Buitinės nuotekos daržui laistyti: tvarūs sprendimai ir atsargumo priemonės

Kasdien iš mūsų indaplovių, kriauklių, vonių bei skalbyklių išbėga gausybė litrų panaudoto vandens - nuotekų. Dažnai net nesusimąstydami šias buitines nuotekas laikome nebereikalingomis. Tačiau šimtai litrų vandens, kurį dar būtų galima tikslingai panaudoti, kasdien yra tiesiog išvaistoma drauge švaistant ir už vandenį mokamus pinigus. Tokia buitinių nuotekų atsikratymo praktika jau ilgą laiką yra paprasčiausiai neegzistuojanti Indijoje ar kitose trečiojo pasaulio šalyse, kuriose vanduo dėl jo trūkumo yra laikomas didžiule vertybe.

Buitinių nuotekų tipai ir pilkojo vandens potencialas

Kalbėdami apie buitines nuotekas, specialistai paprastai išskiria du jų tipus: vadinamąjį juodą ir pilką vandenį. Juoduoju vandeniu yra vadinamos nuotekos iš tualeto - be specialių valymo įrenginių įsikišimo ir intensyvaus technologinio perdirbimo toks vanduo pakartotinai negali būti naudojamas. Visiškai kitaip yra su pilkuoju vandeniu, t.y. nuotekomis, atsirandančiomis iš kriauklių, vonių, skalbyklių bei indaplovių. Specialistų teigimu, šias nuotekas savo buityje galima drąsiai pakartotinai naudoti beveik ar netgi visiškai jų neperdirbant.

Bene geriausias ir tikslingiausias tokio vandens panaudojimo būdas yra augalų - tiek kambarinių, tiek lauko - laistymas. Be to, jomis gali būti valomi ir rečiau liečiami virtuvės baldai, kaip antai garų nuosėdas itin linkęs kaupti aukštų spintelių viršus.

Pagrindinės taisyklės naudojant pilkąjį vandenį

Nors pilkojo vandens, kaip minėta, dažniausiai nereikia per daug apdoroti norint jį naudoti augalų laistymui, būtina laikytis tam tikrų atsargumo priemonių. Pirmoji iš jų - apsauginis filtras. Kietosios maisto ar kitų medžiagų dalelės (plaukai, stiklo šukės, kaulai), neretai atsirandančios buitinėse nuotekose, ne tik gadins Jūsų sodo ar vazono žemės estetinį vaizdą, bet ir galimai skatins pelėsių, puvinių ar netgi nepageidaujamų vabzdžių atsiradimą.

Antroji priemonė, padėsianti išvengti nepageidaujamų pasekmių laistant augalus buitinėmis nuotekomis - aplinką tausojantys plovikliai. Dauguma virtuvės ruošai bei asmeninei higienai mūsų naudojamų priemonių savo sudėtyje turi medžiagų, nuo kurių ilgainiui stipriai pakistų dirvožemio struktūra, augalai pagelstų, o daržovės galimai taptų nuodingomis. Tačiau jeigu savo įpročių dėl valymo ir kosmetikos priemonių keisti visgi neketinate, tačiau vis tiek esate linkę nuotekomis laistyti savo augalus, vertėtų žinoti bent jau tai, kad tokiomis nuotekomis nerekomenduojama laistyti daržovių, kurios bus valgomos nevirtos (pvz. morkų, salierų ar porų). O jeigu cheminių priemonių koncentracija nuotekose itin didelė, tuomet jomis daržovių laistyti apskritai nepatartina, verčiau palikite šias nuotekas savo sodo krūmams bei medeliams, arba tegu jomis bus nuvalyti Jūsų virtuvės baldai - muiluotas bei fosfatų gausus vanduo puikiai pašalins riebaluotų garų sankaupas nuo aukštų spintelių paviršiaus. O štai nuotekas, kuriose esama baliklio, naudoti yra tiesiog griežtai draudžiama bet kokiu atveju, kadangi net ir mažas šio preparato kiekis gali negrįžtamai pakenkti Jūsų augalams.

Paprasčiausias ir kone pigiausias būdas kaupti nuotekas augalų laistymui yra po kriaukle įsirengti norimo dydžio talpyklą, kuri specialia žarna (ar vamzdeliu) su kraneliu būtų prijungta prie kriauklės nuotekų vamzdžio. Tokiu būdu, atsukdami ir užsukdami šį žarnos kranelį, nuotekas galėsite naudoti tik tuomet, kai bus poreikis, t.y. tik tuomet, kai turėsite ką laistyti. Tokiam nuotekų kaupimo būdui puikiai pasitarnaus Jūsų virtuvės baldai, mat tokia talpykla lengvai gali būti įmontuojama ne tik po kriaukle, bet ir laisvoje spintelėje. Į šią talpyklą vienu metu gali būti nutiesta ir keletas žarnų, pvz. iš kriauklės ir iš indaplovės. Tačiau kaupiant nuotekas iš indaplovės vėlgi reiktų prisiminti, jog jomis laistyti daržovių bei itin lepių gėlių nederėtų, kadangi indaplovėms skirtose plovimo priemonėse yra gausu fosfatų, galinčių pakenkti augalams.

Akivaizdu, jog net ir per daug nesistengdami, beveik visiškai buitinėmis sąlygomis savo virtuvėje galite įsirengti paprastą nuotekų kaupimo sistemą. Nors tokiu būdu sutaupyto vandens kiekis ir nebus itin didelis, greičiausiai jis neišgelbės senkančių trečiojo pasaulio šalių vandens rezervų, tačiau net ir tokios minimalios pastangos yra neabejotinas prisidėjimas prie globalios problemos sprendimo.

Modernūs laistymo būdai

Nuo pačių pradžios, kai tik žmonės pradėjo verstis žemdirbyste, lietus reiškė, kad bus geras derlius ir šeima turės ką valgyti žiemą. Galbūt todėl mes instinktyviai džiaugiamės, kai sausringomis dienomis purkštuvai laisto daržą. Tačiau renkantis dirbtinio drėkinimo būdą svarbu žinoti, kas tinka labiausiai.

Dažniausiai daržą laistome laistytuvu arba imamės kibiro ir pilame vandenį tarp eilių. Tačiau toks laistymas yra susijęs su sunkiu fiziniu darbu. Tuo tarpu yra daug patrauklesnių ir modernesnių laistymo būdų - tai laistymas naudojant purkštuvus arba lašelinis laistymas.

• Laistymas purkštuvais. Mūsų daržuose labai dažnai vandens šaltinis skirtas laistymui būna ne šiltas lietaus vanduo, o šaltas vanduo iš vandentiekio arba iš gręžinio, kurio temperatūra būna apie +5-8°C. Įsivaizduokime, jeigu žmogų aplietume tokios temperatūros vandeniu, o lauke būtų +30°? Laistymą ant lapų mėgsta tokie augalai kaip agurkai, salotos, salierai, morkos, kopūstai ir pan. Iš dekoratyvinių augalų: rododendrai, melsvės ir pan. Tačiau yra daug augalų, kuriems apskritai nepatinka vanduo ant lapų. Tai pomidorai, braškės, iš dekoratyvinių augalų galima paminėti azalijas, rožes.
• Lašelinis laistymas. Lašelinis laistymas tinka beveik visiems augalams, bet ypač tokiems delikatiems kaip rožės ir pomidorai. Vanduo laša tiesiai į šaknų sistemą, todėl daržą galima laistyti bet kuriuo metu, net ir per pačius karščius. Lašelinio laistymo sistemose vandens tėkmė nėra greita, tad šaltas vanduo, kol ateina iki augalo, sušyla. Dar vienas privalumas tas, kad augalai gauna vienodą vandens kiekį, o tuo pačiu, jeigu vyksta tręšimas, ir vienodą trąšų kiekį.

Taigi, kurį laistymo būdą pasirinkti labiausiai priklauso nuo to, kokius augalus auginate.

Buitinių nuotekų valymo įrenginiai ir išvalytų nuotekų panaudojimas

Kartais galimybės naudotis centralizuota nuotekų sistema tiesiog nėra. Tokiu atveju buitines nuotekas tenka tvarkyti patiems. Visgi neturint tinkamų sąlygų, tai gali būti pakankamai sudėtinga. Todėl nenuostabu, kad padaroma klaidų.

Buitinėse nuotekose gausu stambių neištirpusių teršalų: maisto likučių, smėlio, fekalijų, mineralinės ir organinės kilmės teršalų, taip pat įvairių bakterijų, o tarp jų ir patogeninių, galinčių sukelti ligas. Akivaizdu - tokios nuotekos pasižymi neigiamu poveikiu aplinkai, todėl neturėtų į ją patekti neišvalytos. Biologiniai buitinių nuotekų valymo įrenginiai efektyviai pašalina daugumą aplinkai kenksmingų teršalų. Kaip pagrindinius iš jų galima išskirti azotą ir fosforą. Per dideli šių cheminių elementų junginių kiekiai sukelia vandens augalų ir dumblių augimą. Tokiai augmenijai žuvus, ją pradeda skaidyti bakterijos, kurios sunaudoja daug deguonies. Todėl jo kiekis vandenyje kritiškai sumažėja, pradeda dusti žuvys, į gilesnius vandens sluoksnius neprasiskverbia šviesa. Norint išvengti tokios žalos aplinkai, būtina pasirūpinti tinkamu buitinių nuotekų tvarkymu. Bene lengviausias ir patogiausias būdas tai padaryti - įsirengti jų valymui skirtus įrenginius.

Tam, kad pasirinkta valymo įranga veiktų sklandžiai, svarbu, kad ji būtų pakankamai galinga. Remiantis „Nuotekų valymo įrenginių taikymo reglamentu“, vienbučiam namui, arba keturiems gyventojams, skirto įrenginio valandinis našumas turėtų būti ne mažesnis nei 180 litrų per valandą. Pasitaiko įmonių, kurios siekdamos sutaupyti gamina mažesnio našumo įrenginius ir pardavinėja juos kaip standartinius. Per mažo našumo įranga turi atlaikyti didesnę apkrovą nei yra pritaikyta. Todėl jau per pirmuosius jos eksploatavimo mėnesius susikaupia daug perteklinio dumblo, kurį būtina pašalinti.

Išvalytos nuotekos, dar vadinamos nuotekomis, paprastai išleidžiamos į priimantį vandens telkinį, pavyzdžiui, upę, ežerą ar vandenyną, arba infiltruojamos į gruntą.

Išvalytų nuotekų infiltravimas į gruntą

Jei nėra galimybės išleisti nuotekų į atvirą griovį ar vandens telkinį, kitas variantas - infiltruoti išvalytas nuotekas į gruntą savo sklype. Tam dažnai įrengiamas filtravimo (infiltracinis) šulinys arba infiltracijos laukas (požeminių drenažinių vamzdžių tinklas). Nuotekų išleidimas į šulinį ar lauką iš esmės reiškia tą patį - vandenį paskirstyti grunte, kad jis susigertų į žemę ir natūraliai išsivalytų papildomai, kol pasieks gruntinius vandenis.

Sąlygos infiltruojant nuotekas:

• Tinkamas gruntas. Infiltracija veiksminga tada, kai gruntiniai sluoksniai yra laidūs vandeniui (smėlis, žvyras) ir gruntinio vandens lygis yra pakankamai žemas. Idealu, kai po dirvožemio sluoksniu yra 1-2 metrų smėlio ar priesmėlio sluoksnis, per kurį vanduo galės filtruotis. Jeigu sklype vyrauja molis ar priemolis (nelaidus gruntas), infiltracinis šulinys gali nepraleisti vandens - nuotekos kaupsis šulinyje ir galiausiai ims kilti į paviršių.
• Atstumai ir saugumas. Būtina laikytis sanitarinių atstumų: bent 15 m iki bet kokio šachtinio šulinio ar vandens gręžinio (tiek savo, tiek kaimyno). Taip pat rekomenduojama infiltracijos įrenginį daryti ne arčiau ~5 m nuo gyvenamojo namo pamatų. Nuo medžių ir krūmų patartina palikti keletą metrų, nes šaknys ilgainiui gali užkimšti drenažo perforacijas. Sanitarinė apsaugos zona aplink infiltracijos lauką turėtų likti neužstatyta - jokios daržovės ar vaiskrūmiai neturėtų būti sodinami tiesiai virš filtracinio šulinio ar tranšėjų, nes nors vanduo išvalytas, jame gali būti likutinių mikroorganizmų ar cheminių medžiagų pėdsakų. Geriausia tą plotą apsėti žole.
• Infiltracinio šulinio įrengimas. Paprastai infiltravimui kasamas 2-3 metrų gylio šulinys, kurio dugnas ir sienos (išskyrus viršutinę dalį) yra be betono - kad vanduo galėtų skverbtis į šalis ir gilyn. Šulinys užpildomas skalda, žvyru, o iš valymo įrenginio atitekantis vamzdis įvedamas viršuje. Būtina numatyti vėdinimą - dažnai įrengiamas ventiliacinis kaminėlis, kad į šulinį patektų oro ir vyktų aerobinis bakterijų darbas skaldant likučius.
• Infiltracijos laukas (absorbcinė sistema). Alternatyva šuliniui - po žeme išvedžioti perforuoti vamzdžiai, pro kuriuos vanduo palengva sunkiasi į gruntą didesniame plote. Toks laukas paprastai įrengiamas 60-80 cm gylyje, vamzdžius gaubia skaldos sluoksnis, viršuje - geotekstilė ir gruntas.
• Gruntinio vandens lygis. Labai svarbu, kad tarp infiltracijos įrenginio (dugno) ir aukščiausio gruntinio vandens lygio būtų pakankamas tarpas - bent 1 metras, o geriau 1,5 m.
• Teisiniai reikalavimai infiltruojant. Aplinkosaugos požiūriu, infiltruoti išvalytas nuotekas savo sklype yra teisėta ir net skatinama. Vis dėlto, turi būti įrengta tinkama filtravimo sistema, atitinkanti Nuotekų filtravimo sistemų įrengimo taisyklių reikalavimus.

Rizikos ir aplinkosauga:

Didžiausia rizika netinkamai infiltruojant - gruntinio vandens tarša. Jei per arti yra šuliniai, kyla pavojus, kad ne visiškai išsifiltravę teršalai (ypač azoto junginiai, fosfatai, bakterijos) pasieks geriamojo vandens sluoksnius. Tai gali sukelti mikrobiologinį pavojų. Kitas aspektas - dirvožemio perkrova teršalais. Ilgainiui toje pačioje infiltravimo vietoje gali susikaupti fosforo perteklius. Sprendimas - periodiškai keisti infiltracijos vietą (kas dešimtmetį), leisti dirvožemiui „pailsėti“.

Aplinkosaugos specialistai draudžia laistyti nuotekų vandeniu pievelę ar daržą ant paviršiaus. Laistant ant paviršiaus, vanduo neišvengiamai kontaktuoja su oru ir žmogumi, o jame gali būti patogenų - pavyzdžiui, nuotekų vandeniu negalima laistyti daržovių, nes galima užsikrėsti. Net vejos laistymas išvalytomis nuotekomis oficialiai nėra leidžiamas (nebent tai būtų visiškai atskira, specialiai dezinfekuojanti sistema). Išvalytos nuotekos turi būti išleidžiamos po žeme arba į atvirus telkinius, bet ne naudojamos tiesiogiai paviršiuje žmonių aplinkoje.

Moksliniai tyrimai ir išvalytų nuotekų panaudojimas

Pietų Australijos universiteto mokslininkai pateikė tvarų pavyzdį, kaip tausoti planetos resursus. Jie pasiūlė išvalytu nuotekų vandeniu laistyti šiltnamiuose auginamus pomidorus. Moksliniai tyrimai rodo, kad vandens kokybė ir laistymo režimas reikšmingai įtakoja augalų augimą, derlių bei gamtos išteklių poreikį. Nustatyta, kad išvalytos nuotekos pranoko tiek požeminį vandenį, tiek požeminio vandens ir perdirbtų nuotekų mišinį. Naudojant automatines sistemas, kuriomis galima kontroliuoti laistymą, geriausi rezultatai pasiekti užtikrinant 80 proc. pajėgumą, nes taip efektyviausiai panaudojamas vanduo, išlaikant puikų augalų augimą ir derlingumą.

Vis dėlto, svarbu atkreipti dėmesį į esminį skirtumą: „Jei turite prieigą prie patikrinto išvalytų nuotekų vandens, jūsų sodas, daržas ar šiltnamis gali pasinaudoti papildomomis maisto medžiagomis“, - sakė tyrimo autorius Dž. Chandas. - „Atminkite, kad yra didelis skirtumas tarp vandens, nutekančio į kanalizacijos vamzdžius iš vonios, skalbimo mašinos, indaplovės ar kriauklės, ir išvalytų nuotekų.“

Svarbi pastaba: Nė vieno gamintojo valymo įrenginių išvalytas vanduo nėra tinkamas daržų laistymui. Galima jį naudoti tik kaip techninį vandenį, t.y. geriausiu atveju - vejos laistymui.

Lietaus vandens surinkimas ir panaudojimas

Lietaus vanduo yra puiki alternatyva buitinėms nuotekoms, ypač jei ieškoma saugaus ir natūralaus būdo laistyti daržą.

Lietaus vandens panaudojimo galimybės

• Laistymas. Drungnas statinėje sukauptas vanduo - tiesiog idealus variantas, kadangi šaknų šaldymas daugeliui kultūrų nerekomenduotinas. Dėl šios priežasties laistyti daržo tiesiai iš šulinio pasemtu vandeniu nereikėtų. Renkant lietaus vandenį pavyksta sukaupti jo rezervą, todėl netenka eikvoti kitų šaltinių. Laistyti skirto vandens švarai nekeliama jokių reikalavimų, todėl vargti su filtravimu nėra jokios prasmės, nebent norėtumėte įsirengti purškiamojo laistymo sistemą.
• Techniniai poreikiai. Lietaus vandenį galima panaudoti automobiliui, plytelėmis išklotiems plotams, sodo takeliams, pastatų fasadams, grindims plauti. Jo kuo laisviausiai galima pripildyti net ir klozeto bakelį. Vis dėlto tokiu atveju iš vandens būtina pašalinti šiukšles ir pastebimas priemaišas, kad jos nesubraižytų ir nesupurvintų plaunamų paviršių.
• Buitinis panaudojimas. Lietaus vandeniu galima skalbti, o kadangi jisai minkštas, pavyks sutaupyti skalbimo miltelių. Lietaus vanduo tiks ir pirčiai arba lauko dušui, po kuriuo malonu palysti kaitrią dieną. Plauti lietaus vandeniu indų, jo gerti, jame maudytis ir juo praustis negalima. Atminkite, kad tik per daugiapakopę valymo sistemą pratekėjęs vanduo laikomas saugiu žmogaus organizmui.

Lietaus vandens rinkimas: parengiamieji darbai

• Stogas. Paprasčiausia vandens prisirinkti nuo stogo, nes jo šlaitai yra puikiausiai tam tinkami. Svarbiausia, kad jie būtų pasvirę bent dešimties laipsnių kampu. Jei surinktą lietaus vandenį ketinate naudoti tik augalams laistyti ir kam nors plauti, medžiagos, iš kurių pagaminta stogo danga, jokios reikšmės neturi. Svarbu tik, kad dangos sudėtyje nebūtų toksinių komponentų, kadangi jie gali apnuodyti laistomas kultūras ir taip sukelti grėsmę jūsų sveikatai.
• Nutekamasis latakas. Ant stogo esantis vanduo patenka į nutekamąjį lataką, o tada lietvamzdžiais nuteka žemyn. Taip „keliaujantį“ vandenį labai patogu surinkti į kokį nors rezervuarą. Lataką patartina uždengti tinkleliu, kad į jį neprikristų lapų ir kitokių stambių šiukšlių.
• Lietvamzdžiai. Lietvamzdžius reikėtų sumontuoti namo kampuose arba ne didesniu kaip dešimties metrų atstumu vieną nuo kito. Viršuje rekomenduojama sumontuoti piltuvo formos elementą.

Vandens kaupimo indai ir priežiūra

Antras žingsnis - pagalvoti, kur bus renkamas vanduo, ir pasiruošti atitinkamus indus. Lietaus vandenį galima kaupti kokiuose nors rezervuaruose arba funkciniuose filtravimo konteineriuose. Indai gali būti 50-200 litrų talpos. Gerai, jei indai bus pagaminti iš maisto klasės medžiagų, kadangi jos yra ekologiškesnės. Vienas iš variantų - maisto klasės plastiko indai. Taip pat gana populiarūs iš nerūdijančiojo plieno pagaminti, emaliuoti ir nudažyti metaliniai rezervuarai.

Svarbus vaidmuo atitenka vandens rezervuaro spalvai. Pavyzdžiui, tamsiame bake vanduo greičiau sušyla. Jei indo paviršius atspindimasis, įvyksta priešingai - vanduo ilgiau apsaugomas nuo įšilimo. Ilgėliau laikyti galima tik šaltą vandenį, kadangi veikiant saulei jame gali imti veistis bakterijos.

Vandens kaupimo indus reikia pastatyti po kiekvienu lietvamzdžiu. Konteinerius būtina uždengti dangčiu arba užtiesti tinkleliu, kad į renkamą vandenį neprikristų stambių šiukšlių.

Rezervuarus galima pastatyti po stogu, ant pakylų, rūsyje, virš lauko dušo arba įkasti į žemę. Būtina pagalvoti apie vandens perpylimo sistemą, kitaip, rezervuarams prisipildžius iki viršaus, vanduo ims lietis per kraštus. Vandens kaupimo indų priežiūra daug pastangų nepareikalaus. Tiesiog kelis kartus per sezoną kruopščiai išplaukite juos sodos tirpalu, be to, periodiškai valykite tinklelius, filtrus ir latakus.

Atmintina, kad kiaušinėlius vabzdžiai deda stovinčiame vandenyje, todėl jei kiaurą vasarą statinė prastovės atidengta, uodų tikrai prisiveis. Tačiau jeigu rezervuarą uždengsite, iš jo nuolatos semsite vandenį, taip jį išjudindami, uodai neturės jokių šansų. Taigi, galite drąsiai užsiimti lietaus vandens rinkimu ir efektyviai taupyti tą, kuris atiteka vandentiekiu.

Vandens panaudojimo santrauka

Apibendrinant skirtingų vandens tipų panaudojimo galimybes, svarbu atsižvelgti į jų saugumą ir poveikį aplinkai bei sveikatai:

tags: #buitines #nuotekos #darzui #laistyti

• kaip vystosi 8 mėnesių kūdikio kalba
• Svarbi informacija apie infekcijas nėštumo metu
• Kaip teisingai užmauti sauskelnes-kelnaites
• kodėl svarbus bendradarbiavimas ugdant vaiką
• Andrės Pabarčiūtės dvasiniai ieškojimai