoti svarbius dalykus. Staiga atsiveria akys, suprantu teatro dėsnius“, - teigia aktorius.

Darius Meškauskas pabrėžia savo, kaip pedagogo, užduotį: „Mano, kaip pedagogo, užduotis yra pažadinti jų imuninę sistemą. Parodyti kryptį.“ Jis sako: „Aš lyg narkodileris.“ Aktorius siekia savo auklėtinius „pasodinti ant kūrybos adatos“, išugdyti priklausomybę. D. Meškauskas teigia: „Nesu iš dėstytojų, kurie savinasi studentus, sako, „šie žmonės yra mano“, „jie priklauso man“, „aš jų antrasis tėtis“. Nesąmonė. Žmogus turi mokytis iš visų.“

Jam svarbu leisti studentams padaryti savo klaidas. „Keistas žmogus padaras - pasimoko tik iš savų klaidų. Tad kartais reikia juos palikti „ant ledo“. Kad išsigąstų, pradėtų veikti imuninė sistema, imtų kapstyti ir iš tos grietinėlės suplaktų sviestą“, - teigia aktorius. Mokymosi tikslas - prie scenos pratintis, išmokti jos nebijoti, suvaldyti savo baimes ir įtampą. „Džiaugiuosi, kad dabartinis jaunimas skiriasi nuo mano kartos jaunimo. Mes buvome galbūt pareigingesni, bet labiau suvaržyti. Šitie žmonės laisvesni“, - sakė Darius Meškauskas per festivalio „LMTA Teatro dienos“ pristatymą.

Aktorius pastebi, kad daugiau jaunimo į aktorinį stoja iš išsiskyrusių šeimų, o tai reiškia, kad teatre jie ir gydo savo žaizdas. „Nemažai būsimų aktorių - išbalansuotos asmenybės. Kita vertus, teisingas, harmoningas žmogus nelabai gali būti aktorius, nes teatre reikalingas konfliktas. Lygiai tyvuliuoja tik bala. Teatras negali būti bala, jam reikia tekančios srovės“, - apibendrina D. Meškauskas.

Aktoriaus profesijos iššūkiai ir filosofija

Darius Meškauskas lyg Nepagaunamasis Džo - juda iš vienos vietos į kitą, iš miesto į miestą, iš šalies į šalį. Bet niekada - pro šalį. Šis intensyvus darbo ritmas, kuomet kartais aktorius per mėnesį vaidina 20-yje spektaklių, disciplinuoja, bet kartu kelia ir iššūkių.

Aktorius prisipažino, kad jam svarbus nepriklausomybės pojūtis, kurį suteikia galimybė rinktis vaidmenis. Nors teatro valdžia to nemėgsta, jo nevargina būtinybė lakstyti po visą Lietuvą į repeticijas ir spektaklius. Lūžis įvyko, kai aktorius liovėsi dirbti tik viename teatre, atsisakė etato Klaipėdos dramos teatre ir dirbo tik pagal sutartį, kadangi, jo nuomone, reikalavimai, taikomi valstybės tarnautojams ir aktoriams (pasiruošimas, repeticijos, spektakliai) buvo nesąmonė.

Kalba su aktoriumi netikėtai pakrypo apie pinigus. Darius Meškauskas atsakė, jog didžiulių pinigų teatre, kad ir koks populiarus jis būtų, kad ir kiek aktorius vaidintų, tikrai neįmanoma uždirbti. Be to, prisipažino, kad pats ilgą laiką gyveno „nuo algos iki algos“, tik maždaug penkerius metus gali jaustis oriai. „Nebijau užeiti į parduotuvę ir pajusti pardavėjos žvilgsnį, sakantį, kad „šitas tai jau tikrai nieko nepirks“, - pusiau juokais, pusiau rimtai sakė aktorius.

Nors nuo pigaus šurmulio stengiasi laikytis atokiai, viešuma, pasak aktoriaus, yra būdas atkreipti dėmesį į tai, ką darai. „Yra temų, kuriomis niekada nekalbėjau ir nekalbėsiu. Mano nuomone, turiu būti įdomus savo darbais. Tačiau yra ir pragmatiškasis aspektas - žinomas veidas padeda parduoti daugiau bilietų. Vis dėlto tuštybę savyje stengiuosi nugalėti, nes mano profesijai tai nieko gero neduoda“, - įsitikinęs Darius Meškauskas. Aktorius teigia, kad jam reikalingas ne bet koks dėmesys, o dėmesys žiūrovų, atėjusių į spektaklį. „Maloniausia, kai suvoki, kad atėję į spektaklį žiūrovai tave suprato“, - dėstė aktorius. Dėmesys jam net yra nemalonus: po serialo „Moterys meluoja geriau“ jį parduotuvėse ėmė sekioti paaugliai.

„Aktorius turi būti ekstravertas ir mokėti ilsėtis vienas. Per mėnesį vaidini po 15, 20 spektaklių, būtina pabūti vienam“, - sako D. Meškauskas. „Aš moku nieko neveikti“, - juokdamasis prisipažino pašnekovas, net ir knygą tuo metu vargiai imantis į rankas, nes daug skaito dirbdamas.

Asmeniniai pasirinkimai ir gyvenimo būdas

Paklaustas apie vaikus, Darius Meškauskas atsako: „Ne. Mano vyriausybėje neklegens vaikai. Vaikų neturintis asmuo gali labiau koncentruotis į visuomenę - asmeninių interesų sumažėja. Teatras yra savita bažnyčia, abu su žmona esame pasišventę teatro altoriui.“

Aktorius atviras apie savo prietarus, kurie, jo teigimu, yra formalūs ir susiję su tradicija. „Jeigu nukrenta tekstas, ant jo atsisėdu ir tik tada pakeliu. Jeigu matuojantis siuvamą kostiumą siuvėja įduria su adata iki kraujo - geras ženklas. Negerai atsisakyti vaidmenų, nes paskui jų negausi. Prieš eidami į sceną visi pabeldžiame į medį, apsikabiname ir linkime vienas kitam sėkmės“, - pasakoja Darius Meškauskas. Vaidybos pasaulyje, anot aktoriaus, svarbu išlaikyti save: „Neretai aktoriams prilimpa įvaizdžiai. Susitapatinimai.“ Tačiau jis pabrėžia profesionalumą: „Netikiu įsigyvenimu iki negrįžimo. Neprofesionalu. Aktoriaus psichika turi būti sveika, antraip vaidindamas Hamletą - suicidinę asmenybę - baigsi kaip jis.“

Darius Meškauskas teigia, kad jau yra beveik tapęs klaipėdiečiu, ir gimtasis Vilnius jo nebetraukia. „Tikriausiai sostinė labiausiai traukia tuos, kurie čia negimė ir negyveno. Vilniečiams nuo gimimo yra kitaip“, - mano pašnekovas. Įtemptai dirbantis aktorius prisipažino pamėgęs jūrą - pakanka 15 minučių prie jos pabūti, ir tu jau sveikas. „Mėgstu nuklysti prie jūros - išsivalai, supranti, koks esi laikinas, mažas ir nesvarbus“, - sako Darius Meškauskas.

Pasak aktoriaus, viešumas jam patinka, turbūt jo varomoji jėga yra tuštybė ir noras, kad į jį atkreiptų dėmesį. Jis sako, kad vaikystėje norėjo būti virėju arba klounu. „Iš esmės klounu ir tapau“, - atvirauja Darius. Jis tiki, kad pripažinus sau, jog esi klounas, tampi nepažeidžiamas. „Kai viešas žmogus prisipažįsta padaręs nuodėmę, nebelieka, kuo jį kaltinti. Žinoma, perlipti per save nėra lengva“, - apibendrina aktorius.

tags: #darius #meskauskas #vaikai

• Kaip atpažinti energetinį vampyrą
• Gintarės Songailės kelias: nuo dvynukų auginimo iki verslo viršūnių
• Mezgimo menas vaikams
• Automobilio dovanojimo vaikui teisiniai aspektai
• Viskas apie vienmetes darželio gėles