Vaiko saviraiškos poreikių tenkinimas šeimoje ir ugdymo įstaigoje

Vaiko vystymąsi ir elgesį lemia iš prigimties kylantys žemesniųjų (fiziologinių, saugumo, meilės, įvertinimo) ir aukštesniųjų (saviaktualizacijos) poreikių grupės. Augantis vaikas turi būti materialiai aprūpintas, saugus, mylimas, šiltai priimamas, įvertintas, tačiau to nepakakanka. Iš prigimties kiekvienas vaikas taip pat siekia save išreikšti kokioje nors veikloje. Vaiko saviraiška yra vienas svarbiausių saviaktualizacijos grupės poreikių, padedantis sėkmingai išreikšti prigimtinius sugebėjimus ir tapti pilnaverčiu visuomenės nariu.

Sėkmingam vaiko saviraiškos poreikio patenkinimui didelę įtaką turi šeimos socialinis institutas. Viena svarbiausių šeimos funkcijų yra vaiko auklėjimas. Siekiant apibrėžti šeimos vaidmenį vaiko saviraiškos galimybėms, reikia ištirti vaiko saviraiškos ypatumus ir jų tėvų naudojamų auklėjimo stilių charakteristikas.

Darbo objektas yra vaiko saviraiškos galimybės šeimoje. Darbo tikslas yra atskleisti vaiko saviraiškos galimybes šeimoje. Darbe išskiriami šie uždaviniai: 1. apibrėžti aukštesnįjį saviraiškos poreikį nagrinėjančių Humanistinės psichologijos mokyklos atstovų idėjas, 2. suformuluoti, Humanistinės psichologijos pradininko A. Maslow sukurta žmogaus elgesio motyvacijos teorija ir apibrėžtu saviaktualizacijos poreikiu paremtą, vaiko saviraiškos sampratą, 3. atskleisti tėvų naudojamų auklėjimo stilių charakteristikas ir jų sąsajas su vaiko saviraiškos galimybėmis, 4. apibrėžti vaiko saviraiškos galimybių šeimoje teisinius aspektus, 5. ištirti vaikų saviraiškos ypatumus ir jų tėvų naudojamų auklėjimo stilių charakteristikas.

Iškeltiems uždaviniams išspręsti naudojami metodai: teorinis analitinis ir kokybinis pusiau struktūruoto interviu. Tyrimu nustatyta, kad tėvų naudojamas demokratinis auklėjimo stilius šeimoje sukuria pakankamas galimybes vaiko saviraiškos poreikių patenkinimui. Šiam tėvų naudojamam auklėjimo stiliui būdinga: vaiko saviraiškos skatinimas, demokratinės taisyklės ir sprendimų priėmimas, atsižvelgimas į vaiko nuomonę ir poreikius, kompromisų paieška, dėmesingumas, palaikymas ir emocinė šiluma. Demokratiškai auklėjami vaikai sėkmingai tenkina saviraiškos poreikį veikloje ir išreiškia prigimtinius savo sugebėjimus.

Tėvų naudojamas autoritarinis auklėjimo stilius šeimoje nesukuria pakankamų galimybių vaiko saviraiškos poreikiui atsirasti. Šiam tėvų naudojamam auklėjimo stiliui būdinga grasinimai, vienašališkas sprendimų priėmimas, valios primetimas, neatsižvelgimas į vaiko nuomonę ir poreikius, nesutarimai, dėmesio stoka ir emocinis nutolimas.

Švietimo įstatymas reglamentuoja, kad bendrojo ugdymo ir ikimokyklinio ugdymo mokyklose saugios ir palankios mokiniams aplinkos kūrimu rūpinasi Vaiko gerovės komisija. Ji organizuoja ir koordinuoja švietimo programų pritaikymą mokiniams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių, švietimo pagalbos teikimą ir atlieka kitas su vaiko gerove susijusias funkcijas. Mokinio specialiųjų ugdymosi poreikių pirminį įvertinimą atlieka Vaiko gerovės komisija. Tarnybos specialistai (specialusis pedagogas, psichologas, logopedas, vaikų gydytojas neurologas ir (ar) neurologas, socialinis pedagogas, surdopedagogas, jeigu vaikas turi klausos sutrikimų, tiflopedagogas, jeigu vaikas turi regos sutrikimų) atlieka įvertinimą, nustato specialiųjų ugdymosi poreikių lygį ir pildo tarnybos pažymą dėl. Įvertinimo rezultatai aptariami su tėvais (globėjais).

Specialiųjų ugdymosi poreikių turintys mokiniai gali būti ugdomi bendrojo ugdymo mokyklose visiškos integracijos forma (kai specialiųjų ugdymosi poreikių turinys mokiniai yra ugdomi bendrojo ugdymo mokyklos bendrojoje klasėje) ir dalinės integracijos forma (kai specialiųjų ugdymosi poreikių turintys mokiniai yra ugdomi lavinamosiose, išlyginamosiose, specialiosiose bendrojo ugdymo mokyklų klasėse). 2020 m. priimti Švietimo įstatymo pakeitimai numato, kad nuo 2024 m. visos mokyklos ir visi darželiai turėtų priimti specialiųjų ugdymosi poreikių vaikus, jei jų tėvai, pasitarę su specialistais, nuspręs, kad lankyti tokią įstaigą yra geriausias sprendimas vaikui. Tačiau išliks ir specialiosios mokyklos.

Specialioji pedagoginė pagalba mokiniams teikiama formaliojo ir neformaliojo švietimo mokyklose, mokinio namuose ir pedagoginės psichologinės ar švietimo pagalbos tarnybose. Jos paskirtis - didinti asmens, turinčio specialiųjų ugdymosi poreikių, ugdymosi veiksmingumą. Socialinė pedagoginė pagalba teikiama švietimo įstaigose, vaikų globos įstaigose, nevyriausybinėse organizacijose ir kitose įstaigose ar organizacijose. Jos paskirtis - padėti vaikui įgyvendinti jo teisę mokytis, stiprinti vaiko ir mokinio socialines ir emocines kompetencijas, skatinti saugios vaiko ir mokinio mokymosi galias ir poreikius atliepiančios ugdymo aplinkos kūrimą. Specialioji pagalba teikiama formaliojo (išskyrus aukštąsias mokyklas) ir neformaliojo švietimo mokyklose. Jos didinti specialiųjų ugdymosi poreikių turinčio mokinio ugdymosi veiksmingumą. Psichologinė pagalba teikiama ikimokyklinio ugdymo mokyklose, bendrojo ugdymo mokyklose, profesinio mokymo įstaigose, vykdančiose pirminį profesinį mokymą, pedagoginės psichologinės tarnybose ir kitose švietimo pagalbos įstaigose ar atitinkamo psichologinės pagalbos teikėjo, su kuriuo savivaldybės vykdomoji institucija yra sudariusi sutartį dėl Pagalbos teikimo.

Tyrimai atskleidžia, kad tėvų ir pedagogų nuomonės apie mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių (SUP), popamokinę veiklą ir jos teikiamą naudą skiriasi. Nors abiejų grupių atstovai sutinka, kad svarbu mokyti vaikus bendrauti, laikytis elgesio taisyklių, tačiau skiriasi požiūriai į profesinio darbo pagrindų suteikimą, pasitikėjimo savimi ugdymą, savarankiško gyvenimo įgūdžių formavimą.

Dauguma bendrojo lavinimo mokyklos pedagogų ir tėvų, kurių vaikai mokosi bendrojo lavinimo mokyklose, mano, kad specialieji poreikiai mokiniai renkasi buities darbų būrelius. Pedagogai ir tėvai, taip pat specialiosios mokyklos pedagogai ir tėvai, mano, kad mokiniai gana aktyviai dalyvauja sporto būreliuose. Specialiosios mokyklos ugdytiniai aktyviai renkasi įvairios krypties būrelius, tuo tarpu bendrojo lavinimo mokykloje kai kurių būrelių mokiniai visai nelanko. 4,5% tėvų, kurių vaikai mokosi bendrojo lavinimo mokykloje, nurodo, kad jų vaikai nelanko jokio būrelio.

Specialiosios mokyklos ugdytiniai saviraiškos poreikius tenkina meninėje veikloje: renkasi dailės, dainavimo, šokio būrelius; praktinių, buities darbų gebėjimams ugdyti poreikiai tenkinami mezgimo, stalio, siuvimo, siuvinėjimo būreliuose; gausiai lankomi kompiuterių, sporto būreliai. Specialiosios mokyklos pedagogai nurodo, kad mokiniai renkasi ir kitus būrelius: keramikos, darbo terapijos, floristikos, modeliavimo, dailės ir muzikos terapijos, etnokultūros.

Bendrojo lavinimo mokyklos pedagogai, nurodydami kitus būrelius, mini sveikos gyvensenos, šachmatų, liaudies teatro, kuriuos lanko specialiųjų poreikių mokiniai; 5% pedagogų teigia, kad šie mokiniai nelanko jokių būrelių. Bendrojo lavinimo mokykloje įvairios krypties būreliai lankomi negausiai. Daugiausia, specialiųjų poreikių moksleiviai, šioje mokykloje renkasi sporto būrelį.

Taigi daugumos abiejų mokyklų pedagogai ir ugdytinių tėvai teigimu, dažniausiai specialiųjų poreikių vaikai renkasi meninio ugdymo būrelius. Likusius mokinių lankomus būrelius (sveikatingumo, gamtamokslinio ugdymo) mini gerokai mažiau pedagogai ir tėvai.

Statistiškai itin reikšmingi bendrojo lavinimo ir specialiosios mokyklų pedagogų nuomonės skirtumai, nurodant, kokius būrelius lanko specialiųjų poreikių mokiniai. Statistiškai reikšmingai skiriasi tėvų, kurių vaikai mokosi bendrojo lavinimo mokykloje, ir tėvų, kurių vaikai mokosi specialiojoje mokykloje, nuomonės apie mokinių lankomus būrelius. Šių vaikų tėvų teigimu, daugiausia vaikai lanko dailės (x² = 4,057, p = 0,044); kompiuterius (x² = 5,147, p = 0,023).

Siekiant detaliau išsiaiskinti specialiųjų poreikių mokinio aktyvumą popamokinėje mokyklos veikloje, domėtasi, kiek specialiųjų poreikių vaikų lanko būrelius. Tyrimo duomenys rodo, kad specialiojoje mokykloje visi vaikai dvigubai aktyviau dalyvauja būreliuose, nei bendrojo lavinimo mokykloje besimokantys specialiųjų poreikių mokiniai.

Specialiosios mokyklos mokinių nedalyvavimo popamokinėje veikloje priežastys panašios tiek bendrojo lavinimo, tiek ir specialiojoje mokyklose. Dauguma pedagogų teigia, kad sunku kuo nors sudominti specialiuosius poreikius mokinius (BLM - 74,4%, SM - 68,6%). Tai nurodomas tėvų nesidomėjimas vaiko papildomu ugdymu ir popamokine veikla (BLM - 38,5%, SM - 19,6%). Be to, nedidelės dalies pedagogų nuomone, specialiųjų poreikių mokiniai nelanko būrelių dėl to, kad nemoka bendrauti su kitais moksleiviais (BLM - 15,4%, SM - 15,7%).

Bendrojo lavinimo mokyklos pedagogų ir tėvų nuomonė apie mokinių dalyvavimą popamokinėje veikloje išryškino panašias tendencijas: daugiausia mokiniai dalyvauja mokyklos renginiuose (pedagogai - 69,2%, tėvai - 50%); mažesnė dalis - miesto renginiuose (pedagogai - 23,1%, tėvai - 27,3%); lanko koncertus, spektaklius mieste (pedagogai - 17,9%, tėvai - 22,7%).

Tėvų, kurių vaikai mokosi specialiojoje mokykloje, ir specialiosios mokyklos pedagogų nuomonė apie mokinių dalyvavimą popamokinėje veikloje labiau skiriasi nei bendrojo lavinimo mokyklos pedagogų ir tėvų.

Specialiosios mokyklos pedagogai nurodo, kad jų ugdytiniai dalyvauja ir kitokioje popamokinėje veikloje, tokioje kaip ekskursijos, varžybos, parodos, koncertai. Specialiosios ir bendrojo lavinimo mokyklos pedagogų nuomonės skirtumai statistiškai reikšmingi šiais atvejais: specialiosios mokyklos pedagogų nuomone, jų ugdytiniai dalyvauja mokyklos renginiuose (x² = 12,127, p = 0,000); miesto renginiuose (x² = 16,830, p = 0,000); lanko koncertus, spektaklius mieste (x² = 21,148, p = 0,000); kitų mokyklų popamokinius renginius (x² = 6,597, p = 0,010).

Tiek bendrojo lavinimo, tiek specialiąsias mokyklas, panašumas. Daugiausia šie mokiniai dalyvauja mokyklos renginiuose. Galima teigti, kad mokyklos renginiai šiems moksleiviams prieinamiausi, todėl pedagogai turi galimybę sudominti, įtraukti į papildomojo ugdymo veiklą specialiuosius poreikius mokinius, atitraukti juos nuo nenaudingo laisvalaikio. Mažiau šie mokiniai lanko būrelius mieste, dalyvauja kitų mokyklų popamokiniuose renginiuose. Pedagogų nurodytos kitos veiklos sritys, kuriose dalyvauja specialiųjų poreikių mokiniai, leidžia daryti išvadą, kad specialiosios mokyklos auklėtiniai turi platesnes galimybes realizuoti savo poreikius. Galima daryti prielaidą, kad menką dalyvavimą miesto būreliuose lemia tėvų finansinės galimybės.

Tyrimas leido susipažinti su pedagogų ir tėvų nuomone apie tai, kokius mokinių ugdymosi poreikius tenkina būreliai ir kita popamokinė veikla. Lankydami būrelius, mokiniai mokosi bendrauti, laikytis elgesio taisyklių. Dalis (35,9%) specialiosios mokyklos pedagogų ir 41,7% šių mokyklų ugdytinių tėvų teigia, kad būreliuose moksleiviams suteikiami profesinio darbo pagrindai. Panašiai pasiskirsto ir bendrojo lavinimo mokyklos pedagogų bei ugdytinių tėvų nuomonė. Penktadalis (19,3%) bendrojo lavinimo mokyklos pedagogų ir tėvų (20,9%) teigia, kad būrelių lankymas ugdo mokinių pasitikėjimą savimi; pasitikėjimo ugdymosi poreikį mini kiek mažiau specialiosios mokyklos pedagogai (16,3%) ir tėvai (14,6%).

Nevaržomoje veikloje, kuri nėra vertinama pažymiu, mokinys gali pasijusti laisviau, drąsiau reikštis, tenkinti savirealizacijos poreikius, o pedagogui tai puiki proga dar geriau pažinti mokinį, įžvelgti jo stipriąsias puses.

Tėvai, kurių vaikai mokosi specialiojoje mokykloje, tiki, kad papildomojo ugdymo veikloje ugdomas pareigingumas (14,2%), pedagogai (14,6%) dažniau pažymi darbingumo ugdymą. Šių mokinių tėvai tikisi, kad būreliai gali padėti pasirinkti profesiją. Specialiosios mokyklos pedagogai nurodo ir kitokią papildomojo ugdymo veiklos naudą: padeda mokiniams atsipalaiduoti, pedagogui sudaroma galimybė suprasti vaiko psichinę būklę.

Specialiosios mokyklos pedagogai mano, kad būreliai ir popamokinė veikla padeda atskleisti gabumus (x² = 15,388, p = 0,000); įgyti naudingų įgūdžių: susikurti, megzti, gaminti valgį, namų ruošos, žemės ūkio darbs (x² = 13,966, p = 0,000).

Dauguma, tiek bendrojo lavinimo, tiek specialiosios mokyklos pedagogai ir mokinių tėvai papildomojo ugdymo veiklą sieja su teigiamomis asmenybės savybėmis, socialinių gebėjimų formavimu bei technologinių gebėjimų ugdymu. Tėvai nori, kad mokykla mokytų vaikus pagarbiai bendrauti su žmonėmis; tokios pat nuomonės ir beveik tokia pat dalis abiejų mokyklų pedagogų (BLM - 26,7%, SM - 27,3%). Tėvai norėtų, kad mokykla parengtų mokinius spręsti gyvenimo problemas.

Specialiosios ir bendrojo mokyklos pedagogai bei ugdytinių tėvai svarbiu mokyklos uždaviniu laiko technologinių gebėjimų ugdymą. Tėvai nori, kad mokykla juos mokytų namų ruošos (BLM - 35%, SM - 26,9%); jiems pritaria apie penktadalis (21,4%) bendrojo lavinimo ir ketvirtadalis (24,4%) specialiosios mokyklos pedagogų.

Daugiau kaip pusė bendrojo lavinimo mokyklos pedagogų (57,2%) teigia, kad mokykla šiems ugdytiniams turėtų suteikti profesinio darbo pagrindus; to pageidauja gerokai mažiau tėvų (BLM - 25%, SM - 26,9%).

Kiek daugiau apie penktadalis (19,6%) bendrojo lavinimo mokyklos pedagogų, šiek tiek mažiau specialiosios mokyklos pedagogų ir ugdytinių tėvų (visi pastarieji respondentai apie 16%) pažymi būtinumą ugdyti mokinio savarankišlumą, sąžiningumą ir įvairias kitas savybes, svarbias bendraujant, adaptuojantis bendruomenėse. Savarankiškumas specialiųjų poreikių mokiniams yra labai svarbus, nes dažnai šie mokiniai pasiduoda kitų žmonių įtakai, nepasitiki savo jėgomis ir nesugeba savarankiškai priimti sprendimus. Tai tenkinami iš dalies.

Specialiosios mokyklos pedagogai nurodo ir kitus gebėjimus, kurių ugdymas, jų nuomone, labai svarbus specialiųjų poreikių vaikams: mokyti savikritiškai vertinti save, savo poelgius, mokyti įveikti savo negalės pasekmes.

Specialiosios mokyklos pedagogai mano, kad svarbu mokyti sveikai gyventi (x² = 10,181, p = 0,001); susikurti (x² = 12,678, p = 0,000); megzti (x² = 6,714, p = 0,010); žemės ūkio darbs (x² = 19,664, p = 0,000); suteikti profesijos pagrindus (x² = 5,916, p = 0,015); parengti šeimai (x² = 9,779, p = 0,002); mokyti taupumo (x² = 9,977, p = 0,002); gailestingumo, atjautos (x² = 9,425, p = 0,002).

Bendrojo lavinimo mokyklos pedagogai nurodo tokius specialiuosius poreikius: komunikacijos (bendravimo ir bendradarbiavimo); asmenybės savybių ugdymo (savarankiškumas, atsakomybė, darbštumas), žinių turtinimo; socialinius (mokymas naudingai leisti laisvalaikį, sveikos gyvensenos ugdymas, ruošimas savarankiškam gyvenimui, tolerancijos mokymas); savirealizacijos (gabumų, pasitikėjimo ugdymas, padėti nesijausti išskirtiniu); technologinius (savitvarka, amatai), sporto, meninės saviraiškos poreikiai.

Apibendrinant, svarbiausios papildomojo ugdymo ir popamokinės veiklos problemos yra: trūksta metodinių rekomendacijų, praktinės patirties, įvairesnių priemonių, būrelių įvairovės, tėvų iniciatyvos. Mokiniai paliekami tik pedagogų globai, sunku juos sudominti. Nedaugelis specialiųjų poreikių mokinių pasiekia gerų rezultatų, o tai sumenkina jų motyvaciją.

Reikia keisti skeptišką pedagogų požiūrį į specialiųjų poreikių mokinių dalyvavimą popamokinėje veikloje. Bendrojo lavinimo pedagogai mano, kad papildomojo ugdymo veiklą su specialiųjų poreikių mokiniais turėtų vykdyti atskiras pedagogas. Trūksta gerosios patirties sklaidos, menkas ryšys su specialiųjų poreikių mokinių tėvais. Bendrojo lavinimo mokykloje dar vyrauja skeptiškas požiūris į specialiųjų poreikių mokinių papildomą ugdymą, o tai gali įtakoti šių mokinių ugdymo kokybę. Akcentuojamas pedagogo profesinis pasirengimas.

Dauguma papildomojo ugdymo efektyvinimo prielaidų priklauso nuo pedagogo sumanumo, iniciatyvumo. Specialiosios mokyklos pedagogai mano, kad papildomojo ugdymo veikloje reikia įdomesnės veiklos (43,1%), o bendrojo lavinimo mokyklų pedagogai nurodo, kad reikia geriau pažinti mokinius...

Straipsnyje siekta įvertinti specialiųjų ugdymo(si) poreikių (SUP) turinčių moksleivių, besimokančių bendrojo lavinimo mokyklose, psichologinę savijautą. Tyrime dalyvavo šešių vidurinių mokyklų 117 I-IX klasių moksleivių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių (dėl specifinių pažinimo sutrikimų, sukeliančių mokymosi negalių, ir riboto intelekto). Tyrime nustatyta, kad beveik pusei moksleivių, turinčių SUP, būdingas padidėjęs nerimastingumas: nerimastingumas ypač pasireiškia žinių tikrinimo baime, saviraiškos baime, bendru nerimu, baime bendraujant su mokytojais, baime nepateisinti aplinkinių lūkesčių.

Mokyklinio nerimastingumo apskritai ir kai kurių jo komponentų (frustracija siekiant sėkmės, saviraiškos ir žinių tikrinimo baimė) lygis susijęs su ugdymo programos pritaikymo lygiu; moksleiviai, patiriantys didesnių ugdymo(si) sunkumų ir mokomi pagal adaptuotas bendrojo lavinimo programas, pasižymi didesniu mokykliniu nerimastingumu (ypač didesne frustracija siekiant sėkmės, didesne saviraiškos ir žinių tikrinimo baime) nei moksleiviai, ugdomi pagal modifikuotas bendrojo lavinimo programas. Atskleista, kad mokyklinio nerimastingumo lygis nesusijęs su tiriamųjų moksleivių lytimi, klase ir mokykla.

Ugdytinio subjektyvių išgyvenimų struktūros analizė leistų ugdymo įstaigos psichologui ir vaiką ugdantiems pedagogams identifikuoti svarbiausias vaiko išgyvenimų (patiriamo psichologinio diskomforto) sritis ir pobūdį. Remiantis turima informacija, galima būtų taip organizuoti vaiko ugdymą ir bendravimą su juo, kad būtų išvengta kai kurių faktorių, provokuojančių vaiko nerimastingumą.

tags: #asmenines #vaiko #saviraiskos #tenkinimas

• Sužinokite daugiau apie 26 nėštumo savaitę
• Sutuoktinių pareigos dėl vaiko išlaikymo
• Patarimai aplankant apžvalgos bokštus su šeima
• NT rinka ir tušti būstai: iššūkiai ir galimybės
• Žaislinis muzikinis telefonas vaikams