Efektyvus bendravimas su vaiku: patarimai tėvams ir specialistams

Vienas iš opiausių tėvams iškylančių klausimų - kaip susikalbėti su savo vaiku? Nors atrodo, kad visada kalbame naudodami tą pačią kalbą, ilgainiui tai vis tiek nepadeda išvengti nesusikalbėjimų. Svarbu ne tik tai, kas sakoma, tačiau ir kaip tai yra pasakoma. Bendravimo įgūdžiai itin daro įtaką vaiko atvirumui, adaptacijai ir tėvų ar specialistų patarimų priėmimui. Išsiugdžius šiuos įgūdžius, galima tikėtis gero kontakto su vaiku.

Bendravimo su vaiku svarba ir ypatumai

Tiek verbalinis, tiek neverbalinis bendravimas su vaikais yra unikalus ir skiriasi nuo bendravimo su suaugusiais savo struktūra, formatu bei kontekstu. To gali būti ir turi būti išmokta.

Bendravimas su vaikais iki 3 metų

Pradėkime nuo to, kad maždaug iki 3 metų amžiaus vaikai labai daug dėmesio skiria savo artimiausiems žmonėms: juos nuolat stebi, klausinėja, nori kartu žaisti. Šiuo laikotarpiu vaikai stebėdami savo artimuosius mokosi ir stengiasi atskirti, kas yra gerai ir kas yra blogai. Pavyzdžiui, jeigu vaikas dažnai atsiduria tokiose situacijose, kuriose vyrauja smurtas, tikėtina, kad ir vaikas bus linkęs elgtis agresyviai. Šio amžiaus vaikai jau geba atskirti emocijas iš veido išraiškų ir pastebi, kad emocijos gali kisti priklausomai nuo situacijos, tačiau jiems vis dar sunku suprasti emocijų priežastis ar pačių emocijų pokyčių procesą. Todėl labai svarbu, kad suaugusiųjų elgesys būtų tinkamas, pasikartojantis ir adekvatus, moralės supratimui ir elgesio formavimuisi susidaryti.

Siekiant sukomunikuoti su šio amžiaus vaiku, pirmiausia reikėtų pasistengti vaiką nuraminti, veido išraiškomis ir kūno judesiais parodyti, kad esate atviras, priimantis ir tuomet užduoti atvirus klausimus, siekiant išsiaiškinti, kaip vaikas supranta situaciją. Surinkus šią informaciją, pokalbį galima pakreipti norima linkme, siekiant pakeisti vaiko supratimą, o tuomet ir elgesį. Vis dėlto, ne visuomet pavyksta pasiekti vaiko širdį, ypač tuomet, kai vaikas išgyvena savo amžiaus krizę. Šiam laikotarpiui būdingas priešgyniavimas, neigimas bei pasipriešinimas elgesiui. Minėtina, kad šis periodas sunkiausias tam asmeniui, prie kurio vaikas jaučiasi labiausiai prisirišęs.

Tiesioginė kritika gali tik dar labiau apsunkinti bendravimą, todėl siekiant padėti vaikui suprasti ar siekiant pakeisti jo elgesį, siūloma į pagalbą pasitelkti pasakas. Naudingiausia tuomet, kai pasakos pagrindinis veikėjas yra tokios pat lyties, turi panašiai skambantį vardą ir labai panašią problemą, su kuria susidūrė vaikas. Tokiomis sąlygomis vaikui nesunku identifikuotis su pasakos veikėju ir jo patiriamais sunkumais. Kita alternatyva - tai žaidimas. Norint koreguoti netinkamą vaiko elgesį, siūloma tai daryti veiklą paverčiant žaidimu. Visuomet smagiau atlikti darbą tuomet, kai jis nėra suvokiamas kaip prievolė. Lygiai taip pat nori gyventi ir vaikai. Tad siekiant, kad vaikas po valgio suplautų lėkštes, vertėtų pagalvoti, kaip tokią užduotį būtų galima paversti žaidimu.

Nepriklausomai nuo vaiko amžiaus, vienos dažniausių situacijų, su kuriomis susiduria tėvai ir vaikai - tai žodžiai „ne” ir „negalima”. Tomis sunkiomis akimirkomis labai svarbu prisiminti derybas. Rekomenduojama vienam „negalima” skirti tris „galima”. Pavyzdžiui: „Dabar negalima žaisti kompiuteriu, tačiau galima pažiūrėti filmuką per televizorių, žaisti su lego, ar net piešti spalvotais dažais naudojant tik pirštus”. Tokiu atveju vaikas jaus, kad turi pasirinkimą. Taip pat labai svarbu, kad būtų paaiškinama, kodėl kažkas yra neleidžiama, tam, kad vaikas išmoktų įvertinti priežasčių-pasekmių mechanizmą. Bene svarbiausias aspektas, kurį būtina paminėti, yra tai, kad netinkamo elgesio metu, siekiant sudrausminti vaiką, privalu akcentuoti, kad netinkamas buvo elgesys, o ne pats vaikas. Blogas pavyzdys: „Laura! Negalima spalvinti kambario sienų. Esi blogas vaikas!”. Geras pavyzdys: „Laura, tu pasielgei labai netinkamai nuspalvindama savo kambario sieną. Sienų spalvinti negalima. Tačiau spalvinti galima… (x3 galima)”. Tačiau čia labai svarbu, kad visas dėmesys nebūtų skiriamas tik blogam vaiko elgesiui, nes taip netinkamas vaiko elgesys yra skatinamas ir ilgainiui pasikartoja.

Bendravimas su vaikais nuo 3 iki 5 metų

3-5 metų amžiaus vaikui vystosi socialiniai įgūdžiai, tuomet jis imituoja, pamėgdžioja suaugusiųjų elgesį, tačiau nesupranta pačios skyrybų esmės. Tuomet svarbu skatinti pozityvius jausmus kalbant apie kartu su kitu tėvu planuojamą praleisti laiką, svarbu stengtis šalia vaiko nesipykti, kalbėtis su juo apie jo jausmus.

Bendravimas su vaikais nuo 6 iki 12 metų

6-12 metų amžiaus vaikui svarbu stiprinti jo savivertę, pasitikėjimą savimi, saugumo jausmą. Šio amžiaus vaikams tampa svarbūs ne tik tėvai, bet ir draugai.

Bendravimas su paaugliais (13-17 metų)

13-17 metų paaugliai siekia atsiskirti nuo tėvų, patys nori priimti sprendimus, kada ir kaip bendrauti su tėvais. Jiems prioritetu tampa draugai, socialinė veikla. Šiuo atveju svarbus bendravimo tvarkos lankstumas, atsižvelgiant į paties vaiko norus. Vaikas gali norėti su tėvais praleisti mažiau laiko. Ir tai gali būti ne skyrybų, o siekio būti nepriklausomu ir savarankišku pasekmė.

Bendravimo iššūkiai išsiskyrusių tėvų šeimose

Skyrybų metu vaikai nukenčia labiausiai. Vaikai myli abu savo tėvus ir dažniausiai nori bendrauti su jais abiem, dėl to dažni tėvų konfliktai jiems sukelia didžiulį stresą. Vaikui ypatingai skaudu, kai vienas iš tėvų draudžia matytis su kitu. Tokiu savo elgesiu vienas iš tėvų stengiasi atitolinti vaiką nuo kito, pabloginti jų tarpusavio santykius. Tai gali būti ne tik draudimas susitikti, bet ir neigiamų dalykų apie kitą tėvą pasakojimai. Vykstant dažniems nesutarimams tarp tėvų, vaikai gali išmokti įvairių manipuliacijos būdų, ypatingai tais atvejais, kai ribos ir taisyklės, kurias taiko abu tėvai, skiriasi.

Tėvų nesutarimai vaikams sukelia emocinių sunkumų. Mažamečiams dažnai sunku suprasti, dėl ko jie turi dvejus namus (pas tėtį ir pas mamą). Jie nerimauja, kad tėvai nustojo mylėti vienas kitą, kad gali nustoti mylėti ir juos. Kai kurie vaikai gali galvoti, kad tėvų skyrybos įvyko dėl jų kaltės, pavyzdžiui, netinkamo jų elgesio. Paaugliams būdinga jausti pastovų pyktį dėl skyrybų ir dėl pokyčių, kuriuos jos sukūrė (pavyzdžiui, pasikeitusi gyvenamoji vieta, mokykla). Jie dažniausiai linkę kaltinti vieną iš tėvų. Nepaisant amžiaus, lyties ar kultūros, išsiskyrusių tėvų vaikai patiria daugiau psichologinių problemų.

Nereikėtų teigti, kad tėvo atitolimas nuo vaiko po skyrybų yra natūralus procesas. Tikėtina, kad pats skyrybų procesas turi įtakos vaikų ir tėvų santykiams, tačiau svarbu ir tai, kokie tie santykiai buvo prieš išsiskyrimą. Po skyrybų vaikas dažniau pasilieka gyventi su mama. Tokiu atveju tėvams, kurie nebeturi galimybės dalyvauti kasdieniame vaiko gyvenime, sunkiau išlaikyti artimą ryšį su juo. Vis dėlto T. Haukso ir L. Plato (2020 m.) atliktas tyrimas rodo, jog tėvai, kurie buvo sukūrę artimą ryšį su vaiku iki skyrybų, dažniau išlaiko šį ryšį ir po skyrybų, nepaisant visų pasikeitimų. Kartais nutinka taip, kad mamų ir tėvų nesutarimai, tarpusavio santykių konfliktai, komplikuoja tėvų bendravimą su vaikais. Gali nutikti ir taip, kad vaikas dėl skyrybų kaltins vieną iš tėvų, dėl to susilpnės jų tarpusavio ryšys.

Dar vienas nuogąstavimas, kuriuo dalijasi gyvenantys su vaikais tėvai, kad negyvenantys kartu ne visada tęsia savo pažadus, būna, jog dingsta ilgesniam laikui, vėl atsiranda, vėl dingsta. Toks elgesys veikia vaikus. Tėvai ne visada geba bendru susitarimu nuspręsti, kaip atrodys vaiko priežiūra po jų skyrybų. Tėvams būtų naudinga iš anksto aptarti, kaip dažnai, kada, kur galės susitikti su vaiku. Jei vis dėlto tėvams to padaryti nepavyksta, reikėtų pagalbos kreiptis į tam tikrus specialistus - vaiko teisių specialistus, psichologus.

Būna atvejų, kai tarpusavyje konfliktuodami tėvai pamiršta, kad pagrindinis jų bendravimo po skyrybų tikslas - užtikrinti geriausius vaiko interesus bei patenkinti jo poreikius. Konfliktinių situacijų metu vienas iš tėvų gali pabandyti palenkti vaikus į savo pusę, apkalbėdamas kartu negyvenantį. Į tėvų nesutarimus įtraukti vaikų nereikėtų, nes tai gali padidinti ir taip jaučiamą įtampą bei nerimą šeimoje. Jei kartojasi situacija, kai vienas iš tėvų neatvyksta į susitikimą su vaiku sutartu laiku, tai turėtų aptarta abiejų tėvų, neįtraukiant vaiko. Svarbu nepamiršti, kad tiek mama, tiek tėtis vienodai turi teisę susitikti ir bendrauti su vaiku, išskyrus tuos atvejus, kai vieno iš tėvo bendravimas su vaiku gali pažeisti vaiko interesus.

Siekiant bendro susitarimo dėl vaikų priežiūros ir auklėjimo tėvams svarbu atskirti savo tarpusavio santykių problemas nuo vaikų priežiūros klausimų. Tėvai turėtų vaiko poreikių užtikrinimą laikyti svarbiausiu prioritetu. Gebėjimas išlaikyti pagarbų tarpusavio bendravimą rodo vaikui, kad jis yra svarbesnis nei tėvų tarpusavio nesutarimai. Tėvams reikėtų vengti vaikus įtraukti į tėvų konfliktus. Nederėtų klausti vaiko, kuris iš tėvų geresnis, ar prašyti tėvų konflikto metu pasirinkti pusę, kurią vaikas palaikytų. Vaikai skyrybų atveju neretai vengia tėvams atskleisti savo jausmus, nes mato, kad jie ir taip kenčia. Prašymas vaiko pasirinkti vieną iš tėvų sukuria vidinį konfliktą, kuris vaikui kelia neigiamus jausmus. Kaip jau buvo minėta anksčiau, tėvai turėtų dviese aptarti nesutarimus, kurie kyla. Jei nėra galimybės, nepavyksta to padaryti, reikėtų kreiptis į atitinkamus specialistus, kurie padėtų išspręsti kylančius konfliktus.

Atsimenu konkretų atvejį, kai mama savo dukrai neleido bendrauti su močiute, nes jos nuomone, močiutė nuteikinėja vaiką prieš mamą. Iki tol vaikas gyveno su mama, tačiau didžiąją laiko dalį leisdavo pas močiutę, nes mama buvo užsiėmusi darbo reikalais. Dėl tam tikrų įsitikinimų, mama apribojo vaiko bendravimą, nepaaiškindama, dėl kokios priežasties mergaitė negali bendrauti su jai brangiu ir artimu žmogumi. Vaikas patyrė krizę bei stiprius neigiamus jausmus. Pokalbių metu mergaitė išsakė nerimą, jog bijo, kad ji daugiau niekada negalės susitikti su močiute. Vaikas svarstė, kad gal ji netinkamai pasielgė, kažką ne taip pasakė, kad mama ją nubaudė. Darbo su šeima metu stebėtas stiprus vaiko pyktis mamos atžvilgiu.

Visgi, yra ir tinkamų pavyzdžių, kuomet buvę sutuoktiniai abu rūpinasi vaikais. Manau, kad svarbiausia yra efektyvus bendravimas. Kai tėvai geba atrasti bendravimo būdą, kuris tiktų abiem, bendrų problemų sprendimas pasidaro lengvesnis. Kartais būna, jog tėvai negeba kalbėtis gyvame kontakte.

Bendravimo tvarka su atskirai gyvenančiu tėvu ar mama pagal vaiko amžių

Svarbu paminėti, kad abu tėvai turi lygias teises ir pareigas savo vaikams. Bendravimas su kartu negyvenančiu tėčiu ar mama priklausomai nuo vaiko amžiaus gali keistis. Buvimas su kartu negyvenančiu tėčiu ar mama gali būti pamažu ilginamas, kad vaikas ruoštųsi pasilikimui per naktį.

Štai rekomenduojama bendravimo tvarka, atsižvelgiant į vaiko amžių:

Patarimai išsiskyrusiems tėvams efektyviam bendravimui

Visais įmanomais būdais išlaikykite bendravimą su vaiku: jei yra galimybė, susitikite kuo dažniau, dalyvaukite mokyklos renginiuose, sporto varžybose, bendraukite telefonu, teksto žinutėmis. Įtraukite vaiką į bendras veiklas, susikurkite jums abiem įdomų laisvalaikio praleidimo būdą. Nenuvertinkite vaiko jausmų, net ir tada, kai jie yra priešiški jums. Stenkitės vaiką išklausyti ir suprasti, sukurkite pasitikėjimu grįstą tarpusavio santykį. Nežadėkite dalykų, kurių neturėsite galimybės įgyvendinti. Kad ir kaip stipriai pykstate ant savo buvusio partnerio, stenkitės neparodyti to prie vaikų, nekalbėkite apie juos nepagarbiai. Konflikto su buvusiu partneriu metu nesistenkite įtraukti vaiko į tai, nemanipuliuokite vaiku, kad laimėtumėte konfliktą. Tėvams reikėtų dviese aptarti nesutarimus, kurie kyla. Jei nėra galimybės, nepavyksta to padaryti, reikėtų kreiptis į atitinkamus specialistus, kurie padėtų išspręsti kylančius konfliktus.

Bendravimas su vaiku medicinos įstaigoje

Sveikatos priežiūroje vienas pagrindinių veiksnių efektyviai gydyti yra bendravimas su pacientais, o ypač su vaikais. Išsiugdžius šiuos įgūdžius, gydytojas gali tikėtis gero kontakto su vaiku. Ligos atveju suaugę yra motyvuoti kreiptis pas specialistus, kadangi suvokia šių paslaugų naudą. Vaikai nesupranta, kodėl jie turi vykti į gydymo įstaigą, kalbėtis su jiems nepažįstamais žmonėmis, leisti liesti juos svetimiems žmonėms (gydytojams, slaugytojams). Todėl kiekvieno specialisto tikslas yra - vaiko motyvacijos kėlimas.

Aplinka ir specialistų išvaizda

Kad gydytojo kuriamas kontaktas su vaiku būtų efektyvus, svarbu ne tik kaip gydytojas bendraus, bet ir kokioje aplinkoje tai darys. Atvykęs vaikas į gydymo įstaigą su viskuo pirmiausia susipažįsta matydamas, girdėdamas ir lytėdamas. Būtent dėl to, norint teisingai užmegzti kontaktą, reikia duoti vaikui laiko patyrinėti aplinką, atsakant į jam rūpimus klausimus. Galima leisti vaikui pasivaikščioti keletą minučių po kabinetą, leidžiant paliesti jį dominančius daiktus. Pats kabinetas turėtų būti jaukus ir pritaikytas prie vaiko poreikių: patogūs krėslai, vaikus dominantys žaislai, knygos, priemonės higienos mokymui. Svarbu nepamiršti, jog aplinką sudaro ne tik patalpa, bet ir paties gydytojo išvaizda. Nemažai atliktų mokslinių tyrimų rezultatai rodo, kad vaikai mieliau renkasi gydytoją, vilkintį spalvotą aprangą nei baltą. Balta spalva vaikui asocijuojasi su švara ir sterilumu, kuri neleidžia jam pažvelgti į gydytojo vidinį pasaulį.

Verbalinis ir neverbalinis bendravimas

Bendraujant su vaiku, svarbu kalbėti jo kalba, vengiant sudėtingų išsireiškimų bei jam nesuprantamų žodžių. Būtent dėl to reikia teisingai pasirinkti tinkamą „žodyną”. Neteisingai parinkti žodžiai gali netgi įžeisti, išgąsdinti ar būti visiškai nesuprantami. Tai gali sukelti sunkumų gydyti ir skatinti tolesnį bendradarbiavimą su vaiku. Be kalbų apie procedūras, svarbu rasti bendrą kalbą su vaiku, kalbant apie jam svarbius dalykus, pvz.: apie to laiko populiarius filmus, jų veikėjus, žaidimus, pramogas. Reikia žinoti to laikmečio vaikų laisvalaikio tendencijas, madas, kompiuterinius žaidimus.

Bendraujant su vaiku be pasakomų žodžių, lygiai tokią pačią reikšmę turi ir tonas, kuriuo pasakoma informacija. Taip pat reikia reguliuoti kalbėjimo greitį - per greitas kalbėjimas gali išmušti vaiką iš vėžių ir jis nieko nebegirdės. Be to, kalbant su vaiku, svarbu gydytojui nerodyti jokio susijaudinimo, elgtis ramiai, nedaryti staigių judesių, kad nesukelti vaikui dar didesnio jaudulio. Vaikai labai jaučia sklindančią nuotaiką. Pajutęs blogą nuotaiką, atitinkamai reaguos ir gali atsisakyti bendrauti su specialistu. Svarbu žinoti, kad kartais neverbalinė informacija perduodama nesąmoningai. Dėl to yra svarbu apgalvoti savo judesius.

Veidas yra pagrindinė matoma ir pasitikėjimo suteikianti dalis. Vaikui matoma gydytojo šypsena yra vienas svarbiausių instrumentų bendraujant. Akių kontaktas jau pradžioje susitikimo sukuria pasitikėjimą. Geriausias efektas - tas pats lygis tarp paciento ir gydytojo. Kūno pozicija turi rodyti ramumą, tvirtumą. Svarbu kad nebūtų sukryžiuotos rankos ant krūtinės ar rankos paslėptos kišenėse, trepsinti, rodanti nerimą - koja. Visi kūno judesiai turi būti ramūs, apgalvoti ir tikslingi. Tuo tarpu, jausdami nerimą ar baimę, vaikai dažniau nei paprastai muistosi, keičia sėdėjimo pozicijas. Tai yra normalu, dėl to reikia nereaguoti į vaiko judesius, nedrausminti jo, leisti pasitaisyti, atrasti patogią padėtį.

Lytėjimas yra taip pat svarbi bendravimo dalis. Vaikui įėjus į kabinetą, gydytojas turėtų paduoti ranką, tarsi sakydamas „man malonu tave matyti”. Prisilietimas leidžia artimiau pažinti pašnekovą, sumažina jaučiamą nerimą, didina abipusį pasitikėjimą. Uždėti ranką ant riešo ar peties gydytojas turėtų ir tais atvejais, kai mato jog vaikas jaudinasi, jaučia baimę ar net skausmą.

Vaiko baimių valdymas medicinos įstaigoje

Baimė - ryškaus nerimo būklė, susijusi su tam tikru objektu, žmogumi ar situacija. Jausdamas baimę, vaikas įvairiausiais būdais mėgina sau padėti ir jas įveikti (vengti situacijų, kurios sukelia baimę). Vaikai sunkiai išgyvena bet kokį išsiskyrimą su tėvais, kadangi tėvai vaikui yra saugumo garantas, padedantis priimti sprendimus, daryti išvadas, sumažinti baimes ir suteikti vaikui pasitikėjimo savimi. Atvykus į gydymo įstaigą, specialistų tikslas ne padidinti vaiko nerimą, o jį sumažinti. Todėl vaiko pilnai izoliuoti nuo tėvų nerekomenduotina. Mažasis pacientas turėtų pro atidarytų durų plyšelį matyti jį atlydėjusį šeimos narį.

Kiekviena nauja aplinka vaikui kelia nerimą ir baimę, kadangi jo adaptacinės galimybės yra ribotos dėl patirties ir informacijos stokos. Nežinomybės baimė atsiranda dėl informacijos stygiaus, todėl specialistų uždavinys - suteikti vaikui kuo daugiau informacijos apie atliekamas procedūras. Rekomenduotina vaikui papasakoti, kas bus daroma. Dažniausiai vaikų gydytojai naudoja sakyk-rodyk-daryk techniką (TSD technique). Galima procedūrą pademonstruoti naudojant lėlę ar kitą žmogų prieš atliekant gydymą vaikui. Vaizdžiai pademonstruoti atliekamą procedūrą galima ir naudojant vaizdo įrangą. Kiekviena gyva būtybė bijo skausmo, labiausiai jo bijo vaikai. Todėl reiktų negąsdinti vaiko, o jį nuraminti.

Su vaikais dirbantiems gydytojams svarbu užmegzti santykį ne tik su vaiku, bet ir su jo tėvais. Dažnai kreiptis pagalbos dėl vaiko kai kuriems tėvams gali būti didelis iššūkis, nes jie tuo parodo ir pajaučia savo pažeidžiamumą, ir kartais, nesąmoninga baimė pasirodyti pažeidžiamam yra didesnė, nei poreikis padėti vaikui. Todėl specialistų uždavinys yra sumažinti tėvų baimes, tik tuomet galime tikėtis, kad tėvai tęs jų vaikui reikalingą pagalbą.

tags: #bendravimas #su #savo #vaiku

• Genetiniai tyrimai nėštumo metu: viskas, ką reikia žinoti
• inovatyvus ekologinis ugdymas
• Kada nerimauti dėl mėnesinių prieš pastojant?
• viskas apie Gytį Paškevičių: nuo karjeros pradžios iki šiandienos
• įkvepiantis ankstyvasis mokymasis su Baby Einstein