Vaikų piešiniai: langas į jų vidinį pasaulį
Piešinys - tai tarsi langas, padedantis atidžiau pažvelgti į vaiko vidų. Pasirinktas popieriaus lapas, piešimo priemonės, piešinio dydis, padėtis erdvėje, piešiniuose vyraujančios formos ir spalvos gali suteikti daug informacijos apie mažylio charakterį, jo būseną, mintis, emocijas bei išgyvenamus vidinius konfliktus. Interpretuojant vaikučio piešinius galima spręsti apie jo intelektinę raidą ir apie psichologines problemas. Piešiant plėtojasi psichomotoriniai, sensomotoriniai, kalbiniai įgūdžiai, pasaulio pažinimas, savivoka. Piešimas - viena ankstyvųjų komunikacijos ir mąstymo formų šalia žaidimo ir kalbos.
Su vaikais dirbantys specialistai vis dažniau pasitelkia meno terapiją. Piešti patinka visiems vaikams. O piešia jie tai, ką mato aplinkui, ką myli, apie ką svajoja. Todėl kiekvieno vaiko piešinys, pasak psichologų, yra projektyvus.
Norint gauti patikimiausius atsakymus į klausimus, ką jaučia jūsų atžala, būtina suprasti, kad bet kokią psichologinę diagnostiką būtina atlikti psichologo kabinete, o ne namuose. Negalima vertinti vaiko piešinio, kurį jis piešė, paprašytas vieno iš artimųjų. Piešdamas vaikas neturi matyti asmenų ar objektų, kuriuos piešia (tėvų, brolių ir seserų, namų).
Visuomet piešiniai yra vertinami kartu su jų autoriumi. Paprastai analizuojami vyresnių kaip 4-5 metų vaikų piešiniai. Vaikai iki maždaug 5 metų daugiau tyrinėja spalvas, jiems patinka ryškios, ant popieriaus lapo gerai matomos spalvos. Tokios yra juoda, mėlyna, raudona. Mažyliai kuriam laikui tarsi susižavi viena spalva, gali visą spalvinimo knygelę nuspalvinti viena spalva.
Yra teorijų, kurios vertina formalius piešinukų kriterijus: popieriaus lapo dydį, formatą, pavienių pavaizduotų elementų dydį, formas, naudojamas linijas ir dėmes, pasirinktas spalvas ir judesio perteikimą. Remiantis šiais kriterijais yra daromos išvados. Pastebėta, kad dažniausiai vaikai renkasi didelio ir vidutinio formato popieriaus lapus, o vaikai, linkę į neurozes, - mažus. Taip pat lapo forma, piešiamos figūros, linijos gali nurodyti atitinkamus charakterio nestabilumus.
Ši teorija taip pat aiškina ir spalvų naudojimą. Manoma, kad stabilios psichikos vaikas rinksis visą spalvų skalę, išskyrus juodą ir baltą spalvas. Vaikai, linkę į depresiją ir neurozes, vengs geltonos spalvos ir raudonos bei daugiau naudos juodą ir baltą spalvas. Vaikų spalvų pasirinkimai Lietuvoje yra apskritai mažai tyrinėti. Trūksta žinių, kokios spalvos yra dažniausiai nurodomos kaip mėgstamos, ar yra lyčių skirtumų, ar vaikai sistemingai priskiria spalvą neigiamai ar teigiamai apibūdinti asmenį, kokią reikšmę čia turi tai, ar spalva yra mėgstama, ar ne.
Dailės terapija (DT) taikoma pačioms įvairiausioms visuomenės grupėms: neįgaliems vaikams ir suaugusiems, specialiųjų poreikių asmenims, priklausomybių turintiems, psichikos ligoniams, kaliniams, nėščioms moterims, asmenims, kurie siekia giliau save pažinti ir kt. Pastaraisiais metais DT poreikis iškilo karštose karo, stichinių nelaimių nusiaubtose vietose. Vis populiarėja kūrybiškumo skatinimo programos stambioms verslo kompanijoms. DT metodai taikytini daugeliui visuomenės grupių, kurios jaučia poreikį kūrybiniame procese stebėti, vystyti ir atrasti naujus savo asmenybės bruožus ir galimybes.
Skirtingoms klientų grupėms taikomi vis kiti DT metodai. Pavyzdžiui, ankstyvojo amžiaus vaikams dailės užsiėmimai gali būti taikomi kaip gausios jutiminės patirties laukas, smulkiosios ir stambiosios motorikos lavinimas, verbalinės raiškos skatinimas. Vėlesniais amžiaus tarpsniais specialiai nukreipti dailės užsiėmimai leidžia vaikams išreikšti savo vidinį pasaulį, jį suvokti, stiprinti savivoką, emocijų raišką, sąvokų formavimąsi. Specialiųjų poreikių vaikai šiuose užsiėmimuose turi galimybes lavinti motorinius įgūdžius, stiprinti erdvės suvokimą, savivoką, išreikšti negatyvius ir pozityvius išgyvenimus, labiau suvokti juos, lavinti kalbinę raišką.
Kūrybiniame procese galima plėsti pažintines vaiko galimybes, toks procesas gali daryti įtaką raidai, esant jos sulėtėjimui.
Meno terapijos nauda
Meninės raiškos užsiėmimai, meno terapijos metodai profesinėms komandoms suteikia galimybes saugioje aplinkoje atgaivinti ir vėl patirti savo spontanišką kūrybiškumą, žaidimo procesą, leidžia būti jame, atrasti bei atskleisti naujas, dar neatskleistas savo asmenybės kūrybiškas puses, patirti bendros komandinės kūrybos džiaugsmą, bei privalumus.
Šiuose užsiėmimuose kiekvienas komandos narys turi galimybes patirti ir išgyventi netikėtas situacijas kartu su kitais komandos nariais. Užsiėmimo pradžioje, vykstant „apšilimui“, pristatoma ir aptariama užduotis, supažindinama su turimomis medžiagomis (dažai, pieštukai, molis ir kt.), kaip jomis naudotis. Apie vieną valandą vyksta kūrybinis procesas. Po to grupės nariai susirenka į bendrą ratą pristatyti savo kūrinių. Tuomet kiekvieno dalyvio idėjos, kūrybiniai impulsai yra pastiprinami visų dalyvių, senos idėjos išskleidžiamos naujais aspektais ir atrandami netikėti bendri sprendimai bei stimuliuojamas individualus kūrybiškumas. Tokie užsiėmimai vedami „team - building‘o“, asmenybės kūrybiškumo skatinimo, konfliktų sprendimo ir kt.
Beveik viską, kas išreiškiama per dailės terapiją, būtų galima priskirti metaforai. Piešiantysis gali savo situaciją pavaizduoti tokiais vaizdais kaip jam nuo kaklo svyrantys sunkūs svarsčiai, gali pavaizduoti save uždengtą stiklo gaubtu, lyg siūbuojantį ant jūros bangų kamštį, tarsi nereikšmingą taškelį peizaže, apsuptą užrakintų durų arba plevenantį viršum visko lyg drugelis.
Vaikui piešiant didelę reikšmę turi terapeuto pritarimas, palaikymas. Pagrindinis dailės terapijos tikslas yra įžvelgti vaiko problemas, kada reikia pagalbos; pažadinti vaiko emocijas, jas išreikšti, įvardyti, verbalizuoti. Dailinės veiklos metu reikia nukreipti dėmesį į vaiko būseną, aptarti jo darbą, tai padeda suvokti vaikui savo išgyvenimus, akcentuoti pozityvų problemos sprendimo būdą. Vaikui reikia kalbėti rūpimomis temomis, apie įvykius, reiškinius, kreipiamas dėmesys į emocines temas, reiškinio ar įvykio aspektus.
Psichoterapeutas, dirbdamas su grupės nariais ir jų piešiniais visuomet turi galimybę terapiškai įtakoti kiekvieno grupės nario savęs ir kitų pažinimo erdvės išplėtimą, sąlygoti didesnį šio pažinimo realumą. Meno terapija visuomet skatina ir didina saviraiškos galimybes. Bendravimas piešinių pagalba - tai labai gyvas ir subtilus bendravimas, kuriame atskleidžia gilios žmogaus egzistencijos paslaptys, kurias paprastai taip nelengva atverti. Dailės terapija visuomet padeda geriau ir tiksliau suvokti visko, kas vyksta ir atsitinka, prasmingumą, žmogaus rezervus, kurie slypi jo vidinio pasaulio erdvėje, ir kuriuos iš išorės taip nelengva pamatyti.
Dailė - geras būdas išsakyti sumišusius, ne iki galo suvoktus jausmus, siekiant suteikti jiems aiškumo ir tvarkos. Kai vaikas turi sunkumų mokydamasis, bendraudamas, žaisdamas, jam sunku suprasti ir išreikšti savo mintis, adekvačiai elgtis. Dailė tampa priemone, leidžiančia išreikšti mintis ir jausmus simboliais. Dailės terapijos metu vaikas užmezga dialogą su pačiu savimi. Jausmai ir išgyvenimai pateikiami sau ir kitiems suprantama forma. Vaikas pamažu ir jam nekeliančiu įtampos būdu prisitaiko prie aplinkos ir joje kūrybiškai gyvena.
Iš paveikslo, kaip ir iš fotografijos, sužinome apie subjekto psichikos būseną ir tai, kaip jis interpretuoja savo gyvenimo situaciją ir tuo metu jam svarbius žmones. Dailės terapija gali leisti bent jau vaizduotėje atkurti tai, kas yra prarasta arba buvę praeityje. Suaugęs žmogus gali atsigręžti į nutrūkusius santykius ir pabendrauti su kuo nors, su kuo jis nebepalaiko ryšių. Jis gali nupiešti tą, kuris mirė ir pasakyti jam tai, ko niekad neprisiruošė pasakyti arba atsiimti žodžius, kuriuos gailisi jam pasakęs. Vaikas gali atkurti nemalonią, trikdančią sceną, pavyzdžiui, nelaimingą atsitikimą arba gėdingas akimirkas. Jis gali pavaizduoti save vyresnį arba kaip kūdikį. Atvaizduojant praeityje buvusius įvykius, sukyla su jais susijusios emocijos, o šias emocijas išreiškus, galima pajusti palengvėjimą. Piešiantysis gali atkurti gąsdinančius sapnus, tokius kaip kritimas arba bėgiojimas nuogam gatvėmis. Galima paraginti pacientą sugalvoti naujų, dar labiau jaudinančių scenų variantų. Šitaip jis gali daugiau sužinoti apie jam baimę keliančius dalykus ir atkartojęs juos piešinyje, nebe taip jų bijoti.
Dailės terapija - visuomet galimybė prabilti apie save, net, kai tai būna labai sunku. Piešinys dažniausiai gimsta tyloje, tačiau jis prabyla dažniausiai labai išraiškinga, turtinga vidinių išgyvenimų kalba, kurią perduoda piešinio linijos, spalvos, figūrų išsidėstymas erdvėje, jų dydis, formos, santykiai. Profesionalus psichoterapeutas - psichologas visuomet turi galimybę žvelgti į piešinius kaip į projekcinius vidinių išgyvenimų atvaizdus, taikyti jų analizėje projekciniams testams būdingus aiškinimo principus. Piešinys atspindi jausmus, vizijas, fantazijas, mintis, kurios kyla piešiant.
Vaikų piešinių raidos etapai
Iš vaiko piešinių matome, kaip jie vystosi.
- Atsitiktinės žymės: patys pirmieji kūdikių grafiniai ženklai, pastebėti atliekant eksperimentus.
- Nekontroliuojama keverzonė: toliau plečiama kinestetinė patirtis. Pasitaiko, kad vaikas stengiasi tyrinėti save.
- Kontroliuojama keverzonė: vaikas atpažįsta savo ryšį su abstrakčiais ženklais ant popieriaus. Linijos ir spalvos vaikui tampa reikšmingos, jos dažnai kartojamos ir lengvai keičiamos. Šiame etape vaikas itin smalsus, jam būdinga tyrinėjimo formų įvairovė. Šios stadijos bruožas - keverzonių įvardijimas. Piešimą lydi žodžiai.
- Ikischeminis piešinys: vaikas daro akivaizdžią pažangą. Jis įsisąmonina save kaip pasaulio centrą. Pastebimos pirmosios pastangos vaizduoti žmonių figūras (galvakojai), namus, medžius. Spalva yra mažiau svarbi. Dabar dėmesio centras yra forma. Dar nenustatomi erdviniai santykiai. Vaikas dar nepasiruošęs skaityti. Patirtis savaime yra mokytoja. Augant sąmoningumui, vis daugiau detalių galime matyti ir vaiko paveiksle.
- Scheminis piešinys: vaiko meninė kūryba labai individualizuota ir liudija jo „sutvarkytą“ pasaulį. Kai jis nukrypsta nuo savo įprastos schemos, atsiranda plastinės raiškos įvairovė: nauji spalvų deriniai, kompozicijos netikėtumai, dekoratyviniai elementai. Svarbūs erdvės santykiai, pažymint pagrindo ir dangaus linijas. Spalvos artimos objektams.
- Piešinių realizmas: išryškėja akivaizdžios įtakos. Didesnis dėmesys skiriamas detalėms, realistinėms interpretacijoms, įvairiai vartojamos spalvos, daugėja dekoratyvinių elementų įvairiuose projektuose. Dingsta dangaus linija. Dangus virsta oru.
- Pseudonatūralistinis piešinys: susikoncentruojama į natūralią aplinką.
Daugelio psichologų nuomone - vaiko piešinys atspindi ne tai, ką vaikas mato, bet tai, ką jis žino. Tuo pagrįsta ir teorija, kad vaiko piešinys pereina tam tikras fazes: žmogaus vaizdavimas - nuo galvakojo iki proporcingos žmogaus figūros, medis - nuo pagaliuko su keliais skersiniais brūkšneliais (stuburo fazė) iki kamieno su šakomis, o paukščio vaizdavimas vystosi nuo „kiaušinio“ su akimis ir sparnais iki tikro paukščio su rūšies požymiais. Dėl tam tikrų individualių vaiko vystymosi ypatybių piešinio raida gali sutrikti, kadangi būna sutrikdyta jo pažinimo raida. Vaikų piešiniai rutuliuojasi lėtai, protrūkiais, kartais jie regresuoja į ankstesnįjį etapą. Todėl ikimokyklinuko ir pradinuko saviraiška turėtų būti nagrinėjama labiau kaip pažinimo būdas ir atspindys, o ne tik kaip estetinių gebėjimų sritis.
Ką pasako vaiko piešinys?
Taigi, jūsų vaikas nupiešė piešinį. Pažvelkite į jį. Vaikai piešia tai, kas jiems rūpi. Mėgstamus knygų ar filmų herojus. Puiku. Tai rodo susidomėjimą, prisirišimą.
- Gyvūnai: Veikiausiai jūsų vaikas jautrus ir pažeidžiamas. Mažieji nereti save tapatina su gyvūnais.
- Mūšiai: Paprastai juos piešia berniukai. Tai normalu. Manoma, jog tokiais piešiniais vaikas iškrauna viduje susikaupusią vyrišką agresiją. O štai prievartos, žudynių, katastrofų scenos jau kalba apie vaiko baimę. Jei siužetas kartojasi gana dažnai, galima spėti, jog vaiką kamuoja nuolatinė baimė, jums vertėtų pasikonsultuoti su psichologu.
- Spalvos: Atkreipkite dėmesį į spalvas. Psichiškai sveikas vaikas naudoja ryškių spalvų paletę, daugumą spalvų parenka pagal paskirtį: saulė - geltona, dangus - mėlynas, žolė - žalia. Vis dėlto pastebėjote, kad kuri nors viena spalva aiškiai dominuoja visose jo piešiniuose? Juoda - liudija vaiko baimę, atsiribojimą, palūžimą. Ypač jei piešinyje gausu aštrių juodų štrichų, net perdreskiančių popierių.
Piešiant šeimą, galima spręsti apie vaiko psichologinę būseną, savęs suvokimą. Paprastai centre vaizduojamas svarbiausias šeimos narys (juo gali būti ir pats mažylis), pakraštyje - mažiau svarbūs nariai. Šeimos narių svarbą atspindi ir vaizduojamų figūrų dydis, tarpusavio santykis. Dažnokai tėvai, užuot pagalvoję, kokią vertingą informaciją galėtų išskaityti mažylio piešinyje, jį kritikuoja: „nepanašu“, „per kreivai‘, „taip nebūna“. Esmė tame, kad vaikas dar nepajėgus sudėtingas emocijas nusakyti žodžiais.
Vaikams lankytis pas psichologą yra labai sunku, ypač socialiai uždariems vaikams. Jiems „nieko netrūksta“, „viskas yra gerai“, nors pagalba akivaizdžiai reikalinga. Tokiu atveju psichologas gali pasinaudoti dailės terapija, nes vaikui ji yra patraukli ir jie noriai ateina piešti.
Pirmas etapas - tamsūs piešiniai. Šis etapas vaikams yra sunkiausias ir ilgiausias, bet geriausiai atspindi vaikų vidinę būseną: sumaištį, nerimą, baimę, nepasitenkinimą ir t.t. Pasak Polukordienės (2003), menas, kaip viena seniausių žmogaus kūrybinės, emocinės, jausmų ir minčių saviraiškos priemonių, leidžia atskleisti suvokiamą ir nesuvokiamą žmogaus vidinę ir išorinę realybę. Šis etapas svarbus yra tuo, kad vaikai turi galimybę „išsipiešti“, t.y. sublimuoti visus negatyvius suvoktus ir nesuvoktus jausmus ir taip išsivaduoja iš slegiančios vidinės įtampos, kuri jiems kėlė baimę ir nerimą. Tai galima pamatyti iš vaikų elgesio, kaip jie piešia savo pirmuosius piešinius: labai skuba, ima kuo didesnį popieriaus lapą, dengia jį iš pradžių šviesiom paskui ryškiom, galiausiai tamsiom spalvom. Piešinys tada išeina niūrus ir „piktas“. Vaikai tada gali greitai suplėšyti arba suglamžyti ir skubėti imti kitą popieriaus lapą ir piešia toliau, tarsi nejausdami, kad „išsipiešę“ jie pasieks savo - gerą ir gražų piešinį, kuris atspindės jo vidinę harmoniją, ir, jau matydamas tokį piešinį, galės juo džiaugtis.
Per pirmuosius 3 užsiėmimus vaikai gali nupiešti daugiausia 5 - 9 piešinių. Po tokio “kūrybinio proceso” vaikai būna tarsi išsidūkę. Šviesesni vaikų piešiniai patvirtina tai, kas vyko pirmame etape. Subjektyvios pastabos apie vaikų neverbalinį elgesį, bylojantį apie vaiko pozityvius vaikų pokyčius, pasitvirtina tolesniais jų piešiniais antrame etape. Šio etapo piešinius vaikai jau priima: rodo vadovui, draugams. Taip prasideda verbalinis bendravimas tarp grupės narių.
Kaip piešimo priemonės ir technika atskleidžia vaiko asmenybę?
Vaikai mėgsta piešti. Piešdami jie lavinasi, mokosi ir netgi gydosi. Smulkiosios motorikos raida yra susijusi su kalbos vystymusi. Ne veltui neskubantiems kalbėti mažyliams logopedai rekomenduoja visapusiškai miklinti pirštelius: žaisti pirštų žaidimus, lipdyti, dėlioti mozaikas ir piešti. Mažųjų piešiniai atspindi ne tik jų patirtį, bet ir jausmus, netgi tuos, kurių jie patys negali įvardinti, nepažįsta, nepripažįsta ar slepia. Psichikos sveikatos specialistams piešiniai padeda užmezgant kontaktą, gilinantis į vaiko jausmų pasaulį, papildo ir patikslina informaciją apie vaiko fizinę ir protinę raidą, šeimos santykius ir atmosferą. Kalbėdamas apie piešinio veikėjus mažylis išreiškia įvairius jausmus, pažvelgia į tą pačią situaciją iš skirtingų perspektyvų. Šis patyrimas padeda geriau suprasti įvykius, taip pat turi gydomąjį poveikį.
Iki trijų metų vaikas piešdamas ne tiek reiškiasi, kiek eksperimentuoja. Jam įdomu viską išbandyti. Sulaukęs pusantrų mažylis griebia pieštuką ir tiesiog juda, džiaugdamasis procesu ir jo rezultatais. Antraisiais - trečiaisiais metais vaikas jau tikslingai keverzoja lape, o paskui jį tyrinėja ir bando papasakoti, ką nupiešė. Apie ketvirtuosius gyvenimo metus vaikas prieš piešdamas jau turi idėją ir gali pasakyti, ką ketina nupiešti.
Šį bei tą apie vaiką, jo charakterį ir jausmus, galite sužinoti jau iš to, kokias priemones piešimui jis renkasi. Popieriaus lapo dydis atspindi, kokią vietą vaikas jaučiasi užimantis savo aplinkoje. Jei turėdamas pasirinkimą vaikas teikia pirmumą mažiems popieriaus lapams, greičiausiai jis nepasitiki savimi. Šį spėjimą patvirtina ir neaiškios, silpnos piešinio linijos. Pastarasis požymis atspindi ir vaiko nerimą. Vidutinio formato lapai byloja apie gerą vaiko prisitaikymą, lankstumą, gebėjimą rasti savo vietą grupėje. Tuo tarpu didelis formatas kalba apie didelį vaiko pasitikėjimą savimi, arba tai gali būti bandymas atsverti vidinį menkavertiškumo jausmą.
Daug informacijos suteikia ir linijos pobūdis. Ištisa, aiški, nenutrūkstanti linija rodo ramią, stabilią jaunojo dailininko emocinę būseną. Netolygi, nutrūkstanti linija atspindi abejones, nerimą. Įstriža ar kylanti linija rodo energiją, tikslo siekimą. Stiprus piešimo priemonės spaudimas gali rodyti vaiko aktyvumą, susidomėjimą, energiją ar pyktį, o silpnas - abejones ar fizinį nuovargį. Kruopštus, itin tvarkingas piešinys atspindi mažylio pastangas būti tobulu, griežtą savikontrolę. Čia reikėtų susimąstyti, ar jūsų atžala nepatiria pernelyg didelio spaudimo pasiekimams ir laimėjimams? Ar pakanka laiko ir vietos žaidimams, atsipalaidavimui, paišdykavimui?.. Juk tam ir skirta vaikystė.
Kitas svarbus dėmuo, kur vaikas patalpina savo piešinį. Viršutinė lapo dalis simbolizuoja intelektualinę sritį. Joje esantis piešinys gali atspindėti žinių troškimą. Antra vertus, jei pastebite, kad piešinys tarsi pakimba ore, tai gali išreikšti ir skrajojimą padebesiais, atotrūkį nuo realybės - motinos žemės - kurią simbolizuoja apatinė piešinio dalis. Lapo apačioje talpinami objektai rodo vaiko orientaciją į praktinę veiklą, gerą tikrovės pažinimą. Jei piešinys išsidėsto kairėje lapo pusėje, tai reiškia, jog vaiko išgyvenimus ir mintis prikausto praeities įvykiai, kurie trukdo pamatyti dabartį ir ateitį.
Kokias emocijas sukėlė dėmesį prikaustęs įvykis, atspindi piešinio turinys, formos ir spalvos. Pvz., 7 m. Jei vaikas piešia šeimą (ar ją atspindinčią figūrų grupę, pvz., katę, katiną ir kačiukus), atkreipkite dėmesį, kada, kur ir kaip vaikas vaizduoja atskirus šeimos narius. Pirmiausia palyginkite figūrų skaičių ir realią šeimos sudėtį. Jei piešinyje trūksta kurio nors šeimos nario, tai rodytų, kad jo buvimas vaikui kelia nemalonius išgyvenimus. Tikriausiai vaiko ir nenupiešto šeimos nario santykiai atšalę, prasti. Tiesa, tokio „užmaršumo“ priežastis gali būti ir aktuali, trumpalaikė konfliktinė situacija.
Jei vaikas piešia herojus, kurie iš tikrųjų nepriklauso šeimai, tai reiškia, kad realią šeimą jis suvokia kaip nepakankamą ir bent piešinyje atranda figūras, kurios subalansuotų šį trūkumą. Pavaizduoti naminiai gyvūnai (ypač, jei realiai nelaikomi) gali rodyti nepatenkintą šilumos, švelnumo, artimo ir pastovaus ryšio poreikį.
Paprastai pirmiausia vaikas piešia svarbiausią šeimos narį. Sveikas, savimi pasitikintis, puikiai šeimoje besijaučiantis vaikas svarbiausiu dažniausiai laiko save. Jei vaikas piešinyje savęs nepiešia (arba nupiešia patį paskutinį), tikriausiai šeimoje jie neranda sau vietos, jaučiasi nereikalingu. Figūrų dydis taip pat atspindi jų reikšmingumą. Todėl nieko nuostabaus, jei mama piešiama didesnė už tėtį. Vaikas suvokia, kad šeimoje jis yra mažiausias, bet jei piešinyje vaikas save vaizduoja neproporcingai smulkų, jis tikriausiai jaučiasi nesvarbus ir nereikšmingas. Save vaikas paprastai piešia šalia to šeimos nario, prie kurio jis labiausiai prisirišęs. Pastarajam skiriamos ir ryškiausios spalvos, dailiausi rūbai. Toliausiai nuo visų vaizduojamas mažiausiai simpatijų keliantis šeimos narys. Tą patį gali reikšti ir jo vaizdavimas nusisukusio, profiliu.
Vaiko charakterį išduoda figūrų pozos. Atviros, padidintomis plaštakomis ir ištiestais delnais figūros byloja apie ekstraversiją ir galbūt nepatenkintą bendravimo poreikį, tuo tarpu personažai, laikantys rankas už nugaros, tvirtai prispaudus prie šonų, su mažomis plaštakomis ar visai be jų labiau būdingi uždaram, intravertiškam vaikui. Grėsmingas, ginkluotas ar grūmojančias figūras dažniau piešia vaikai, patiriantys agresiją, jaučiantys poreikį gintis. Platūs pečiai rodo jėgos pojūtį arba susirūpinimą valdžia, įtaka. Smulkūs pečiai - menkavertiškumo ženklas, kampuoti rodo atsargumą, gynybiškumą. Nuolaidūs pečiai išduoda nusivylimą, kaltę, nusiminimą ir gyvenimo džiaugsmo stygių. Pabrėžtas veidas rodo susirūpinimą tarpasmeniniais santykiais, taip pat savo išore ir jos daromu įspūdžiu. Išryškintas smakras rodo poreikį dominuoti. Išdidintos ar tuščios akys gali liudyti apie baimes, o ausys (kurios vaikų piešiniuose retos) rodo jautrumą kritikai, kitų žmonių nuomonei. Ausys gali iškilti ir tada, kai vaikui jas skauda. Tiesa, svarbu prisiminti, kad visi vaizdavimo būdai gali būti įvykio, sukėlusio mažyliui daug jausmų, atspindys. Jokiu būdu negalima daryti išvadų pagal vienintelį piešinį.
Vaiko piešinių analizė - įdomus ir smagus užsiėmimas, galintis atverti dar vienus vartus į vaiko pasaulį, atskleidžiantis gyvenimo sritis, kurios reikalauja didesnio dėmesio, parodantis lavinimo galimybes. Tačiau kad ir ką įsivaizduotumėte išvydęs vaiko piešinyje, prisiminkite, kad tai tik vienas iš klausimų, viena iš galimų interpretacijų. Ir sužeistas paukštis ar nukirsta pušis kartais gali būti realaus šios dienos įvykio, o ne vidinės traumos atspindys.
Vaikui atnešus piešinį, neskubėkite jo vertinti. „Tu tikras dailininkas“, „Nuostabu“ ir panašūs apibūdinimai įtikins gal tik pradedantįjį. Kaip ten bebūtų, tokio pobūdžio reakcijos iš tikrųjų nieko nepasako apie vaiko darbą, pastangas ar gebėjimus. Veiksmingiau tiksliai apibūdinti, ką matote, pasidalinti savo įspūdžiais: „Matau keturis ryškiai spalvotus laivelius. Jie atrodo labai linksmi.“ Jaunasis dailininkas pasijaus tikrai įvertintas, jei jūs nuoširdžiai domėsitės jo piešiniu. Galite pasiūlyti vaikui sugalvoti piešinio pavadinimą ir užrašyti jį kitoje piešinio pusėje. Galite paklausti ar pasitikslinti: „Ar čia laivų šeimyna? Kur jie plaukia?.. O šitas laivelis šiek tiek atsiliko nuo kitų…“ Pasikalbėkite su vaiku, ką veikia jo piešinio herojai, ką jie galvoja, ko jiems reikia, ko jie norėtų, kaip jaučiasi, kas jais rūpinasi, ar jie turi draugų… Pasidomėkite, ar būna, kad ir pats vaikas jaučiasi panašiai. Šis pokalbis padės suprasti tikruosius mažojo jausmus ir poreikius. Kartais tėvai perlenkia lazdą ir, įnikę į specialią literatūrą, savo vaikų piešiniuose įžvelgia galimas ligas ir patologijas. Vaiko piešiniai daugiareikšmiai. Jie leidžia kelti įvairius klausimus, į kuriuos atsakydami turime derinti simbolikos, spalvų ir linijų teikiamus duomenis. Be to, net aukščiausio lygio profesionalas nediagnozuos remdamasis vien tik piešiniu ar juolab atskira jo detale. Piešinio analizės duomenys kruopščiai derinami su kitų metodikų, pokalbių ir stebėjimo rezultatais. Taip pat labai svarbu ir tėvų nuomonės, jų kreipimosi priežastis. Taigi, nebandykime atsakyti į net neužduotus klausimus ir palikime diagnostines kategorijas specialistams.
Kai kurie tėvai guodžiasi, kad vaikas nemėgsta piešti. Kad ir kokios būtų to priežastys, verta prisijaukinti šį raiškos būdą. Pasiūlykite vaikui naujas priemones ir pieškite drauge. Jei vaikas atrodo visiškai nesidomintis šia veikla, pieškite vienas. Piešimas gydo, padeda išreikšti užslėptus jausmus, įvaldyti sunkias patirtis ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Išbandykite priemones, kurių galbūt nebuvo jūsų vaikystėje. Išbandykite kelių rūšių pieštukus, kreideles ir flomasterius, liekite akvarelę, naudokitės guašu ar dažais piešti rankomis. Pieškite, kas jus pradžiugino ar nuliūdino, kaip jums sekėsi dieną, kaip jaučiatės vakare, ko išmokote, ką norėtumėte perduoti vaikui. Pieškite tol, kol išgirsite klausimą: „Ką tu čia darai? Duok ir man“.
Gedo piešinyje į akis krenta kampuotos, aštrios, aukštyn kylančios linijos, daug raudonos spalvos, daug veiksmo. Pirmieji klausimai autoriui ir būtų „kas čia vyksta?.. ką veikia šie visi žmogeliukai? Ką jie čia nori padaryti? Kaip jie jaučiasi? Ką galvoja?“ Atrodo, kad Gedas labai energingas, stiprus, veržlus ir atkaklus berniukas, o šie klausimai galėtų atskleisti šiuo metu jam rūpinčius dalykus, jo tikslus. Gedo piešiniuose svarbiausia - veiksmas, jis svarbiau negu piešinio išbaigtumas, detalės. Berniukas savo piešiniu vežliai pasakoja kažkokią istoriją. Panašu, kad vyksta kova, konfrontuojama. Atrodo, kad netgi saulei iškyla grėsmė. Ši tema sufleruoja šiuos klausimus: „Kas su kuo kaunasi? Dėl ko kilo šis karas? Kaip jaučiasi kariai? Kas laimi?.. O su kuo tu dažniausiai kovoji?.. Kam priešiniesi?. Kaip tu tada jautiesi?..“ Kai kurios figūros piešinyje neatpažįstamos. Svarbu būtų paklausti - „kas tai?.. kam reikalinga?..“ Galima būtų pasiteirauti ir apie tai, kur berniukas matė panašias kovas. Gali būti, kad siužetas bent iš dalies įtakotas neseniai matyto filmo.
Guostės piešinys labai spalvingas ir išbaigtas. Matyti, kad mergaitė stengėsi ir stropiai dirbo. Piešinio siužetas originalus, netikėtas: gėlėtoje pievoje matome svajingai galvą pakreipusį šuniuką, virš kurio debesėliai neša vaivorykštę, kampe į dangų kyla trys spalvoti balionai. Atrodo, kad mergaitei būdinga laisva minties raiška, polinkis svajoti ir fantazuoti, atitrūkti nuo realybės. Pamačiusi piešinį, paklausčiau: „Ką šuniukas veikia? Kas juo rūpinasi? Ar jis turi draugų?.. Kaip jis jaučiasi? Ar ir tau taip būna?..“ Balionų grupė tikriausiai atspindi mergaitei artimą ir svarbią grupę. Čia galima pasiteirauti: „Iš kur atsirado šie balionai?.. Kam jie priklauso? Kur jie skrenda? Kaip jie jaučiasi? Nepamirškite, kad svarbiausia pats pokalbis, gyvas ryšys su vaiku ir bendras pasidalinimas piešinio sukeltais įspūdžiais.
Vaikai kalba piešiniais. „Piešiniai tėvams gali labai daug atskleisti apie vaikus ir jų pomėgius. Kadangi šiais laikais vis daugiau kalbame apie net ir pačių mažiausių moksleivių profesinį orientavimą, tikime, kad šis konkursas bus ne tik linksma pramoga, bet ir savotiška pagalba tėvams - padės suprasti, įvertinti vaiko norus ir pakreipti savo mažylius tinkama linkme“, - sako „Mega“ valdančios bendrovės „Baltic RED“ rinkodaros vadovė Ieva Goštautaitė-Gedutė. Pasak psichologės Ingos Būdvytytės, piešimas taip pat gali būti ir puiki lavinimo priemonė ir būdas pažinti vaiko vidinį pasaulį, rašoma pranešime spaudai. „Svarbu pasirūpinti, kad vaikas turėtų priemonių ir erdvės savo „menui“. Tai leis jums apsaugoti sienas, o vaikui - padės tobulėti, juolab, kad technologijų amžiuje vis mažiau progų ir galimybių lavinti sudėtingesnius pirštų judesius nei tik braukymas per ekraną“, - tvirtina I. Būdvytytė. Ankstyvame amžiuje vaiko bandymai piešti itin svarbūs, nes lavina smulkiąją motoriką, o tai susiję su kalbos vystymusi ir būsimų rašymo įgūdžių formavimu. Piešimas taip pat padeda vaikui pažinti savo kūną, suprasti ryšius tarp to, ką mato ir ką daro, padeda judesių koordinacijai ir kontrolei. Be to, piešimas gerina vaiko problemų sprendimo įgūdžius, nes jam juk tenka įveikti tokias dilemas, kaip sujungti žmogeliuko koją su kūnu ar kaip prikabinti katinui uodegą. Kiek vyresnių vaikų piešiniai yra jau ne tik galimybė lavinti įgūdžius, bet ir būdas išreikšti save, jausmus, pasaulio matymą. Tuo tarpu psichinės sveikatos specialistams (ar tėvams) - tai puiki priemonė užmegzti ryšį su vaiku, pažinti jį, susidaryti įspūdį apie jo gebėjimus, emocinę būseną. „Žinoma, svarbu ne tik pats piešinys ar piešimo procesas, bet ir to, ką „dailininkas“ nupiešė, kodėl ir kaip tai vyko, aptarimas, kuris padeda ugdyti ir emocinį vaiko intelektą. O svarbiausia, pokalbis apie vaiko piešinį yra vienas iš būdų parodyti jam, kad juo domitės, jis svarbus ir jums rūpi“, - teigia I. Būdvytytė.
Labai daug informacijos apie vaiką suteikia piešinio dydis, formatas, kurioje lapo dalyje jis piešia, piešinio linijų pobūdis ar pasirenkamos spalvos. „Jei vaikas piešia spausdamas pieštuką, tai gali liudyti, kad jis itin susidomėjęs ar įsijautęs, o galbūt labai pyksta. Jei vaikas piešia itin preciziškai, stengiasi viską atlikti kuo tiksliau, tikroviškiau ir prie piešinio sugaišta labai daug laiko, gali būti, kad jis patiria spaudimą būti tobulam, yra pernelyg kontroliuojamas ar spaudžiamas“, - sako psichologė. Žinoma, visuomet reikia atsižvelgti į platesnį kontekstą ir nepulti daryti išvadų vien dėl linijos tiesumo. Pavyzdžiui, atkreipti dėmesį į pasirinktas spalvas - vaikai mėgsta ryškias, o jei mažasis linkęs rinktis juodą pieštuką - nereikia pulti nerimauti - tačiau jei tamsių spalvų pasirinkimas ilgai nekinta, o piešinių turinys atspindi liūdesį arba agresiją, svarbu su juo pasikalbėti apie tai, ką jis nupiešė, kas čia pavaizduota, kas vyksta, kaip jo pavaizduoti žmogeliukai ar kitos būtybės jaučiasi, ko jie norėtų ar ko jiems trūksta.
„Labai informatyvūs vaikų šeimos piešiniai. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kurį narį piešia pirmą, kurio galbūt išvis nenupiešia, kuris didžiausias ir ryškiausias, kuris mažytis ir nutolęs nuo kitų, mat tai daug pasako apie vaiko santykį su šeimos nariais“, - atkreipia dėmesį I. Būdvytytė. Taip pat svarbu ir tai, ar vaikas, piešdamas savo šeimą, pavaizduoja patį save. Jei šeimos piešinyje paties vaiko nėra, panašu, kad jis nesijaučia svarbus ar reikalingas. Kita vertus, taip pat svarbu nepulti visko apibendrinti ir atsižvelgti į kontekstą, mat kurio nors šeimos nario „pamiršimas“, gali būti situacinis ar tik laikino konflikto pasekmė.
Piešiniai taip pat pasitelkiami tiriant pirmokų adaptaciją mokykloje, jie leidžia kelti prielaidas apie tai, ar vaikas mokykloje jaučiasi saugiai, jam smagu bendrauti su klasės draugais ir mokytojais, ar priešingai, jam sunkiai sekasi prisitaikyti naujoje aplinkoje.
Neužgniaužti vaizduotės
Tai, kaip vaikas piešia, gali padėti daugiau sužinoti apie jo pasitikėjimą savimi. Jei jis vis piešia kelis jau gerai „išmoktus“ objektus ir laikosi kelių šabloniškų variantų arba apskritai nenori piešti ir vis prašo jūsų tai padaryti už jį, panašu, kad vaikui trūksta pasitikėjimo savo jėgomis - jam nedrąsu eksperimentuoti. „Dažnai patys tėvai ar pedagogai užgniaužia vaiko vaizduotę, aiškindami, kaip vienas ar kitas objektas „turėtų“ atrodyti, ar ką derėtų piešti, pavyzdžiui, duodami užduotį nupiešti sveikinimą mamai, skatina piešti tradicines gėlytes ir panašius vaizdelius, o vaikui nupiešus arkliuką ar dinozaurą, šis sulaukia pastabų „kas čia per sveikinimas?“, nes suaugusiųjų požiūriu - atvirutės būna su gėlytėmis, bet ne su arkliukais. Svarbu nekritikuoti vaiko piešinių ar gebėjimų, nes tai slopina kūrybiškumą“, - pastebi psichologė.
Piešiniai taip pat gali būti puiki terapinė priemonė, leidžianti vaikui išreikšti jausmus. Po trauminių įvykių, netekčių ir panašių sukrėtimų, piešiniai gali padėti išsikrauti ir sveikti. Pavyzdžiui, jei vaikas piktas, jam galima pasiūlyti nupiešti savo pyktį, kurį jis gali saugiai išreikšti keverzodamas ar net sudraskydamas popieriaus lapą. Tai - kur kas geresnis būdas išreikšti jausmus nei trenkti supykdžiusiam broliui. Jei vaikas ko nors bijo - pasiūlykite nupiešti baimes ir jas kartu aptarkite. Popieriaus lape galima net sukurti kokią būtybę ar superherojų, kuris galėtų apginti nuo visokių siaubų.
Geriau pažinti savo vaikus, pasitelkiant piešinius, Tarptautinės vaikų gynimo dienos proga kviečia ir prekybos ir laisvalaikio centras „Mega“, kuriame vyksta piešinių konkursas „Mano svajonių profesija“. Konkurse dalyvauti bei piešinius į „Megos“ centrinėje aikštėje esančią konkurso urną mesti mažieji lankytojai kviečiami iki birželio 17 dienos. Konkurso nugalėtojų laukia vertingos dovanos, o vienam laimingajam atiteks didžiausio Baltijos šalyse vaikų edukacinio pramogų centro „CurioCity“ metinis apsilankymų abonementas. Anot psichologės, piešiniai išties gali ne tik atskleisti mažųjų baimes ir norus, bet ir atspindėti, kokią profesiją pasirinktų užaugę. „Bet kokiu atveju, tiek tėvams, tiek ir psichologams svarbūs ne tik piešiniai, bet bendravimas su vaiku, jo pasakojimai ir paaiškinimai apie tai, kas dedasi jo piešinyje. Būtent šie pasakojimai gali padėti geriau pažinti savo vaiką, sužinoti, kaip jis jaučiasi, ko bijo, apie ką svajoja, ar - kuo nori būti užaugęs“, - patirtimi dalijasi I. Būdvytytė.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
