Pasakų galia: išmintis ir paslaptys
Pasakos - tai ne tik pramoga vaikams, bet ir gilus išminties šaltinis, skirtas visai šeimai. Jos neša žinią, formuoja vertybes ir padeda suprasti save bei supantį pasaulį. Tačiau, kad atrastume pasakose glūdinčią išmintį, reikia sustoti, atidžiau įsiklausyti ir leisti vaizduotei laisvai keliauti.
Pasakų svarba šiuolaikiniame pasaulyje
Anot ekspertų, nors kai kurios lietuvių liaudies pasakos gali atrodyti žiaurios, jose užkoduota išmintis ir žinutė, kurią reikia atskleisti. XXI amžiuje vaikus vis dar gali praturtinti XVIII-XIX amžiuje sukurtos pasakos. Tačiau šiandien susiduriame su kompleksine problema: pasakos ir skubėjimas - nesuderinami dalykai. Šiandien visi skubame ir, skaitydami knygas, ne laviname protą, o vartojame informaciją. Pasakos neša žinią ir nėra skirtos tik vaikams. Tam, kad atrastume pasakose išmintį, reikia sustoti.
Pasakos veikia nunešdamos mus į vaizduotės sritį. Žmogus ima įsivaizduoti, kaip atrodo karalaitė, žirgas, riteris, ir vėliau ima tapatintis su herojais, dažniausiai geraisiais. Viskas lėtai vyksta galvoje - tai ne pramoga, o pasinėrimas, kuris keičia mus. Pasaka - tai žinia, kuri pradeda manyje gyventi, kažkas pasikeičia.
Vaikai nesiklauso, ką kalba suaugę, jie žiūri, ką šie daro. Jei tėtis vaikui sako eiti ir paskaityti knygą, bet pats sėdi prie kompiuterio, vaikas pasiims ne knygą, o taip pat kompiuterį. Jis veiks tą patį, ką tėtis, nes nori būti toks, kaip tėtis. Prieš 50 metų senelis, atidirbęs visą savaitę, sekmadienį ryte ant kelių pasisodindavo vaiką, atriekdavo gabalą duonos, užtepdavo sviesto ir skaitydavo pasaką su pauzėmis. Dabar nebeturime pauzių.
Kada ir kaip skaityti pasakas?
Geriausias laikas pradėti skaityti vaikui pasakas visada yra dabar. Su vaiku reikia būti dabar, grįžti į namus ir skaityti, skirti jam laiko, o kitą dieną pasaką aptarti. Vaiko amžius, kuomet jam galima pradėti skaityti pasakas, yra maždaug dveji metai. Kai vaikas pradeda kalbėti, reikia su juo bendrauti. Tai jau kita šiandienos problema - nėra apie ką kalbėtis. Galime papasakoti, kokį serialą vakar žiūrėjome, bet tai bus taip lėkšta. Serialai - užimtumas, smaginimasis. Pasaka - pasinėrimas.
Lietuvių liaudies pasakų žiaurumas ir išmintis
Kai kurie lektoriai svarsto, kad pasakos, ypač lietuvių liaudies, yra labai žiaurios ir netinkamos vaikams. Tačiau reikia pabandyti suprasti, kodėl mūsų protėviai sukūrė tokias žiaurias pasakas. Akivaizdu, kad kai kurios jų ne vaikams, o suaugusiesiems. Nebuvo nei radijo, nei televizijos, todėl jie pasakodavo vieni kitiems pasakas. Tam, kad būtų įdomu, tam tikrus dalykus pabrėždavo būtent žiaurumu. Reikia atskleisti, kas norėta pasakyti liaudies pasakomis, kokios žinutės ten užkoduotos, kokia išmintis glūdi. Juk viską galėjo pasakyti ne taip žiauriai, paprasčiau. Tačiau to nepadarė.
Jei kalbėtume apie vaikų teises, tai visos lietuvių liaudies pasakos turėtų būti uždraustos. Jei kalbėtume apie jų naudojimą, jos nenaudotinos. Tačiau jei kalbėtume apie išmintį, šeimą, darną, jos tinka. Tik reikia gilintis. Todėl ir reikalinga kita diena, kad būtų galima aptarti. Reikia pasikviesti vaiką ir paklausti, kaip jis suprato pasaką, kokia jo nuomonė.
Pasakų poveikis vaiko raidai ir tėvų vaidmuo
Pasakos erdvėje vaikas ir suaugęs suartėja vienas su kitu, juk jie abu pasineria į tą stebuklingą pasaulį, veikia viena banga, kalba ta pačia kalba ir drauge pergyvena dėl pagrindinio herojaus. Ir tuo metu nutinka pirmasis pasakos stebuklas: dingsta barjeras tarp vaiko ir suaugusio, pradingsta siena, skirianti jų pasaulius. Suaugusiam reikia vertinti ir branginti tuos visiškai nuoširdžius ir šiltus bendravimo momentus. Labai svarbu įsiklausyti į vaiką, juk tame, kaip vaikas reaguoja į išgirstą istoriją, galima daug įžvelgti ir suprasti apie vaiką, jo slaptus pergyvenimus ir džiaugsmus, siekius ir norus.
Ir suaugusio uždavinys šioje pasakiškoje erdvėje vesti su savimi vaiką, sugalvojant pasaką, kuri būtų veidrodinis realios gyvenimiškos situacijos atspindys. Vaikas seks paskui suaugusį toje pasakoje, juk ji ras atgarsį jo širdyje. Juk jeigu pagrindinis pasakos herojus bus panašus į vaiką ir susidurs su tomis pačiomis problemomis, situacijomis, kaip ir pats vaikas, tai mažylis užjaus šį herojų, iš šalies galės įvertinti jo elgesį, pamatyti poelgių pasekmes. O pasakai pasibaigus, vaikas perkels įgytą patirtį į realų gyvenimą ir pakeis savo elgesį. Pasakodami pasaką, mes neauklėjame vaiko tiesiogiai, o tik parodome jam galimas, labiausiai tikėtinas jo elgesio pasekmes. Tai leidžia vaikui neatsitverti nuo pamokymų, o daryti išvadas tarsi atsitolinus nuo savęs ir jau paskui realizuotis savo veiksmais.
Kodėl reikia grįžti prie pasakos, kuri vaiką kažkada gąsdino, net po 1-3 metų? Visą gyvenimą mūsų protą veikia tam tikros sąlygos. Tam, kad vaikas neturėtų tam tikrų tabu, reikia grįžti, pamatyti tai, kas jį paveikė, įveikti tas ribas. Jei vaikas įveiks tam tikras sąlygas vieną kartą, jis visada jas įveiks, nes jau turės patirties.
Ar tėvams, kurie skaito pasakas vaikams, tai duoda kažkokios naudos? Ar tėvai taip pat keičiasi? Jei tėvai gilinasi, tikrai taip. Nė vienas tėtis ir mama, gimus vaikui, nėra išminčiai. Visi mes lavinamės. Tačiau paprastai liaujamės save lavinti 13-16 metų. Retas kuris save lavina toliau, juk tam reikia pastangų. Įsivaizduokite, darbas, vaikai, problemos, o dar reikia lavinti save. Ir dar su pasakomis... Tik tas, kuris myli savo šeimą, save patį, gali tai daryti. Tačiau manau, kad tai žmogaus pareiga.
Kūrybingumo ugdymas per pasakas
Daugybė šiandieninių vaikų stokoja kūrybingumo. Vaikai stokojo kūrybingumo, nes jo trūksta ir pedagogams. Kai kurie pedagogai puikūs, tik yra slopinami. Tai dar viena problema. Vieni yra pedagogai pagal pašaukimą, o kiti todėl, kad neturėjo kito darbo, nerado geresnio. Tai nėra itin adekvati situacija. Kaip auga vaikai? Jie auga, kai juos myli tėvai, pedagogai, draugai. Tada jie lavinasi, taip buvo visada. Turime beprotiškai gerų dalykų, vien gerbūvis mus supa. Tik reikia mokėti tuo naudotis. O kūrybiškumą galima lavinti. Reikia užsiimti su vaikais, sukurti tinkamas programas.
Vaikai geriau suvokia informaciją, kuri pateikiama žaidimo forma, o dar geriau - pasakos forma. Emocinė pasakos nuotaika rezonuoja su emocine vaiko nuotaika, o informacijos vaizdingumas pasakoje leidžia vaikui ne tik ją girdėti, bet dar ir matyti. Esmė čia slypi tame, kokius vaizdinius kelia vienas ar kitas daiktas vaiko mintyse. Būtent vaizdingumas yra raktas į pasakų galios mįslės įminimą. Pasakose perduodamos žinios, tradicijos ir pamokymai per vaizdinius. Pasakose atsispindi kiekvienos tautos mentalitetas. Jose atsispindi elgesio stereotipai, kurie skatinami (teigiami herojai) ir tie, kurie smerkiami (neigiami herojai). Reikia atsižvelgti, kad vaikai nuo mažų dienų tarsi kempinės sugeria aplinkinio pasaulio informaciją. Ir šita informacija juos keičia - vaikas auga, vystosi jo asmenybė. Dėl to labai svarbu, kokią informaciją vaikas gauna. Daugeliu atvejų tėvai nesupranta, kam jie skaito vaikams vieną ar kitą pasaką. O juk pasakos - labai galingas auklėjimo instrumentas, išbandytas per tūkstančius metų.
Kurti pasakas savo vaikams gali kiekvienas. Svarbiausia - prisiminti savo vaikystę, savo mėgstamas pasakas ir nuo jų atsispirti. Pradžioje tai sudėtinga, „smegenys girgžda“, sunku greitai sugalvoti pasaką. Paskui, bėgant laikui, ateina patirtis ir jūs būtinai ištreniruosite savo „pasakų kūrimo mašiną“.
tags: #auklejimas #pasakomis #kokia #jos #paslaptis
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
