Dailės Terapijos Metodai: Vaiko Savivertės Stiprinimas ir Kūrybinės Galimybės

Dailės terapija - tai galinga psichoterapijos forma, leidžianti saugiai, per kūrybinį produktą reflektuoti apie savo patirtį, sunkius išgyvenimus, pamatyti pasąmonėje esančius vaizdinius, kuriuos, padedant dailės terapeutui, galima išjausti ir transformuoti. Jai nereikia meninių įgūdžių - svarbiausia yra atvirumas ir kūrybiškumas. Ši terapija ypač efektyvi dirbant su vaikais, nes jie mėgsta piešti, lavinasi, mokosi ir netgi gydosi per kūrybą.

Dailės Terapijos Poveikis Vaiko Vystymuisi

Mažiems vaikams dailės užsiėmimai gali būti taikomi siekiant praturtinti jų jutiminę patirtį, lavinti smulkiąją motoriką, bendravimo įgūdžius, emocinį intelektą ir vaizduotę. Vyresniems vaikams dailės užsiėmimai padeda išreikšti save, ugdo savivertę ir savivoką. Kūrybiniai procesai dailės terapijoje suteikia jiems galimybę rasti bendrumą su kitais, didina pasitikėjimą savimi ir gali būti svarbus žingsnis į pozityvų savęs suvokimą.

Dailės terapijoje paaugliai gali išmokti spręsti problemas per kūrybinius procesus, kur reikalaujama priimti sprendimus, keisti idėjas ir ieškoti naujų sprendimo būdų. Tai veiksminga priemonė, leidžianti saugiai dirbti su sudėtingomis patirtimis. Pagrindinis pedagoginio darbo uždavinys - teigiamai veikti emocijas, aktyvinti motoriką, judesių koordinaciją, kūno kontrolę, lavinti lytėjimo pojūčius, žadinti dvasingumą.

Kūno Kontūro Metodas: Savęs Refleksijos Įrankis

Vienas iš efektyvių dailės terapijos metodų, padedančių vaikams į(si)vertinti ir geriau pažinti save, yra kūno kontūro piešimo užduotis. Artėjant mokslo metų pabaigai, ši veikla leidžia įvertinti kiekvieno mokinio asmeninę pažangą. Procesas paprastas:

1. Vienas vaikas atsigula ant didelio popieriaus lapo.
2. Kitas vaikas apvedžioja jo kūną nuo galvos iki liemens.
3. Žmogaus figūra paryškinama žymekliu.
4. Vienoje figūros pusėje prašoma suklijuoti ar nupiešti tai, ką mokinys išmoko, kas jam įsiminė, kas patiko, sudomino, nustebino.

Nereikia išsigąsti, jei iš pradžių darbas vyks vangiai. Pirma, vaikams tai yra netikėta. Antra, jiems reikia pagalvoti, prisiminti. Trečia, mokiniai bijo atsiverti, kad mokytojas nesupyktų. Tačiau taip būna tik darbo pradžioje.

Pirmiausia, vaikams šis darbas patinka, nes šypsenėlės, pyrago dalybos, šviesoforai, žetonai, antspaudai ir kiti daiktai, skirti įsivertinimui, vaikams jau nebeįdomūs. Antras malonus atradimas - vaikų susižavėjimas literatūros pamokomis. Dažnai kartojantys, ir įsivertinimo metu tvirtinę, kad lietuvių kalba jiems nepatinka, vaikai nevalingai atsiversdavo teigiamąją kūno dalį, įklijuodami skaitytų kūrinių motyvus, veikėjus, knygų iliustracijas.

Svarbu atkreipti dėmesį, kurioje kūno vietoje yra konkretus piešinys ar aplikacija. Pavyzdžiui, teigiamos pusės galvoje suklijuoti piešiniai liudija, kad vaikui tai labai patiko, ilgam įsiminė. Antroje galvos pusėje esantys piešiniai sufleruoja, kad tai vaikui sukėlė nepasitenkinimą, gal baimę, pyktį, nusivylimą ar net neapykantą. Kiekviena kūno dalis atlieka savo paskirtį, tad ir piešiniai tose vietose daug ką pasako.

Dailės Terapija Vaikams, Turintiems Specialiųjų Poreikių

Sveikas fizinis kūnas praplečia žmogaus erdvinio judėjimo laisvę. Tačiau ypač svarbu kalbėti apie žmones - vaikus - kurių fizinis kūnas jiems nesuteikia šios galimybės arba ją fizine ir psichine prasme susiaurina. Psichofizinę negalią turintys vaikai save ir pasaulį turi išmokti pažinti pasunkintomis sąlygomis. Šiems vaikams dailės terapija suteikia galimybę laisvai ir raiškiai reikšti emocijas nepaisant jų fizinės būklės, panaikina baimę būti savimi ir patenkina saviraiškos poreikius.

Asmeninės Patirties Pavyzdžiai

Pavyzdžiai iš praktikos rodo dailės terapijos teikiamą naudą:

• R. - nekalbanti paauglė. Po gerų metų, padedant specialistams, per užsiėmimus ji išdrįso, nors ir neaiškiai, reikšti savo nuomonę. Pradžioje garsais, vėliau trumpais žodžiais. Merginos spalvinė pajauta buvo labai subtili, linijų iškalbingumas vertė visus džiūgauti ir girti.
• E. - vaikinas, dėl nuolatinio seilėtekio neišimantis skepetos iš burnos, nustojo savęs gėdytis, ėmė dažnai šypsotis, juokauti, pokštauti.
• D. - labai sudėtingas žmogus, protestuojantis prieš neteisybę, besijaudinantis dėl kiekvienos nesėkmės. Jis aktyviai kėlė problemas ir ieškojo atsakymų. Šis „kietas riešutėlis“ buvo pagrindinis naujų idėjų ir temų įkvėpėjas.
• Vienas guvus, agresyvus berniukas, su kuriuo dirbti buvo sudėtinga, taip pat rado būdą išreikšti save.
• E. - puiki mergina, padariusi didžiulį šuolį. Jos piešiniai kruopštūs, išbaigti, spalvingi, atlikti savarankiškai. Jos noras bendrauti džiugino ir stebino, o akių kontaktas, apsikabinimas, švytintis veidas rodė, kad jai patinka ne tik veikla, bet ir pati komunikacija. Prieš tai, 2003 m., mergaitė ne tik nereagavo į aplinką, bet ir visiškai neprisileido žmonių. Ji dirbo už širmos ir tik su vienu pedagogu. Pradėjus dirbti mokykloje, ji ilgai krūpčiojo vos kam nors prisilietus prie jos kėdės. Su manimi į kontaktą įėjo visiškai netikėtai - priėjo, apsikabino ir taip stovėjo, kol pati nepasitraukė. Rezultatas akivaizdus - mergaitė pradėjo dirbti vienoje patalpoje su visais, tiesa, nepakeldama galvos. Dabar abi yra geros draugės, jas sujungė mėgstama dailės veikla ir mokymasis palaipsniui reikšti mintis ženklais.
• Labiausiai nustebino berniukas L. Sutikus jį pirmą kartą, buvo aišku, kad jo negalia yra labai sunkios stadijos. Kontakto nebuvo, jis trukdė visiems šaukdamas, trepsėdamas ir keldamas sumaištį. Po pusmečio, pripuolęs, jis neaiškiais garsiniais signalais bandė kažką aiškinti. Supratus, kad reikalauja fotelio, jo noras buvo kantriai patenkintas. Vaikas, sėdėdamas ant fotelio, stebėjo veiklą. Vėliau, tais pačiais garsiniais ženklais, bet su kita reikšme, jis išreiškė norą piešti. Nuo to karto jis ramiau prisileido mokytoją ir siūlomas korteles su pavaizduotais daiktais.

Šie vaikai niekada negudravo, nesislėpė už melagingos nuotaikos spalvos. Svarbu akcentuoti, kad buvimo kartu laikas yra skirtas tam, kad mokytojui ir vaikui padėtų kuo labiau priartėti vienam prie kito. Tai pavyks padaryti tik radus individualų būdą ir metodus. Kaip pajusti, nepraleisti to momento, kada tave prisileido, ir kaip to momento nesugadinti, neatitolinti abipusio pasitikėjimo?

Adlerio Požiūris ir Terapijos Filosofija

Alfredo Adlerio teigimu, žmogus - labiausiai biologiškai neprisitaikęs individas, todėl jam nuo pat pradžių būdingas menkavertiškumo jausmas, kuris dar labiau suintensyvėja esant kokiam nors fiziniam ar sensoriniam sutrikimui. Socialinis savo esme menkavertiškumo jausmas žmogui yra stimulas tobulinti savo psichinę raidą, kompensuoti juntamą netobulumą, įsitvirtinti sociume aktualizuojant savo kūrybines galimybes. Pagal Adlerį, žmogaus juntamas fizinis ar sensorinis menkavertiškumas traktuojamas ne kaip kančia, o kaip impulsas įveikti negalią, ieškant kompensacinių galimybių. Būtent todėl meno terapijos užsiėmimai yra ne tik piešimo pamoka, bet ir vienos valandos kelias į save ir kitus.

Dailės Terapijos Raida ir Praktika

Dailės terapija, kaip užimtumo terapijos forma, pradėjo formuotis XX a. Ji tapo priemone atsisakant verbalinio kontakto, o humaniškas požiūris į psichinių problemų gydymą terapijos disciplinos formavimosi periode buvo dominantė. Psichologinės problemos yra visiškai neatsiejamos nuo simbolių, sapnų ar fantazijų. Devintajame dešimtmetyje dailės terapija susijungė ir tapo vientisa disciplina, kurios tyrimų galimybės ir pritaikomumas buvo vis dažniau pristatomi. Buvo imtasi veiksmų išgryninant ir įteisinant metodus, atsižvelgiant į tai, kad anksčiau kai kurie būdai tyrimams buvo traktuojami kaip netinkami.

Šiandien dailės terapija jau funkcionuoja ir Lietuvoje, ją taiko įvairios asociacijos ir specialistai. Pradžioje požiūris į šią discipliną buvo skeptiškas, tačiau diskusijų dėka ėmė formuotis perversmas ir buvo pripažintas jos biurokratinis faktas, leidžiantis netgi studijuoti dailės terapiją magistrantūroje. Tai prisideda prie asmenų, kurie formuoja dailės terapijos taikymo kultūrą, ugdymo.

Pedagogo Vaidmuo ir Nuolatinis Tobulėjimas

Mokytojo asmenybė yra raktas į vaiko širdį. Jei mokytojas keis ir ugdys save, skleisis ir jo mokinys. Menai yra tos sritys, per kurias turbūt greičiausiai galima pasiekti vaiko širdį. Pati prigimtis, padovanojusi žmogui pojūčius, atskleidžia menų išskirtinumą: spalvos, garsai, kvapai, formos, judesys, lytėjimas atveria mums mikro ir makro pasaulius. Tik sugebėjus subtiliai nukreipti vaiko dėmesį, kūrybinė galia, glūdinti giliai viduje, išsiverš pati, padėdama arba išsikrauti, arba pasikrauti - tai yra terapijos paslaptis.

Diskusijos, įvairūs savęs pažinimo, socializaciją lengvinantys pokalbiai yra pagalbinė priemonė, padedanti išreikšti save per spalvas, vaizdą, formą - tai vadiname socialine reabilitacija. Būna visko: audringų pokalbių, prieštaravimų, protestų, didžiulio dėkingumo ar švelnumo protrūkių, tylos. Būna, kad kalba atrodo vyksta vienam sau, bet vaikų piešiniai atskleidžia ką kitą - tariamas pasyvumas virsta vaizdine kalba - piešiniu.

Pedagogai, taikantys dailės terapijos metodus, nuolat gilina savo žinias. Pavyzdžiui, jie mokosi iš tokių asmenybių kaip psichologijos mokslų daktaras, Humanistinės Pedagogikos teorijos ir praktikos puoselėtojas Šalva Amonašvilis, ar profesorė psichoterapeutė Lebedeva, vedanti dailės terapijos kursus. Toks nuolatinis mokymasis leidžia tobulinti sistemą, pavyzdžiui, keturias kūrybines mėnesio savaites, turinčias temas, kurios kryptingai ir laipsniškai padeda vaikui „augti“. Pirmąją savaitę, pavadintą „Jaučiu, bet nematau“, aktyvinami ir vaizduojami nematomų gamtos reiškinių, emocinių būsenų, pojūčiai. Antroji savaitė, „Eksperimentinė spalvų laboratorija“, skirta įvairių spalvinių efektų ieškojimui ir atpažinimui išorėje ir savo viduje. Trečios savaitės metu mokomasi naujų piešimo technikų, tad ji vadinasi „Technikų savaitė“. Temas dažnai padiktuoja patys vaikai. Tai, kas vyksta gamtoje, vyksta ir žmoguje - penki elementai: oras, žemė, ugnis, vanduo ir eteris - energija - visos žemės planetoje gyvenančios gyvybės esmė.

Dailės Terapijos Mokymai Specialistams

Siekiantiems integruoti dailės terapijos metodus į savo praktinį darbą, organizuojami specializuoti seminarai ir mokymo programos. Jų tikslas - išdėstyti dailės terapijos metodų taikymo vaikams pagrindus, išmokyti profesijos praktikus dailės terapijos metodų, skirtų įvairaus amžiaus vaikams, atsižvelgiant į jų poreikius.

Viena iš tokių programų, pavyzdžiui, siūlo išplėstinius kursus, kuriuos veda kvalifikuoti specialistai, tokie kaip edukologė, dailės didaktikos specialistė ir dailės pedagogė Dainora Skrabulienė, kuri turi ilgametę patirtį dirbant su vaikais ir suaugusiais, ir yra baigusi specialiąsias programas Lietuvoje bei Maskvos pozityviųjų technologijų institute.

Programos išskirtinumas - dailės terapijos mokymasis asmeninio patyrimo būdu, sudarant sąlygas asmeniškai patirti dailės terapijos poveikį. Kursus sudaro teorinės paskaitos ir praktiniai užsiėmimai, kurių metu skatinamos ne tik asmeninės įžvalgos, bet ir siekiama suprasti konkrečios patirties bei užduoties poveikį. Programoje pabrėžiama terapeuto ar dailės terapijos metodų taikytojo asmenybės svarba, nes ji yra kaip pagrindinis darbo įrankis.

Pavyzdinė Mokymo Programos Struktūra

Štai pavyzdys, kaip gali atrodyti išsami dailės terapijos mokymų programa:

Programa nesuteikia dailės terapeuto kvalifikacijos, bet išplečia specialisto profesines kompetencijas. Dalyviui gali būti suteiktas 91 valandos pažymėjimas. Visa programą sudaro 9 teorinių ir praktinių seminarų programa (72 val.), 10 asmeninės dailės terapijos susitikimų ir 5 individualios supervizijos susitikimai (5 val.). Buvusių programų dalyvių atsiliepimai rodo profesionalumą, mokytojų šilumą ir atsidavimą, galimybę praktikas patirti asmeniškai ir saugumo erdvės sukūrimą. Šie užsiėmimai sustiprina asmenybę ir suteikia pasitikėjimo savimi.

tags: #dailes #terapijos #metodai #stiprinant #vaiko #saves

• Patarimai tėvams dėl vaiko pykčio
• Saugus fizinis aktyvumas nėštumo metu
• Inovatyvus ugdymas darželyje „Pasaka“
• Vaiko teisių apsaugos skyriaus veiksmai
• šiltos pėdkelnės šaltajam sezonui