Autistiškų vaikų fotografija: Vėtrės Antanavičiūtės-Meškauskienės ciklas „Lietaus vaikas“
Vėtrė Antanavičiūtė-Meškauskienė, vilnietė fotografė, auginanti sūnų autistą, dalijasi savo patirtimi ir atveria autistiškų vaikų pasaulį per savo fotografijų ciklą „Lietaus vaikas“. Šis darbas ne tik pelnė tarptautinį pripažinimą, bet ir tapo tiltu tarp autistiškų vaikų ir visuomenės, skatinant supratimą, atjautą ir dialogą.
Fotografijos terapija ir autizmo supratimas
Vėtrė Antanavičiūtė-Meškauskienė tvirtina, kad jos sūnus Aistis, nors ir kitoks, yra labai įdomus ir padeda pamatyti pasaulį kitaip. „Aistis mus tiek daug ko išmokė...“ - sako ji. Fotografė įsitikinusi, kad jos misija - skleisti žinią apie autizmą ir parodyti žmonėms, kurie su tuo nesusidūrę, kaip gyvena tie, kurie išgirsta tokią diagnozę. Ji pažymi, kad nuotraukos sujaudina žmones labiau nei pasakojimas apie tai, ką reiškia auginti vaiką autistą. Ciklas „Lietaus vaikas“, kurio pagrindinis herojus - Aistis, buvo pristatytas Šveicarijoje, Norvegijoje, Rusijoje.
„Žmones nuotraukos sujaudina labiau nei pasakojimas apie tai, ką reiškia auginti vaiką autistą, - pažymi fotografė. - Man pasakojo, kad Norvegijoje pristatant mano projektą žmonės verkė...“
Fotografė savo vaikus - netrukus devintąjį gimtadienį švęsiantį Aistį ir dešimtmetę Gruodę - fotografavo nuo gimimo, tačiau tai buvo nuotraukos šeimos albumui. Pažiūrėti į tai kitaip privertė vienos su fotografija susijusios moters pastaba, kad medžiagos nuotraukų ciklui ji turi savo namuose. „Taip ėmiau fotografuoti savo gyvenimą, - šypteli Vėtrė. - Fotoaparatas visuomet po ranka, pamatau kadrą ir galiu pasigriebti kamerą.“
Fotografės šeimoje neįvyko dramų, susijusių su vyro pasitraukimu iš šeimos išgirdus apie autizmo diagnozę. Priešingai, jos vyras Ramūnas ant savo pečių užsikrovė vaikų auginimo rūpesčius ir liko namuose, kai Vėtrė po motinystės atostogų grįžo į samdomą darbą. Į pagalbą visuomet atskuba ir drauge gyvenanti Vėtrės mama.
Fotografė Vėtrė Antanavičiūtė-Meškauskienė, baigusi fotografijos studijas Vilniaus dailės akademijoje, dirba reklamos srityje. Ji yra Lietuvos fotomenininkų sąjungos narė ir tarptautinės fotomeninkų sąjungos AFIAP fotomenininkė. Jos darbai buvo įvertinti ne viename prestižiniame konkurse.
Prieš porą metų fotografė negalėjo patikėti, kai skelbiant Lietuvos spaudos fotografų „Auksinio kadro“ laimėtoją už reportažą išgirdo savo vardą: „Juk kiti fotografavo karą, Maidaną, o aš - tai, kas vyksta mano namuose...“ Ciklas „Lietaus vaikas“, kurio pagrindinis herojus - Aistis, buvo pristatytas Šveicarijoje, Norvegijoje, Rusijoje.
„Lietaus vaikas“: žvilgsnis į autistiškų vaikų pasaulį
Paroda „Lietaus vaikai“ - tai kelionė į autistiškų vaikų pasaulį. Ši kelionė menininkei Vėtrei Antanavičiūtei trunka jau daugiau nei dešimt metų, pradėjus fiksuoti savo sūnaus kasdienybę - tokią neįprastą, gal vienišą, kažkur tarp mūsų pasaulio ir pasaulio, į kurį sunku prasiskverbti. Fotografijose atskleidžiami ir kiti vaikai, su kuriais jau dešimt metų vieną savaitę visi kartu gyvena Lietaus vaikų stovykloje.
„Lietaus vaikai“ - taip kartais pavadinami autistiškų bruožų turintys vaikai, kurie, sakoma, pasaulį mato tarsi pro stiklą, aprasojusį nuo lietaus. Šį pavadinimą galima sieti su 1988 m. amerikiečių režisieriaus Barry Levinsono sukurtu vaidybiniu filmu „Lietaus žmogus“, kuris vienas pirmųjų visuomenei plačiau nušvietė, kas yra autizmas, parodė autistų ir juos auginančių bei globojančių artimųjų kasdienybę.
Stovykloje fotografuodama vaikus per stiklą, Vėtrė siekė sukurti saugią erdvę, kurioje jie galėtų jaustis ramiau ir artimiau. Stiklas tapo subtiliu barjeru, kuris ne atskyrė, o priešingai - priartino. Per jį menininkė galėjo stebėti vaikų tikrus jausmus, neįsibraunant į asmeninę erdvę. Po metų stiklo jau nebereikėjo - tarpusavio pasitikėjimas leido prieiti dar arčiau.
Fotografuoti autistiškus vaikus nebuvo lengva: kai kurie nekalba, nuolat juda, mažai domisi aplinkiniu pasauliu. Pagauti jų žvilgsnį buvo tikras iššūkis. Tačiau Vėtrė atrado, kad per jautrias ir asmeniškas fotografijas galima atskleisti unikalų autistiškų vaikų pasaulį, kupiną autentiškų emocijų, iššūkių ir grožio.
Autizmas: mitai ir realybė
Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ pirmininkė Lina Sasnauskienė teigia, kad žmonės ir šiandien autizmą suvokia kaip ligą, nors tai yra raidos sutrikimas. „Nors autizmas yra genetinio pobūdžio sutrikimas, visuomenėje apie jo priežastis sklando įvairiausios nepagrįstos legendos ir mitai. Pavyzdžiui, kad autistiški vaikai gimsta socialiai rizikingose šeimose ar emociškai šaltoms moterims. Autizmas nėra ir liga, kuria galima susirgti kūdikystėje ar paaugus. Tai bruožas, kurį mūsų vaikai įgyja gimdami, su kuriuo turės gyventi visą gyvenimą”, - teigia L. Sasnauskienė.
Klaidinga manyti, kad autistai vaikai turi būti gydomi. „Gydyti nuo autizmo būtų tas pats, kas „išgydyti” nuo mokslo ar meno”, - teigia JAV edukologė Kristine Barnett, knygos „Mano mažasis genijus” autorė.
Pasak L. Sasnauskienės, nėra dviejų vienas į kitą panašių autistiškų vaikų. Ji pažymi, kad kiekvienas toks vaikas yra unikalus, todėl ir ugdymo metodai bei terapijos, kurios galėtų padėti vystyti autistiškų vaikų gebėjimus, yra labai individualūs.
Vėtrės sūnus Aistis yra nesutrikusio intelekto autistas. Jis puikiai kalba angliškai, nors lietuviškai kalba kaip užsienietis. Aistis turi fenomenalią atmintį ir ypatingus gebėjimus piešti bei kurti kompiuterinius žaidimus.
Vėtrė prisimena, kad vaikystėje sūnus komunikuodavo būtent piešimu: „Piešdavo ne tik ko nori, ar kas su juo nutiko, bet piešdavo ir emocijas, kurias jaučia, išreikšdavo jausmus, kurių žodžiais negalėjo perteikti. Ypatingai piešdavo gyvūnus, kuriems suteikdavo labai ryškius ir išreikštus charakterius.“
Autizmo požymiai ir pagalba
Pirmieji autizmo požymiai gali pasireikšti dar kūdikystėje, tačiau dažniausiai jie tampa aiškesni maždaug 18-24 mėnesių amžiuje. Tėvai paprastai pastebi, kad vaikas kitaip reaguoja į aplinką, vengia akių kontakto arba mažiau bendrauja nei bendraamžiai. Pagrindiniai autizmo požymiai vaikams:
- Sutrikęs bendravimas: nevartoja žodžių taip, kaip tikėtasi pagal amžių, nekalba arba kartoja tuos pačius garsus ar žodžius be aiškios prasmės.
- Akių kontakto vengimas.
- Nesidomėjimas žaidimu su kitais.
- Pasikartojantis elgesys: linguoja, mosuoja rankomis, sukasi, dėlioja žaislus griežta tvarka.
- Itin jautri reakcija į garsus, šviesas ar prisilietimus.
- Prisirišimas prie tam tikrų daiktų ar ritualų.
Nerimas ir aukštas streso lygis būdingas daugumai autizmo spektro sutrikimą (ASS) turinčių asmenų. Svarbu suprasti nerimastingumo priežastis ir jiems padėti. Tai gali būti biocheminiai procesai, sensorinės sistemos jautrumas, neintegruoti primityvieji refleksai, sunkumai suvokiant aplinką ar informacijos antplūdis.
Tėvams svarbu išlikti ramiems, suprasti vaiko komunikacijos būdus, padėti vaikui suprasti save ir aplinką, atlikti fizinius pratimus, sukurti ramią užuovėją ir tvirtą tarpusavio ryšį.
DIR Floortime terapija yra skirta vaikams, turintiems raidos sutrikimų, ir padeda kurti pamatą esminiams dalykams gyvenime. Šiai terapijai labai svarbi individuali vaiko sensorika, t. y. pojūčiai.
Vėtrė Antanavičiūtė-Meškauskienė, kaip fotografė, siekia per savo darbą parodyti, kad autizmas nėra kliūtis pilnaverčiam gyvenimui. Jos paroda „Lietaus vaikai“ kviečia žiūrovus pažvelgti į autizmą iš arčiau - be išankstinių nuostatų ar stereotipų. Tai priminimas, kad už tylių žvilgsnių slypi gilus vidinis pasaulis, o tikrasis artumas gimsta priėmus kitoniškumą.
Šie vaikai nemoka žaisti su žaislais taip, kaip jų bendraamžiai, dažnai jie mažai kalba, vengia akių kontakto, nereaguoja į savo vardą. Tačiau jie geba išspręsti sudėtingas matematikos lygtis, iš atminties braižyti žemėlapius, gvildenti kosmoso dėsnius, kurti fizikos teorijas. Tokiais elgesio bruožais ir išskirtiniais gabumais paprastai pasižymi vaikai, kuriems diagnozuotas autizmo spektro sutrikimas - Aspergerio sindromas.
Pasak Vėtrės, visuomenė vis dar turi daug neišmanymo apie autizmą, daug stereotipų ir neigiamo požiūrio. Nors užsienyje autistiški vaikai laikomi normaliais, eina į paprastas mokyklas, kur dirba specialistai, mokantys su jais elgtis, Lietuvoje situacija kitokia. Dėl šios priežasties ne viena šeima, auginanti vaiką autistą, emigravo svetur.
Vėtrė Antanavičiūtė-Meškauskienė tikina, kad jos gyvenimas su Aisčiu vyksta pagal kitas taisykles. „Negalima autistų laužyti.“, - sako ji. Jos filosofija - priimti vaiką tokį, koks jis yra, ir padėti jam atsiskleisti, o ne bandyti pakeisti.
tags: #autistu #vaiku #fotografijos
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
