Negimusio Kūdikio Laiškas Mamai: Minčių Sūkurys apie Gyvybę ir Netektį

Kūdikio laukimas - tai laikas, kupinas vilties, džiaugsmo ir nerimo. Tačiau kas nutinka, kai šis laukimas baigiasi netektimi arba sudėtingu apsisprendimu? Garsios Florencijos rašytojos, žurnalistės ir politikės Orianos Fallaci (1929-2006) knyga „Laiškas negimusiam kūdikiui“ tapo bestseleriu visame pasaulyje, nes joje atvirai nagrinėjamas besilaukiančios moters dialogas su kūdikiu, svarstant apie jo teisę gyventi ir galimybę būti laimingam pasaulyje, pilname prieštaravimų ir skausmo. Šis kūrinys įkūnija gilias mintis ir emocijas, kurios aplanko motinas susidūrus su gyvybės ir mirties pasirinkimais.

Negimusio Kūdikio Balsas: Gyvybės Pradžia ir Tragiška Pabaiga

Orianos Fallaci kūrinyje, negimęs kūdikis prabyla į savo motiną, pasakodamas apie savo gyvybės pradžią ir augimą motinos įsčiose, kupiną vilčių ir klausimų apie ateitį. Kūdikio mintys atskleidžia gilų prisirišimą ir nekaltą požiūrį į gyvenimą, kurį jam dar tik teks pažinti:

„Šiandien prasidėjo mano gyvenimas. Mano tėvai to dar nežino. Aš mažesnė už obuolio sėklelę, bet aš jau aš. Ir nors aš dar nesu susiformavusi, vis tiek žinau, kad būsiu mergaitė.“

„Aš truputį paaugau, bet vis tiek esu dar per maža, kad galėčiau ką nors daryti. Mama man absoliučiai viską daro. Ir juokingiausia, kad mama vis dar nežino nešiojanti mane čia, tiesiai po širdimi. Ir kad maitina mane.“

„Netrukus pradės formuotis mano burna. Tik pamanykit, maždaug po metų aš juoksiuos. Vėliau galėsiu kalbėti. Žinau, kokį ištarsiu pirmąjį žodį: „Mama.“ Kas sako, kad aš dar netikras žmogus? Aš jau toks pat žmogus, kaip kad mažytė duonos kruopelė vis dėlto yra tikra duona.“

„Mano širdis pradėjo plakti visai savarankiškai. Nuo šio momento ji švelniai plaks visą mano gyvenimą. Paskui, po daugelio gyvenimo metų, ji pails ir sustos, ir aš mirsiu. Bet dabar ne galas, o tik mano gyvenimo pradžia.“

„Dabar pradeda formuotis mano rankos. Kokios jos mažytės, net keista. Galbūt kada nors jos grieš smuiku ar tapys paveikslus.“

„Šiandien gydytojas pirmąkart pasakė mamai, kad aš gyvenu čia, po jos širdimi. Ar tu laiminga, mama? Praeis kuris laikas, mama, ir aš ilsėsiuos ant tavo rankų.“

„Mano veidas visiškai susiformavo. Tikiuosi, kad būsiu panaši į mamą.“

„Dabar aš beveik galiu matyti, bet aplink dar visai tamsu. Bet greitai mano akys išvys saulės nutviekstą pasaulį. O kaip tu, mama, atrodai?“

„Mama, aš girdžiu, kaip plaka tavo širdis. Įdomu, ar tu girdi, kaip plaka mano širdelė? Aš vos galiu sulaukti to momento, kai gulėsiu ant tavo rankų ir galėsiu prisiglausti prie tavo veido, pažvelgti į tavo akis. Juk tu, mama, lauki manęs taip pat, kaip ir aš tavęs?“

Tačiau kartais likimas pasisuka netikėta linkme, ir kūdikio ateitis pakimba ant plauko. Kūdikis jaučia baimę ir skausmą, kurį motina jam leidžia patirti:

„Gydytojai sodina mamą ant tos keistos lovos, kurią jie vadina operaciniu stalu. Vienas iš gydytojų atneša metalinį padėklą, ant kurio kažkokios replės, peiliai. Viešpatie, ką jie ruošiasi daryti? Jie nori mane išgąsdinti? Nereikia, mieloji mama, aš ir taip išsigandau. Aš noriu kuo greičiau gimti, paaugti, padėti tau, tik neleisk tiems gydytojams manęs skriausti. Bet niekas manęs neklauso. Mamai kažko suleidžia ir ji kaipmat užmiega. Aš viską matau ir jaučiu... Gydytojai ima į rankas tuos baisius instrumentus ir pasilenkia prie mamos. Kas čia vyksta? Kodėl man taip baisu ir skauda širdutę? Štai gydytojas ima reples ir siekia manęs. Aš traukiuosi kiek galiu, bet jis nuplėšia man kojytę. Iš jos plūsteli kraujas. Skausmas begalinis. Mama, kodėl tu miegi ir nesulaikai jų? Aš verkiu, o tie geležiniai pirštai suspaudžia man širdutę. Jaučiu, kad mirštu. Kodėl jie taip su manimi elgiasi? Aš dūstu, kraujas bėga iš mano kūno. Gydytojai ištraukia mane į šviesą, bet aš jau mirus...“

Po šios skausmingos procedūros ateina suvokimas apie prarastą ateitį:

„Greitai mama prabus ir grįš namo. Viskas bus kaip anksčiau, tik manęs jau niekada nebus - aš negimsiu ir neužaugsiu. Niekada neapkabinsiu jos, nepriglausiu prie savęs, nepabučiuosiu. Aš neisiu nei į darželį, nei į mokyklą. Mano mama niekada nepamatys mano pirmųjų žingsnių, neišgirs pirmųjų žodžių... Mama, kodėl tu leidai jiems mane nužudyti?“

Skausmingas Pasirinkimas ir Jo Pasekmės: Marijos Liudijimas

Realybėje, daugybė moterų patiria panašų skausmą. Marija, pasidalinusi savo skausmingiausia patirtimi, tikisi, kad jos istorija sustabdys nuo rizikingo žingsnio nors vieną moterį. Kai Marija vėl pasijuto nėščia, dukrai nebuvo ir metukų. Vyras prisiminė pirmą gimdymą, kurio metu per plauką likau gyva. Marija pasidavė baimės jausmui, ne dėl savęs, o dėl mažos dukros, ir padarė abortą.

„Visas siaubas atėjo, kai pabudau po narkozės. Mano krūtyse atsirado pienas. Aš rėkiau, verkiau, kaukiau nuo nevilties. Supratau, kad užmušiau savo dar negimusį vaiką. Sukrėtimas buvo toks stiprus, kad nepraėjo nei po metų, nei po dvejų, nei po dvidešimt dvejų. Šitas skausmas gyvena manyje iki šiol ir ėda mano sielą iš vidaus.“

Marija skaudžiai sako: „Moterys, nežlugdykite savęs! Tegul gimsta vaikai jūsų džiaugsmui. Visi sunkumai praeis, viską galima ištverti, tik leiskite gimti norintiems ateiti į šį pasaulį kūdikiams. Vaikai - tai didžiausia Dievo dovana!!!“ Jos dukra jau suaugusi, ir Marija apie tai kalbėjo su ja, norėdama, kad jos išgyvenimai neleistų dukrai pakartoti šios nepataisomos klaidos.

Poabortinis Sindromas: Tyliosios Kančios ir Ilgalaikis Poveikis

Psichoterapeutų kabinetuose tenka girdėti ne vieną tokią istoriją, kartais - praėjus 20 ir daugiau metų po aborto. Kaltės, savigraužos, sumažėjusios savivertės, neapykantos sau ir aplinkiniams jausmai, depresijos, priklausomybės nuo alkoholio, miego sutrikimai su košmarais, valgymo sutrikimai, mintys apie savižudybę gali pasireikšti tiek iš karto po aborto, tiek praėjus daugybei metų.

Jei blogos savijautos priežastis yra abortas, paprastai apie tai moterys linkusios papasakoti ne iš karto ir neretai prisipažįsta, kad dar su niekuo apie tai nėra kalbėjusios. Kita dalis moterų į atliktą abortą žiūri paprastai - kaip į medicinos procedūrą, net ne tiek reikšmingą, kad būtų verta paminėti pasakojant reikšmingų ligų ir patirtų operacijų istoriją. Toks „pamiršimas“ dažnai rodo į pasąmonę išstumtus skaudžius patyrimus, kurie, nors ir būdami nesąmoningi, gali daryti įtaką mūsų gyvenimui.

Iškart po nėštumo nutraukimo gali būti jaučiamas palengvėjimas dėl nėštumo keliamo streso „išsprendimo“, tačiau pasekmės gali ateiti po daugelio metų. Tokioms moterims gali būti būdingas šaltumas, abejingumas, susvetimėjimas su šeimos nariais ir užsidarymas savyje, o iš kitos pusės - depresijos ir nerviniai vidaus organų sutrikimų simptomai. Poabortinį sindromą, kaip potrauminio streso sutrikimo atmainą, 1981 m. aprašė amerikiečių psichologas Vincentas Rue.

Aborto Pasekmės Statistikos Šviesoje

Šios statistikos aiškiai parodo aborto gilų ir platų poveikį ne tik pačiai moteriai, bet ir visai šeimai bei visuomenei.

Poveikis Ne Tik Moteriai: Platus Aborto Šešėlis

Neabejotinai abortas veikia vaiko tėvą, negimusio vaiko brolius ir seseris, nors jiems labai retai pasakoma, kad mama padarė abortą. Bloga moters psichologinė savijauta be žodžių perduodama ir šeimos nariams.

Jei nesusituokusioje poroje pirmą kartą pastojusi moteris padaro abortą - pora paprastai išsiskiria, tai aiškindami „jausmų atšalimu“. Apie abortą nebenorima kalbėti dėl bendros kaltės ir gėdos, bet negimusio vaiko gedėjimas veikia poros santykius. Net jei šeimoje yra kitų vaikų, neretai po aborto pora patiria santykių krizę. Manoma, kad po abortų padidėja fizinės agresijos šeimoje tikimybė. Po aborto traumą gali patirti jį paskatinę artimieji, nėščiosios tėvai, seserys, net abortą atlikę medikai.

Ne Smerkti, o Padėti: Visuomenės ir Valstybės Atsakomybė

Jokiu būdu negalima smerkti ir kaltinti moterų. Jos greičiau yra pačios yra aukos. Dažniausiai abortus darosi atsakingos moterys, kurioms ne tas pats, kas bus su jų vaiku, kurios rūpinasi, ar nėštumui pritaria vyras, ar bus pajamų išlaikyti būsimą kūdikį, kas jį augins ir panašiai. Nesulaukusios artimųjų palaikymo, susidūrusios su vyro neatsakingumu ir abejingumu, tokios moterys ryžtasi abortui. Vyrai dažnai tiesiogiai paskatina moterį pasidaryti abortą išsigandę atsakomybės.

Tam tikrą kaltės dalį turėtų prisiimti visuomenė, nes vienišos mamos neretai dar smerkiamos, nors ir nebe taip, kaip Veronikos laikais, ir valstybė, kadangi vaikui auginti nesudaromos pakankamos materialinės sąlygos. Sprendimą nutraukti nėštumą moteris dažnai padaro iš nežinojimo, t.y. nepagalvoja, kad joje auga nauja gyvybė, o ne audinių gabalėlis, atsiradęs visai ne laiku.

Naujos žinios (2012 kovo mėn.): „Virginijos gubernatorius Bob McDonnell pasirašė įstatymą, pagal kurį prieš aborto darymą abortą atliekantys medikai privalės moteriai padaryti ultragarsinį tyrimą ir sudaryti galimybę pasižiūrėti į kūdikį įsčiose.“ Tikėtina, kad toks požiūris pakeis ne vienos moters apsisprendimą.

Vėluoti Niekada Ne Per Vėlu: Gijimo Kelias po Aborto

O ką daryti toms, kurioms jau per vėlu rinktis - kas kenčia nuo poabortinio sindromo? Aišku, laiko atgal niekas nebesugrąžins, bet palengvinti tokių moterų kančias galima. Daugeliui patiriančių poabortinį sindromą moterų praverčia profesionalų pagalba.

1. Pirmiausia reikia įvardinti visas aborto priežastis ir pasekmes, kad ir kaip skaudu tai būtų.
2. Antroje pakopoje - reikia atleisti visiems, skatinusiems atlikti abortą. Tai būtina sąlyga norint atleisti sau.
3. Trečioje pakopoje susitaikoma su negimusiu kūdikiu, su tuo, kad jau nieko nepakeisi. Padeda simboliniai veiksmai, tokie kaip vardo kūdikiui davimas, pokalbis su juo, laiškas jam ir pan.
4. Susitaikyti padeda ir pagalba našlaičiams, kitoms abortą patyrusioms moterims ar atkalbėjimas moterų nuo aborto.

Kova už Gyvybę: Visuomenės Atskyrimas ir Demografiniai Iššūkiai

Nuo 1973 metų Amerikoje nužudyta daugiau kaip 31 milijonas negimusių kūdikių. O Lietuvoje? Nuo 1955 m. Lietuvoje įteisinti abortai. Kokios siaubingos ir sukrečiančios statistikos! Juk nužudyta abortais daugiau, negu žuvo visuose karuose! Ir tai nekaltų, bejėgių gyvybių, negalinčių dar gintis ar šauktis pagalbos.

Lietuvos Bažnyčia ir visuomeninės organizacijos nuolat pabrėžia gyvybės šventumą nuo jos pradėjimo akimirkos. ,,Pasibjaurėtina žmogžudystė“ (Gaudium et spes.51) - taip abortą vadina Bažnyčia. Taip pat neretai minima, kad didžiuliai negimusių vaikų žudymo mastai Lietuvoje, ir kasmet daugybė negimsta dėl kontracepcijos, o tik maža dalelė dėl vadinamųjų abortų.

Lietuvos ateičiai tai kelia milžinišką grėsmę. Ką galime pasakyti apie šalį, kuri negina savo vaikų? Manoma, kad jei šiandien miestelio mokykloje mokytųsi ne 300 vaikų, o 3 000, tai atspindėtų augančią ekonominę galybę ir ateitį. Tačiau realybė kita: 18 proc. porų yra nevaisingos, 10 proc. nesukuria šeimos, 10 proc. dėl nelaimingų atsitikimų nepasieks reprodukcinio amžiaus. Dėl to 100 porų po savęs paliks tik 30 vaikų, o tai veda link Lietuvos išnykimo.

Gyvybės gynėjai, vienydami geros valios žmones, dalindamiesi informacija per spaudą, rengia įvairias akcijas. Jie ragina rašyti laiškus, kontaktuoti valdžios atstovus, informuoti žmones, ypač jaunimą, dalyvauti susirinkimuose ir taikiose demonstracijose už gyvybę, aukoti laiką ir pinigus, kad šis baisus įstatymas būtų atšauktas - visa tai svarbu, bet dar negana. Reikia maldos: bažnyčiose, susirinkimuose, šeimose, organizacijose... Maldos už tuos, kurie žudo, ir už tas vargšes motinas, kurios nežino, ką daro.

Šv. Mišių metu kan. D. Brogys akcentavo, kad daugeliui trūksta tikros laimės ir meilės, pasaulis linkęs nuslėpti ar nutylėti tiesą, kad valios žmonės nesaugo didžiausios Dievo dovanos - gyvybės. Po šv. Mišių vyko konferencija, kurioje įvairiais aspektais aptarta aborto žala.

Gyvybės Vertė ir Tėvystės Keliai: Apmąstymai apie Šeimą

Kiekviena pradėta gyvybė, nuo pirmo momento motinos įsčiose, turi teisę į gyvenimą. Kaip dažnai mes apie tai pagalvojam? Kaip krikščionys, Kristaus mokiniai, mes esame įpareigoti ne tik gyvybę besąlygiškai gerbti, bet ir už ją aktyviai kovoti. Abortų legalizavimas - tai tik pradžia. Kur veda ši nepagarba gyvybei? Į senų, „nereikalingų“ žmonių žudymą, atsikratymą nesveikais jau užgimusiais vaikais.

Svarbu ne tik kalbėti apie negimusių kūdikių teises, bet ir apie tas mamas, kurios susiduria su iššūkiais. Kai globėjų / įtėvių mokymuose su vyru buvo duota užduotis - kiekvienam atskirai parašyti laišką biologinei vaiko mamai - tai privertė susimąstyti. Ką galime pasakyti moteriai, kuri nepajėgia užtikrinti savo vaikui saugaus gyvenimo? Dažnai žmonės nesusimąstydami pasmerkia savų vaikų neauginančias moteris. Realybė kita - tik gimę vaikai yra atplėšiami nuo motinų, nes jos neturi tinkamų sąlygų (saugios gyvenamosios vietos, pastovaus darbo) vaikams auginti.

Žmonės palieka savo vaikus ne iš blogos valios. Globėjų užduotis - padėti vaikui įveikti trauminį patyrimą, kompensuoti emocinę tuštumą, kuri atsirado patyrus biologinės mamos netektį. Vaikas į šeimą ateina su netektimi, pykčiu. Tai pabrėžia, kad gyvybė, kad ir koks būtų jos kelias, yra didelė dovana ir reikalauja visuomenės palaikymo bei supratimo.

tags: #negimusio #kudikio #laiskas #mamai

• Išsamus naujagimio batelių mezgimo vadovas
• Kaip suprasti emocinį jautrumą nėštumo metu
• Vilnonė antklodė vasarą: ar nebus per karšta kūdikiui?
• Santykiai besilaukiant: iššūkiai ir sprendimo būdai
• strategijos autistiškiems vaikams