Daiva Čepauskaitė: Nuo Aktorystės iki Vaikų Dramaturgijos ir Leidybos

Su poete, aktore ir dramaturge Daiva Čepauskaite (g. 1967) pokalbio susitikome Kauno nacionaliniame dramos teatre, kur ji dirba teatro dramaturge. Daiva Čepauskaitė, gimusi 1967 m. balandžio 24 d. Marijampolėje, yra lietuvių rašytoja ir aktorė.

Karjeros kelias ir kūrybos ištakos

Daiva Čepauskaitė 1991 m. baigė Kauno medicinos akademiją. Tačiau jau studijuodama mediciną, antrame kurse, ji suprato, kad jaučiasi ne savo vietoje. Desperatiškai ieškodama veiklos, už kurios galėtų užsikabinti, išbandė daug ką: ėjo piešti, mėgino šokti. Tuo laikotarpiu ji sunkiai prigijo Kaune. Jai intuityviai reikėjo kūrybos. Sąmoningai nesuprasdama, ko nori, ko jai reikia, tiesiog bandė kažkur pramušti galva sieną.

Visai atsitiktinai ji pamatė skelbimą laikraštyje, kad Jaunimo teatras-studija, vadovaujama Stanislovo Rubinovo, kviečia naujus narius. Ten Daiva buvo priimta, ir, kaip pati sako, „šiandien aš esu čia“. Užsiėmimai studijoje vykdavo kiekvieną vakarą po keturias valandas. Teatras ją įsiurbė, nors ji tebestudijavo mediciną. Aktorystė jai buvo lyg vidaus išlaisvinimas, eksperimentas su savimi. Nuo 1990 m. ji dirbo aktore Kauno kameriniame teatre.

Vis tik po kurio laiko ji pajuto, kad kaip aktorė stovi vietoje. Viską, ką galėjo suvaidinti, suvaidino, nebeturėjo didesnių svajonių, pasiekė savo lubas. Vėl atėjo diena, kai turėjo rinktis, nes ir vaidinti, ir rašyti buvo per daug. Ji turėjo labai daug darbo, vaidindavo maždaug dvidešimtyje spektaklių per mėnesį. Kai gimė dukra, nusprendė likti namuose ir rašyti. Taip buvo tiesiog patogiau. Aktorystės patirtis jai pasitarnauja rašant, ir to visiškai pakanka. Kaip literatūrinės dalies vedėja Kauno kameriniame teatre ji dirba nuo 2008 m. (šiuo metu - Kauno nacionaliniame dramos teatre).

Kūrybos motyvai ir filosofija

Pirmas impulsas rašyti atsirado paauglystėje, kai pradėjo galvoti apie save supantį pasaulį, formuluoti mintis apie save, apie tai, kas yra, dėl ko gyvena. Natūraliai mėgino tuos savo klausimus ar atradimus išreikšti. Kažkas ima teptuką į rankas, kažkas - muzikos instrumentą. O jai tiesiog reikėjo save užrašyti. Pradėjo nuo dienoraščio ir niekada negalvojo, kad bus rašytoja, gyvens iš rašymo. Vėliau ta veikla plečiasi, auga, išauga iš dienoraščio. Atsiranda noras parodyti kitiems, pasidalinti, sulaukti atsako.

Neskirsto kūrybos į skirtą vaikams ar suaugusiems. Pasak jos, tai iš esmės nėra kažkas kitokio. Ji kartais stebisi, kodėl rimti rašytojai vengia kūrybos vaikams. Svarbiausias jos principas rašant vaikams - kalbėti su jais taip, kaip su žmonėmis, kurie yra nė kiek už ją nekvailesni. Vaikai skiriasi nuo suaugusiųjų tuo, kad yra mažiau laiko praleidę šioje žemėje ir kartais turi mažiau patirties, bet ne mažiau proto. Ji specialiai vaiko aplinkos netyrinėja, nes vaikas gyvena toje pačioje aplinkoje kaip ir mes, suaugusieji. Jie dalyvauja mūsų barniuose ir išgyvena mūsų karus. Jie yra tos pačios mus supančios neteisybės, nepagarbos arba meilės liudininkai. Jie yra mes. Jie nėra būsimi žmonės, jie jau yra žmonės. Todėl rašymas vaikams jai iš principo niekuo nesiskiria nuo rašymo suaugusiesiems.

Dramaturgės darbas ir kūriniai

Daiva Čepauskaitė teatre dirba labai įvairius darbus: rašo įvairios paskirties tekstus, inscenizacijas, pjeses, dalyvauja repeticijose, padeda režisieriams visokiausiais teksto klausimais, kartais redaguoja, kupiūruoja ir visaip kitaip dalyvauja bendrame spektaklio kūrimo procese. Tai yra darbas pagal konkretų tvarkaraštį ir darbo valandas. Mitas, kad rašymui reikia įkvėpimo ar tinkamos nuotaikos. Ji labai komfortiškai jaučiasi stebėdama spektaklį iš salės. Žiūrėdama į tai, kas vyksta scenoje, girdi tekstą, kurį parašė, prieš premjerą jaudinasi kartu su visais aktoriais nė kiek ne mažiau nei būdama scenoje. Visavertiškai dalyvauja teatro kūrybos procese ir tuo džiaugiasi.

Jos darbas labai įvairus: kinta temos, režisieriai, komandos, pastatymai. Tokia dinamika neleidžia užmigti kaip dramaturgei arba ilgėtis aktorystės.

Pjesės vaikams ir jaunimui

Daiva Čepauskaitė rašo poeziją bei pjeses vaikams ir suaugusiesiems. Už pjesę „Pupos“ 2007 m. D. Čepauskaitė apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“ kaip geriausia nacionalinės dramaturgijos autorė. Jos pjesė „Lė-kiau-lė-kiau“ (2018) skirta jaunimui nuo 14 metų. Ji sukurta iš autentiškų paauglių pasakojimų internetiniuose forumuose, išgirstų konsultuojantis su „Vaikų linijos“ darbuotojais ir savanoriais, bendraujant su paaugliais. Pjesės temų laukas gana platus - šiuolaikinio paauglio problemos ir iššūkiai: patyčios, neatsakingas elgesys socialinėse medijose, sekstingas, tapatybės paieškos, tarpusavio santykių rebusai (meilė, draugystė, išdavystė), komplikuoti santykiai su tėvais.

Lietuvoje trūksta dramaturgų, ypač rašančių vaikams, taip pat ir lėlių teatrui. Ši problema neišsprendžiama jau daugelį metų. Jokių dramaturgų ruošimo spragų Lietuvoje nėra, nes nėra paties ruošimo. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje šiuo metu, rodos, yra tik kino dramaturgijos programa. Tad dramaturgus į Lietuvos teatrą vis dar atneša gandras, arba jie randami kopūstuose. Lėlių teatras ne išimtis - čia dramaturgai užklysta iš literatūros pasaulio arba patys režisieriai rašo tekstus savo spektakliams. Kodėl Lietuvoje teatro mokyklos ruošia tiek daug aktorių ir neruošia dramaturgų, Daiva Čepauskaitė teigia nežinanti.

Rašydama lėlių teatrui ji niekada negalvoja, kad lėlė yra prastesnė už žmogų. Priešingai, mano, kad aktorius su lėle gali gerokai daugiau negu vienas aktorius. Todėl lėlių teatro specifika jai - neapribota vaizduotė. Jeigu rašydama žmonėms kartais pagalvoja, ar tai įmanoma realizuoti scenoje, tai lėlių teatras jai, kaip pjesės autorei, yra neribotų galimybių laukas. Lėlės gali viską. Ji jomis tiesiog pasitiki.

Pagrindinis iššūkis, pasak jos, yra šiuolaikinį vaiką, kuris jau gimsta su pulteliu ar ekranėliu rankoje, sudominti teatru. Žmogui, kuriam įdomiausi dalykai, tikrosios dramos ir įvykiai vyksta virtualioje erdvėje, reikia įrodyti, kad gyvas žmogiškas ryšys taip pat gali būti įdomus ir vertingas. Juk teatras yra gyvas organizmas, funkcionuojantis be ekrano, jame galima girdėti aktoriaus kvėpavimą ir jausti jo kūno šilumą. Ekranas nepažiūrės tau į akis ir nesikreips tiesiai į tave, o teatras tai gali.

Lėlių teatre nemažą dalį repertuaro sudaro populiarių pasakų inscenizacijos, o originalios dramaturgijos (ypač pjesių vaikams ar jaunimui, kalbančių apie esamąjį laiką) gana mažai. Tačiau populiarios klasikinės pasakos kalba ir apie esamąjį laiką. Klasika todėl ir yra klasika, kad ji nesensta, ji visada aktuali. Be to, klasikinės pasakos visada veikia šiek tiek nostalgiškai, tėvai veda vaikus parodyti savo vaikystės pasakų, su kuriomis užaugo, tai formuoja tradiciją ir vertybinius pamatus. Galbūt todėl klasikinės pasakos scenoje yra tokios dažnos. Be abejo, teatrui reikalinga ir šiuolaikiška, aktuali, originali medžiaga, bet jos pasirinkimas nėra toks didelis.

Poezija ir kiti tekstai

Respublikinėje spaudoje Daiva Čepauskaitė debiutavo 1990 m. Eilėraščių rinkiniui Bevardžiai (1992) būdinga klasikinis ketureilis ir romansinė nostalgija, tekstai kiek pakylėti, vyrauja gamtos detalės. Eilėraščių rinkinyje Suvalgiau vieną spanguolę (1998) daugiau daiktiškumo ir dinamizmo. Dar išleido eilėraščių rinkinį Nereikia tikriausiai būtina (2004), poezijos knygą vaikams Baisiai gražūs eilėraščiai (2017).

Knyga vaikams „Baisiai gražūs eilėraščiai“ yra apie didžiausias vaikų baimes. Šiuo metu D. Čepauskaitė grynos poezijos nerašo, jei gimsta vienas ar du eilėraščiai per metus, to nevadina aktyviu poezijos rašymu. Ji mano, kad dabar toks etapas ir neieško tam paaiškinimų, neturi ką pasakyti poezijos kalba. Galbūt Donaldas Kajokas buvo teisus sakydamas, kad jauna, nepažabota energija gimdo poeziją ir tai vyksta iki 35-erių. Dabar Daiva rašo kitus tekstus ir mano, kad juose vis tiek yra nemažai poezijos.

Leidykla „Žalias kalnas“

Daiva Čepauskaitė, ieškodama naujų veiklų, sugalvojo, kad gyvenime reikia pabandyti kažką naujo. Pasikvietusi tuo metu „Nemune” dirbusią bičiulę Audronę Meškauskaitę, 2017-aisiais įkūrė nedidelę leidyklą vaikams. Knygos mažiesiems - tai gražus, šviesus ir prasmingas pasaulis. Leidyklos įkūrėjos gerai pažinojo lietuvių literatūros pasaulį, tuo metu gyveno netoli viena kitos, Žaliakalnyje, tad ir dėl įmonės pavadinimo ilgai sukti galvos neteko, pavadino ją „Žaliu kalnu“. Nuo pat pradžių iki dabar leidykloje dviese ir darbuojasi. Pašnekovės leidykloje darbuojasi laisvu metu ir sako, kad tai hobis, o darbo dienomis jos panyra į kitas veiklas: Daiva Čepauskaitė yra Nacionalinio Kauno dramos teatro dramaturgė, o Audronė Meškauskaitė - Maironio lietuvių literatūros muziejaus parodų kuratorė.

Pirma leidyklos knyga tapo Daivos Čepauskaitės „Baisiai gražūs eilėraščiai“ (2017). Daiva Čepauskaitė pasakojo, kad pradžia buvo juokinga: įkūrus įmonę, turėjus antspaudą, logotipą, neturėjo nė vienos knygos rankraščio. Apklausus pažįstamus rašytojus, nieko neturėjo, tad jai pačiai teko ir parašyti pirmą leidyklos knygą. Taip gimė eilėraščių knyga vaikams.

Pasak įkūrėjų, jų atrankos kriterijai leidžiamoms knygoms paprasti: tai turi būti gera literatūra, o pristatoma istorija - prasminga, grįsta vertybiniu pagrindu. Jos atsispiria nuo teksto, žiūri, ar tekstas yra lygiavertis iliustracijai, tai svarbu ir vertinama atsakingai. Joms siunčia daug rankraščių, bet didžiąją dalį atmeta. Kadangi leidykla nėra jų pragyvenimo šaltinis, pagrindinis uždarbis, tad leidžia tik tas knygas, kurias nuoširdžiai nori. Daiva Čepauskaitė pridūrė, kad knygos čia labiau nišinės, nedidelių tiražų, be to, ne tik lietuvių, bet ir užsienio autorių. Labai sudėtinga atsirinkti.

Dažniausiai knygas vaikams perka tėvai, jie žino, kad kai vakare kartu skaitys, vaikas kažką vertingo supras, tad rūpinasi, kad parinktame leidinyje būtų vertinga žinutė. Dabar daugėja pramoginių knygų, tačiau nestinga ir tų, kurios kažką svarbaus ar net skaudaus papasakoja, perteikia socialinę žinutę, tarkim, apie karą, senatvę - tokių knygų jau nebesibijoma. Jei tėvai vaikams skaito vakare, iš knygų atskrieja temos pokalbiams, kurios, galbūt, savaime kasdienybėje neatsirastų.

Leidykloje svarbiausios yra knygos, tad vos pradėjusios kartu darbuotis kolegės sutarė, kad šalia knygų nebus lipdukų, maišelių, pagalvių ir panašių suvenyrų. Daiva Čepauskaitė apgailestauja, kad dideli knygynai tampa daiktų, daiktelių parduotuvėmis, kur surasti knygą nėra taip lengva. Jei ji kažkur įkišta - jos niekas ir nepastebi.

Įvertinimai ir apdovanojimai

Daivos Čepauskaitės kūryba ir jos leidyklos „Žalias kalnas“ išleistos knygos sulaukė plataus pripažinimo:

1. 1995 m. „Fortūnos” statulėlė už Ledi O. vaidmenį S. Rubinovo režisuotame spektaklyje „Peepshow“.
2. 1999 m. „Fortūnos” statulėlė už pagrindinį Lavinijos Menon vaidmenį Kauno akademinio dramos teatro spektaklyje „Gedulas tinka Elektrai“ (E. O’Neill), režisuotame G. Padegimo.
3. 2007 m. „Auksinis scenos kryžius“ už pjesę „Pupos“ kaip geriausiai nacionalinės dramaturgijos autorei.
4. 2012 m. Sugiharos fondo „Diplomatai už gyvybę” Metų tolerancijos žmogaus titulas už pjesę apie Holokaustą Lietuvoje „Duobė”.
5. 2018 m. „Poezijos pavasario-2018“ organizatorių premija už poeziją vaikams („Baisiai gražūs eilėraščiai“).
6. 2018 m. Jotvingių premija už knygą „Baisiai gražūs eilėraščiai“.

Leidyklos „Žalias kalnas“ išleistos knygos taip pat neliko nepastebėtos:

Ateities iššūkiai leidybai

Leidykla „Žalias kalnas“ šiuo metu yra kryžkelėje. Per aštuonerius metus ši veikla netapo pragyvenimo šaltiniu, taip ir liko hobiu, kuris atima labai daug laiko ir jėgų. Įkūrėjoms kyla pasvarstymų apie tolesnę veiklą ir apskritai išlikimą. Daiva Čepauskaitė teigia, kad didžiausias iššūkis šiandien yra ne išleisti knygą, bet ją parduoti. Tam reikia didžiulių pajėgumų. Nepaskęsti šiame agresyviame procese mažai leidyklai nelengva. Bus žiūrima, kiek ateityje leidyklai galės skirti laiko ir jėgų.

tags: #daiva #cepauskaite #drama #vaikams

• kaip lavinti vaiko emocinį intelektą ankstyvame amžiuje
• Saugus pasirinkimas gimdymui Alytuje
• Kaip ieškoti auklės
• Tobuli gimtadienio sveikinimo žodžiai: išmokite juos išrinkti
• viskas apie LPL nėštumo metu