Česlovo Gabalio kelias: nuo nerūpestingos vaikystės iki roko scenos legendos

Česlovas Gabalis, gimęs 1964 m. lapkričio 21 d. Estijoje, yra žinomas Lietuvos dainininkas, atstovaujantis populiariosios bei roko muzikos žanrams. Jis taip pat yra roko grupės „Pelenai“ lyderis, kurios kūryba džiugina klausytojus jau daugiau nei 20 metų. Šis išskirtinio balso savininkas - ne tik dainininkas, bet ir vokalo mokytojas bei aktorius, sukūręs prestižinius vaidmenis roko operose ir miuzikluose. Jo gyvenimo istorija - tai nuolatinė meilė muzikai, ryžtas įveikti sunkumus ir atsidavimas menui.

Ankstyvieji metai ir vaikystė

1964 m. lapkričio 21 d. Estijoje inžinieriaus Česlovo ir Onos šeimoje aukšta nata gyvenimo dainą pradėjo berniukas vardu, kaip ir tėvas, - Česlovas. Jis gimė važiuojančiame traukinyje, o gimimo vieta įrašomas Raplos miestas. Judrią bei nutrūktgalvišką vaikystę jis leido Lietuvoje, Matuizų kaime netoli Varėnos. Vaikystę Česlovas prisimena kaip labai šviesų periodą, kuomet galėjo lankstyti, būti nerūpestingas.

„Nebuvau ramus vaikas, mane reikėjo visą laiką prižiūrėti, kad ko nors nepridirbčiau. Po rūsius landžioti gi labai įdomu. Baisu, bet vis tiek traukia pažiūrėti. Buvo daug žalumos, aplinkui miškai. Prisimenu, kad su draugais pamiškėje į medį įkėlėme Lietuvos vėliavą ir pabėgome. Aiškinosi, kas ten, bet tylėjome kaip žemės. Penkiametis, keliantis rūsyje rastą trispalvę, - retas reiškinys Sovietų Sąjungoje, kurioje visus vaikus norėta užauginti pagal bendrą standartą“, - prisiminimais dalijasi dainininkas.

Šeima buvo muzikali, tėvas Česlovas mėgo brazdinti gitaros stygas, puikiai dainavo. Paskui jį sekė ir mažasis Česlovas. „Tėtis turėjo didelę vinilinių plokštelių kolekciją, labai gražiai dainavo, grojo gitara. Iš kartono išsikirpau ir sau gitarą, kuriai reikėjo stygų. Sukarpiau visą tėčio žvejybinį valą, nuo storiausio iki ploniausio, dėl ko jis tikrai neapsidžiaugė“, - pirmaisiais prisilietimais prie muzikos vaikystėje dalinasi dainininkas. Jo vaikystės prisiminimuose groja muzika. „Pirma buvo padėta Povilaičio plokštelė, o antra - „Simon and Garfunkel“. Buvo toks konfliktas: „Simon and Garfunkel“ padėdavau ant viršaus, o Povilaitį nukišdavau. Nors mokėjau visas Povilaičio dainas atmintinai, bet „Simon and Garfunkel“ dar labiau patiko, tai jie turėjo būti viršuje. Kiekvieną kartą nukišdavau plokštelę giliai, bet kitą dieną vėl rasdavau - Povilaičio pirma, o „Simon and Garfunkel“ - antra.“

Mokantis ketvirtoje klasėje Česlovas sužinojo, kad jo tėvai skiriasi. Ketvirtokui teko pasirinkti, likti gyventi su tėčiu ar mama. Ir išsiskirti su sese, kuri liko pas mamą. „Tėtis parėjo iš darbo, nerinkdamas žodžių sakė: kadangi daug dirbu, tavęs vienas neprižiūrėsiu, man reikia pagalbos. Nuvežė mane į vietą, kur mane galės prižiūrėti. Žinojau, kur važiuoju - dažnai vasaras leisdavau pas močiutę Plungėje. Sesers buvo labai gaila. Aš ją pabučiavau, apsiverkiau ir išėjau.“ Tėtis paprašė savo vienintelės sesers, kad jį prižiūrėtų. „Tai mano antroji mama, kuri mane iki galo užaugino ir išleido į žmones“, - sako pašnekovas. Plungėje vienas likęs vaikas savo jėgomis turėjo įsitvirtinti naujoje aplinkoje. „Plungė buvo padalyta į dvi dalis - „kepyklą“ ir „mikraškę“. Gyvenau mikrorajone, 5 aukštų name. Kadangi ten nebuvo mokyklos, reikėjo eiti į 4-ą vidurinę, į „kepyklą“. Bet greitai išsiaiškinome, paskui po „kepyklą“ vaikščiojau ramiai. Bet reikėjo pasimušti. Visi sustojo ratu, o stipriausias iš jų išėjo su manimi vienas prieš vieną. Gerai, nėra problemų. Nelabai buvau mušeika, bet jei nėra kur trauktis, tai nebėgsi.“

Pradėjęs mokytis mokykloje, atlikėjas bene iškart pasuko muzikos link. Č. Gabalis buvo pakviestas į mokyklos chorą, tačiau jo vengė kaip išmanydamas. Ir visgi muzika pati jį susirado. „Scenos baimę turėjau išties didelę... Draugai tiesiog nešte mane nunešė į vidurinę, kur ansamblio „Žemaitėliai“ vadovas Juozas Milašius pasakė, kad aš gražiai dainuoju. Juozas Milašius sako: gerai, padainuok scenoje. Galvojau, kad nukrisiu tiesiogine to žodžio prasme. Kojos drebėjo. Ką dainavau, neprisimenu. Kažką išgirdo. Mums vadovas niekada nedrausdavo dainuoti užsienietiškų dainų. Eidavo viskas, kas mums patikdavo, iškart bandydavome įgyvendinti. Daug dainuodavome „Hiperbolės“ dainų“, - prisiminimais dalijasi muzikantas.

Muzikinės karjeros pradžia ir kelias į profesionalumą

Užsidegimas muzika Česlovą lydi visą gyvenimą. Nors pirmuosius žingsnius į sceną jis žengė labai nedrąsiai, tačiau vienuoliktoje klasėje, paniręs į garsų pasaulį, vos neliko kartoti mokyklos kurso. Visgi, laiku susiėmęs išlaikė egzaminus ir bandė stoti į Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją. Deja, bet nesėkmingai. Metus padirbėjęs linų audinių gamykloje, Česlovas išvyko tarnauti Sovietų armijoje už 2 tūkst. kilometrų. „Pašaukė gal 60 lietuvių. Mūsų visą kuopą sudarė lietuviai. Gale karantino reikėjo žygiuoti ir dainuoti. Dainavome „Ant kalno mūrai“ lietuviškai ir laimėjome 1-ą vietą. Niekas nesuprato žodžių, sakė: žygiuojant smagiai skamba. <...> Man teko 3 paras saugoti Gorbačiovą. Buvo kaip tik atvažiavęs į Toljatį. Visi gatvėse plūsdavo kaip išprotėję, kaip Kenedį pamatę. Juk prasidėjo perestroika.“

Atlikęs tarnybą Č. Gabalis į Lietuvą grįžo be menkiausios minties, kuo užsiims ir kaip užsidirbs pragyvenimui. Išgelbėjo anksčiau susikrautas muzikinis kapitalas. „Dainuoti norėjosi, bet nelabai žinai, kaip viską pradėti. Mano vadovas Juozas Milašius ir Petras Vyšniauskas grojo „Žemaitėliuose“. Milašius paskambino Petrui ir paprašė: gal gali paimti šitą bedarbį ir padėti jam? Jis kaip tik su Šinkarenka, Gedu Laurinavičiumi ir Kęstučiu Lušu važiavo mėnesiui į Juodkrantę. Petras grojo „Lietuvos“ viešbutyje. Grįžome iš Juodkrantės ir paprašė, kad atvažiuočiau į Vilnių. Nuvedė į viešbutį, paprašė ten padainuoti ir mane priėmė į darbą.“ Taip jis pradėjo dainuoti viešbučio „Lietuva“ restorane Vilniuje. „Bet reikėjo laiko įsivažiuoti, ten imdavo ne bet ką, o geriausius, nes būdavo svečių iš viso pasaulio, negalėdavai bet kaip ir bet ką daryti. Būdavo ansambliai ir orkestrų susivienijimas, jie priiminėdavo programas.“ Likimo pirštas - mažas išmokau Povilaičio plokštelę ir dainavau su juo. „Žadą praradau, kai pamačiau, net pasisveikinti pamiršau iš nuostabos. Stovėjau visas suakmenėjęs. Bet viskas labai draugiškai, paskui buvome geriausi draugai. Jis nieko nepripažindavo dainuoti kartu, tik Rositą ir mane“, - tikina Č. Gabalis.

Asmeninis gyvenimas ir šeima

Su Rosita Čivilyte jis ne tik dainavo - pora susituokė. R. „Labai greitai įvyko tas „čik“. Jei įsidukrini vaiką, jis savaime tampa tavo dukra. Supranti, kad tai ne žaisliukas, šituo žmogučiu reikia rūpintis, jį prižiūrėti. Man labai patikdavo, ji buvo guvi mergaitė. Eidavome į parką, ypač jei būdavo karuselių, tai Agnė nepraleisdavo progos.“

Po sunkumų ieškant darbo, į atlikėjo gyvenimą pasibeldė meilė - jis įsimylėjo antrąją žmoną Editą. „Ji dainavo „Šaltinėlyje“. Žilvinas Žvagulis paprašė padainuoti, nes viena mergina neištemps. Sutikau. Nuvažiavau, žiūriu - balerina vaikšto. Vestuvės buvo „Lietuvos“ viešbutyje, gana didelės. Kai išėjome iš Civilinės metrikacijos skyriaus, buvo spalio 22 diena, krito didelės snaigės. Sakė: čia ant laimės. Laimė tęsiasi beveik 30 metų“, - sako Č. Gabalis. Laimę papildė 1993 metais gimusi dukra Goda. „Gyvenome Žemuosiuose Paneriuose, 1 kambario bute. Viskas buvo natūralu, tik pats šeimos išlaikymas... Vaikui nepasakysi, kad gal rytoj pavalgys. Labai sunku buvo su koncertais, mano pasirodymas kainavo 20 litų. Iš kaimyno pasiskolini 20 litų, vakare dainuoji, atiduodi, eini skolintis iš kito. Paskui Žilvinas pasiūlė važiuoti į Emyratus. Išvažiavau ir siunčiau vokelius namo. Mano vaikas smagiai augo.“ Edita, baigusi muzikos studijas, užsiima vadyba. Neseniai jubiliejų minėjęs Č. Gabalis sako, kad svarbiausia jo gyvenime visada buvo šeima - su žmona jie kartu jau daugiau nei tris dešimtmečius. Būtent ji padėjo išgyventi sudėtingesnius laikotarpius ir nenutolti nuo muzikos. „Visko buvo, bet visada žinojau, kad grįšiu namo ir ten manęs laukia.“

Lūžis karjeroje ir grupė „Pelenai“

Esminis lūžis Česlovo Gabalio karjeroje įvyko 1996-aisiais, kuomet susikūrė legendinė grupė „Pelenai“. „Gintas Banys pasiūlė ką nors padaryti kartu. Sakiau: kodėl gi ne? Taip prasidėjo mūsų darbas. Gintas atnešė dainą, tik sakė: mes rokeriai, tai grosime roką. „Lopšinė“ turėjo būti rokas. Įrašėme pirmą variantą - niekas man neišėjo, nesupratau, kaip iš tos dainos padaryti roką. Trise klausėmės ir nė žodžio neištarėme, nes taip buvo baisu. Po tos tylos Gintas sako: bet čia lopšinė vaikui. Sakau: ko nesakei iš karto? Koks rokas tada? Tai buvo pirmas ir paskutinis dublis. Dukrai padainavau ir viskas.“ Ši daina po grupės atsikūrimo 1996-aisiais tapo savotišku „Pelenų“ vizitiniu ženklu ir iki šiol laikoma vienu jautriausių lietuviško roko kūrinių. Dainos autorius Gintas Banys ją parašė savo dukrai, o Č. Gabalis, atlikdamas scenoje, skiria ir savajai, ir visoms kitoms dukroms. „Tai labai asmeniška daina, ji man visada primena, kodėl esu scenoje“, - sako atlikėjas.

Grupės siela - muzikos ir tekstų autorius, vienintelis grupės narys, jai priklausantis nuo pirmųjų grupės gyvavimo dienų, o taip pat išskirtinį braižą turintis dailininkas Gintas Banys. Grupėje vyrauja liberalus požiūris į muzikavimą: „tikrai nevaržome savo vokalisto ir leidžiame jam pasireikšti įvairiuose projektuose. Daug narių laisvu laiku nuo muzikavimo „Pelenuose“ groja kituose projektuose ir tai nėra blogai. Mes mokame ieškoti kompromisų, prisitaikyti vieni prie kitų ir tikriausiai tai mums padėjo visą laiką išbūti drauge.“

Česlovo Gabalio ir grupės „Pelenai“ kūryba išsiskiria nuoseklumu. Sudėtimi, kurioje dainuoja Č. Gabalis, jie išleidę 9 albumus, o dabar jau rašomos dainos 10-ajam. „Pelenai“ visada pasižymėjo kūrybinės linijos vientisumu. „Beveik visas dainas parašiau aš, todėl nenuostabu, kad jos pasižymi vientisumu, nuo savęs nepabėgsi, nors eksperimentų buvo.“

Grupės „Pelenai“ albumai (su Č. Gabaliu)

Žinomiausios dainos: „Lopšinė“, „Liūdesio akis“, „Laiškus“. Bene žinomiausia legendos daina „Aleliuja“ skamba iš Lietuvos aktorių ir atlikėjų lūpų. Č. Gabalis Lietuvos klausytojams pažįstamas dėl išskirtinio balso tembro, kuris dažnai lyginamas su Bryanu Adamsu. Be to, jo atliekama muzika balansuoja tarp lietuviško roko, baladžių ir klasikinio „arena rock“ skambesio. „Man visada buvo įdomu sujungti du pasaulius - savo dainas ir muziką, su kuria užaugau“, - sako Č. Gabalis.

Kovo 3 d. Vilniuje vyks vienas ryškiausių Česlovo Gabalio ir grupės „Pelenai“ koncertų per visą kolektyvo gyvavimo istoriją. Jis - koncertinio turo po Lietuvą dalis, į kurį lietuviškuoju Bryanu Adamsu vadinamas atlikėjas ir jo scenos partneriai leidosi ypatinga proga. „Tai mano gyvenime nutiko pirmą kartą“, - sako dainininkas, scenoje skaičiuojantis jau tris dešimtmečius ir kartu su grupe minintis jubiliejų. Iki šiol didžiulio gerbėjų palaikymo sulaukiantys „Pelenai“ dažniau pasirodydavo festivaliuose, specialiuose projektuose, miestų šventėse ar muzikiniuose klubuose. Turo programa - dviejų dalių koncertas, kuriame skamba ir autorinės grupės dainos, ir garsiausi B. Adamso kūriniai. Antrojoje koncerto dalyje skamba B. Adamso dainos. Pasak Č. Gabalio, yra kūrinių, kuriems pakanka vos kelių pirmųjų akordų, kad salė akimirksniu įsitrauktų. „Kai pradedu „Everything I Do“, matau, kaip moterys dainuoja kartu, o vos nuskamba „Summer of ’69“, pakyla visa salė. Tada supranti - muzika daro savo“, - sako atlikėjas.

Aktorinė karjera ir kiti projektai

Šlovė Česlovą užklupo ir aktorinėje kryptyje, kai režisierius Eimuntas Nekrošius pasiūlė Romeo vaidmenį roko operoje „Meilė ir mirtis Veronoje“. Atlikėjas sako, kad kitų aktorių abejonės jo sugebėjimais privertė abejoti ir jį - todėl teko dirbti dar daugiau. „Aš pats bijojau, ar sugebėsiu. Bet padarėme“, - šypteli jis. „Ėjau kaip į darbą, nes man reikėjo vaidmenį pastatyti per 2 mėnesius. Aktoriai labai abejojo, nes atėjau iš gatvės. Su manimi dirbo Nekrošius ir Andrius Bialobžeskis. Visą tą laiką su manimi buvo, tempė už ausų. Labai daug scenų reikėjo būti ant kelių. Man juos taip skaudėdavo... Bet padarėme.“ Po peržiūros, kurioje dalyvavo tik Nekrošius ir Rūta Vanagaitė, ir režisieriaus išėjimo iš salės, atlikėjas susirūpino. Tačiau Vanagaitė jį nuramino, pasakydama: „Kvailas? „Kaip žuvis vandeny“, - ir išėjo ramus.“

Nuo to laiko nebereikėjo skaičiuoti ir paskutinių pinigų - su spektakliais atkeliavo ir žinomumas. „Darbų pakanka, gal nevertėtų tuo girtis, kai visi parklupdyti krizės, tačiau taip yra. Turiu garbės vaidinti Nacionaliniame dramos teatre. Don Kichoto vaidmenį miuzikle „Žmogus iš La Mančos“ laikau didele garbe. Paradoksas - esu dainininkas, tačiau būtent teatro scena, ne koncertų, suvaidino lemiamą vaidmenį mano karjerai. Publika mane pastebėjo, kai 1997 metais Eimuntas Nekrošius pakvietė suvaidinti Romeo miuzikle „Meilė ir mirtis Veronoje“.“ Č. Gabalis sako, kad nežino, kokiais kriterijais remiasi režisieriai rinkdamiesi, tačiau neretai jaučiasi lyg po laiminga žvaigžde gimęs. „Man sekasi, mane pastebi, pasiūlo, juk ne kiekvienam taip.“ Po 1997 metų blykstelėjimo sudainavo daugelyje roko operų - „Peras Giuntas“, „Jėzus Kristus - superžvaigždė“, „Velnio nuotaka“, „Paryžiaus katedra“. Jis labai norėjo atlikti Judo vaidmenį ir atliko, net Liuciferį praėjusiais metais Rygoje sukūrė - rusiškai. Č. Gabalis taip pat su Romanu Asmolkovu („Pelenai“), Tadu Žukausku („Bix“) ir Roku Beliukevičiumi („Freaks On Floor“) 2009 m. subūrė roko grupę „Minor Modesty“ ir 2013 m. išleido albumą „Deadline For a Frozen Snail“.

Ar teatro, ar koncertų scena patrauklesnė kurti, vaidinti, dainuoti? „Ir čia, ir čia yra savų pliusų, minusų. Teatras gal labiau įpareigoja, tai nėra koks nors lengvas pasivaikščiojimas - juk išeini į sceną su puikiais aktoriais. Joks ankstesnis įdirbis čia nepadės, turi kažką parodyti, įtikinamai parodyti.“

Požiūris į šlovę ir asmeninės vertybės

Būdamas populiarus, Česlovas išliko kuklus ir teigia, kad žvaigždiškumas ne jam. „Žvaigždiškumas tikrai ne man - aš jo nelaukiau, nesiekiau. Norėjau tik ramiai dirbti tai, kas man taip patinka.“ Jis nori ramiai ir smagiai dirbti savo darbą. „Nosies užrietimo vis tiek neišvengsi, bet kažkaip laiku susiėmiau. Nes žvaigždiškumas ne man. Nuleidau visą garą, kai pagalvojau, kad paprasčiau bus geriau. Žinomumas man nelabai patiko.“ Nepaisant pripažinimo, jis pabrėžia, kad yra toks pats žmogus, kaip ir visi kiti, tik gal jį daugiau atpažįsta. „Kai gatvėje ar parduotuvėje prie manęs prieidavo žmogus ir prašydavo pasirašyti kur nors, supratau, kad tikrai man nepatinka tas perdėtas domėjimasis manimi ir populiarumas. Aišku, kai tave pažįsta, atrodo, kad žemės po kojom nejauti, tau viskas leistina, o iš tikrųjų - niekas neleistina, tu toks pats žmogus kaip ir visi, tik tave labiau atpažįsta nei bet kurį kitą. Dabar čia tiek žvaigždžių, kad nežinau, kurio galima nepažinti, negirdėti, nežinoti“, - šypteli pats atlikėjas. Artėjantiems metams pats atlikėjas linki tik dvasinių vertybių puoselėjimo: „Norėčiau, kad visi suprastų, jog gerumo per daug niekada nebūna. Blogio - per akis. Geriau siekime visi gerumo.“

Sveikata ir hobiai

Daugelis scenos grando Česlovo Gabalio gerbėjų nė neįtartų, jog dainininką jau ilgus metus kamuoja infekcinė dantenų liga - parodontozė, kuriai progresavus atlikėjas neteko visų dantų. Dainininkas, niekuomet atvirai nekalbėjęs šia tema, pripažįsta, jog jam teko susidurti ne tik su estetinėmis problemomis, bet ir sveikatos iššūkiais. Jam teko darytis keletą veido šlifavimo operacijų. „Pats nebūčiau tuo susigundęs, jos gana brangios. Ankstesniais laikais 8 tūkstančiai litų tikrai buvo dideli pinigai. Bet tai buvo tam tikri mainai, dėl reklamos, todėl pasidaviau. Tik kažin ar man pasisekė visiškai atsikratyti randų, likusių po jaunatviškų spuogų. Šiandien, kai atsirado pažangesnė aparatūra, gal būtų galima padaryti geriau. Vis dėlto nemalonu, ilgai tenka gydytis: vaikštai raudonas kaip vėžys, saulės keletą metų turi vengti, tepiesi storu kremo sluoksniu, žodžiu, esi suspenduotas ir nuo darbų, ir nuo malonumų.“

Nors yra pelėda, Č. Gabalis negali rytą ilgai miegoti. „Reikia šuniuką išvesti devintą valandą ryto. Tai belgų aviganis, kalytė, labai protinga, dresuota, tikra draugė. Gyvename Antakalnyje, prie upės, tad turime, kur pasivaikščioti.“ Dainininkas neprisiriša prie griežtų taisyklių, kad netaptų jų vergu. „Jei labai išlepsi, tai mažas peršalimas - ir esi užkimęs.“ Nors anksčiau gerdavo daug kavos, dabar sumažino, nes ji „šiek tiek apvelia balso stygas, be to, dainininkams iš viso geriau nieko karšto negerti. Man svarbu, kad scenoje būtų vandens, nors galiu jo net nepaliesti. Jei nėra vandens, džiūsta burna.“

Scenos energiją Č. Gabalis vadina savotiška terapija - koncertai, anot jo, leidžia žmonėms bent trumpam pamiršti kasdienį nerimą ir patirti bendrą emociją. „Kai groji, matai, kaip žmonės atsipalaiduoja, nustoja galvoti apie visus rūpesčius - tai ir man pačiam yra geriausias poilsis“, - sako atlikėjas. Po intensyvių repeticijų ir koncertų jis atsipalaidavimo ieško prie snukerio stalo. Anglišką biliardą Č. Gabalis žaidžia jau penkerius metus, priklauso Snukerio akademijai, dalyvauja turnyruose ir yra pelnęs ne vieną taurę. Jos papildo namuose esančią lentyną, kurioje stovi ir muzikiniai apdovanojimai - „Bravo“ statulėlės bei kiti per karjerą gauti įvertinimai. „Snukeris išvalo galvą - ten reikia susikaupimo, kantrybės, o emocijas palieki už durų. Tai visiškai kitas pasaulis nei scena“, - pasakoja jis.

Ateities planai

Šiuo metu gimsta naujas „Pelenų“ albumas, planuojami nauji pasirodymai. „Ir mes dar ruošiamės ne vienerius metus džiaugtis gerbėjais (šypsosi). Turime minčių parengti akustinę programą, galbūt net įrašyti akustinį albumą. Galbūt įvyks pokštas kaip veiklos pradžioje - du albumai per metus. Mes per dideli, kad kažkam pataikautume, šoktume per save. Viskas ateina su laiku. Naujajame albume bus daugiau gitarinio skambesio, kaip mums, senukams, jis turėtų būti pašėlęs (juokiasi). Daugelis „Pelenus“ sieja su baladėmis. Nė velnio!“

tags: #ceslovo #gabalio #vaikai

• Prancūzijos ikimokyklinio ugdymo sistema
• Sužinokite apie skydliaukės veiklą ir TSH
• Išsamus Macikų socialinės globos namų aprašymas
• išbandykite klasikinį silkės su žirneliais ir kiaušiniais receptą
• Išmokos šeimoms su daug vaikų