Vaiko gimimas yra ypatingas įvykis visai šeimai, o gimdymas yra vienas iš svarbių motinystės etapų. Tai transformuojanti patirtis, paveikianti kiekvieną šeimos narį, bet moteriai čia tenka aktyvusis - gimdančiosios - vaidmuo. Dar nėštumo metu padidėjęs jautrumas, individualūs moters poreikiai ir lūkesčiai gimdymo atžvilgiu, paties gimdymo intensyvumas, jo aplinkybės ir daugybė kitų faktorių gali nulemti, kaip moteris vertins savo gimdymo patirtį.

Akušerė Marija Mizgaitienė, pasidalindama aktualiausiais faktais apie gimdymą, padeda išsklaidyti dažnus mitus ir patvirtina svarbius faktus:
TIESA: Jei gimdymas vyksta sklandžiai, moteris netenka apie 250-500 ml kraujo (viso gimdymo metu). Būna situacijų, kai prasideda gausus kraujavimas, dažniausiai iškart po vaikelio gimimo. Tokiais atvejais moteris gali netekti gerokai daugiau kraujo. Kartais prireikia kraujo perpylimo. Tačiau tai jau nebe norma.
TIESA: Pirmą kartą gimdančiųjų gimdos kaklelis iš pradžių trumpėja, o tada jau pradeda vertis. Būtent taip ir vyksta. Jei tai pirmas gimdymas, kaklelis būna ilgas, maždaug 3.5 cm. Iš pradžių jis trumpėja, o tik tada pradeda vertis. Pakartotinai gimdančioms, kaklelis trumpėja ir veriasi tuo pačiu metu, todėl dažniausiai ne pirmą vaikelį gimdančios mamos pagimdo greičiau.
MITAS: Nutekėjus vaisiaus vandenims, nereikia pagimdyti per 12 valandų. 12 valandų rekomenduojama laukti reguliarių sąrėmių. Jei jie neprasideda, dažniausiai siūlomas gimdymo sužadinimas. O kiek laiko praeis nuo sužadinimo iki vaiko gimimo, niekas nežino. Svarbu nepamiršti, kad tai, kas būtiniausia, mažyliui jis gauna iš mamos. Taigi nutekėjus vandenims jis nesijaučia blogai. Tačiau prakiuręs vandenmaišis rodo, kad yra skylutė, pro kurią gali patekti infekcija, pavyzdžiui, iš makšties, kuri nėra sterili.
MITAS: Jei buvo atlikta Cezario pjūvio operacija, kiti gimdymai ne visada bus tik operacijos būdu. Nesvarbu dėl kokios priežasties buvo atlikta operacija, bandoma gimdyti natūraliais takais. Juk kuo daugiau randų gimdoje, tuo rizikingesnis kiekvienas kitas gimdymas. Dažniausiai po 2 operacijų iš eilės svarstoma, ar saugu gimdyti natūraliais takais.
TIESA: Lietuvoje sužadinama apie 20 proc. gimdymų. Statistika yra tokia, nors galėtų būti ir mažiau. Visgi kartais tai yra būtinybė, pvz., gimdymo veikla neprasideda, gimdymas turi būti užbaigtas dėl blogėjančios mamos ar vaisiaus būklės ir t.t.
TIESA: Maksimali rekomenduojama nėštumo trukmė yra 40 sav.+ 10 dienų. Tokie terminai Lietuvoje, yra valstybių, kur maksimali trukmė didesnė, yra, kur mažesnė. Niekas nenori rizikuoti ir laukti, kol placenta perbręs ir nebegalės aprūpinti vaiko maistinėmis medžiagomis. Žinoma, tikslią pastojimo datą apskaičiuoti labai sunku. Ir kartais 42 savaičių vaikučiai gimsta dar su varškine mase ant kūno, kas rodo, kad jie neužsibuvo gimdoje.
TIESA: Didesnė plyšimo tikimybė, jei yra grybelinė infekcija (pienligė). Jei iki gimdymo pienligė nebuvo išgydyta, audiniai bus pažeisti grybelio. Atitinkamai bus mažiau elastingi ir lengviau įtrūks ar plyš.
MITAS: Atsidalinus placentai, ji vis dar naudinga vaisiui. Pati placenta kraujo negamina, tai tik tarpininkas. Jei ji atsidalino nuo gimdos sienelės, savo tarpininko misiją baigė. Dažniausiai placenta atsidalina per 5-30 min. Tokio laiko pakanka nupulsuoti virkštelei ir vaikeliui gauti būtiną kraują iš placentos.
TIESA: Į ligoninę/gimdymo namus geriausia vykti tuomet, kai sąrėmiai reguliarūs, intensyvūs ir vis stiprėjantys. Skubėti tikrai nėra reikalo. Dažnai, vos pajutusios pirmuosius sąrėmius, mamos skuba „pasitikrinti“, bet pasirodo, kad tai paruošiamieji sąrėmiai. Akusere Marija rekomenduoja, kai prasideda sąrėmiai, sakyti sau - tai paruošiamieji sąrėmiai, tik labai panašūs į tikruosius. O kai jie vis intensyvės ir apgauti savęs jau nepavyks, labai neskubėdamos, vykti į šventę (gimtadienį).
TIESA: Stangos prasideda nuo pilno gimdos kaklelio atsivėrimo ir gali trukti nuo kelių minučių iki kelių valandų. Stangos - antrasis gimdymo etapas. Prasideda nuo to momento, kai gimdos kaklelis pilnai atsiveria, tai yra 10 cm. Tačiau reikia nepamiršti, kad vaikelis dar turi įveikti maždaug 15 cm kelią kauliniu dubeniu. Ir kiek ši kelionė užtruks, sunku pasakyti. Kažkam kelias minutes, o kažkam - kelias valandas.

Dažna lietuviška gimdymo istorija skamba maždaug taip: gimdymas prasidėjo spontaniškai. Sąrėmiams sustiprėjus moteris atvažiavo į ligoninę. Personalas įvertino gimdos kaklelio atsidarymą ir pasakė moteriai, kada ji jau turėtų turėti vaikelį savo rankose. Tačiau laikas bėga, žadėtoji laimės valanda vis artėja, o gimdymą prižiūrinčių medikų veidai niaukiasi. Gimdos kaklelis atsidarinėja ne taip greitai, kaip buvo tikėtasi. Sąrėmiai nepakankamai dažni arba neužtektinai efektyvūs. Ir štai gimdymą priimantis gydytojas ateina su labai viliojančiu pasiūlymu - padėti moteriai pagimdyti greičiau. Kiekvienas skausmą jaučiantis žmogus norėtų, kad jo kančios truktų kuo trumpiau.
Gimdant viskas labai panašu, kaip lipant į kalną. Atstumas visada yra tas pats. 10 cm - tiek turi prasiverti moters gimdos kaklelis, kad pro jį galėtų praslysti kūdikis. Bet esama skirtingų būdų tuos 10 cm pasiekti. Vienas būdas - neskubant kopti į viršūnę nuožulniu, gamtos mums numatytu keliu. Kitas, sunkesnis kelias yra ropštis į statų šlaitą. Kodėl tekste apie gimdymo skatinimą pasakojama apie paauglystės patirtis lipant į Gedimino kalną? Nes tai puiki analogija. Lipant stačiais šlaitais galbūt ir pavyktų užlipti greičiau, tačiau po tokios kelionės būtų sunku, pavargta ir purvina. Su gimdymu panašiai.
Viena iš didžiausių rizikų, kurias sukelia gimdymo skatinimas, yra gimdos hiperstimuliacija, arba perskatinimas. Ši komplikacija apibūdinama kaip daugiau nei penki sąrėmiai per 10 minučių arba sąrėmių trukmė, viršijanti dvi minutes. Tai patyrusios moterys pasakoja apie protą temdantį, plėšantį, nesiliaujantį skausmą ir apie sąrėmius be jokių pertraukų. Ši komplikacija labai pavojinga ne tik mamai, bet ir kūdikiui. Kiekvieno stipraus sąrėmio metu, dėl padidėjusio slėgio sutrinka vaisiaus-placentos kraujotaka ir aprūpinimas deguonimi. Be deguonies trūkumo, kūdikis patiria ir fizinį spaudimą. Turbūt nereikia būti mediku, kad suvoktum, jog tokios sąlygos (stiprus spaudimas ir ilgi deguonies bado intervalai) yra pavojingos kūdikio sveikatai ir net gyvybei.
Skatinti gimdymo veiklą didelėmis vaistų dozėmis ilgiau nei 6 valandas nerekomenduojama dėl didėjančios gimdos atonijos rizikos. Gimdos atonija - tai situacija, kai skatinamųjų persisotinusi gimda nustoja į juos reaguoti. Tai reiškia, kad gimus vaikučiui ir placentai, gimda nebegali susitraukti ir užspausti placentą maitinusių kraujagyslių. Jeigu per skatinimui skirtą laiką moteris nepagimdo, jai bus atliekamas cezario pjūvis. Jeigu vis dėlto pagimdo - dėl itin stiprių sąrėmių ir greitesnio nei buvo numatyta gamtos gimdymo didėja tarpvietės plyšimo rizika.
Tarp kitų skatinimo sukeliamų rizikų verta paminėti emboliją vaisiaus vandenimis (EVV). Tai labai staigi ir pavojinga gimdymo komplikacija, kai vaisiaus vandenys patenka į motinos kraujotaką. Yra manančių, kad embolija vaisiaus vandenimis gali įvykti dėl skatinimo sukelto per didelio gimdos slėgio. Neseniai publikuotas tyrimas apie gimdymo sužadinimo/skatinimo įtaką vaikų polinkiui į autizmą nustebino net pačius studijos autorius. Ištyrę daugiau nei 600 tūkst. gimdymų autoriai pastebėjo, kad vaikai, gimę skatinant, 23 proc. [daugiau linkę į autizmą - trūksta tikslaus procento, bet esmė aiški].
Dėl visų šių rizikų sutikus su gimdymo skatinimu, gimdymas tą pačią akimirką bus perkvalifikuotas į aukštos rizikos gimdymą. Ir tai yra teisinga - nes tiek jūs, tiek jūsų kūdikis atsiduriate pavojuje. Bandant išvengti neigiamų skatinimo padarinių vaisiaus tonai (širdutės plakimas) turės būti matuojami dažnai ar netgi nuolatos, o tai reiškia, kad galite atsisveikinti su aktyviu gimdymu.
Yra toks dalykas, vadinamas partograma. Tai rekomendacinis grafikas, įsegamas į kiekvienos ligoninėn atvykusios moters gimdymo istoriją ir rodantis, kaip laikui bėgant gimdymas turi progresuoti ir kada jis turi baigtis. Lietuviško grafiko ilgis - 15 valandų. Rekomendacinė kreivė pirmą kartą gimdančioms baigiasi ties 13 valandų, jau gimdžiusioms - ties 9 valandom. Tiek laiko natūraliam gimdymui skiria ligoninė, o nespėjančioms pagal grafiką siūlomas skatinimas. Kitas skatinimo tikslas - padėti moteriai pagimdyti natūraliais takais ir taip išvengti cezario pjūvio. Tikslas gražus, priemonės - atrodytų - pateisinamos.
Dar viena priežastis skatinti - įtariamas pavojus kūdikiui. Žali vandenys reiškia, kad kūdikis pasituštino dar būdamas įsčiose. Jeigu kūdikio širdies ritmas geras - vien tik mekonijaus (pirmųjų išmatų) buvimas vaisiaus vandenyse nėra pavojaus kūdikiui požymis. Tai greičiau požymis to, kad kūdikio virškinimo sistema yra subrendusi ir jau pradėjusi funkcionuoti. Mekonijus tampa pavojingas kūdikiui tik tuomet, kai jo patenka į naujagimio plaučius (aspiracijos mekonijumi sindromas). Paprastai gimimo metu kūdikiai gauna pakankamą deguonies kiekį per virkštelę ir kvėpavimo judesių įsčiose nedaro. Tačiau pajutęs deguonies stygių kūdikis gali pradėti instinktyviai žiopčioti (gaudyti orą) ir kartu su vaisiaus vandenimis „įkvėpti“ mekonijaus. Atrodo, logiška būtų kūdikiui, gimstančiam iš žalių vandenų, užtikrinti kuo geresnį aprūpinimą deguonimi per sąrėmius ir stangas.
Kodėl vis dėlto įtariamo pavojaus kūdikiui atvejais medikai skatina gimdymą nepaisant tokių veiksmų sukeliamo pavojaus? Komplikuoti gimdymai kelia nerimą medikams. Atsiranda noras kuo greičiau šią įtemptą situaciją išspręsti ir užbaigti. Vienaip ar kitaip. Esant tokiai motyvacijai skatinimas tampa logiška išeitimi, nes vienintelis dalykas, ką skatinimas tikrai sumažina, - tai gimdymo trukmę. Tokiu būdu gimdymas dažniau baigiasi iki darbo dienos pabaigos. Trumpesnį laiką užimama gimdykla, gimdyvę rečiau tenka perduoti kitai pamainai. Gimdymo skatinimas kaip logistikos priemonė ypač aktualus populiariems gimdymo stacionarams, kurių apkrovimas viršija numatytas galimybes ir gydytojams kartais netgi tenka susiremti dėl laisvos operacinės.
Yra toks Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo Įstatymas. Jame visas skyrius skirtas tam, kad paaiškintų, kaip medikai turi informuoti pacientus apie jiems siūlomas medicinines intervencijas ir kad tiktai gavę informuoto paciento sutikimą gali šias intervencijas vykdyti. Dėl stipresnių, ilgesnių ir dažnesnių sąrėmių gali kilti pavojus kūdikiui. Dėl skatinimo sukeltų pernelyg intensyvių sąrėmių gimda gali plyšti. Dėl gimdos pervargimo gali prasidėti gausus pogimdyvinis kraujavimas. Jeigu gimdymas nebus skatinamas, jis tiesiog užtruks ilgiau. Jeigu gavusi visą šią informaciją gimdyvė sutiks būti skatinama, tuomet tai bus informuoto paciento sutikimas. Visais kitais atvejais spontaniškai prasidėjusio gimdymo skatinimas tėra įstatymo pažeidimas. Noras anksčiau užbaigti darbą nėra pateisinama priežastis skatinti gimdymą.
Gimdymo metu moteris atsiduria itin pažeidžiamoje situacijoje ir dėl to, net jei realios grėsmės nei pačiai moteriai, nei jos naujagimiui nebuvo, tam tikros nemalonios ar nepageidaujamos patirtys gimdymo metu gali itin sukrėsti. Tai gali būti moters išgyventa baimė dėl galimų komplikacijų, sveikatos priežiūros įstaigoje patirtas šiurkštus bendravimas ir (ar) elgesys, be moters sutikimo ir (ar) tinkamo paaiškinimo atliktos medicininės intervencijos ir pan.
Potrauminio streso sutrikimas (PTSS) po gimdymo yra gana retas - pasireiškiantis tik keliems procentams gimdžiusių moterų, bet, vis dėlto pasitaikantis ir tikrai rimtas. Šį sutrikimą galima atpažinti iš vis pasikartojančių įkyrių bei nemalonių prisiminimų apie patirtą sukrėtimą gimdant, pasitaikančių košmarų, taip pat aktyvių pastangų išvengti bet ko, kas galėtų priminti gimdymą, pavyzdžiui, medicinos įstaigų, gydytojų ar pan. Visa tai lydi padidėjęs emocinis sužadinimas - dirglumas, greitos išgąsčio reakcijos. PTSS simptomai turėtų būti vertinami praėjus bent mėnesiui po gimdymo, kadangi patiriami sunkumai iš karto po traumavimo yra laikomi „normalia reakcija į nenormalią situaciją“. Kurį laiką žmogaus psichika bando pati susitvarkyti, panaudojant vidinius resursus. O jei simptomai trunka ilgiau nei mėnesį, tuomet reikalinga psichikos sveikatos specialistų pagalba.
Iš principo žmonės yra gana psichologiškai atsparūs - gebame atsitiesti net ir po sunkiausių sukrėtimų, tačiau traumuojančios gimdymo patirtys (ir ne tik jos) gali giliai įsirėžti į moters psichiką. Net jei savo gimdymą bendrąja prasme moteris vertina gana pozityviai, tam tikrus savo gimdymo patirties aspektus ar niuansus gali būti sunkiau priimti. Moterims gali būti sunku susitaikyti su tuo, kad jų gimdymo metu prireikė daugiau medicininių intervencijų, pvz., gimdymo sužadinimo ir / ar skatinimo, kurios, turint gestacinį diabetą, yra dažnesnės, arba kad gimdymas baigėsi atlikta Cezario pjūvio operacija ir pan. Jei gimdymo prisiminimai vis iškyla atmintyje ir kažkurie tų atsiminimų aspektai neduoda ramybės, vertinga tuo pasidalinti su empatišku ir išklausyti nevertinant gebančiu žmogumi. Dažnai terapiškai veikia išgirdimas ir kitų moterų pasidalinimų apie savo gimdymo patirtis.
Jei jaučiate nerimą, liūdesį, įtampą ar emocinį išsekimą nėštumo metu ar po gimdymo, svarbu žinoti, kad pagalba yra galima ir jos ieškoti - visiškai normalu. Daugiau informacijos apie emocinę sveikatą ir psichologinę pagalbą galite rasti svetainėje psichikos-sveikata.lt, kur pateikiama informacija apie nemokamas psichikos sveikatos paslaugas Vilniuje ir kitas pagalbos galimybes sau ar artimajam. Taip pat kviečiame apsilankyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos ir Higienos instituto sukurtoje svetainėje pagalbasau.lt/mamos-emocine-sveikata, kur rasite patikimą informaciją apie mamų emocinę sveikatą, savipagalbos priemones ir pagalbos kelius.
Dažnai gyvenime būna taip: bijome ko nors, kuriame liūdniausias prognozes, nerimaujame taip stipriai, kad net kinkos dreba. Ir štai... atsitinka gimdymas. Nelauktai, netikėtai ir be galo lengvai. Taip sklandžiai ir sėkmingai, kaip negalėjome net pagalvoti. Panašią staigmeną gyvenimas paruošė ir Marijai. Ji pagimdė vos per tris minutes, ir visai be skausmo. Pirmąjį sūnų - Ąžuolą - pagimdė per keturias valandas. Anot medikų, tai buvo vienas lengviausių ir sklandžiausių gimdymų per visą jų praktiką. „Tikriausiai juokaujate“, - atšovė Marija, vos tą išgirdusi. Sąrėmiai, baimė, panika... su tokiu chaosu mintyse tos keturios valandos jai pasirodė lyg keturios savaitės. Su pirmuoju gimdymu Marija prisimena, kad išgirdusi gydytojo verdiktą: „Kaklelis atsidaręs jau 8 cm, nejautros nebus“, ji kibosi gydytojui į atlapus: „Man reikia epiduro!“. Dabar, prisimenant tą akimirką, šlaunys iš gėdos pašoka. Matyt, reikalavo epiduro labai aršiai, nes savo pasiekė. Nuskausmino, aplinkinis pasaulis akimirksniu pasidarė gražus. Tiesa, neilgam. Netrukus prasidėjo stūmimas... o tada, it kokia narkomanė, ėmė reikalauti papildomos dozės. Gulėjo po gimdymo, žiūrėjo į lubas ir kartojo, kad daugiau niekada gyvenime negimdys, užteks ir vieno. Bet praėjo metai... Po lengvo (pasak gydytojo ir akušerių), bet be galo skausmingo (nes sąrėmiai buvo išties stiprūs) pirmojo gimdymo, Marija be galo bijojo panašios patirties. Bet... šį kartą apsiriko. Viskas įvyko nelauktai, kai apsilankius pas gydytoją išgirdo: „Kaklelis atsidaręs jau 3 cm, gal norėtumėte gimdyti?“. Ir kur kas didesnė staigmena laukė gimdykloje, nes pagimdė... vos per 3 minutes! Ir visai be skausmo. Kad tik būtumėte matę gydytojo nuostabą, kai, jam pasiūlius žadėtą epidurą, atšovė: „O kam? Nereikia man jokios nejautros.“
Viena moteris dalijasi savo patirtimi, kai 36 savaitę ryte apsilankius pas ginekologę, viskas buvo gerai. Tačiau vakare staiga užejo skausmas, o tualete pastebėjo kraujo. Ligoninėje sąrėmių nebuvo. Apie 22:30 pradėjo skaudėti pilvo apačią, panašiai kaip prieš mėnesines. Vėliau, apie 24 val., skausmai sustiprėjo, o nuėjus į palatą ir bepradedant snausti, nubėgo vandenys. Tuomet prasidėjo tikrai baisūs sąrėmiai. Nuskausminamųjų negavo, nes kaklelis jau buvo visiškai atsivėręs. Po 4 stūmimų, 4:20 ryto pagimdė dukrytę. Plyšimas buvo tik vienas, greitai užgijo.
Kitos moters gimdymas prasidėjo vakare. Sąrėmiai kas pusvalandį, naktis nerami. Ryte su vyru, papusryčiavę, išvyko į ligoninę. Gydytoja apžiūrėjo ir pasakė, kad atsidarymas tik 2 cm, ir kad dar greitai negimdys, galėjo važiuoti namo. Tačiau, nenorėdama rizikuoti, pasiliko. Klizma buvo atlikta. Skausmas stiprėjo, bet kaklelis neatsidarinėjo, todėl paprašė epiduro. Vandenys buvo prakirpti, įvestas kateteris, suleista epiduro dozė. Po kelių minučių skausmas dingo, pajuto alkį ir juokavo su vyru. Apie 15:30 vėl pajuto skausmą su noru stangintis. Gydytoja patikrino ir pasakė, kad jau gimdo. Vyras išėjo iš gimdyklos, kaip buvo sutarta. Gydytoja liepė atsigulti ant šono ir stengtis nestumti. Paskui, pasirengus gimdymui, po kelių stūmimų, padedant gydytojai paspaudus pilvą, užgimė galvytė, o po dar vieno stanginiasi dukrytė jau gulėjo ant pilvo. Tai įvyko 17:10 val., sverdama 4.308 g. Moteris pajuto tik įbrėžimą, tačiau vieną siūlę teko sukabinti, o tai sukėlė didžiausią skausmą, nes nebuvo nuskausminimo.

Viena moteris teigia, kad visai nebuvo baisu, o ir iki tol gimdymo visai nebijojo. Nėščia žiūrėjo Cezario video, skaitė istorijas dėl savišvietos, buvo įdomu. Nesupranta, ko bijo tos, kurios dar nėra gimdžiusios. „Kaip galima bijoti to, ko nesi patyrusi? Ir nėščia kaskart to paties klausdavau. Bijoti galima žemės drebėjimo, cunamio ar pasaulio pabaigos. O čia, bent jau asmeniškai man, buvo tik didžiulis nekantrumas kuo greičiau pamatyti savo išsvajotą, išlauktą, sapnuose išmyluotą leliuką.“ Jos atveju, gimdymas baigėsi Cezario pjūviu dėl klubų sąnarių problemų. Sąrėmiai prasidėjo vakare, po kurio laiko išsikvietė greitąją. Ligoninėje užpildė dokumentus, patikrino judesius, perrengė ir išvežė į operacinę. Suleido vaistų ir ji užmigo. Atsibudo reanimacinėje palatoje, kur su didžiuliais skausmais buvo perkelta į pogimdyminę palatą. Sužinojo, kad turi sveiką sūnų. Nors skaudėjo, antrą dieną jau liepė keltis ir išėmė kateterį. Po 5 dienų išleido namo.
Kita moteris, kuriai terminas buvo rugpjūčio 1 d., bet dukrytė neskubėjo. Paskyrus skatinimą rugpjūčio 8 d., rugpjūčio 6 d. vakare apie 2 val. nakties pajuto stiprų skausmą, o tada per kojas pajuto tekant šiltą srovę - nubėgo vandenys. Į ligoninę išvyko apie 6 val. ryto, nes sąrėmiai jau buvo kas 5 min. Ligoninėje kaklelis buvo tik 2 cm, ir liepė važiuoti namo. Apie 12 val. vėl grįžo, kaklelis jau buvo 4 cm atsivėręs. Sąrėmiai jau buvo kas 4 min ir tokie, kad teko vemti iš skausmo. Gimdykloje bandė kamuolį, dujas, gulėjo vonioje, bet niekas nepadėjo. Truputį prieš 16 val. kaklelis buvo jau pilnai atsivėręs, tad epidūrui buvo per vėlu. Apie 16 val. pradėjo stumti ir stūmė iki 19:55. Per sąrėmį mažylės galvytė pasimatydavo, bet pasibaigus sąrėmiui suvaziuodavo atgal. Apie 19 val. pastatė skatinamųjų lašelinę. Apie 19:45 pradėjo stoti dukrytės širdelė, teko kirpti. Po pirmo stūmimo vyras pasakė, kad mato galvytę, tad su antru stūmimu, atidavus visas jėgas, gimė dukrytė.
Vaida, turinti įgimtų sveikatos problemų (širdies yda, nesuaugęs gomurys, katarakta), lankėsi pas genetikus, širdies ir akių gydytojus viso nėštumo metu. Jai leido pačiai gimdyti pirmąją dukrytę. 10 val. nuleido vandenis, o 16 val. jau pagimdė. Manė, kad bus skaudžiau ir baisiau, bet buvo visai pakenčiama. Net pasakytų, kad labiau skaudėjo, kai siuvo įkirptą tarpvietę, o ne gimdant. Antrasis nėštumas buvo sudėtingesnis: gestacinis diabetas, problemos su kepenų fermentais, didelis kraujospūdis. Gydytojai perspėjo, kad sueis 37 nėštumo savaitės, skatins gimdymą. Antrą kartą gimdant jau pati paprašė epidūrinės nejautros. Gimė sveikas sūnus. „Moterys, jei jūs gimėte su įgimtomis ydomis, tai nereiškia, kad negalite pasidžiaugti motinyste. Nebijokite!“, - skatina Vaida.
Gydytojai ginekologai vienbalsiai kalba apie tai, kad kuo daugiau profesionalių žinių apie gimdymo procesą turi jaunos, dar negimdžiusios merginos ir jau besilaukiančios būsimosios mamos, tuo ramiau sutinkamas vaiko atėjimas. Nėščiosioms mokymai Klaipėdos universitetinėje ligoninėje (KUL) vyksta jau penkerius metus. Jie pradėti rengti supratus, jog būsimos mamos turi labai mažai žinių apie natūralų gimdymo procesą ir labai dažnai vadovaujasi iš pažįstamų ar artimoje aplinkoje nugirstais dalykais, kurie dažnai neturi nieko bendro su realybe. Kita išryškėjusi problema - vadovavimasis neprofesionalia literatūra, neretai sukuriančia papildomų baimių ir atnešančių chaoso prieš gimdymą ar gimdymo metu.
Mokymų metu kalbama apie natūralų gimdymo procesą, nuskausminimą, naujagimio maitinimą ir priežiūrą, pagimdžiusios moters sveikatą ir rūpinimąsi savimi. KUL Mažos rizikos gimdymo poskyrio vedėja Sigita Neverauskienė teigia, kad ligoninėje moterys gimdo visiškai natūraliai. „Moterų, kurios pagimdo be specialistų intervencijų, yra apie 30 proc. visų gimdančiųjų. Svarbu, kad moteris suvoktų gimdymą kaip natūralų procesą - fiziologinį, o ne patologinį. Viskas prasideda nuo požiūrio. Be viso to, dar labai svarbios žinios apie gimdymą bei įsisamoninimas, kas su jomis vyksta tam tikru metu. Reikšminga ir padedanti patirtis - skausmo priėmimas, žinojimas, kad jis intensyvėja ir kad gimdymas nebūtinai trunka tik kelias valandas.“ Šiuos kursus lanko ir jau gimdžiusios moterys, dažnai su vyrais. Čia ne tik kalbama, bet ir aktyviai diskutuojama, ieškoma geriausių sprendimų. KUL mokymai skiriasi tuo, kad daug dėmesio skiriama praktikai ir kur kas mažiau teorijai. Informaciją dalyvės gauna iš pirmų lūpų. Neretai būna taip, kad kursus veda tos akušerės, kurios vėliau, jau atvykus gimdyti, dirba savo darbą, o moterys jaučiasi kur kas saugiau, nes jau pažįsta specialistus. „Mes motyvuojame gimdyti natūraliai ir pokyčiai tikrai vyksta, dažnai moterys po kursų pasako, kad „nežinojau, jog taip galiu“.“

KUL specialistai susiduria su dažnai pasitaikančiais mitais apie gimdymą. Kai nuteka vandenys, galvojama, kad vaikas uždus, bet juk vaikas ne vandeniu kvėpuoja, o per virkštelę. Dažniausiai moterys sako, kad nepagimdys pačios, nes neva jau per ilgai gimdo. Taip pat jos skuba gimdyti, nes galvoja, kad vandenims nutekėjus jau pagimdys. Kartais reikia palaukti. Lietuvoje moterys labai skuba, o Skandinavijoje visai kitas supratimas, ten gimdyti keliolika valandų yra visiškai normalu.
Lietuvės labai jautriai reaguoja į virkštelės apsivyniojimą aplink kūdikio kaklą. Tačiau medikai nuolat stebi ir viską echoskopiškai mato, tad situacija kontroliuojama ir šis faktas dar nereiškia, kad bus kokių nors problemų. Atsiranda ir tokių gimdyvių, kurios prašo laukti, kol virkštelė nustos pulsuoti, bet juk medikai žino, kada atlikti reikalingus veiksmus. Vyrai reaguoja emociškai - vis klausinėja, ar moterys dar nepagimdė, blaškosi ligoninės erdvėse. Besilaukiančioms moterims linkima tikėti savimi, domėtis apie gimdymą ir mažiau vadovautis nepatikrinta informacija, kuri yra kažkieno kito, bet ne jų pačių. Vaiko atėjimui reikia ruoštis - mokytis, konsultuotis su specialistais.