Bitės Vilimaitės kūrybos analizė: "Daug vaikų" ir kiti darbai

Bitė Vilimaitė (g. 1943 m. vasario 16 d. Lazdijuose) - žymi lietuvių šiuolaikinės prozos rašytoja, novelistė, kurios kūryba išsiskiria lakoniškumu, psichologiniu gilumu ir ypatingu dėmesiu detalėms.

Autorė talentingai aprašinėja smulkmenas, sukaupusias milžinišką psichinės energijos kiekį, ypač moters pasaulyje. Jos kūriniai apgaulingai paprasti - kas svarbiausia, yra paslėpta. Vilimaitė pirmoji iš lietuvių rašytojų moterų taip išmoningai ontologizavo kasdienybę, buities detalę iškėlė iki metaforos arba simbolio, parodė jos grožį ir vertę. Autorės darbai dažnai nagrinėja sudėtingas žmogaus būties problemas, tokias kaip vienatvė, meilė, susvetimėjimas ir ilgesys, visa tai atskleidžiama subtiliomis užuominomis ir menkiausiomis detalėmis.

Kūrybos Bruožai Ir Stilius

Bitės Vilimaitės kūrybai būdingas ypatingas stilius, kuris išsiskiria keliais bruožais:

• Lakoniškumas ir santūrumas: Autorės stilius pasižymi santūrumu, lakoniškumu ir mikroskopine struktūra. Novelės sutrumpintos iki kraštutinumo ir konstruojamos iš nuotrupų, nuoskilų, pauzių, nukąstų frazių, gražaus įvaizdžio blyksnio, intonacijos vingio, t. y. iš prozai netipiškos efemeriškos materijos.
• Psichologinis gilumas: Kūriniuose nagrinėjamos esminės žmogaus būties problemos, tokios kaip vienatvė, meilė, susvetimėjimas ir ilgesys.
• Detalumas: Vilimaitė yra pripažinta meninės detalės meistrė, jos kūriniuose visos detalės yra atitinkamai sudėliotos. Vilimaitės vaizduojamas pasaulis subyrėjęs į daugybę ryškių kristalų. Autorės kūriniai sudaryti iš psichologinių detalių, kurių kiekviena turi apibrėžtą prasmę ir jungiasi su kita „baltomis“, neprirašytomis „dėmėmis“, paliktomis skaitytojo nuovokai, fantazijai, asociacijų žaismui.
• Nutylėjimų poetika: Autorės kūrybai būdingos pauzės, nutrūkusios bei nebaigtos mintys, lyrikai artimi nutylėjimai. Pauzė B. Vilimaitės prozoje užima reikšmingą vietą, nes būtent čia ji pirmą kartą nuo J. Biliūno laikų įgavo tokį aktyvų semantinį ir konstrukcinį vaidmenį, išryškėjantį miniatiūrinio kūrinio struktūroje.
• Kasdienybės vaizdavimas: Autorė kuria buities vaizdelius, tarsi ištraukėles iš žmogaus kasdieninio gyvenimo, jų elgesio ir tarpusavio santykių.

Žymiausi Kūriniai

Bitė Vilimaitė parašė nemažai kūrinių, kurie sulaukė pripažinimo tiek tarp kritikų, tiek tarp skaitytojų. Štai keletas žymiausių jos darbų:

• „Grūdų miestelis“ (1966 m.)
• „Baltos dėmės“ (1969 m.) - apsakymų rinkinys, sudarytas iš psichologinių detalių, kurių kiekviena turi apibrėžtą prasmę.
• „Lėlių pamoka“ (1972 m.)
• „Kregždžių aikštė“ (1973 m.)
• „Obelų sunki našta“ (1975 m.)
• „Pirmūnų šventė“ (1977 m.)
• „Vasaros paveikslėlis“ (1981 m.)
• „Rojaus obuoliukai“ (1981 m.) - novelių apysaka vaikams, pasižyminti subtilumu ir jautrumu detalei.
• „Tėvo vardas“ (1987 m.)
• „Čiuožyklos muzika“ (1992 m.)
• „Užpustytas traukinys“ (1996 m.) - novelė, kurioje Vilimaitė vaizduoja nemažų ambicijų žmones.
• „Papartynų saulė“ (2002 m.) - rinktinė, kurioje beveik pusantro šimto pačios autorės atrinktų novelių, sukurtų įvairiais gyvenimo tarpsniais.

Apysaka Vaikams "Rojaus Obuoliukai"

„Rojaus obuoliukai“ - tai novelių apysaka vaikams, kuri pasižymi subtilumu, jautrumu detalei ir idealizuotais tėvo ir dukters santykiais. Šis kūrinys pasakoja apie tėvo ir dukters tarpusavio santykius bei abipusį supratimą. Tėviška meilė ir atsidavimas labai subtiliai atskleidžiami pačioje apysakos pradžioje: „Mergaitė jam nebuvo našta - ne, Elzė buvo jo brangiausia, rečiausia gėlė, saugoma nuo gyvenimo vėjų“.

Apysakos struktūra ypatinga tuo, kad kūrinys sudarytas iš atskirų epizodų vėrinio, kur kiekvienas skyrius sudaro tarsi baigtą, savarankišką novelę. Tokia struktūra lemia apysakos priklausymą noveliškosios, arba kitaip vadinamos epizodinės, fabulos kūriniams vaikų literatūroje.

Pagrindinės Temos Ir Motyvai

• Tėvo ir dukters santykiai: Kūrinio pagrindą sudaro idealizuotai vaizduojami tėvo ir dukters tarpusavio santykiai bei abipusis supratimas.
• Namų erdvės paieška: Apysakoje akcentuojamas tikrų namų ieškojimo motyvas.
• Gamta ir žmogus: Didelė reikšmė teikiama gamtos pasauliui, kuris artimas dviems apysakos veikėjams - Kaimynui ir Elzei.
• Kasdienybės ir pasakos susipynimas: Kūrinyje susipina kasdienybės vaidiniai su jausmų, minčių, pojūčių, išgyvenimų bei nusivylimų pasauliu.

Simbolizmas

Apysakos pavadinimas „Rojaus obuoliukai“ nurodo kelias semantines plotmes. Pirmiausia, jame galima įžvelgti dviejų pasaulių erdves - kasdienišką, kuriai artimas būtų obuoliukų įvaizdis, ir pasakišką, atsiskleidžiančią rojaus vaizdiniu šiame kūrinyje. Taigi ir pats apysakos pavadinimas „Rojaus obuoliukai“ suprantama perkeltine reikšme. Jie tarsi savos bei jaukios namų erdvės, darnių tėvo ir dukters santykių, o kartu ir viską apglėbenčios šilumos bei artimumo atspindys.

Jau nuo seno obelų sodas buvo svarbiausias kiekvienos sodybos atributas. Šis medis turi susiformavusią etnografinę reikšmę lietuvių literatūroje, tautosakoje bei kultūroje. Obels motyvas dažnai sutinkamas lietuvių liaudies dainose ir pasakose.

B. Vilimaitės novelių apysaka pradedama epigrafu, kuris gali būti traktuojamas kaip įvadas į kūrinį, nes čia vaizdingai piešiamas tėvo paveikslas, užimantis labai svarbią vietą ir šioje prozininkės apysakoje. Vienišo tėvo įvaizdis liūdnų istorijų kontekste apibūdina jį kaip vieną iš reikšmingiausių vaikystės prisiminimų subjektų.

Tėvo svarba, atsidavimas dukrai bei jo reikšmė Elzės gyvenime jaučiama visame kūrinyje. Jo dėmesys aplinkiniams bei susirūpinimas savo dukra ypatingai išryškėja, kai kaimelį ištinka nelaimė - medžiotojų netyčia nušaunamas žmogus: „Tėvas ją apglėbė ir ėmė aiškinti, kad toks yra Gyvenimas - mirtis ir gyvybė, juoda ir balta sesuo, visada seka žmogų, ir kryptelėjęs šautuvas, neatsargus žingsnis, vandens gelmė, ugnies kaitra, kartais sąmoninga rizika - visa tai vienodai priklauso abiems seserims, ir baltoji įnirtingai kovoja už žmogų, už tai, kad jis gyventų“.

Prozininkas bei kritikas L. Gadeikis taikliai apibūdino šią apysaką kaip „pasaka apie kasdienybę“. Kūrinyje iš tiesų susipina kasdienybės vaidiniai su jausmų, minčių, pojūčių, išgyvenimų bei nusivylimų pasauliu, pakylėjančiu skaitytoją virš buitiškumo, vienodumo ir kasdieniškumo, atskleidžiančiu tikrąsias žmogiškas vertybes bei akcentuodamas dalykus, kurie dažnai lieka nepastebėti, užgniaužti ir pamiršti. Apysakos pasakiškumas motyvuojamas prozininkės pasakojimo pagrindu, kurį sudaro tai, ko negalima nusakyti žodžiais. Šioje rašytojos knygoje, kaip ir kitose jos novelėse, „žmogaus gyvenimo kulminacija - įstabumo pojūtis, nepavykusio gyvenimo kartėlis, trumpalaikė meilės šviesa ir išsiskyrimų neišvengiamybė - nukelta anapus regimų įvykių ir daiktų. Ją galima nusakyti tik poezijai giminingomis priemonėmis - vizija, metafora, potekstės punktyru. Autorės kūrybai būdingos pauzės, nutrūkusios bei nebaigtos mintys, lyrikai artimi nutylėjimai. Pauzė B. Vilimaitės prozoje užima reikšmingą vietą, nes būtent čia ji pirmą kartą nuo J. Biliūno laikų įgavo tokį aktyvų semantinį ir konstrukcinį vaidmenį, išryškėjantį miniatiūrinio kūrinio struktūroje“.

Giminiškų pasakai motyvų taip pat galima įžvelgti pagrindinės veikėjos Elzės charakteristikoje, nes apysakoje ji apibūdinama kaip be vieno iš tėvų auganti mergaitė, kas neapčiuopiamomis gijomis ją sieja bei tapatina su lietuvių liaudies pasakų našlaitėmis.

Jau vienas iš pirmųjų kūrinio epizodų, kuriame Elzė duoda pas ją užklydusiam nepažįstamajam pinigų, parodo geraširdišką mergaitės sielą, kartu lyg ir suteikdamas pagrindą pirmosioms skaitytojo simpatijoms: „Ateivis leido jai apsispręsti, gink Dieve, jis nieko nereikalavo. Jis palaukė, kol Elzė įėjo vidun ir išnešė keletą banknotų. Žmogaus akys sudrėko nuo ašarų, mergaitė užkariavo jo širdį, nesvarbu, kieno ji duktė. Laimė turėti kaimynystėje tokį žmogų. Jis jai paliko varpelį. Jei bėda ar kas, tegu tik paskambina, jis bemat prisistatys. Jo namai už kalniuko, viryklą kieme, jeigu vėjas atneš iki jos gardžių kvapų, tegu žino, kepama ir jos daliai, mažam mielam žmogui su antakiais kaip tiesus kelias.“

Ir per visą novelių apysaką ji keliauja tarsi teigiama pasakos veikėja, greitai užkariaujanti kitų personažų pripažinimą, sušildanti jų sielas, gražinanti į niūrius veidus šypsenas bei nepastebimai skleidžianti šilumą. Elzės paveikslu kuriamas idealizuoto vaiko portretas būdingas romantizmo epochos vaikų literatūrai. Šiame B. Vilimaitės kūrinyje iškeliama tyro, švaraus vaiko vaizdavimo samprata jau seniai pamėgta užsienio ir Lietuvos vaikų rašytojų.

„Rojaus obuoliukuose“ Elzės pasaulėjautai suteikiama ypatinga reikšmė, ji „geba jausti gyvenimo gelmę, užčiuopti jo esmę. Kaip ir dera jos amžiui, ji šito gebėjimo sąmoningai neformuoja, tiesiog intuityviai suvokia grožį ir gėrį“. Šiame kūrinyje didelė reikšmė teikiama gamtos pasauliui. Išskirtinai jis artimas dviems apysakos veikėjams - Kaimynui ir Elzei, nes ši erdvė skatina jų prigimties skleidimąsi ir pabrėžia egzistencinį pasaulio suvokimą. Žmogaus ir gamtos ryšys labiausiai išryškėja pasakojant apie Kaimyno ir Elzės pasivaikščiojimus miške: „Giedromis dienomis jie vaikštinėdavo po mišką. Čia būdavo kitas pasaulis, kita nuotaika. „Visada žaliuojantys augalai - štai kas yra amžina“, - sakydavo Kaimynas. Pabaidytas paukštis nulėkė, ir liko judanti šaka. „Energijos akimirka. Viešpatie!“ - šnabždėdavo Kaimynas. Po mišką jis vaikštinėjo nesiliaudamas stebėtis“.

Žmogaus priartėjimas prie gamtos - dažnai sutinkama tema lietuvių literatūroje. Šio artimumo dvelksmas ypač jaučiamas V. Krėvės apysakoje „Raganius“, kurios pagrindiniam veikėjui savo sugebėjimu jausti pirmapradį gamtos balsą ir yra artimas Elzės Kaimynas. „Rojaus obuoliukuose“ daug personifikuotų įvaizdžių, pro skaitytojo akis šmėsčioja gausybė vaizdingų palyginimų, kuriuose ypatingai ryškus žmogaus jungimosi su gamta pradas: „Mergaitė bėga per laukus. Pataiko į šlapią lomą, kažkoks paukštis kaip juoda kultuvė krenta į vandenį, smulkių gėlių kelmeliai boluoja lyg pamestos skarelės, miškas juoduoja tarsi netvirta narvo siena, už kurios slepiasi plėšrūnai. Laimė, čia pat namai. Lengvas dūmelis kyla iš kamino.“ Elzei gamtos pasaulis taip pat nėra svetimas, galbūt todėl ji taip greitai pripranta prie kaimo erdvės, tankaus miško namų pašonėje. Nepaprastai vaizdingai ji lyginama su namų erdvei atstovaujančiu sodu: „Elzė atvirauja žiovauja. Nieko nepasakysi, vaikas tikrai sulaukėjęs, neprižiūrėtas lyg tas sodas prie namo.“

B. Vilimaitės kūrinys „Rojaus obuoliukai“ individualiu rašymo stiliumi bei savitais kasdienybės fragmentais, nušviestais gyvenimiškos šilumos, yra artimas autorės kūryboje dominuojančioms novelėms. Pati „apysaka komponuojama panašiai kaip ir prozininkės apsakymai, tik tiek, kad joje į vieną virtinę gula keliolika mažiau ar daugiau priklausomų bei subtiliai vienas kitą papildančių novelių“. Jos susilieja į vientisą visumą, darniai sudarydamos vieningo kūrinio vaizdą, kuriame ryškėja žmogaus gyvenimo dalia bei nepastebimai sutelpa žmogaus likimas.

„Kiekviena novelė „skleidžiasi“ tarsi atskiras epizodas arba kelių scenų junginys, kurių kaita išryškina personažo nuotaikas ar jausmų niuansus, atskleidžia veikėjo charakterį ir suteikia informacijos, reikalingos tolimesniam veiksmo vyksmui. Kai kurios apysakos novelės baigiasi kokia nors reikšminga ar neįprasta mintimi, kartais nepastebimai atskleidžiančia pagrindinę kūrinio idėją, tačiau jų prasmė beveik niekada nesibaigia paskutiniuoju sakiniu. Autorė, baigdama dažną apysakos novelę, sukuria tarsi ne visai išsakytos minties įspūdį, kurios pratęsimas „paliekamas užpildyti skaitytojo nuovokai ir fantazijai“. Taip rašydama, ji tarsi „apeliuoja į tokį adresatą, kuris sugeba savo patirtimi užpildyti praleidimus ir nutylėjimus“, autorės vadinamus „baltosiomis dėmėmis“ ir savaip atitinkančius egzistencinę tuštumą.

„Kūrinyje „Rojaus obuoliukai“ Vilimaitės išlaiko poetinio jutimo logiką, kuri leidžia laisvai vartyti herojaus praeities ir ateities puslapius, šokinėti kontrastais, įteisinti neužbaigtumą kaip egzistencijos dėsnį. Kiekvieno mūsų gyvenime bene daugiausia vietos užima kasdienybė. Ne darbai, ne žygiai, ne atradimai ir išradimai, o paprasčiausias buvimas, eiliniai santykiai, nuolatinė malonių ir nemalonių jausmų apykaita. Vieniems tenka daugiau malonių, kitiems nemalonių, bet apykaita vyksta be pertraukos.

Pasitelkdama kasdienybės realizmo poetiką, B. Vilimaitės sugeba žmonių buitį ir monotonišką bendravimą pakylėti į aukštesnį lygmenį, kuriame žmogaus kasdienybė nuspalvinama kitomis vaivorykštės spalvomis ir įgauna visai kitokį švytėjimą. Šia savybe B. Vilimaitė ir išsiskiria iš gausaus šiuolaikinių prozininkių rato.

Novelės "Dzūkė Mergaitė" Analizė

Novelė „Dzūkė mergaitė“ - tai kūrinys, kuriame svarstomos nemeilės, atstūmimo, nepagarbos problemos, pažįstamos dažnam žmogui. Novelę galima suskaidyti į tris dalis segmentus: pirmasis - mergaitės vaikystė, antrasis - dabartis, trečiasis - ateitis.

Vaikystė

Apibūdinama pagrindinės veikėjos vaikystė, kurioje ji patiria nemeilę, atstūmimą ir patyčias. Jeigu dažnai girdime posakį „laimės kūdikis“, tai kūrinio pagrindinės herojės toli gražu taip pavadinti negalime. Poliomielito liga, kreivos lūpos, kaimo vaikų ir net jos pačios brolių erzinimas, tėvų nemeilė - visa tai slėgė mažos kaimo mergaitės sielą. Tačiau jos gabumas mokslams - tarsi bilietas iš šio nemielo ir nedraugiško pasaulio. Nauji namai mieste, studijos institute, pirmos tikros draugės - tai šildė mergaitės širdį ir buvo tarsi atpildas už sunkią vaikystę.

Dabartis

Matome mergaitės grįžimą namo po pirmųjų studijų metų, kur pasikeitė viskas: broliai ruošiasi vestuvėms, tėvai dėl to buvo tapę labai pikti, o ir pati mergaitė buvo labai pasikeitusi - išgražėjusi, įgijusi daugiau pasitikėjimo savimi. Pasikeitė ir tėvų požiūris į ją pačią. Žodžiai „… tėvas, nuodugniai apžiūrinėjęs įskaitų knygelę, pažadėjo nupirkti dovanų“, „dabar mane myli tėvas ir motina“ tapo pačiu geriausiu atpildu už vaikystėje iškentėtą skausmą. Mergaitė pagaliau pasijautė įvertinta bei svarbi savo gimdytojams. Ir ne tik jiems. Dėmesio bei pagarbos ji sulaukė iš visų: „… oberams rūpi ką aš galvoju“, „Gasliūnas, kalvis, net užsakė jos garbei valią“. Mergaitei metų daugiau nieko nereikėjo - ji jautėsi laiminga.

Ateitis

Visažinis pasakotojas išduoda tolimesnę mergaitės ateitį, kuri yra gana tragiška. Iki pat novelės pabaigos pagrindinė veikėja yra įvardijama tiesiog „mergaitė“, jos konkretus vardas nėra paminėtas. Tuo autorė norėjo parodyti, jog panaši gyvenimo dalia tenka ne vienam iš mūsų.

Bitės Vilimaitės Įtaka Lietuvių Literatūrai

Bitė Vilimaitė yra ryškiausia lakoniškos novelės atstovė, kurianti savo meninį pasaulį iš subtilių detalių. Rašytoja kreipiasi į tokį skaitytoją, kuris sugeba savo patirtimi užpildyti praleidimus ir nutylėjimus, jungiančius atskiras kūrinio detales. Didžioji prozininkės kūrybos dalis skiriama dabarties tipažo ir problematikos atskleidimui. Dažniausiai jos kūriniuose veikiantys personažai yra moterys, vaikai bei senyvo amžiaus žmonės.

„Vilimaitės talento stipriausioji pusė - sugebėjimas sukurti tarsi nereikšmingą situaciją, kurioje atsiskleidžia veikėjo charakteris ir svarbiausias jo gyvenimo turinys. Vyro ir moters susvetimėjimas, numirusi meilė, jos ilgesys, vaikų baugi vienatvė, nykus apleistumas, seno žmogaus vienišumas - visa tai atsiskleidžia per taikliai surastas detales, per pauzių, nutylėjimų poetiką. Subtilumas, psichologinis detalių autentiškumas ir kalbėjimo lakoniškumas, anot Zalatoriaus, yra skiriamieji jos prozos ženklai, jos kūrybos kertiniai akmenys.

Lietuvių moterų proza itin sustiprėjo devintajame dešimtmetyje. Iš išryškėjusios stiprių rašytojų moterų grupės prasminga išskirti Bitės Vilimaitės vardą. Šiuolaikinėje lietuvių literatūroje autorė iškyla kaip trumpų, miniatiūrinio plano lyrinių novelių kūrėja. „Lietuvių prozos kontekste jos apsakymai išsiskiria santūriu, lakonišku stiliumi ir mikroskopine struktūra“.

Vilimaitės novelės veikia skaitytoją lyg atsiminimų nuotrupos, neturinčios aiškios pabaigos, arba kaip apmąstymų fragmentai su juose veikiančiomis figūromis, o kartais primena atsitiktines įvykių nuolaužas, kurioms sunku surasti kokias nors aiškias priežastis.

Bitė Vilimaitė - šiuolaikinės prozos rašytoja, novelistė. Jos kūriniai apgaulingai paprasti - kas svarbiausia, yra paslėpta. Iš jų žymiausi novelių rinkiniai - „Tėvo vardas“, „Vasaros paveikslėlis“, „Užpustytas traukinys“, visos kūrybos rinktinė - „Papartyno saulė“.

tags: #bite #vilimaite #kurinio #daug #vaiku #analize

• Kaip atpažinti vaikų dantų kariesą
• Ikimokyklinio amžiaus vaikų mityba
• Kaip išsirinkti vaikiškus batukus
• Kaip sukurti jaukią vaiko erdvę
• Muzika senjorų širdyse: kultūrinės iniciatyvos globos įstaigose