Nostalgiški prisiminimai ir gimtinės ilgesys Marijaus Katiliškio kūryboje
Kiekvienas žmogus gyvenimo kelyje patiria akimirkų, kai netikėtai užplūsta prisiminimai, rodos, seniai užmiršti, bet vis dar gyvi. Tai tarsi „sąšalusio miškinio obuolio skonis, kai jis, atneštas iš speigo ir atsileisdamas viduje, pakvipo saulėta palauke“. Tokia būsena apima, kai po sunkumų pasijunti lengvas, tarsi iš pirties po kieto savaitės darbo.
Žmogų dažnai aplanko saldžiai skausmingas nerimas, kai mintimis grįžtama į gimtuosius namus. Vidury klojimo tėtušis vėto grūdus ir šaukia: „jau, vaikai, kinkykit arklius!“. Tai vaizdiniai, kurie giliai įsirėžę į atmintį: rasa nužliaukusi žemę, o eglyno viršūnių rėželis, miglos atpjautas, kybo tarp dirvono ir įgeltusio dangaus.
Ypatingą vietą užima gamtos stebėjimas. Debesys, kylančius priešais iš vandenų, pažįstami kaip seni draugai. Jie lipa, vertėsi, kabinosi ir paskui lėtai, pamažiukais sugulė panamės danguje. Tai jaunų dienų auksiniai debesys. „Mes vėl susitinkame, mano jaunų dienų auksiniai debesys!“ - širdis suskamba varpu, kai po dešimtmečių klajonių susiduriama akis į akį svetimų pasaulių tolimame krašte.
Karaimai Lietuva
Gamtos ciklai neatsiejami nuo kaimo žmogaus buities. Kai debesys įniko garankščiuotis ir drumstis, žino žmonės, kad ledai ateina. Nuo pavietrės ir ledų koronės apsaugok, Viešpatie! Vėliau, kai pasirodo pirmieji lašai, jie kaskart tankiau lašnoja, byra, krinta sodriai nušvitę, kaip grūdai iš sėjėjo delno.
Bendrystė ir prisiminimai apie artimuosius
Laikas negailestingas, ir viskas aplinkui mainosi. Senas dvaro miškų eigulis Ežeris, kumbrina palauke, užknebusia kaip kirkotis nosimi ir prišerkšnijusia barzda. Vis dažniau kyla noras pasikieminėti, aplankyti gimines ir kūmus.
Štai keletas faktų apie kaimo gyvenimą, minimų tekste:
| Objektas/Veikėjas | Veiksmas/Būklė |
|---|---|
| Eigulis Ežeris | Šniukštinėja pėdas, rūko pypkę |
| Dvaro miškai | Iškirsti, persišviečia biržėmis |
| Kryžius | Pastatytas kapeliuose tėvo atminimui |
Susitikimai su pažįstamais, tokiais kaip dėde Vaitiškis, atveria praeities duris. „O kaip metai, ar paaugo? Šeimynos gal jau samdyti nebereikia - vaikai prakuto?“ - klausimai, kuriais atnaujinami ryšiai. Vaikai pamažu stiebiasi, kaip medeliai: kol mažas, vargsta nuspelgtas varputies, o gi pradėjęs stiebtis - tai sprindžiais.
Visgi, gyvenimas tęsiasi, net jei kažkada atrodė, kad viskas baigta. „Veltui pikis visus darbus! Bene kada jiems buvo galas?“ - pamąsto keliautojas, eidamas per gimtas vietas. Ir nors kraštas mainosi, o kai kurių dalykų nebeįmanoma atpažinti, dvasinis ryšys su gimtine išlieka stiprus ir gyvas, net tada, kai „daktaras vėžys“ ar kiti gyvenimo iššūkiai verčia ieškoti atsakymų į sunkius klausimus.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
