Gražu buvo už miesto. Vasara buvo puiki; laukuose geltonavo rugiai, žaliavo avižos; šienas pievose gulėjo sudėtas į kupetas. Čia buvo taip tylu ir ramu, kaip didžiausiame miško tankumyne. Savo gūžtoje, po varnalėšomis, tupėjo jauna antis ir perėjo ančiukus. Galų gale ir didysis kiaušinis trūko. „Pi! pi!"-sučiepsėjo ančiukas ir išriedėjo iš kiaušinio. Tik koks buvo didelis ir bjaurus!

Antis, pažiūrėjusi į jį, tarė: - Koks didelis ančiukas! Visai nepanašus į kitus! Bet tą ančiuką, kur paskutinis išriedėjo iš kiaušinio ir buvo toks negražus, visi pešė ir juokėsi iš jo. Jį stumdė ir žnaibė ne tik antys, bet ir vištos. Nelaimingas ančiukas nežinojo, kur gyvas dingti. Jam buvo skaudu ir griaudu, kad jis toks bjaurus ir visi paukščiai iš jo juokiasi.
H. K. Anderseno klasikinė pasaka „Bjaurusis ančiukas“ atgimsta Raganiukės teatro scenoje - tai jautri, muzikali ir žaisminga inscenizacija apie draugystę, priėmimą ir tikrąjį grožį. Tai pamokanti muzikinė pasaka apie skirtingumą, savęs atradimą ir pagarbą vienas kitam.
Kodėl verta pamatyti „Bjaurųjį ančiuką“?

Be teatro, šios temos dažnai naudojamos ugdant mažuosius. „Gaidelio galvosūkiai“ - tai patrauklios lavinamosios knygelės 3 - 4 metų vaikams. Čia pateiktos užduotys lavins rankos judesius, pastabumą, regimąjį ir girdimąjį suvokimą. Pasinaudojus pasakos motyvais, galima sukurti šią lentelę vaikų užimtumui:
| Veikla | Lavina |
|---|---|
| Ančiukų spalvinimas | Smulkiąją motoriką |
| Pabėgimo kelio paieška (labirintas) | Logiką ir dėmesį |
| Skirtumų radimas paveikslėliuose | Pastabumą |
Kai saulė vėl ėmė šildyti žemę, jis buvo jau baloje, tarp meldų. Giedojo vieversėliai; vėl buvo grįžęs pavasaris. Staiga ančiukas pasijuto, kad jo sparnai labai sustiprėjo, suplasnojo jais ir nušvilpė tolyn. Taip pasaka moko, kad kiekvienas turi savo laiką atsiskleisti ir tapti tuo, kuo yra iš tikrųjų.