Bitė Vilimaitė: Lakoniškos prozos meistrė, jautri visuomenės stebėtoja ir vaikystės sielvartų menininkė

Bitė Vilimaitė (g. 1943) - lakoniško kūrinio meistrė, sutelkusi didelį meninės informacijos kiekį labai mažoje estetinėje formoje. Bitė Vilimaitė yra ryškiausia lakoniškos novelės atstovė. Jos novelėse galima įžvelgti daug iš pirmo žvilgsnio nereikšmingų gyvenimo momentų, slepiančių kažkokią prasmę ar pamoką. Bitės Vilimaitės kūryba yra ypač lakoniška ir subtili. Taip pat ji kupina ir jausmo. Visos detalės jos kūryboje atitinkamai sudėliotos ir tarpusavyje derančios ir sudarydamos kone tobulą visumą.

Biografija ir nelengva vaikystė

Vilimaitė gimė 1943 m. vasario 16 d. Lazdijuose. Bitė Vilimaitė gimė 1943 m. vasario 16 d. Lazdijuose. Gimė veterinarijos gydytojo šeimoje. Bitės Vilimaitės tėvai buvo veterinarai. Bitė Vilimaitė, visgi, nesuko tėvų keliu ir jau nuo mažens kryptingai ėjo link rašytojos kelio. Vaikystę ir paauglystę praleido Kaune. Bitės Vilimaitės (1943 02 16 - 2014 10 11) gyvenimas susijęs ir su Kaunu. Čia prabėgo jos vaikystė ir jaunystė, nelengva, paženklinta vargo ir nepriteklių. 2003-aisiais rašytoja sakė: „Vaikystė - tai ir geras gabalas rūstaus to meto gyvenimo. Mano vaikystė praėjo Kaune, Žaliakalnyje, ne savuose namuose. Vaikystė - tai pirmiausia Motina, jos švelnios didelės rankos, mėlynos geros akys, begalinis atlaidumas, darbštumas, optimizmas, pasitikėjimas savo vaikais. Pokario Kaunas - sugriautas, alkanas, baisus.“ Rašytoja prisimena, kad jai teko stovėti milžiniškose eilėse prie duonos ir miltų, kad laukdavo, kol užvirs arbatinis, pilnas sniego.

Bitės tėvas, veterinaras, turėjęs Švedijos diplomą, emigravo 1944 m., palikęs žmoną su trimis mažais vaikais. Tėvo stoka formavo vieną stipresnių jos prozos linijų - išardytos šeimos, nuskriausto vaiko ir patikimo ryšio, saugos trūkumo (rinkinys „Tėvo vardas“, 1987). „Mergaitės romano“ dedikacijoje yra man brūkštelėjusi: „Viskas praeina, tik nepraeina vaikystės kančios. 2005, Žolinės.“ Regis, ir ji pati rašymu gynėsi, gydėsi nuo persekiojančio amžinosios našlaitystės jausmo.

Vilimaitė studijavo Vilniaus universitete filologiją. 1960-1965 m. Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Tad Vilimaitė 1960 m. ne tik išleido pirmuosius savo kūrinius, bet tuo pačiu ir įstojo į Vilniaus Universitetą, Istorijos ir filologijos fakultetą. Ten ji studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, kurios studijas baigė 1965 m. Dirbo žurnale „Kinas“. Metus po studijų baigimo Bitė Vilimaitė debiutavo parašiusi novelių rinkinį, pavadinimu „Grūdų miestelis“. Taip pat berašydama Bitė Vilimaitė dirbo ir žurnale „Kinas“. Nuo 1971 m. Vaikystę ir paauglystę praleido Kaune, vėliau gyveno ir kūrė Vilniuje. Nuo 1971 m. jau priklausė Lietuvos Rašytojų Sąjungai ir toliau aktyviai kūrė. Ji dirbo Kino žurnale, labdaros įstaigose, iš rusų kalbos vertė grožinę literatūrą.

Rašytojai B. Vilimaitei teko patirti daug sunkumų, ji slaugė vienturtį sūnų, po jo mirties, Bitė paskutinius ketverius metus gyveno Lazdijų rajone Šlavantų seniūnijos Avižienių kaime. Gyveno tik su šuneliu. Mažai su kuo bendravo. Mirė Alytaus apskrities Stasio Kudirkos ligoninėje Alytuje (insultas). Rašytoja Bitė Vilimaitė mirė 2014 m., būdama 71 m. dėl insulto. Bitė Vilimaitė. Mažos novelės didi meistrė paliko mus spalio 11-ąją ir atgulė Karveliškių kapinėse po beržais šalia sūnaus Igno ir motinos.

Kūrybos bruožai ir stilius

Nepaisydama įprastų žanro kanonų, Vilimaitė iškart sukūrė savitą trumpos kondensuotos novelės modelį, kuriam liko ištikima. Ji pradėjo talentingai aprašinėti smulkmenas, sukaupusias milžinišką psichinės energijos kiekį, ypač moters pasaulyje. Vilimaitė pirmoji iš lietuvių rašytojų moterų taip išmoningai ontologizavo kasdienybę, buities detalę iškėlė iki metaforos arba simbolio, parodė jos grožį ir vertę. Nereikšminga - nebūtinai neturinti prasmės. Minimalizmo nuostata buvo iššūkis sovietmečio oficiozinei pompastikai ir tuščiakalbystei, prozos gigantomanijai - storiems romanams, plepioms apysakoms, raštų serijoms. Kas pasakyta - skalsu, o kas nutylėta - giliau, esmiškiau. Tuos skaitytojui paliktus iššifruoti nutylėjimus vadino baltomis dėmėmis (šis principas įtvirtinamas jau knygoje „Baltos dėmės“, 1969). Beveik paradoksalu - nors ji nebuvo realistė, bet jos kūryboje atsiskleidė absoliuti gyvenimo autentika. Ji sugebėjo parodyti, kad kasdienybę klostančios smulkmenos kaupia milžinišką psichinės energijos dalį.

Pasakojimo „baltos dėmės“ paliekamos pasitikint adresato vaizduotės kompetencija (vienas novelių rinkinys taip ir vadinosi - Baltos dėmės). Galvok ką nori: ar paauglys nuvežė į kaimą maestro įduotus pinigus stogui užlopyti, ar pragėrė su draugais („Maestro“), - jokių atsakymų, tik punktyras. O rašyta sovietmečiu, kai triumfavo aiškumas ir atsakymai be išlygų, kai dviprasmybė nebuvo toleruojama.

Bitė sukūrė unikalų novelės modelį, sunertą iš kasdieniško gyvenimo smulkmenų: iš nuotrupų, nuoskilų, pauzių, nukąstų dialogo frazių, gražaus įvaizdžio blyksnio, intonacijos vingio, t. y. iš prozai netipiškos efemeriškos materijos. Daugelyje kūrinėlių visai nieko nevyksta. Jos tekstai trumpi, glausti, turintys aiškią prasmę, nepripažįstantys perdėto dramatizmo ir pompastikos, net kai kalbama apie skaudžius įvykius. Tada Vilimaitės ir jos lyrinių subjektų tonas vis vien išlieka ramus. B. Vilimaitės prozai būdingas lakoniškumas, asociatyvus pasakojimas. Apie skaudžius dalykus kalbama ramiu tonu, psichologinė detalė arba metafora tampa struktūrine apsakymo jungtimi.

Pagrindinė rašytojos tema dažniausiai yra moteris ir jos likimas. Novelėse vengiama dramatiškumo, skaudžių dalykų. Raidos trajektorijų šios rašytojos kūrybai nenubrėši, bet tekstų poetika keitėsi, nes kito estetikos reikalavimai. Debiutiniuose XX a. septintojo dešimtmečio tekstuose justi naivūs gerumo, atjautos, sentimentų atšvaitai, o paskutiniai apsakymai jau ironiški, šiurpūs, su grotesko elementais. Vėlesnėje kūryboje greta elegiškos tonacijos juntama realybei adekvatesnė ironija. Vėlesnėje kūryboje Vilimaitė kai kuriuose tekstuose ėmė naudoti ir ironijos prieskonį, nevengia grotesko ar juodo humoro. Tačiau viskas, kaip ir buvo minėta, jos kūryboje, tarpusavyje dera ir rašoma tikslingai. Patys kūriniai visad kažko pamokantys, prasmingi.

Tarp personažų nuolat tvyro neištarti klausimai, nutylėti atsakymai. Iškalbingi yra gestai, žvilgsniai, drabužių spalvos ir klostės, meteorologiniai reiškiniai, supančių daiktų tirštuma, rafinuotos ar kičinės detalės, kurios beveik visada atskleidžia psichologines situacijas arba būsenas. Subtilaus bendravimo erdvėje nuolat tvyro neištarti klausimai, nutylėti atsakymai, o byloja gestai, žvilgsniai, drabužių spalvos ir klostės, meteorologiniai reiškiniai, supančių daiktų tirštuma, rafinuotos ar prasčiokiškos - nelygu charakteristikos poreikis - detalės. Vilimaitės meninė detalė labai vizuali ir visada negailestinga. Ištobulintos retorinės figūros - kūrėjo poetinės technikos, brandos ženklas. Punktyro funkcija didžiulė - jis atstoja siužetą ir atskleidžia žmonių ryšių, santykių trapumą. Iš jos metaforiškų detalių galima būtų rašyti vadovėlį - tiek čia išradingumo, įvairumo. Jos palyginimai vizualūs ir poetiški, taip ir norisi cituoti atminty įstrigusius vaizdinius: „jazminai kaip šlapios katės glaustėsi prie palangių“, „mašina kaip kavos pupelė“, „katinas tupėjo ant stalo kaip antras alaus ąsotis“. Svarbiausia, kad šie tropai ne tik kuria nuotaiką, bet ir produkuoja socialines, psichologines charakteristikas.

Bitės proza - vienas iš stiprių žmogiškumo bastionų. Ji pilna atjautos - vargstančiai moteriai, o ypač vaikams ir senukams, kurių psichologiją ir būtį gerai pažino. Jos kūrybos pagrindinė tema - moteris ir jos likimas. Mikrostruktūros puoselėtoja nejučia sukūrė savo poetinę mokyklą, paveikusią daugelio lietuvių moterų prozininkių stilių - šios savo kūryboje taip pat ėmė gausiai naudoti išradingas menines detales.

Kūriniai ir bibliografija

Kūrinius pradėjo spausdinti 1960 metais. Debiutavo 1966 m. novelių rinkiniu „Grūdų miestelis“. Nuo 1966 metų išleidusi šešias labai plonas knygutes, Bitė neišdildomai įsirašė į mūsų literatūros istoriją. Visa jos kūryba suaugusiems telpa vienoje knygoje „Papartynų saulė“ - šimtas keturiasdešimt penkios trumputės novelės, dar trejetas leidinių vaikams, keli pabiri tekstai periodikoje. Tuo skalsiu kūrybos kraičiu primena Joną Biliūną, kuris taip pat parašė mažai, o reiškia tiek daug. Vienas buvo psichologinės novelistikos kertinis akmuo XX a. pradžioje, kita - pabaigoje.

Bitė Vilimaitė parašė ir mažosios prozos knygų vaikams: Pirmūnų šventė (1977), Čiuožyklos muzika (1992), apysaką Rojaus obuoliukai (1981), Mergaitės romanas (2004). Tik kūryboje vaikams rašytoja į pasaulį žvelgia nesuvaidintos nuostabos kupinu žvilgsniu. Vaikui atsiveriančio pasaulio rūstumą autorė sušvelnina fantazijos polėkiu, įtaigiai kuria lūkesčių, svajonių atmosferą. „Rojaus obuoliukų“ našlys veterinaras, gyvenantis su aštuonmete Elze (juodu apsistoja sodyboje, kur yra rojaus obelis), - švelni, tik žodžiais įsikūnijusi nebūto, bet trokštamo vizija. „Mergaitės romano“ Elzę ištinka baisiausia trauma, kai miršta tėvas, bet romano finale iš nebūties atsklidęs tėvo balsas priverčia ją gyventi.

1966-1996 m. prozininkė išleido šešias labai plonas novelių knygas: Grūdų miestelis (1966), Baltos dėmės (1969), Obelų sunki našta (1975), Vasaros paveikslėlis (1981), Tėvo vardas (1987), Užpustytas traukinys (1996), kurių visi 145 trumpi kūriniai sudėti į rinktinę Papartynų saulė (2002).

Bitės Vilimaitės bibliografija

Įvertinimai ir palikimas

Nuo 1975 m. iki 2003 m. Vilimaitė gavo penkis svarbius apdovanojimus už literatūrinę veiklą bei nuopelnus šioje srityje. Už ją rašytojai suteikta Nacionalinė kultūros ir meno premija (2003). Bitė yra gavusi prestižinių premijų - Nacionalinę kultūros ir meno (2003), Žemaitės, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto už kūrybiškiausią metų knygą, Antano Vaičiulaičio už geriausią „Metuose“ paskelbtą novelę. Jos kūryba buvo ne kartą įvertinta - 1975 m. ji buvo apdovanota Žemaitės premija, 1997 m. - G. Petkevičaitės-Bitės premija, o 2003 m. - Nacionaline kultūros ir meno premija.

Knyga-įvykis buvo Bitės novelės „Užpustytas traukinys“ (1996), beveik nepralenkta mažosios prozos knyga po Nepriklausomybės atgavimo, simptomiškai užčiuopusi naujas agresyvėjančio pasaulio būsenas, pasirodžiusi bent dešimtmečiu anksčiau už visuomenėje vėliau aktyviai svarstytas pedofilijos, kriminalų, beglobių vaikų temas. Bitė jas išpranašavo. Taip prognozuoti ateitį - retas, kone stebuklingas literatūros gebėjimas, duotas tik talentingiesiems. Vilimaitės socialinė atida ne pirštu parodoma, o „įpakuota“ maksimaliai glausto pasakojimo karkase, simboliniuose įvaizdžiuose. Rašytoja seismografiškai tiksliai jaučia kintančią visuomenės atmosferą, iš kurios vis labiau traukiasi elementariausias žmogiškumas, kyla individo neišlikimo grėsmė. Apleisti mažamečiai žūsta sukėlę gaisrą („Duona ir cigaretės“), radioaktyvioje zonoje išpampęs monstras uodas praryja vaiko tėvus („Stebuklų nebūna“). Tai užuominos ir ženklai, kad visas pasaulis nesaugus, apimtas destrukcijos.

„Užpustyto traukinio“ novelės yra savotiška šoko terapija. Prasminis centras - visiškai neapsaugoti vaikai ir senukai. Vaikus atstumia egoistai tėvai, atakuoja iškrypėliai ir banditai, jų polėkius, kūrybiškumą naikina mokykla. Kriminalinės kronikos elementai, hiperbolės dėliojami šalia banaliausių buities mažmožių. Kaip ir absurdo pjesėje, nuplėšiamas mirties šventumas: mirusi senutė guli šalia cemento skiedinio, į prezidentą žvelgia susprogdintos mergytės akys - viena nuo žolės, kita nuo medžio viršūnės („Paukščių miestas“). Nemylimo vienišo berniuko mirtis perteikta santūriais, pranašiškais trumputės novelės „Šaltoji ugnis“ žodžiais: „Jį surado gulintį ta poza, kuria užmiega amžinu miegu visi bedaliai; taip susirietęs, kad kūnas kuo ilgiau išsaugotų šilumą. Jam ant skruostų buvo prišalę ledinės ašaros. Padarius skrodimą skrandyje rasta tik laukinių obuoliukų. Visi stebėjosi - kuo jis buvo gyvas visas tas dienas? Jo nueita didžiulis vargingas kelias į mirtį, kaip į išsigelbėjimą“.

Asmenybė ir pomirtiniai atradimai

Iš jos laikysenos nelabai galėjai suprasti, kiek tie oficialūs pripažinimai jai rūpėjo. Buvo ne viešumos žmogus, nedalyvavo sambūriuose, nepalaikė ryšių su rašytojų bendruomene, įžvelgdama čia snobizmo ir susireikšminimo (novelė „Pieno klubas“ - piktokas rašančiųjų brolijos šaržas). Drąsiai sakomi negailestingi verdiktai išretino aplink ją žmonių. Kurso draugai ją vadino „širše“ (iš komjaunimo ir universiteto buvo išmesta už to meto nemotyvuotus nusižengimus). Kaip liudija jos bendraamžiai, toks išorinis atšiaurumas buvo tik savigynos forma. Bet jei Bitė „prisileisdavo“ arčiau, su ja buvo malonu bendrauti, galėjai be paliovos stebėtis jos nestandartinėmis reakcijomis į bet ką. Iš tiesų ji buvo dėmesinga, labai smalsi, atidi mažmožiams ir drauge - labai kritiška. Kartais atrodydavo, kad net nederamai smalsi - bet taip čiulpė gyvenimo medžiagą savo kūrybai. Nenuostabu, kad Bitės buvo vengiama ar prisibijoma. Bitė mėgo ir vertino santykių ir daiktų aristokratizmą, kokybę, bet jos aplinkoje to stigo. Autobiografinių patirčių herojė mergaitė Elzė staliuką marmuriniu paviršiumi godoja kaip šeimos narį. Bitė žavėjosi gražiais daiktais, plačiais mostais.

Rašytoja B. Vilimaitės fondas MLLM labai mažas. Ji gyveno labai uždarą gyvenimą, mažai su kuo bendravo. Šiek tiek artimesnė bičiulystė siejo Bitę Vilimaitę ir vaikų rašytoją Daivą Skuolytę. Daiva Maironio lietuvių literatūros muziejui perdavė pluoštą laiškų. Tai Bitės laiškai Daivai. B. Vilimaitė rašo apie viską. Laiškuose visada rašo apie knygas. Laiškuose rašo apie savo dvasinę būklę. Apgailestauja, kad jos laukia geriausiu atveju vienatvė arba blogiausiu - vienatvė dviese. Ji teigia, kad viskas praeina, tik ne meilė. Laiškuose rašytoja svarsto, kodėl kyla juodžiausia neapykanta žmogui, kuris buvo savas, kurį mylėjai? Iš laiškų matyti, kad Bitė rūpinasi surasti draugei reikalingą knygą ar žodyną. Apie savo darbą ir kūrybą beveik nerašo, tik labai trumpai. Viename iš laiškų Bitė rašo, kad ji dirba žurnale akliesiems „Mūsų žodis“. B. Vilimaitė rašo, kad džiaugiasi čiulbančiais paukščiais, žibutėmis. Sūnus Ignas visur primerkė žibučių, kurių pats pririnko. Rašytoja džiaugiasi mažais dalykais. Klausia, kada galėsime pagyventi taip, kad nereikėtų skubėti, bijoti, taupyti?

Garsusis posakis “rankraščiai nedega” itin tinka šiam unikaliam atvejui - mūsų garsiosios prozininkės Bitės Vilimaitės nežinomi, neskelbti rankraščiai surasti jau po jos mirties, ir ne tik surasti - bet ir rūpestingai sudėlioti į knygą ir Lazdijų rajono savivaldybės bibliotekos išleisti (sudarytoja - Lionė Lapinskienė. Panevėžys : Komunikacijos centras “Kalba. Knyga. Kūryba, 2021). Juk būtent Darius Vilimas po tetos mirties jos namuose Avižieniuose, Lazdijų rajone, surado tuos niekam nežinomus rankraščius, rūpinosi jų išleidimu. Visų pirma, tai neįprastas rašytojai žanras - dramaturgija bei stambioji proza - romanas. „Rudens veidas“ ir „Juodos dienos“ - vienaveiksmės pjesės, kuriose rašytoja atsiskleidžia kaip dialogų bei išmoningai pinamos intrigos bei dramatinės kolizijos meistrė. Tačiau romanas „Pelkių drugiai“ nustebina ne tik neįprasta B. Vilimaitei stilistika, ne tik vaizduojamų įvykių tragizmu ir skirtingų charakterių gausa. Romanas pasakoja apie pokario miestelį, apie Laisvės kovotojus - partizanus, jų persekiotojus stribus - istrebitelius ir rusus okupantus, žiaurybes ir neapykantą, tų paprastų valsčionių jausmus, viltis, pergyvenimus ir patiriamas kančias bei netektis. Vienas dalykas primena Bitę Vilimaitę - tai romano suskirstymas į atskiras, savarankiškas noveles-skyrius, kuriuose veikia jau mums pažįstami veikėjai, tačiau vis skirtingose aplinkybėse. Darius Vilimas viliasi, kad pavyks surasti ir romano tęsinį (rankraštis nutrūksta keturioliktame skyriuje).

tags: #bite #vilimaite #daug #vaiku

• Apie Vytautą Skruibį
• viskas apie LPL nėštumo metu
• Paslaugos, kurias teikia vaiko reklamos agentūra
• Kaip apskaičiuojama motinystės išmoka Lietuvoje
• nurodymai susijusiems nedarbingumo atvejams