Dainininkas Dainotas Varnas savo gyvenime ir kūryboje nuolat ieško tikrumo bei ryšio su aplinka. „Savąjį „aš“, kurį norėčiau matyti, dar tik vejuosi, tai mane įkvepia ir palaiko“, - atvirauja atlikėjas, kuriam artėjantis jubiliejus tapo savotišku atskaitos tašku. Nors scenos žmonės dažnai yra aptarinėjami ir vertinami, Dainotui svarbiausia išlikti savimi ir išlaikyti vidinę pusiausvyrą, o ne pasiduoti išoriniam triukšmui.

Nuo muzikos atlikėjas ilgai bėgo, nors aplinkiniai nuolat primindavo, jog jam lemta dainuoti. „Kai tėvai man davė Dainoto vardą ir visi kalbėjo, jog man lemta dainuoti, aš priešinausi. Vidurinėje netgi galvojau, kad norėčiau būti Arnas Varnas - atrodė žiauriai kieta“, - prisimena jis. Vis dėlto, muzika vis sugrįždavo, o šiandien scena tapo ta erdve, kurioje jis atranda prasmę ir tikslą.
Svarbią vietą jo kūrybiniame kelyje užima jautrus ryšys su šeima. Kartu su tėčiu Rasiumi Varnu, kuris jaunystėje taip pat muzikavo, atlikėjas sukūrė dainą „Kelias namo“. Šis kūrinys tapo ne tik gražia avantiūra, bet ir neįkainojamu įsiamžinimu ateities kartoms, leidžiančiu suprasti, kur siekia giminės šaknys.
Dainotas Varnas neslepia, kad šiuolaikiniame pasaulyje mes dažnai tampame vartotojiški, per daug dėmesio skiriame daiktams, pamiršdami šalia esančius žmones. Todėl jis propaguoja dovanoti ne materialius daiktus, o patirtis ir kartu praleistą laiką. Jo nuomone, tyla dažnai yra „geresnė byla“ nei viešumas, o svarbiausios tradicijos - susėsti prie stalo su artimaisiais ir pasidžiaugti, kad esame kartu.
| Veiklos sritis | Požiūris |
|---|---|
| Kūryba | Neskubėti, kokybė svarbiau už kiekį |
| Viešumas | Privatumas yra vertybė |
| Asmeninis tobulėjimas | Mažiau savikaltos, daugiau nuoseklaus darbo |

Dainotas Varnas pabrėžia, kad užgesus šviesoms ir nusileidus uždangai, visi atlikėjai tampa tokiais pačiais žmonėmis su savo buitimi ir rūpesčiais. „Dainotai, gyvenimas nestovi vietoje, tad ir tu nesustok, neužmik, daryk“, - tai priminimas, kurį atlikėjas nuolat siunčia pats sau, siekdamas būti geresne savo versija.