Baltijos jūra - tai unikali jūra, supanti devynias šalis ir esanti viena jauniausių jūrų pasaulyje. Ji slepia daugybę paslapčių, yra namai įvairiems gyvūnams, tiekia maistą ir yra svarbus prekybos bei kelionių kelias. Gyvename prie šios jūros ir mums svarbu ją pažinti.
Baltijos jūra iš vienos pusės supama Skandinavijos pusiasalio, iš kitos - Rytų ir Centrinės Europos šalių bei Danijos salų. Su Kategatu ji susisiekia Didžiojo Belto (16 km pločio), Mažojo Belto (600 m) ir Eresuno (3,5 km) sąsiauriais, o per Kategatą ir Skageraką - su Šiaurės jūra.

Baltijos jūros plotas, įskaičiavus Kategato sąsiaurį, yra apie 412 500 km², o be Kategato sąsiaurio - apie 390 000 km². Jūros ilgis siekia 1600 kilometrų, o plačiausia vieta yra 193 kilometrų. Norėdami apvažiuoti šią jūrą aplink - tektų nuvykti net 8000 kilometrų, būtent tiek užima jūros pakrantės.
Nors vidutinis jūros gylis yra 50 m, giliausia jūros vieta gerokai viršija šį skaičių, siekdama 459 metrus. Bendras Baltijos jūros vandens tūris - 21 000 km³.
Baltijos jūra turi daugybę įlankų ir baseinų, kurie sudaro jos unikalų kraštovaizdį:

Baltijos jūros dugnas negiliose vietose ir arčiau krantų sudarytas iš smėlio, žvyro, žvirgždo ir nuosėdinio dumblo. Plikos uolos randamos tik šiaurinėje dalyje: Estijos ir pietų Švedijos pakraščiuose - kalkakmeniai, Suomijos ir šiaurinės Švedijos vandenyse - granitai ir gneisas. Gilesnių vietų ir ramesnių įlankų dugnas sudarytas iš nuosėdų dumblo, kuriame yra mergelio, molio, smulkaus smėlio ir įvairių augmenijos ir gyvūnijos liekanų.
Dugnas gana lygus, yra tik kelios gilios duobės. Baltijos jūra negili, daugiau nei 60 proc. jos dugno ploto nenusileidžia giliau 100 m. Didžiausias gylis yra 459 m (Landsorto įduba). Suomijos įlankoje didžiausias gylis siekia 121 m, o vidutinis - 38 m. Giliausia Mažojo Belto vieta yra 80 m, Didžiojo Belto - 55 m, Zundo - 38 m. Šiuose sąsiauriuose bei Meklenburgo įlankoje yra daug seklumų.
Baltijos jūros vanduo yra apysūris, o druskos koncentracija siekia vos 0,1-0,8 %. Druskingumas siekia nuo 1,7 % Belto sąsiauriuose iki 0,3-0,5 % šiaurės rytų dalyje (Suomijos įlanka), kur jis yra beveik gėlas. Kai kuriose uždarose Baltijos jūros lagūnose vanduo išvis gėlas.
Šiam reiškiniui daugiausia įtakos daro tai, jog jūra yra apsupta žemės, kanalas su Šiaurės jūra yra siauras, o iš žemyno į jūrą išteka gausybė upių. Gilus Skagerakas yra žymiai sūresnis, tačiau druskingas jo vanduo į Baltijos jūrą negali patekti per negilų Kategatą ir seklius Beltus bei Zundą. Vandens sūrumas mažėja iš vakarų į rytus ir prie upių žiočių. Sūrus vanduo grimzta gilyn, ir Baltijos jūros gelmėse yra didesnis nei paviršiuje. Daugelyje vietų druskingumas nepastovus.
Vandens spalva drumzlinai žalsva, jos spalva priklauso nuo fitoplanktono.
Paviršiniai vandens sluoksniai pietinėje Baltijos dalyje vasarą įšyla iki 23-24 °C. Vandens temperatūra kartais labai svyruoja veikiant vėjams, nustumiantiems paviršinį įšilusį vandenį ir iškeliantiems šaltą gelmių vandenį. Kadangi vasarą pučia daugiausia vakarų vėjai, rytinėje (ir Lietuvos) pakrantėje vandens temperatūra būna 2-3 laipsniais aukštesnė nei Švedijos pakrantėje.
Dėl mažo druskingumo, teoriškai jūra gali užšalti. Kadangi Baltijos jūra yra negili ir nesūraus vandens, dalyje jos kasmet susiformuoja jūrinis ledas. Kasmet užšąla Botnijos ir Suomijos įlankos. Per pastaruosius 3 amžius toks reiškinys, kai užšąla visa jūra, užfiksuotas 20 kartų. Rytinėje pakrantėje vidutinis užšalimo laikotarpis trumpėja iš šiaurės į pietus.
Klaipėdos, Liepojos, Ventspilio ir Baltijsko uostai jau laikomi neužšąlančiais, nes čia, nors ir susiformuoja ledas, tačiau jis yra plonas ir laivyba galima be ledlaužių, kurie naudojami Rygos, Talino ir kituose šiauresniuose uostuose.
Visoje Baltijos jūroje vandens lygio skirtumas nėra didesnis nei 30 cm. Šalia didelių intakų vandens lygis padidėja 4-8 cm. Mėnulio sukeliami potvyniai Baltijos jūroje yra visai nežymūs.
Srovės Baltijos jūroje susidaro dėl vėjų, įvairių sluoksnių netolygaus sūrumo (svorio), skirtingos temperatūros ir intakų. Sūriosios gelmių srovės, slinkdamos iš vakarų į rytus, pasiekia Botnijos ir Suomijos įlankas bei padidina jų sūrumą. Stiprūs vakarų vėjai Kategate ir Beltuose kartais pakreipia paviršinę srovę į rytus.
Pavasarį, nepaisant sniego tirpimo ir upių potvynių, Baltijos jūros lygis būna žemiausias, nes upių suneštas vandens perteklius greit išteka per sąsiaurius į Šiaurės jūrą. Aukščiausias paviršiaus horizontas būna rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais, išskyrus Botnijos įlanką, kur šis maksimumas pasiekiamas sausio mėnesį.
Baltijos jūra turi apie 250 didesnių intakų. Šiauriniai ir vakariniai Baltijos jūros intakai turi mažesnius baseinus ir duoda mažiau vandens, nei pietiniai ir rytiniai intakai. Šiauriniai ir vakariniai intakai (Švedija ir Suomija) teka stačiau ir greičiau, todėl gerai tinka hidroelektrinėms statyti.
Baltijos jūra susiformavo po paskutinio ledynmečio, prieš maždaug 12 000 metų ištirpus milžiniškiems regioną dengusiems ledynams. Apie 8200-6900 m. pr. m. e. jūros lygis pakilo tiek, kad bent jau dabartinio Švedijos vidurio ežeryno vietoje, o pagal kitus šaltinius iki pat Baltosios jūros susidarė jungtis su pasauliniu vandenynu.
Vėliau, apie 6900-5000 m. pr. m. e., Skandinavijos ledynai dar atsitraukė, sumažėjo slėgis į Skandinavijos žemės plotus, kurie dėl to pradėjo kilti ir uždarė sąsiaurius su vandenynu. Maždaug nuo 5000 m. pr. m. e. iki mūsų eros pradžios jūros lygis pakilo ir sausumos plotai tarp pietų Švedijos ir Danijos pateko po vandeniu, o rytinė Danijos dalis tapo suskaidyta į salas.
Romėnai žinojo Baltijos jūrą, nes iš jos pietinių pakrančių gaudavo gintaro. 5-ais m. e. metais Romos laivynas apiplaukė Jutlandijos pusiasalį ir pasiekė Baltijos jūrą. Tacitas Baltijos jūrą vadino Mare Suebicum pagal germanų gentį svebus. Ptolemėjus (II a.) Baltijos jūrą vadino Venedų jūra. Kiti romėnų vartoti pavadinimai buvo Sinus Codanus, Sinus Venetus (Venedus) ir Oceanus Sarmaticus.
Pirmasis dabartiniu vardu, Mare Balticum, pavadino XI a. vokiečių kronikininkas Adomas Brėmenietis. Persas Al Birūnis (973-1048 m.) Baltijos jūrą vadino Bahr Varank (Variagų jūra), taip pat ir Nestoras (XI-XII a.) bei kai kurie kiti rusų metraštininkai. Viduramžiais jūra vadinta įvairiai.
Dabartinio Baltijos jūros pavadinimo kilmė nėra aiški. Pavadinimas gali būti siejamas su germanišku žodžiu belt, kuris vartojamas dviejų Danijos sąsiaurių Beltų pavadinimuose, taip pat su lot. balteus 'juosta'. Pats Adomas Brėmenietis palygino jūrą su juosta, nes ji esą „kaip juosta driekiasi per skitų žemes“.
Pasak Dž. Bonfantės ir E. Blesės, jūros pavadinimas kilęs iš baltiškos šalnies *balt-, *bal- (iš jos kilę liet. baltas, latv. balts 't. p.', liet. bala 'pelkė, klampynė', latv. bala 't. p.', prūs. *balta- 'pelkė'). M. Pretorijus savo darbe „Orbis gothicus“ Baltijos jūros pavadinimą taip pat kildino iš liet. baltas.
Vakarinių Baltijos jūros pakraščių gyventojai Baltijos jūrą vadina Rytų jūra (sen. skand. Eystrasalt, šved. Östersjön, dan. Østersøen, vok. Ostsee). Iš jų jūros pavadinimą perėmė suomiai - suom. Itämeri 'Saulėtekio jūra', nors suomiams Baltija driekiasi Vakaruose.
Viduramžiais jūroje karaliavo Vikingai. Jie čia buvo įkūrę prekybinius taškus, keliavo ir užkariaudavo žemes aplink visą jūrą. Vėlyvais viduramžiais Baltijos jūra buvo vienas pagrindinių kelių, jungiančių prekybininkų įkurtos Hanzos sąjungos narius. Vėliau dėl teritorijų aplink jūrą kovėsi Rusija ir Prūsija. Dalis Pirmojo pasaulinio karo mūšių vyko jūroje. Karinė technika ir cheminiai ginklai labai pakenkė Baltijos jūros ekosistemai.

Dėl mažo druskingumo šioje jūroje galima rasti ir gėlavandenių, ir jūrinių žuvų rūšių. Baltijos jūroje gyvena apie 70 jūrų žuvų rūšių (plekšnės, vėjažuvės ir kt.) ir apie 30 gėlavandenių. Visai šalia Šiaurės jūros, kur vanduo sūresnis, gyvena apie 30 skirtingų rūšių ryklių ir rajų.
Kai kurios Baltijoje nuolat gyvenančios ryklių rūšys, kaip paprastasis dygliaryklis, žvejų yra gaudomos pramoniniu būdu. Baltijos raidos laikotarpiais į ją patekdavo rūšių iš Atlanto ir Arkties vandenynų. Baltijos dugne aptinkama per 40 rūšių dugno bestuburių.
Rytinėje Baltijos jūros dalyje yra daug ypatingų žuvų - nėgių. Nuo seno Klaipėdoje ir Pamario krašte buvo ypatingai ruošiami nėgiai. Baltijos jūroje gyvenantys delfinai yra vieni mažiausių banginių būrio atstovai. Jie siekia 120-225 cm ilgio.

Baltijos jūroje nedideliais kiekiais išgaunama nafta, pakrantėje (Kaliningrado srityje) kasamas gintaras, išvystyta žvejyba.
Baltijos jūros pakrantės savo forma yra žemos ir turinčios aukštus krantus. Žemos pakrantės paprastai yra plokščios ir mažai raižytos. Pakraščių jūros dugnas leidžiasi gilyn lėtai, turi plačią atabradą, kuri yra nepatogi navigacijai, tačiau labai tinka rekreaciniams tikslams.
Lietuvoje, prie Baltijos jūros, yra išskirtinė vietovė - Kuršių Nerija. Šios vietovės puošmena yra pustomo smėlio kopos, kurių aukštis siekia net iki 60 metrų. Smėlynai nerijoje užima 12% teritorijos, o miškai net 70%, dėl to tai yra miškingiausia vieta Lietuvoje.
Baltijos jūra ir jos pakrantės patenka į vidutinio klimato juostą. Pietiniai pakraščiai yra šiltesni už šiaurinius, o vakariniai drėgnesni (ir šiltesni) už rytų pakrantes.
Audrų pasitaiko daugiausia žiemą, mažiausia vasarą ir dažniau rudenį nei pavasarį. Palyginus su kitomis Europos kontinentinėmis jūromis, Baltijos jūroje yra stipresni vėjai. Jūroje ir atviruose pajūriuose vėjo greitis tris kartus didesnis nei toliau nuo vandens.
Baltijos jūros baseine atmosferos kritulių kiekis labai svyruoja. Didžiojoje dalyje kritulių kiekis yra apie 600-700 mm per metus. Vakarinėje dalyje, taip pat Kategate ir Skagerake, kai kuriose Švedijos ir Norvegijos vietose jų iškrinta 1500 mm. Kritulių kiekis į rytus mažėja. Sausiausias klimatas yra šiaurės Suomijoje ir šiaurės rytų Švedijoje. Rūkas kyla dažniausiai rudenį ir žiemą, kai yra didžiausias skirtumas tarp atšalusio oro ir dar šilto vandens.
Liūdna, bet Baltijos jūra patenka į labiausiai užterštų pasaulio jūrų dešimtuką (gali būti, kad net ir penketuką). Priežasčių yra nemažai, tačiau vienomis pagrindinių mokslininkai įvardija didžiulį Europos upių prietekį. Apie 250 upių kasmet į Baltijos jūrą atplukdo maždaug 440 km³ gėlo vandens, su kuriuo, žinoma, gaunama daugybė miestų paviršinio vandens nuotekų. Tai viena iš iliustracijų, kaip anksčiau žmonės tikėjo, kad viskas, kas pateko į jūrą, išnyko.
Tačiau džiugu, kad klaidas supratome ir dabar stengiamės judėti tinkama kryptimi. Nuo šio amžiaus pradžios buvo pasirašyta Helsinkio konvencija dėl Baltijos jūros baseino jūrinės aplinkos apsaugos, kuria vadovaujantis valstybės siekia apsaugoti Baltijos jūrą nuo neigiamų veiksnių. Kiekvienas galime bent mažyte dalele prisidėti prie švaresnės jūros, sveikesnės žuvies ir gražesnio rytojaus.
