Broniaus Krivicko kūryba: švelnios globos ir Dievo ieškojimo analizė kūno teologijos kontekste

Šiemet minime šimtąsias partizano poeto Broniaus Krivicko metines. Nors ir žuvo jaunas, jis paliko nemažai eilėraščių, o jo kūrybinis palikimas išsiskiria originaliomis poetinės vaizduotės ir krikščioniškosios pasaulėvokos sąsajomis. Šiame straipsnyje siekiama parodyti šio autoriaus kūrybą naujame - kūno teologijos - kontekste. Įprasta B. Krivicko eilėraščius interpretuoti egzistencialistinės filosofijos fone, kas ne iki galo atskleidžia autoriaus poetinės vaizduotės išskirtinumą. Kalbant apie poeto kūrybą, siekiama išryškinti, kaip jo eilėse skleidžiasi krikščioniškoji pasaulėvoka ir krikščioniškoji antropologija.

Savo interpretacijas grindžiame literatūros teologijos prieiga, kuri ieško, kaip literatūros kūriniai nušviečia įvairius teologinius klausimus savitais meninio mąstymo aspektais.

Kūno teologijos samprata ir Krivicko kūrybos kontekstas

Kūno teologija, kurią plėtoti pradėjo šventasis popiežius Jonas Paulius II, kviečia apmąstyti mūsų kūniškumo paslaptį Kristaus įkūnijimo šviesoje. Remiantis bibliniu apreiškimu, pabrėžiama, kad žmogaus kūne nuo sukūrimo pradžios yra įrašyta galia mylėti, kurios esmė - visiškas savęs dovanojimas kitam, geriausiai realizuojamas santuokoje.

Praktiniu lygmeniu lietuvių santykis su kūno teologija yra gana problemiškas. Kaip rodo kun. Žydrūno Kulpio disertacijoje apie krikščioniškąją kūno teologiją atliktas tyrimas, nemaža dalis sužadėtinių, nors ir tuokiasi Bažnyčioje, vadovaujasi kultūroje dominuojančia romantine santykių paradigma. Sužadėtiniai Lietuvoje santuoką dažnai suvokia vien kaip meilės jausmus, jungiančius vyrą ir moterį. Meilė yra ne visapusiškas, neišardomas, gyvybei atviras savęs dovanojimas vienam asmeniui visam gyvenimui, o du žmones jungiantis ir išblėsti galintis jausmas. Sutuoktinio pasirinkimą lemia jausmai, o ne priesaika. Todėl santuoka suvokiama kaip sąlyginė, išyranti pasibaigus meilei (jausmams). Galiausiai Santuokos sakramento apeigos suvokiamos kaip gražus priedas - papildas, padedantis iškilmingiau švęsti santuokos sudarymą, o ne kaip matomas nematomos malonės ženklas. Tokia praktinė laikysena atliepia ir globalias šiuolaikinės kultūros tendencijas. Būtent šiame kultūros kontekste įdomu pažvelgti, kuo pasižymi B. Krivicko literatūrinė refleksija kūno teologijos klausimais.

Sonetų ciklas „Neužmirštuolei, žydinčiai nakty“: meilės ir Dievo paieškos

B. Krivicko sonetų ciklas „Neužmirštuolei, žydinčiai nakty“ yra labai asmeniškos, dienoraštiškos, meilės ir Dievo ieškojimą supinančios eilės, tarytum vyriška „Giesmių giesmės“ versija. Būtent į jas norėčiau pažvelgti kūno teologijos kontekste. Sonetų ciklas savitai transformuoja Adomo įvaizdį ir pasakoja apie vyrą, atsiribojantį nuo Dievo, bet nerandantį ramybės ir ieškantį mylimosios, kurios suradimas ilgainiui grąžina jį ir į vienybę su Dievu. Lietuviškos literatūros kontekste tai labai savitas naratyvas, paremtas kūno teologijos plėtojama mintimi, kad mūsų žmogiškos meilės kilnumas yra ne tik analogija apmąstyti santykį su Dievu ir Švč.

Meilė kaip draugystė ir auka

Sonetų ciklas prasideda epigrafu „Tragiškųjų dienų ištikimajam draugui“, kuris atveria meilės kaip draugystės leitmotyvą, kontrastuojantį su meilės kaip jausmo samprata. Šis epigrafas tarytum užduoda toną kitiems tekstams ir veda gilyn į meilės kaip visapusiškos sąjungos supratimą. Autorius tarsi leidžia suprasti, kad tikra meilė, kurios ieško kiekvienas vyras (ir kiekviena moteris), yra daug daugiau nei jausmai, ji apima ir požiūrių bei planų bendrystę. Čia galima įžvelgti ir kitą originalų B. Krivicko poetinės vaizduotės elementą - būtent meilės ir kančios, meilės ir aukos ryšį. Šis vėliau ir sonetuose besikartojantis leitmotyvas pranoksta vien kario ir karo metų patirtį, kurių kontekste parašyti poeto eilėraščiai.

Sesers ir brolio ryšio simbolika

Meilės kaip visapusiškos sąjungos samprata plėtojama ir pačiuose sonetuose. Iškalbinga, kad sonetuose mylimasis kreipiasi į savo būsimą mylimąją, kurios ieško, kaip į švelnią sesę, o ši irgi kalba apie išsiilgtą mylimąjį kaip apie mielą brolį. Šie kreipiniai ne tik susiję su santuokinių pasižadėjime bylojama tarpusavio pagarba, kuriai būdinga gerbti vienas kito kilnumą laikantis sutuoktinių skaistumo ir tarpusavio ištikimybės. Atsižvelgiant į bendrąjį B. Krivicko kūrybos kontekstą darosi akivaizdu, kad sesės ir brolio ryšys labiau siejasi ne su tautosakos tradicija, o su krikščioniška savivoka.

Šviesa - vidinės šviesos ir Dievo apraiška

Netikėtas paskutinės strofos posūkis: iki tol kalbėjęs apie daugiau išorinius dalykus - saulės atspindžius rasotoje žolėje, mylimosios veide ir plaukuose, plazdančią dangiškos spalvos suknelę - eilėraščio veikėjas susitelkia į jos akis, kurios atspindi tikrąją, vidinę (sielos) šviesą. Atsižvelgiant į kitų sonetų kontekstą, ši šviesa nėra vien ekstatinė gamtos ar mylimosios grožio patirtis. Pasitelkdamas šviesos įvaizdį, poetas kalba ir apie Dievą, „kuris gyvena neprieinamoje šviesoje, kurio joks žmogus neregėjo ir negali regėti“ (1 Tim 6, 16). Iš kitų eilėraščių konteksto galima daryti išvadą, kad mylimosios patrauklumą būtent ir lemia jos ryšys su Dievu, iš kurio ir kyla ši vidinė, visa smelkianti šviesa, traukianti mylimąjį.

Aukščiausio laipsnio būdvardis - šviesiausia iš visų - pasitelkiamas ne tik kaip gražus komplimentas mylimajai. Taigi dviejų žmonių tarpusavio potraukis pranoksta vien jų meilę ir ima byloti apie mūsų kūnuose įrašytą pašaukimą į bendrystę su Dievu per save dovanojančią meilę. Kituose savo sonetuose („Meilė kaip dūmelis išsisklaido“), poetas taip pat plėtoja mintį, kad, norint, jog meilės židinio liepsna neišblėstų, reikia remtis ne vien dviejų žmonių tarpusavio jausmais - tam būtina „trokšti Dievo ir tiesos“, ilgėtis „vaiko juoko tyro“. Meilė toli gražu neapribojama dviejų žmonių tarpusavio ryšiu, nes tas ryšys ilgainiui gali uždusinti santykių gyvybę - tikra meilė skleidžiasi per bendrą maldą ir per atvirumą naujai gyvybei. Juk santuokos pažadas - tai ne tik vieno asmens pažadas kitam. Tai kartu ir Dievo pažadas abiem sutuoktiniams, per ištikimybę išbandymuose vedantis į amžiną džiaugsmą. Šiais pavyzdžiais norėjau parodyti, kaip B. Krivicko meilės lyrika įkvepia permąstyti ir iš naujo atrasti mūsų pašaukimą tikrai meilei, neatsiejamai nuo vienybės su Dievu.

Poetas-karys ir jo pasaulėžiūra tragiškame kontekste

Bronius Krivickas (1919-1952), nors ir gavęs solidų filologinį išsilavinimą, atstovauja mūsų literatūros istorijoje retai poeto-kario paradigmai. Apsisprendimas stoti į partizanų gretas rašytoją padarė vienu iš svarbiausių antitarybinio pasipriešinimo balsų. B. Krivickas gimė 1919 m. lapkričio 17 d. Pasvalio valsčiaus Pervalkų kaime, gausioje ūkininkų šeimoje. Jau mokydamasis Biržuose jis pasižymėjo kaip literatas. Studijuodamas Vytauto Didžiojo Universitete, „Šatrijos“ meno kuopoje, kur būrėsi krikščioniškų pažiūrų jaunieji rašytojai, Krivickas susidraugavo su bendraamžiais kūrėjais, kuriems vėliau prigijo „žemininkų“ vardas. 1939-aisiais būsimas partizanas pasirinko literatūros studijas Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultete. Studijuodamas Vytauto Didžiojo universitete B. Krivickas jau reiškėsi ne tik kaip poetas, bet ir kaip publicistas bei redaktorius: būdamas pirmakursis jis jau redagavo „Ateitį“, vėliau - leidinį „Studentų dienos“, jo noveles, pjeses, kritikos straipsnius spausdino ir tokie solidūs žurnalai kaip „Naujoji Romuva“ ir „XX amžius“. Būsimas kovotojas aktyviai veikė studentų ateitininkų meno draugijoje „Šatrija“.

Prasidėjus antrajai tarybinei okupacijai Krivickas dar bandė mokytojauti Biržuose, tačiau nenorėdamas tapti stalininės imperijos patrankų mėsa, gresiant suėmimui 1945 m. pradžioje pasitraukė į mišką. Iki dešimtmečio pabaigos jis laikėsi netoli gimtųjų vietų, ilgesnį laiką - pas žmonos, su kuria slapta susituokė ir susilaukė sūnaus, tėvus. Kaip pasakojama, ėjo ryšininko tarp partizanų būrių pareigas, buvo jų labai gerbiamas, vadinamas „profesoriumi“. 1951 m. Krivickas, paskirtas LLKS Rytų Lietuvos srities visuomeninės dalies viršininku, aktyviai ėmėsi partizanų spaudos leidybos. 1952 m. rugsėjo 21 d. pagal suimto ir palūžusio Rytų Lietuvos partizanų vado Kimšto parodymus saugumo kariuomenė aptiko bunkerį, kuriame slėpėsi Krivickas. Nušauti partizanai užkasti čia pat miške. Tik po metų (anot liudininkų, susapnavus pranašišką sapną) Krivicko ir jo bendražygio kūnai buvo rasti ir slapčia perlaidoti Putiliškių (Panevėžio r.) kapinėse. Atgavus Nepriklausomybę, čia pastatytas paminklas.

Kūrybos branda ir temos bunkeryje

Pirmasis partizanavimo laikų Krivicko eilėraštis datuotas 1945 m. vasario 21 d. - tai geriausio jo bičiulio Mamerto Indriliūno žūties diena. Iš pradžių Krivicko eilės plito tik žodžiu arba nuorašais tarp kovotojų ir jų rėmėjų. Į viešumą Krivicko kūryba, kurią pats poetas prilygino žinutei butelyje, išplaukė beveik po pusės amžiaus, Atgimimo laikais. Krivicko poezijai būdinga minties įtampa, atsigręžimas į klasikines vertybes ir formas yra visai 1939-ųjų kartai bendri poetikos bruožai. Tačiau ši poetika realizuojama tragiškoje stalininio teroro situacijoje. Iš absurdo pojūčio, gerai pažįstamo amžiaus vidurio literatūrai, Krivickas vaduojasi ne tik išpažindamas vertybes, bet ir stodamas kovoti už jas. Mirties baimę įveikia garbės ir gėdos jausmai. Eilėraščiuose randame nemažai žiauraus partizaninio karo realijų: slapstymasis bunkeriuose, bendražygių netektys („mūsų liko gal iš šimto vienas“), žuvusių partizanų kūnų niekinimas ir sau pasiliekamas paskutinis šovinys.

Kartu ne mažiau ryški istorinė ar net mitinė projekcija: prieš daug stipresnį priešininką stojusių vyrų ir moterų didvyriškumas partizaninį karą susieja su izraelitų kova dėl Pažadėtosios žemės arba viduramžių herojinėje poezijoje apdainuojamomis „kovos ir žygių“ legendomis. Tokiame fone iškylantis Krivicko poezijos subjektas pasižymi rūsčiu monumentalumu. Jis suvokia, kad „laimėjimo viltis“ yra labai menka: su stojišku santūrumu tai bylojantys eilėraščiai („Pralaimėjimas“, „Migla“, „Partizano mirtis“) priskiriami prie geriausiųjų poeto kūrinių. Krivicko poezijoje esama ir švelnesnių nuotaikų, pavyzdžiui, rafinuotomis aliteracijomis ir vidiniais rimais skambanti „Rudens gitara“: „Ji suokė skundą, kad taip greitai runda / Rudens rimty rymodami šilai. / O skausmas bunda, o skaudžiai sujunda / Ir dunda didūs viesulai...“ Elegiškuose eilėraščiuose kartojasi mirties ir grožio ryšio motyvas. Nebūties „šešėlis“ nepaprastai sustiprina grožio išgyvenimą, ir rudens „mirę lapai“, puošiantys lyrinio herojaus kaktą, ima spindėti „gryniausiu auksu“; lygiai taip ir mirtis įgyja tauraus grožio (Rita Tūtlytė).

Kita vertus, tai nevirsta mėgavimusi agonija ir nykimu. Poetas vėl ir vėl vaizduoja taikų gyvenimą, atsinaujinusią šalį, kur kasdienis darbas, kūryba ir kova bus kupini „galybės ir harmonijos“, ir netgi mirtis praras savo tragizmą, „nes būsim savo pareigą atlikę / Ir sau pasiekę ribą pilnaties“. Jau šiandien tokio būvio pradmenis jis junta mylimos moters (kuriai skiriamas sonetų ciklas „Neužmirštuolei, žydinčiai nakty“) „širdy, pilnoj šventos šviesos.“

Religinė tematika ir Dievo vizija

Svarbią vietą Krivicko poezijoje užima religinė tematika. Šalia intymios meditacinės lyrikos ne viename eilėraštyje kalbama apie Dievo rūstybę ir net žiaurumą („Žiaurusis Dievas“, „Karo dievui“). Lietuvą užklupusių kančių akivaizdoje tradicinis gerojo Dievulio vaizdinys subyra. Tačiau tikėjimas Dievo visagalybe neleidžia poetui manyti, jog patiriama nelaimė yra vien tik šėtoniškų galių darbas. Kad ir kaip paradoksalu atrodytų, Krivickas čia mato dievišką planą, kurį praskleidžia ilgi naratyviniai eilėraščiai „Šėtono monologai“ ir „Jo atsakymo žodis“. Pirmasis eilėraštis pasakoja apie puikybės ir pykčio išprovokuotą šėtono maištą prieš Dievą. Į šias grumtynes nuolatos įsijungia ir žmonės. Tuo tarpu Dievo atsakyme plėtojama mintis, jog blogis - tai ne savarankiška visatos galia, o „nebuvimas tik Manęs Paties / Tik mano mosto kuriančio silpnumas.“ Skirdamas žmonėms „kovos ir bandymų rūsčiųjų dalią“ Dievas nori, kad jie patirtų „manųjų dėsnių baudžiantįjį svorį“ ir taip bręstų ir tobulėtų. Tuomet, „kai jie bus ugnys, vien Manim degą, - metai prieš žūtį rašo Krivickas, - Džiūgaus, gaus triumfu amžių varpas, / Kad baigtas jau didaus kūrimo tarpas, / Kad viską apsiaubė didi Vienybė, / Ribas sutirpdė dieviška Beribė.“

Satyrinė poezija ir pogrindžio spauda

Satyriniai Krivicko eilėraščiai liudija, kad poetas atidžiai sekė tarybinio režimo veiksmus ir propagandą. Supriešindamos ideologines klišes su tikrove, satyros demaskuoja santvarkos prigimtį: „Taip pas mus jau sutvarkyta: / Turim ėsti vienas kitą. // Jeigu kito tik neskųsi, / Tai tu liaudies priešas būsi. / Jeigu kito tik neėsi / Tai tu pats Vorkutoj dvėsi.“ Krivickas kalba su sarkazmu, bet išlaikydamas santūrų toną, kuris tik sustiprina šiurpo ir siaubo jausmą: „Pasiekė raudonarmiečiai / Pergalę didžiulę: / Apie dvidešimt lavonų / Štai ant gatvės guli. // Tai banditai, nes, pabūgę / Bado ir kankynės, / Jie nuo Sibiro ir rūsio / Slapstėsi ir gynės.“

Tiesą pasakius, plunksnakotis ar rašomoji mašinėlė B. Krivickui buvo svarbesnis ginklas nei šautuvas. Ypač tada, kai 1951-aisiais jis buvo paskirtas partizanų Šiaurės Rytų srities štabo Visuomeninės dalies viršininku ir pradėjo redaguoti pogrindžio leidinį „Prie rymančio Rūpintojėlio“, reiškėsi ir kitoje pogrindžio spaudoje: redagavo laikraštį „Laisvės kova“, kuriame, kaip ir laikraštyje „Aukštaitis“, skelbė ne tik savo lyriką, bet ir straipsnius, pranešimus, žinias iš užsienio. Vis dėlto jo publicistiniuose rašiniuose bene ryškiausiai žėri jau minėta būsimos laisvos Lietuvos tema. „Pirmiausia čia turėtų kilti klausimas, kokioje padėtyje bus LLKS (Lietuvos laisvės kovų sąjūdis - aut.) pačioj okupacijos pabaigoj. Galimas dalykas, kad jis dėl priešo naikinimo bus organizaciniu atžvilgiu visiškai sugriautas. Tačiau ir tokiu atveju tai neturėtų sustabdyti jo veikimo. Sąjūdžio idėja, jo didieji kovos principai už tautos vienybę, už tikėjimą ir teisingumą bei kitas tautos vertybes, - visa tai krašte per daug gyva, kad būtų galima veikiai sunaikinti. Jei kas ir bus apgriauta, tai ateityje beveik savaime susiburs ir, atsiradus menkiausiai iniciatyvai, susiras sau organizacinę išraišką“, - tokia vizija viename rašinyje su skaitytojais dalijosi B. Krivickas. Šias eilutes partizanas rašė tada, kai ginkluotas pogrindis Lietuvoje jau buvo gerokai nusilpęs, visam nepaskelbtam karui prieš okupantus liko ne daugiau nei treji, o paties B. Krivicko gyvenimui ir jo kovai - ne daugiau nei vieni metai.

Broniaus Krivicko kūrybinis palikimas ir kontekstas

Literatūros istorija fiksuoja XX amžiaus lietuvių poeziją literatūros tradicijos ir literatūros raidos požiūriu. Dėmesys skiriamas keliems laikotarpiams: IV dešimtmečio neoromantikų kūrybai ir katastrofų laiko poetams, tarp kurių ir Bronius Krivickas, Vytautas Mačernis, Alfonsas Nyka-Niliūnas. Susitelkiama ties pasaulėvokos ir epochos sąsaja, poetikos kaita, modernėjimo žingsniais. Straipsniai dviejų modelių: apžvalginiai ir analitiniai. Pastaruosiuose gilinamasi į konkretaus autoriaus meninį pasaulį. Laikomasi pagrindinių kultūrinio istorinio metodo bei imanentinės kūrinio analizės principų, taikoma hermeneutinė skaitymo perspektyva.

B. Krivickas iš tiesų buvo kitoks nei daugelis pogrindžio kovotojų, kuriuos šiandien galime matyti išlikusiose tų dramatiškų laikų nuotraukose. Kitoks ir savo būdu, ir išvaizda. Nedidelio ūgio, kiek pliktelėjęs, stamboką nosį „pabalnojęs“ akiniais, vilkintis ne uniforma, o paltu, galvą prisidengęs ne kariška kepure, bet skrybėle, jis miškuose atrodė lyg miesto inteligentas, atklydęs čionai pailsėti nuo kasdienio šurmulio ir įkvėpti gurkšnį tyro oro. Jis priklausė jauniausiai to meto inteligentų kartai, atėjusiai į universitetų auditorijas 1939-aisiais. O šioji, pasak literatūrologės Vandos Zaborskaitės, „Vytauto Mačernio karta“ pasižymėjo ypatingu, nesumeluotu patriotizmu ir gebėjimu drąsiai pasitikti įvairiausius išbandymus. Šiai kartai priklausė ir daugiau jaunų literatų, nacių okupacijos metais susispietusių į Vinco Mykolaičio-Putino globojamą neoficialų būrelį: ten buvo ir V. Mačernis, ir A. Nyka-Nyliūnas ir Gediminas Jokimaitis, ir K. Bradūnas, ir Eugenijus Matuzevičius. Tačiau nė vienas iš čia paminėtų poetų nepasirinko aktyvios ginkluotos kovos.

Apie pastarąjį variantą svarstė ir B. Krivickas. Tačiau atėjus lemtingai akimirkai poetas taip ir nepasitraukė į Vakarus. Galimas dalykas, dėl savotiško naivumo. B. Krivickas leidosi įtikinamas, kad sovietiniai okupantai, 1940-aisiais beatodairiškai naikinę ir prievartavę lietuvių tautą, dabar, baigiantis baisiausiam žmonijos istorijos karui, staiga taps humaniški ir nebeengs mūsų žmonių. Toks tikėjimas buvo žiauri klaida: poetas mėgins kažkaip susigyventi su sovietine sistema, tačiau pakaks vos kelių mėnesių suprasti, kad dabar belieka tik vienas - ginkluoto pasipriešinimo - kelias. Šį kelią pasirinks ir du B. Krivicko broliai.

Per partizanavimo metus, slapstydamasis miške ar bunkeryje, B. Krivickas parašė didelį kūrybos kiekį, kuris apima ne tik originalius eilėraščius, bet ir satyrą bei vertimus. Jo darbai atspindi nepalaužiamą dvasią ir gilų įsipareigojimą tiek literatūrai, tiek Tėvynei.

Broniaus Krivicko ir Vytauto Mačernio palyginimas, ypač jų vaidmenys toje pačioje kartoje, yra ne tik įdomus, bet ir provokuojantis. Mačernis nori, prašo leisti patirti gyvenimą, o Krivickas atsiveria kaip subrendęs žmogus. Krivickas, derindamas žodį su gyvenančiu kūnu, daro kūrybą, o dar daugiau, net ir gyvenimą „daro vientisą“. Tai, kas atrodo vientisa, yra gilesnis B. Krivicko įžvalgumas ir gebėjimas integruoti savo patirtį su dvasiniu pasauliu.

tags: #b #krivickas #kad #be #galo #jaustum

• Kaip tinkamai rūpintis vaikų higiena
• apie vaikų depresiją
• Profilaktinių skiepų kalendorius
• Jono Antano pirmi gyvenimo metai su Rūta Mikelkevičiūte
• Stilingi ir patogūs balti drabužėliai kūdikiams