Istorijos nežinojimas mus visada palieka vaikais
Romėnų posakis „Homines historiarum ignari semper sunt pueri“ - „Žmonės, nežinantieji istorijos, visada lieka vaikais“ - beveik prieš pusantro šimto metų buvo rašomas tamsiai, neraštingai visuomenei, aiškinant apie savos istorijos pažinimą. Mes gi, pasirodo, taip ir likome vaikais neišmanėliais, kuriems nėra svarbus Tėvynės likimas, jos istorija. Nežinantys artimos (jau nekalbame apie tolimą) istorijos lieka per maži, kad suprastų, kaip ir kodėl reikia branginti tėviškę ir ją saugoti. O kam būti savo Tėvynės patriotu? Va, Kovo 11-oji laisva diena, išeiginė, vadinasi, važiuojam į Lenkiją pigesnės dešros, mėsos, miltų ar cukraus. Kokia čia dar šventė, baikit juokus. Va, apsipirksime pigiai ir valio. Liūdna ir darosi neramu dėl savo krašto ateities. Negi dvidešimt pirmame amžiuje tapome tokiais materialistais, kad viską galime parduoti, iškeisti nesusimąstydami, kokias vertybes prarandame.
Jonas Basanavičius rašė: „Kaip aušrai auštant nyksta ant žemės nakties tamsybė, o kad taip jau prašvistų ir Lietuvos dvasia!” Oi, kaip dar gajūs mūsuose per penkiasdešimt metų puoselėti sovietiniai reliktai. „Tačiau ateina toji diena, kai prisidedame dar vienus laisvės metus. Apgintus, išsaugotus, išpuoselėtus. Ir tų metų niekada neturi būti per daug. Kaip ir mūsų pastangų siekti šviesos ir tiesos. Šiandien. Kasdien. Į dar vieną Kovo 11-ąją! Švęskime Laisvę!“ - sakoma tame pačiame sveikinime. Vilties yra. Mūsų viltis - tie laisvės vaikai, kurie jau nepažino apsimestinio ir melagingo gyvenimo, kurie yra pajutę tikros laisvės vėjo gūsį, kurie žino, kaip ir kam reikia švęsti valstybines šventes.
Jau šimtas metų praėjo, kai lietuviškas laikraštis „Aušra“ pradėjo skelbti žinias. Šiandien matome, kad daugeliui žmonių istorija vis tiek lieka nežinoma. Tai kelia nerimą ir liūdesį, nes nežinantys istorijos, tikrai yra vaikai. Jų sielose - dygliuotų praėjusių šimtmečių emocijos. Tam, kad galėtum žiūrėti į priekį, reikia suprasti praeitį.
Istorija mus moko, kad negalima kartoti praeities klaidų. Tiesa, kartais atrodo, kad pažanga, sutarimas ir dialogas nužudomi. Tačiau net ir tada, kai atrodo, kad liko tik pabirusios žarijos, turime prisiminti, kad tie, kurie nežino istorijos, tikrai yra vaikai.
Vienas iš pavyzdžių, kaip praeities klaidos gali paveikti dabartį, yra asmeninės istorijos. Ramunės gyvenime motinos įtaka buvo itin didelė. Ji nuolat kartojo, kad Ramunė negraži, kad ji tokia ir anokia. Tai įvarė jai daug kompleksų, lydėjo ilgai, net suaugusios ji negalėjo atsikratyti jos įtakos. Motina vadovavo jos gyvenimui, apžiūrėdavo spintą, o Ramunė bijojo jai prieštarauti. Vaikystėje net jos žvilgsnis keldavo baimę. Ramunei nepaprastai trūko mamos meilės. Tai lėmė daugelio psichologinių traumų atsiradimą. Kiek kitokia situacija buvo su tėčiu. „Jis mane mylėjo tokią, kokia esu“, - sako pašnekovė. Tačiau šeimoje vyravo alkoholis, konfliktai, grasinimai, ir mamai su dukromis tekdavo bėgti iš namų. Tai buvo smurto ir psichologinio smurtavimo motinos šeima.
Ramunės gyvenime atsirado vyras, kuris, deja, nepadėjo jai ištrūkti iš šio užburto rato. Jis siūlė jai vieną vienintelį patarimą: „Kiekvieną kartą, kai jis pradeda gerti, jį pasisodink. Taip ir padariau. Tik visada painiojau gailestį su meile. Galvodavau, kad be manęs jis prapuls.“ Ramunė papasakodavo mamai, bet ši skatino kentėti, atrodė, kad reikia išsaugoti šeimą. Ji kliaujasi. Ramunė. - Viską jai papasakojau. Taip ir padariau. Alkoholis jam svarbiau už šeimą. Vaikams turėjo būti labai skaudu. Tiek yra skaudžių istorijų.
Šiandien Ramunė patartų jos situacijoje atsidūrusioms moterims: „Atsakomybė, bijodavusi autoritetų (pvz., mamos).“ Taip ji apibūdina savo gyvenimą. Ji supranta, kad žaizdos gyja lėtai. „Viskas pasikeis savaime“, - samprotauja Ramunė. - Kaip ir iš tėvų namų išėjus niekas nepasikeitė. Bijojau mamos, vengiau lankyti tėvą, nes buvo negera matyti jį girtą.“ Ji nesugebėjo išklausyti vaikų, neturėjo tam kantrybės, galvodavo, kad kitiems žmonėms daug geriau gyvenime sekasi, kad kitas viską sutvarkytų.
Tačiau Ramunė pradėjo keistis. Kiekvieną dieną jos gyvenime kažkas keičiasi. Kiekvienos problemos, prie kiekvienos situacijos ji turi prieiti ramiai. Anksčiau tik nuolat skubėdavusi. Jai pritrūkdavo ryžto, o šiandien jau moka: jei pradėjai, turi pabaigt. Ji galvodavo, kad viskas pasidarys savaime. Vėliau prisijungė prie SAV - suaugusių alkoholikų vaikų grupės. Prasidėjo sveikimo procesas. Ramunė sako: „Nes visada buvau apkūni, jaučiausi negraži. Bet aš turiu mylėt save tokią, kokia esu.“ Kad tai suprastų, reikėjo labai daug darbo. Ji ieškojo atsakymų į klausimus, nes jautė, kad gresia pavojus.
Dabar ji dalijasi patirtimi, iš kurios galima pasisemti stiprybės. Kitiems žmonėms, o dalydamasi tuo, ką savyje sukaupiau, pati stiprėju. Išbudinau savo vidinį vaiką, atradau naujų hobių. Pradėjau gaminti žaislus ir realizuoti save. Esu laiminga, o tai nepriklauso nuo esamų situacijų. Ji klausia savęs: „Kodėl aš tokia drąsi, tokia išsilaisvinusi?“ Atsakymas slypi tame, jog radau asmeninį ryšį su Dievu. Išmokau išgirsti. Dabar mūsų santykiai kuriami ramioje aplinkoje. Žinoma, ne viskas išeina tobulai, bet viskas labai pasikeitė.
Nuo 2017 m. rugsėjo 29 dienos SAV susitikimai vyksta Utenoje. Jūs taip pat galite prisijungti prie grupės. Susitikimai vyksta 16.30 val. Dievo Apvaizdos bažnyčios klebonijoje, Aušros g.
„Grupėje nedalijame patarimų. Svarbu yra išklausyti ir nepertraukti. Nekritikuoti, nesmerkti. Kiekvienas žmogus yra svarbus Dievo akyse. Jis yra mūsų globėjas. „Sveikimo procesas vyksta su stebuklinga Dievo galia“, - sako Ramunė. Ji suvokė, kad jos tėvas, kuris ją iš tiesų myli, yra danguje.
Istorija ir jos neišmanymas mus visada palieka vaikais. Tai galioja ne tik asmeniniame, bet ir tautos gyvenime. Prieš šimtą metų, kaip ir dabar, buvo svarbu suprasti savo istoriją. Knygos, kurios buvo draudžiamos, dabar prieinamos. Padaugintos Molotovo ir Ribbentropo 1939 metų pakto slaptųjų protokolų kopijos. Sakoma, kad podėlių buvo pradėtos traukti iki tol cenzūros draustos knygos. Dabartinės technologijos, tokios kaip sutelktinio finansavimo platforma „Profitus“, bendradarbiaujanti su finansinių technologijų (FinTech) įmone „Axiology“, ar „2go“ lauko ekranų tinklas, vienas didžiausių Baltijos šalyse, siūlantis platų lauko ekranų pasirinkimą, ar UAB „Rivona“ modernizuojantis sandėlį su automatizuotais ir dirbtiniu intelektu paremtais sprendimais, verti milijonų eurų investicijų, turėtų padėti mums judėti į priekį. Tačiau, jei nežinosime istorijos, visa tai gali būti beprasmiška.
Markas Tulijus Ciceronas sakė: „Aš vertinu jaunolį, turintį šiek tiek senatvės, ir senį, turintį šiek tiek jaunystės.“ Tai reiškia, kad turime mokytis iš praeities, bet kartu ir nebijoti naujovių. Tačiau, jei nesuprasime savo istorijos, mes visada liksime vaikais, negalinčiais pilnavertiškai žengti į ateitį.
Yra daugybė istorijų, kai tėvai vaikams atidavė viską ir net daugiau. Tokiems žmonėms labai skaudu žiūrėti į akis. Matai jų kančias, sudaužytas širdis, tuščias sielas. Jų akyse - pagalbos prašymas, skausmas, nusivylimas, kaltė. Jie, kaip ir visi vaikai, labai nori mylėti savo tėvus, bet tada jie tiesiog neišgyventų. Suteikite savo vaikams galimybę gyventi ir kvėpuoti, tada jie galės augti, tobulėti. Gyventi savo gyvenimą. Tėvų vaidmuo paprastas - laiku palaistyti, pridengti nuo saulės, saugoti nuo kenkėjų. O paskui vaikas pats atskleis viską, kas jame geriausio ir kas jam suteikta iš aukščiau.
Ne-gyvenkite dėl vaikų. Raskite sau kitą gyvenimo prasmę, raskite kitą prasmę motinystėje ir tėvystėje, kad į šią planetą ateinantys mažyliai netaptų jūsų „geranoriškumo“ įkaitais ir aukomis. Mylėkite savo vyrą. Vaikai užaugs ir išeis, o jūs liksite su juo. Galite rodyti vaikams santykių pavyzdį, kad jiems norėtųsi šeimos, vaikų. Bet jei ignoruosite vyrą, galvosite tik apie vaikų poreikius, atžalas nenorės kurti šeimos. Mylėkite save. Lenktynėse dėl vaikų laimės nepamirškite savęs. Neatsisakykite naujos suknelės dėl naujo roboto. Nekeiskite kosmetologės į repetitorių. Jei jūs savimi nepasirūpinsite, ką duosite kitam? Kokį pavyzdį? Kokią meilę? Iš kur?
Ieškokite gyvenimo prasmės. Šis gyvenimas vieną dieną baigsis, net jei dabar nesinori apie tai galvoti. Dvasinė praktika, religija, maldos... Ten galima semtis jėgų, užuot traukus tai iš vaikų.
Pasakojimo rašymas | Kaip parašyti istoriją | Metodas | Pavyzdžiai | Pratimas | Rašymo įgūdžiai
„Istorijos visada liksi vaikas“, - štai toks sakinys, parašytas ant popieriaus lapo, tapo įkvėpimu šiai publikacijai. Tai primena mums, kad istorijos nežinojimas mus visada palieka vaikais, nebrandžiais ir nepasiruošusiais gyvenimo iššūkiams. Turime mokytis iš praeities, suprasti jos svarbą, kad galėtume kurti geresnę ateitį. Nes tik žinodami istoriją, galime bręsti ir tapti atsakingais piliečiais.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
