Bendravimas su vaiko tėvais mokykloje
Bendradarbiavimas šeimoje yra itin reikalingas, siekiant užtikrinti esminius šeimos poreikius.
Jis padeda pasidalinti bendra atsakomybe, džiaugsmu, rūpesčiais, išspręsti iškilusius iššūkius.
Tai taip pat sustiprina ryšį tarp visų šeimos sistemos dalių: vaiko, mamos ir tėčio.
Bendradarbiavimas tėvystėje - tai tėvų tarpusavio bendravimas, padedantis išspręsti iškilusius sunkumus vaiko kasdieniame gyvenime, atliepti reikšmingus vaiko poreikius (jaustis saugiam, mylimam, priimtam, realizuoti savo augančią asmenybę).
Tėvams nėra lengva bendradarbiauti vienas su kitu auginant vaiką pilnoje šeimoje.
Dažnai tėvai būna ne vienodai įsitraukę į dalyvavimą vaiko gyvenime, pasiskirstę ne vienodai tiesioginėmis atsakomybėmis susijusiomis su vaiku (kas vaiką prižiūrės, praleis daugiau laiko, ruoš kartu namų darbus ir kt.).
Atsakomybių pasiskirstymas, įsitraukimas bei bendradarbiavimas yra dar didesnis iššūkis ir ką tik išsiskyrusiems partneriams, kuriems pasikeičia jų tarpusavio vaidmuo vienas kito gyvenime, bet tuo pat metu išlieka bendra atsakomybė ir toliau rūpintis vaiku.
Išsiskyrę tėvai dažnai turi įveikti daug stiprių jausmų, kad išmoktų vienas į kitą žiūrėti tik kaip į savo mylimo vaiko mamą ar tėtį ir pasidalinti tik rūpesčiais susijusiais su vaiku.
Bendradarbiavimo svarba vaiko vystymuisi
Pirmiausia - vaikas turi augti sveikoje, saugioje ir stabilioje aplinkoje.
Bendrų susitarimų laikymasis, vieningi reikalavimai, nuosekli rutina padeda vaikui jaustis saugiai ir žinoti, ko tikėtis kasdien.
Tai vaikui suteikia pastovumo ir prognozuojamumo pojūtį.
Antra, stebėdami tėvų tarpusavio komunikaciją vaikai mokosi bendravimo įgūdžių.
Kai tėvai bendradarbiauja ir gerbia vienas kitą, vaikai mokosi aiškiai reikšti savo jausmus ir aktyviai klausytis.
Stebėdami pagarbiai bendraujančius ir kartu dirbančius tėvus, vaikai įgija įgūdžių kaip spręsti tarpasmenines problemas, atsižvelgti į kitų poreikius.
Vaikai mokosi išgirsti draugą, įsiklausyti į jo žodžius, suprasti jo poziciją, atjausti, ieškoti bendro abiems naudingo sprendimo.
Tėvų bendradarbiavimas moko vaikus lankstumo santykiuose, empatijos.
Stebėti tėvų tarpusavio bendravimo modeliai padeda vaikams geriau pažinti bendraamžius ir užmegzti artimesnes draugystes.
Išsiskyrusiose šeimose tėvų tarpusavio komunikacijos gali būti mažiau, bet ir šiuo atveju labai svarbu, kad esama komunikacija būtų vieninga bei pagarbi buvusiam partneriui.
Ir trečia, bet ne ką mažiau svarbu, tėvų tarpusavio bendradarbiavimas padeda vaikui suvokti ir priimti ribas.
Vienodos nustatytos taisyklės, reikalavimai bei pareigos padeda vaikui sumažinti vidinę sumaištį, suteikia saugumo ir gali paskatinti tinkamesnį elgesį.
Vaikas rečiau išbandys taisyklę, jei žinos, kad abu tėvai vienodai yra susitarę dėl konkrečių taisyklių ir jų nesilaikymo pasekmių (pvz. nesvarbu ar paklaus mamos ar tėčio, naudojimosi kompiuteriu laikas bus tas pats, miegoti turės nueiti tuo pačiu metu, abu tėvai vienodai sureaguos apie gautą neigiamą pažymį mokykloje ir kt.).
Bendradarbiavimas suteikia aiškumo ir saugumo tėvystėje.
Tėvai labiau pasitiki savo jėgomis bei žino kaip vieną ar kitą auklėjimo situaciją sprendžia esamas ar buvęs partneris, kas veikia vienu atveju, ir kas visiškai neveikia kitu.
Kitas svarbus dalykas - bendradarbiavimas padeda tėvams planuoti ir organizuoti savo laiką, rasti daugiau laiko sau.
Lygiavertis įsitraukimas į vaiko auklėjimą padeda pasidalinti bendra atsakomybe bei rasti laiko patenkinti savo poreikius.
Nors dalintis kasdieniais iššūkiais tėvystėje nėra paprasta, tai labai svarbu - ir vaiko, ir tėvų emocinei gerovei.
Susitarimai, dalinimasis ir aiškumas dėl kiekvieno veiksmų mažina ir tėvų, ir vaikų kasdienį stresą.
Tėvų ir mokytojų bendradarbiavimo svarba
Tėvų ir mokytojų bendradarbiavimas - tai svarbus elementas, padedantis užtikrinti vaikų edukacinį ir emocinį augimą.
Šis bendradarbiavimas yra abipusis, nes tiek tėvai, tiek mokytojai atlieka esminį vaidmenį vaikų gyvenime ir jų ugdymo procese.
Kai šios dvi suinteresuotos pusės dirba kartu, vaikai turi daugiau galimybių pasiekti aukštų akademinių ir asmeninių pasiekimų.
Efektyvus bendradarbiavimas stiprina ryšį su vaiku, pagerina jo motyvaciją ir pasitikėjimą savimi, o taip pat prisideda prie sklandaus ugdymo proceso.
Ką reikia žinoti apie efektyvų tėvų ir mokytojų bendradarbiavimą?
Bendri tikslai - pagrindas sėkmingam bendradarbiavimui
Sėkmingas bendradarbiavimas tarp tėvų ir mokytojų prasideda nuo bendrų tikslų nustatymo.
Tėvai ir mokytojai turi dirbti kartu, kad sukurtų veiksmų planą, kuris atitiktų vaiko individualius poreikius ir gebėjimus.
Tai apima tiek akademinių tikslų, tiek socialinių ir emocinių tikslų nustatymą.
Pavyzdžiui, jei vaikas susiduria su tam tikromis mokymosi problemomis, svarbu, kad tiek mokytojas, tiek tėvai sutartų, kaip šias problemas spręsti ir kokie veiksmai bus atliekami tiek namuose, tiek mokykloje.
Atviras ir nuolatinis bendravimas
Efektyvus bendradarbiavimas reikalauja nuolatinio ir atviro bendravimo.
Tėvai ir mokytojai turi reguliariai keistis informacija apie vaiko pasiekimus, elgesį ir bendrą savijautą.
Tai gali būti daroma per tėvų susirinkimus, elektroninius laiškus, telefono pokalbius arba specialias susitikimų formas.
Svarbu, kad bendravimas būtų abipusis - ne tik mokytojas turi informuoti tėvus apie vaiko pažangą, bet ir tėvai turi dalytis svarbia informacija apie vaiko gyvenimą namuose, ypač jei vaikas patiria stresą ar kitų sunkumų, galinčių turėti įtakos jo mokymosi procesui.
Empatija ir pasitikėjimas
Tėvų ir mokytojų bendradarbiavimas grindžiamas abipusiu pasitikėjimu ir empatija.
Tėvai turi pasitikėti mokytojų kompetencija ir žiniomis, o mokytojai - tėvų noru ir gebėjimu remti vaiką tiek mokykloje, tiek namuose.
Kai tėvai ir mokytojai rodo empatiją vieni kitiems, tai kuria palankią aplinką vaiko vystymuisi.
Pasitikėjimas ir empatija taip pat svarbūs tuo, kad padeda išspręsti įvairius nesusipratimus ir problemas.
Pavyzdžiui, jei vaikas pradeda turėti mokymosi sunkumų, pasitikėjimas leidžia tėvams ir mokytojams kartu ieškoti sprendimų, o ne kaltinti vienas kitą.
Konsistencija ir bendri metodai
Svarbu, kad tiek mokykla, tiek namai naudotų nuoseklius metodus, dirbdami su vaiku.
Jei tėvai ir mokytojai pritaria tam pačiam požiūriui, naudojasi panašiais metodais ir taisyklėmis, vaikas jaučia aiškumą ir žino, ko tikėtis.
Tai ypač svarbu, kai vaikas susiduria su elgesio sunkumais ar mokymosi problemomis.
Pavyzdžiui, jei vaikas turi sunkumų susikaupti per pamokas, mokytojas gali rekomenduoti tam tikrus metodus, o tėvai gali juos taikyti ir namuose.
Toks nuoseklus požiūris užtikrina, kad vaikas gauna nuolatinę paramą ir žino, kokie lūkesčiai yra tiek mokykloje, tiek namuose.
Palaikymas ir pozityvus grįžtamasis ryšys
Tėvų ir mokytojų bendradarbiavimas taip pat apima nuolatinį vaikų skatinimą ir pozityvų grįžtamąjį ryšį.
Tėvai ir mokytojai turi dirbti kartu, kad būtų stiprinamas vaiko pasitikėjimas savimi ir motyvacija mokytis.
Tai reiškia, kad ne tik dėmesys turi būti skiriamas sunkumams, bet ir vaiko pasiekimams bei pažangai.
Tėvų vaidmuo ir įtraukimas į mokyklos gyvenimą
Tėvų įsitraukimas į mokyklos gyvenimą taip pat padeda užtikrinti efektyvų bendradarbiavimą.
Tai gali būti tiek aktyvus dalyvavimas mokyklos renginiuose, tiek pagalba organizuojant įvairias veiklas.
Ankstyvosios kalbinės aplinkos svarba
Ar žinojote, kad dalis vaikų iki ketvirtojo gimtadienio išgirsta net 30 milijonų žodžių mažiau nei jų bendraamžiai?
Tėvų kalbėjimas su savo atžalomis yra bene vertingiausias jų pasaulio išteklius.
Nesvarbu, kokia tai būtų kalba, kultūra, kokie joje žodyno niuansai ar socioekonominė padėtis, būtent kalba padeda vystytis smegenims ir pasiekti optimalų potencialą.
Ir atvirkščiai - kalbėjimo trūkumas tam yra kliūtis.
Tyrimai rodo, kad vaikai, kurie gimė girdėdami, tačiau augo mažakalbėje aplinkoje, beveik nesiskiria nuo tų, kurie gimė negirdintys ir nepatyrė turtingos gestų kalbos aplinkos.
Be išorinio įsikišimo ir vieni, ir kiti gali jausti rimtų, visą gyvenimą trunkančių tylos padarinių.
Mokslininkai B. Hart ir T. Risley’is atliko tyrimą, kuriame dalyvauti buvo atrinkti vaikai nuo maždaug devynių mėnesių iki trejų metų amžiaus iš keturiasdešimt dviejų šeimų.
Rezultatai parodė, kad per vieną valandą aukščiausios SEP (socioekonominės padėties) vaikai vidutiniškai girdėdavo 2000 žodžių, o vaikai iš socialiai remtinų šeimų - apie 600.
Tėvų atsako vaikams skirtumai buvo ne mažiau stulbinantys.
Aukščiausios SEP tėvai savo vaikams atsakydavo apie 250 kartų per valandą, o žemiausios SEP tėvai per tą patį laikotarpį savo atžaloms atsakydavo mažiau nei 50 kartų.
Visgi koks buvo reikšmingiausias ir daugiausiai nerimo keliantis skirtumas?
Žodinis pritarimas.
Aukščiausios SEP vaikai per valandą girdėdavo apie keturiasdešimt žodinio pritarimo pasakymų.
Šie duomenys leido atsakyti į svarbiausią klausimą: ar vaiko pamatinis gebėjimas išmokti yra susijęs su kalba, girdima per pirmuosius gyvenimo metus?
Tikrai taip.
Priešingai dominuojančiam supratimui, nei socioekonominė padėtis, nei rasė, nei lytis, nei gimimo eiliškumas nebuvo svarbiausi vaiko gebėjimo mokytis komponentai.
Net pačių grupių viduje, nesvarbu, išsilavinusių ar socialiai remtinų, buvo kalbos vartojimo skirtumų.
Pagrindinis veiksnys, nulemiantis tolesnę vaiko mokymosi perspektyvą, buvo ankstyvoji kalbinė aplinka, t. y. kiek ir kaip tėvas kalbasi su vaiku.
Vaikų iš šeimų, kuriose tėvai daug kalbėdavo, pasiekimai buvo geresni, neatsižvelgiant į tos šeimos išsilavinimo lygį ar ekonominę padėtį.
Pagrindinis žmogaus smegenų parengimas - bet kokio galvojimo ir mokymosi pagrindas - didžiąja dalimi įvyksta per pirmus trejus gyvenimo metus.
Kruopščių mokslininkų dėka dabar jau žinoma, kad optimalus smegenų vystymasis priklauso nuo kalbos.
Jų vystymąsi lemia tokie veiksniai, kaip girdimi žodžiai, jų skaičius ir kaip jie pasakomi.
Kurių negalima neįvertinti, kadangi vaikystė nebepasikartos.
Dar svarbesni buvo kalbėjimo įtakos intelekto koeficientui sulaukus trejų metų amžiaus įrodymai.
„Išskyrus kelias išimtis, kuo daugiau tėvai kalbėdavo su savo vaikais, tuo greičiau plėtėsi vaikų žodynas ir tuo didesni buvo vaikų intelekto koeficiento testo balai sulaukus trejų metų ir vėliau.“
Tačiau žodžių kiekis buvo tik vienas iš lygties dėmenų.
Vaiko girdimų žodžių skaičius buvo svarbus, tačiau buvo pastebėta, kad paliepimai ir draudimai slopina vaiko gebėjimą įgyti kalbos įgūdžius.
„Pastebėjome stiprų slopinantį poveikį raidai, kai vaiko bendravimas su vienu iš tėvų prasidėdavo tėvo inicijuojamu paliepimu: „nedaryk taip“, „liaukis“, „baik“.
Taip pat pastebėta kitų dviejų veiksnių įtaka intelekto koeficientui ir mokantis kalbos.
Pirmasis - vaiko girdimo žodyno įvairovė.
Kitas įtakos turintis veiksnys buvo šeimos kalbėjimo įpročiai.
B. Hart ir T. Risley’is pastebėjo, kad tėvų, kurie kalbėdavo mažiau, vaikai taip pat kalbėdavo mažiau.
Taigi didžiausios įtakos kalbai, pasiekimams mokykloje ir intelekto koeficientui turi ne socioekonominiai veiksniai, o ankstyvoji kalbinės patirtis.
Nors pastaroji, be abejonės, susijusi su vaiko artimiausia aplinka, kurioje jis auga, tačiau atlikti tyrimai įrodo, kad ji nėra lemiantis veiksnys.
Todėl jeigu norime pakloti stipresnį pamatą vaiko ateities pasiekimams mokykloje, užuot leidę jiems „trumpai“ pažaisti su savo mobiliaisiais telefonais ar kompiuteriais, turėtume kasdien skirti daugiau laiko tarpusavio bendravimui.
tags: #bendravimas #su #vaiku #tevais #mokykloje
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
