Teatro pamokos vaikams: kaip Asta Baukutė atskleidžia jaunųjų talentus
Asta Baukutė, žinoma aktorė ir visuomenės veikėja, jau ketverius metus sėkmingai dirba teatro mokytoja Paluknio mokykloje. Pedagoginio darbo patirtis siekia septynerius metus, o prieš tai ji dirbo prestižiniuose Vilniaus licėjuose. Karantino metu, ieškodama papildomo darbo, Asta atsidūrė Paluknio mokykloje, kur atrado didžiulę teatro naudą vaikams.
Asta pabrėžia, kad teatras padeda ugdyti kūrybingą, laisvą ir analizuojančią asmenybę. Jo nauda neapsiriboja vien vaikais - teatras suteikia naują patirtį ir pradinių klasių mokytojams, kurie patys vaidina scenoje ir nereikia sukti galvos dėl šventės temos.
Teatro pamokos Paluknio mokykloje
Nuo ketvirtų metų Paluknyje dirbanti Asta su ketvirtokais kasmet parodo spektaklį. Pernai jie net Trakuose su ketvirtokais rodė spektaklį „Amerika pirtyje“. Teatras padeda vaikams ne tik atrasti drąsą kalbėti viešai, bet ir giliau pažinti literatūrą, muziką, šokį ir scenografiją. Pavyzdžiui, šiemet pastatytas spektaklis „Mažasis princas“ buvo sujungtas su M. K. Čiurlionio kūryba, minint jo 150-ąsias gimimo metines. Vaikai susipažino su paveikslais, muzika, metaforomis ir aprangos kodu, mokėsi suprasti alegorijos prasmę.
Asta pastebi, kad kaimo mokykloms trūksta dėmesio ir finansavimo, palyginti su privačiu sektoriumi. Dėl mažo mokinių skaičiaus jungiančios klases glumina ir mažina mokyklų perspektyvumą. Nepaisant to, Asta važiuoja į kaimo mokyklą, kad padėtų užauginti ne tik kūrybingus, bet ir Lietuvą garsinančius piliečius. Jos pamokose vaikai mokosi kalbėti lietuviškai ir tai puikiai sekasi.
Pedagoginio darbo ištakos
Nors Asta Baukutė yra žinoma aktorė, pedagoginis darbas jai nėra svetimas. Daug metų ji dirbo su vaikais, o jos mama taip pat buvo pedagogė. Dar būdama jauna, ji dirbo auklėtoja vaikų stovykloje „Žilvitis“. Kai karantinas pakeitė gyvenimo aplinkybes, Asta priėmė pasiūlymą dirbti teatro mokytoja, prisimindama savo patirtį stovykloje.
Asta prisimena, kad iš pradžių jai buvo baisu imtis teatro pamokų vedimo, nes iki tol ją režisuodavo kiti. Ji kreipėsi pagalbos į savo kursiokę Rūtą Rutkauskaitę (Knystautienę), kuri taip pat dirba teatro mokytoja. Rūtos patarimai ir padrąsinimas padėjo Astai įgyti pasitikėjimo.
Vaikų reakcija į ją buvo labai svarbi, ypač po darbo Seime, kai jai buvo „užklijuota“ daug etikečių. Vaikai įrodė, kad jie yra angelai, neturintys išankstinių nuostatų ir jaučiantys širdimi. Jei jauti melą, vaikai nepriima, o jei esi griežtas ir teisingas - myli.
Teatro pamokos kaip asmenybės ugdymo priemonė
Asta pati buvo labai judrus vaikas ir tik kelių mokytojų dėka išliko autentiška, su temperamentu, charakteriu ir kūrybiškumu. Ji džiaugiasi, kad kartais kviečiama pravesti pamokų „Šešių pojūčių“ teatro studijoje, kur jai tenka prisiminti savo patirtį pantomimoje ir aktoriniuose trenažuose.
Vaikus priima kaip asmenybes ir dėsto jiems „kaip suaugusiems“ - nesvarbu, ar jie pirmokas, ar penktokas. Kai vaikai pasijunta asmenybėmis, scenoje jie jaučiasi kaip tikri aktoriai. Penktokai ir šeštokai demonstruoja nuostabius aktorinius etiudus, fantaziją, persikūnijimus ir džiaugsmą. Svarbiausia - jų drąsa, kurios ne kiekvienas suaugęs turi.
Asta pabrėžia, kad per repeticijas akcentuoja „Čia tavo scenos partneris“. Po kiekvieno etiudo ar pratimo vaikai turi atsisukti vienas į kitą, paspausti ranką ir susitaikyti, net jei tą dieną susipykę. Teatras atskleidžia talentus, kurių gal net pats žmogus bijo pripažinti arba visai nežinojo.
Teatras kaip stebuklas ir pagalba
Asta pasakoja apie jautrius momentus, kai mato, kaip vaikas su autizmo požymiais nuostabiai susidoroja su tekstu, susikaupia ir gerai jaučiasi scenoje. Ji apgailestauja, kad ne visos progimnazijos ar gimnazijos turi teatro pamokas, nors kiekvienos mokyklos sprendimu jas galima įtraukti. Viskas priklauso nuo mokyklos administracijos ir direktoriaus požiūrio.
Mokytojos pastebėjo, kad dėl teatro pamokų vaikai pradėjo laisvėti, geriau mokytis eilėraščius, lengviau parodijuoti mokytojus per Mokytojų dieną ir drąsiau reikšti savo nuomonę. Nors tai tik viena pamoka per savaitę, ji gali padaryti perversmą vaiko ugdyme.
Asta pastebi skirtumus tarp valstybinio ir privataus sektoriaus. Privačiose mokyklose jaučiama finansinė motyvacija - mokinys yra pajamos. Valstybinėms mokykloms trūksta dėmesio ir valdžios „motiniško“ požiūrio, nors jos ir formuoja visuomenės pagrindą. Pedagogai dirba sunkų darbą, o vaiko žvilgsnis, kuris tampa drąsesnis mokslo metų pabaigoje, yra jos atlygis.
Iššūkiai ir ateities vizija
Asta pripažįsta, kad net jei mokyklos administracija nori turėti teatro pamoką, trūksta mokytojų, ypač tokių pasišventusių aktorių kaip ji. Ji svarsto galimybę susivienyti su kitais entuziastais, pavyzdžiui, su Lentvario pradinės mokyklos režisiere Angela Šakaliene, vardan vaikų gerovės.
Asta siūlo ministerijos darbuotojams penktadieniais važiuoti į kaimo mokyklas ir pravesti po vieną pamoką, kad jie pamatytų realybę. Ji mano, kad švietimas yra didžiulė jėga, o kultūringas žmogus taupo valstybės pinigus. Tačiau kultūringas ir mąstantis žmogus dažnai yra neparankus.
Asta, būdama aktorė, mokytoja ir mama, nori gyventi išsilavinusioje Lietuvoje, kurioje mažos kaimo mokyklos neužsidarinėtų, o jų vietoje nekiltų parduotuvės, o ne darželiai ar kultūros centrai. Ji tikisi, kad ateityje bus daugiau dėmesio skiriama švietimui ir vaikų ugdymui, o teatras taps neatsiejama mokymo dalimi.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
