Bilas Geitsas ir kitų IT gigantų požiūris į vaikų technologijų naudojimą
Informacinių technologijų lopšio - Silicio Slėnio Kalifornijoje, JAV - mohikanai saugojo savo vaikus nuo technologijų: „Microsoft” įkūrėjas Bilas Geitsas (Bill Gates) savo vaikams iki 14 metų draudė naudotis išmaniaisiais telefonais, o „Apple” į technologijų viršūnes iškėlęs Styvas Džobsas (Steve Jobs) ribojo vaikų laiką prie planšetinių kompiuterių ekranų. Šis paradoks kelia klausimą: nejaugi didieji protai žinojo apie galimą priklausomybę technikai ir saugojo nuo to atžalas?
Mokslininkai teigia, kad taip ir turėtų būti: jie pripažįsta, jog technologijas būtina naudoti švietime, tačiau su jomis praleidžiant pernelyg daug laiko, prietaisai gali sukelti žalingą efektą, o vaikai bus tiesiog „bukesni“. Neseniai paskelbtos knygos „Ekranų išmokyti: kaip technologijos bukina mūsų vaikus“ bendraautoriai Joe Clementas ir Matt Milesas atskleidžia, jog išmanieji prietaisai gali būti glaudžiai susiję su tokiais vaikų sveikatos sutrikimais kaip depresija. Jie leidinyje ir atskleidė faktą apie tai, kad S. Jobs’as ir B. Gates’as drausdavo savo vaikams naudotis šiais prietaisais.
Pavyzdžiui, B. Geitso dukra leidimą naudotis išmaniuoju telefonu gavo tik sulaukusi 14 metų, kai šiandien šiais prietaisais naudojasi kone kiekvienas 10-metis. Na, o S. Jobsas viename interviu leidiniui „New York Times“ pripažino, jog jo vaikams draudžiama naudotis planšetiniu kompiuteriu „iPad“. „Ką šie technologijų kompanijų vadovai žino apie savo kūrinius, ko nežino jų pirkėjai?“, - retoriškai klausia autoriai. Ir tuoj pat atsako - jie žino apie priklausomybę, kurią sukelia tokie prietaisai kaip kompiuteris, išmanusis telefonas ar vadinamoji „planšetė“. Knygos autoriai primena, kad technologijų revoliuciją sukėlę milijardieriai nėra vieninteliai, pasižymėję tokia elgsena: tą patį daro ir geriausius pasaulio protus sutraukusio Silicio slėnio darbuotojai.
„Technologijų išradėjai, iš to susikrovę didžiulius turtus ir toliau juos kurdami, atrodo, supranta išmaniųjų telefonų, planšetinių kompiuterių ir kompiuterių keliamą priklausomybę, tačiau tiekia juos plačiajai visuomenei, o savo vaikams - draudžia. Šiuolaikinėje mokykloje vaikų reikalaujama naudoti elektroninius prietaisus, tokius kaip planšetiniai kompiuteriai. O šių turtuolių vaikai tikriausiai vieninteliai, kurie tokiam reikalavimui nepaklustų“, - sako knygos autoriai. Vis dėlto, B. Geitas trumpai atsakė į klausimą, ar jo vaikai turi pagrindinio konkurento „Apple“ produkcijos - „iPad“, „iPhone“ ir „iPod“, teigdamas: „Jie naudoja „Windows“ įrenginius. Jie turi muzikinį grotuvą „Zune“, kuris yra puikus mobilus „Windows“ grotuvas.“ Tai rodo, kad technika nėra visiškai atmetama, tačiau kontroliuojama ir nukreipiama į tam tikrus, galbūt mažiau priklausomybę keliančius ar kūrybiškesnius įrenginius.
Silicio Slėnio ir Lietuvos specialistų požiūris
Ši tendencija pastebima ne tik tarp Silicio Slėnio gigantų. San Francisko gyventojai, nors dauguma dirba technologijų srityje, noriai leidžia vaikus į žaliąsias, gamtos ar Valdorfo mokyklas, kuriose informacinės technologijos ribojamos arba pradedamos naudoti tik nuo tam tikro amžiaus. Kyla klausimas: kodėl taip yra ir kodėl kai kurie Lietuvoje dirbantys IT specialistai riboja vaikų laiką prie kompiuterių ir telefonų?
IT produktų verslo vystymo vadovu dirbantis Artūras Petkauskas savo dukras, trečiokę ir septintokę, nuo pirmos klasės leidžia į Vilniaus Valdorfo Žaliąją mokyklą. Tokį pasirinkimą lėmė Valdorfo mokyklų filosofija. „Žmona domėjosi, kokių ugdymo įstaigų yra Vilniuje. Valdorfo mokyklų filosofija mums pasirodė priimtina, nes rūpinamasi žmogaus kaip asmenybės vystymusi ir tai daroma per patirtis, būnant ryšyje su gamta ir ribojant naudojimąsi technologijomis”, − apie pasirinkimą vaikus leisti į Žaliąją mokyklą pasakoja Artūras. Dėl panašių motyvų savo sūnų ir dukrą į Žaliąją mokyklą leidžia ir Laima Steponavičienė, dirbanti IT srityje verslo analitike.
„Pati mokiausi mokykloje, kurios pagrindinis tikslas buvo paruošti mus egzaminams. Dauguma mokyklų ir dabar orientuojasi į tai − skaičius, balus, procentus, standartus. O aš norėjau, kad mano vaikai eitų į mokyklą, kuri juos paruoštų gyvenimui. Išmokytų savarankiškumo ir atsakomybės. Išmokytų kurti ir palaikyti ryšį su žmonėmis. Susipykus − susitaikyti, užgavus − atsiprašyti. Norėjau, kad vaikai augtų mokomi stiprias vertybes turinčių žmonių, per patirtis ir praktinius pavyzdžius”, − pasakoja Laima.
Žaliosios mokyklos mokytojas Egidijus Kabošis priduria, kad daug laiko prie ekranų praleidžiantys vaikai pamokų metu sunkiau koncentruoja dėmesį, jiems trūksta gyvo bendravimo įgūdžių, neretai sunkiai susikaupia. „Mūsų mokykla laikosi požiūrio, kad vystantis vaiko protui svarbiausia patyrimas, ryšys, kurį mes kuriame bendraudami ir mokydamiesi gyvai, o ne stverdami kiekviename žingsnyje kompiuterį ar telefoną”, − pasakoja aštuntokus mokantis Egidijus. Be to, A. Petkauskas pastebi, kad Valdorfo mokyklų vaikai, susitikus su draugais, gyvai bendrauti laiko svarbiau nei pasinerti į kompiuterinius žaidimus, taip ugdydami daugiau socialinio bendravimo žinių.
Technologijų įtaka ir tėvų vaidmuo
Technologijos kasdien kone kiekvieną iš mūsų įgalina: galime atlikti įvairias operacijas internetu, realiu laiku matytis ir kalbėtis su žmonėmis iš kito pasaulio krašto, surasti bet kokios informacijos, visur ir visada turėti, ką veikti. Tačiau ši „prabanga” gerina mūsų gebėjimą greitai orientuotis skaitmeniniame pasaulyje, bet prastina socialinius įgūdžius, be to, veikia mūsų psichologinę būseną, galimybę ilgam sutelkti dėmesį, užbaigti darbą iki galo.
“Stengiamės apsaugoti besivystantį vaiko protą nuo lengvai prieinamos, bet nenaudingos informacijos pertekliaus. Vaikai dar nesugeba atsirinkti, kas svarbu, būtina, o kas ne, todėl mes galime jiems padėti”, − pasakoja Artūras Petkauskas. Jis priduria, kad jei vaikas neturi ką veikti, tai nėra blogai, nebūtina jo užimti į rankas įbrukant telefoną ar įjungiant filmuką. „Maniškės, būna, vaikšto po kiemą valandą, kartais dvi, ir vis tiek susigalvoja ką veikti. Žinoma, jos, kaip ir visi vaikai, nori susirašinėti su draugais, naršyti internete ir jei mes visada leistume tai daryti, tai ir rastume vaikus panarinusius galvas į šviečiančius ekranus”, − patirtimi dalinasi Artūras.
Nemažai tėvų telefoną ar planšetę vaikui duoda tada, kai neturi laiko su juo užsiimti. A. Petkauskas sutinka - tam, kad vaikai nenorėtų imti telefono į rankas, reikia skirti jiems dėmesio. „Nors kartais atrodo, kad būtų daug paprasčiau vaikams įjungti filmuką, o patiems po ilgos darbo dienos veikti ką nors kito, tačiau su žmona stengiamės inicijuoti stalo žaidimus, bendrą veiklą. Nebūtinai kiekvieną dieną, tačiau visi kartu susiburiame pabendrauti ir bendrai ką nors patirti, o ne spoksoti į ekranus”, − priduria IT sektoriuje dirbantis Artūras.
Instituto psichologai pastebi, kad vaikai, kurie mokymosi procese naudojasi telefonais, sunkiau sutelkia dėmesį, nori greito rezultato. Kai kurie tėvai namuose turi televizorių, bet neturi televizijos, leidžia naudotis telefonais, bet riboja jų laiką ir programėlių pasiekiamumą. Jie supranta, kad per didelis technologijų naudojimas ne tik neugdo gyvo bendravimo įgūdžių, bet ateityje gali sukelti rimtas sveikatos problemas.
Vaikai greitai perpranta technologijas
Tėvai, ribojantys savo vaikų naudojimąsi technologijomis, pastebi, kad vaikai vis tiek jas greitai perpranta ir neverta jaudintis dėl to, kad vėliau kažko nemokės ar jiems bus sunkiau. „Iki karantino visiškai su kompiuteriu nemokėjusi elgtis ketvirtokė dukra dvi savaites pasimokiusi nuotoliniu būdu jau savarankiškai jungėsi į skambučius, fotografavo savo darbus, kėlė juos iš telefono į kompiuterį, karpė, tvarkė ir siuntė mokytojams”, − pasakojo Laima. Pasak jos, dabartinių technologijų valdymas yra intuityvus ir jas perprasti tokiame amžiuje paprasta. Tai rodo, kad svarbiausia yra ne visiškas technologijų atsisakymas, o sąmoningas ir apgalvotas jų integravimas į vaikų gyvenimą, atsižvelgiant į amžių ir vystymosi poreikius.
tags: #bilas #geitsas #vaikams #naudotis #technologijomis
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
