Arūno Storpirščio šeima: Vaikų istorijos ir tėvo palikimas

Iškilusio aktoriaus Arūno Storpirščio gyvenimas buvo kupinas kūrybos, audringų jausmų ir sudėtingų šeimos ryšių. Nors aktoriaus biografijoje dažniausiai minimi tik du vaikai - sūnus Simonas (32 m.) ir duktė Evelina Lozdovskaja (30 m.), jo širdyje tėvo vietą užėmė ir posūnis Vitalijus Parutis, kurį Arūnas augino nuo mažens. Šiame straipsnyje gilinamės į Arūno Storpirščio vaikų istorijas ir gilų ryšį, kurį jie puoselėjo su garsiuoju tėvu.

Vitalijus Parutis: sūnus ne krauju, bet širdimi

Vitalijus Parutis į A. Storpirščio gyvenimą atėjo, kai jo motina, tuomet žymi baleto artistė Vijolė Parutytė (1954-2008), jau auginusi sūnų, susituokė su aktoriumi. „Žmonės yra žmonės, bet menininkai - kas kita, jų meilė yra didelė, stipri ir audringa. Vijolė ir Aras buvo išskirtinio talento, jie pajuto vienas kitam trauką iš pirmo žvilgsnio. Ta meilė tarp jų atėjo staiga ir buvo lemtinga“, - tikino A. Storpirštį gerai pažinojęs buvęs baleto primarijus Jurijus Smoriginas (63 m.). Jis Vitalijaus motiną V. Parutytę vadino savo mūza. Su šia partnere jam pavyko sukurti įsimintiną vaidmenį Anatolijaus Šenderovo balete „Mergaitė ir mirtis“. Tai buvo pirmas lietuviškas basakojis baletas teatre, kur buvo griežtai paisoma tradicijų.

Vitalijus prisimena Arūną Storpirštį kaip tėvą. Paklaustas, kodėl pavardės skirtingos, o A. Storpirštį vadino tėvu, V. Parutis atsakė: „Aš esu A. Storpirščio antros žmonos V. Parutytės sūnus. Kai mama ir Arūnas susituokė, man buvo treji, o gal ketveri. Man, mažam, niekas nieko neaiškino, aš visą laiką vadinau jį tėčiu. Nuo mažumės Arūnas mane augino ir amžiams liks mano tėvu, nors nėra biologinis tėvas.“ Vitalijus paveldėjo ilgus juodus kaip varno plaukus iš savo motinos, o išminties pasisėmė iš A. Storpirščio, galinčio užsiliepsnoti kaip žarija, bet greitai nurimstančio ir krečiančio juokus.

Vitalijus su Arūnu gyveno kartu iki skyrybų, kai mama ir Arūnas pasuko skirtingais keliais 1992-aisiais, o gal 1993 metais. Tuo metu Vitalijus buvo šešiolikmetis. „Mes su broliu Simonu likome su mama. Kaip ir kiekvienas vaikas, šiek tiek paverkiau, paliūdėjau, bet kai esi paauglys, pradedi daug ką vertinti kitaip. Tai buvo mano tėvų pasirinkimas. Tikriausiai brolis Simonas labiau dėl to išgyveno, jis aštuoneriais metais jaunesnis už mane, tuo metu jam reikėjo ir motinos, ir tėvo.“ Vitalijus prisimena, kad mėgo maištauti, o Arūnas buvo griežtas, teisingas, bet jį labai mylėjo. Vėliau daug apie tai mąstė, jie jautė vienas su kitu stiprų ryšį. Net kai Vitalijus sužinojo, kad Arūnas nėra jo biologinis tėvas, vis tiek jį laikė savo tėvu. Mama apie tai pasakė praėjus daug metų po skyrybų, kai Vitalijus jau buvo subrendęs vyras. O jam, vaikui, buvo aiškinama, kad jo mama - balerina, ji niekada nekeitė pavardės, todėl jam davė savąją. Vitalijus apie tai pasakodavo ir draugams, tad mokykloje visi žinojo, kad jis yra Storpirščio sūnus. Jie bendravo ir tada, kai Arūnas su Vitalijaus mama jau buvo išsiskyrę. Arūnas užeidavo pas juos į svečius. Mama nebuvo tuo patenkinta, bet ji nedrįso drausti bendrauti su tėvu.

Evelina Lozdovskaja: Nesantuokinė dukra ir lemtingas susitikimas

Garsiai pripažinti jaunystės klaidas nėra lengva net tvirčiausiems vyrams. Gal todėl Arūnas Storpirštis šio, bene metus laukto filmavimo metu, iš rankų nepaleido cigaretės. Kalendoriuje - 1987 m. gruodžio 17-oji. Tai diena, kurią Arūnas Storpirštis prisimins visą gyvenimą. Tada šį pasaulį išvydo jo nesantuokinė dukra Evelina. „Buvau nuėjęs pažiūrėti, kaip atrodo ta mergaitė. Aš prieraišus esu, pažiūrėjau, kad tikrai mano mergaitė, ir galvojau, kad kažkaip paskui mes sukontaktuosim“, - prisimena A. Storpirštis. Aktorius net neįsivaizdavo, kad šis apsilankymas ligoninėje ir vos kelių minučių pasimatymas su jo naujagime bus pirmas ir paskutinis. Dukrą jam dovanojusi moteris su judviejų vaiku netrukus dingo kaip į vandenį. Jis sako jų ieškojęs, bet veltui: „Niekur jos nesutikęs aš supratau, kad jie išvažiavę. Aišku galima būtų pradėti rimčiau ieškoti, bet galvoju, turbūt ir teatre buvo karšta, ir gyvenime buvo karšta tuo metu, turėjau kitų problemų, tai truputėlį ramiau jaustis, kad viskas gerai, gal kada nors susitiksim.“

Bėgant metams mintys apie dukrą jo neapleido, bet sėkmė, naujos galimybės ir gyvenime atsirandantys nauji žmonės prisiminimus stūmė gilyn. Evelina visada žinojo, kas jos tėtis - merginos mama, buvusi garsi Lietuvos bėgikė Teresa Ana Lozdovskaja, niekada to neslėpė nuo savo dukters. Evelina prisimena motiną visuomet šnekėjusią tik gražius dalykus: „Ji visą laiką sakydavo, kad aš gimiau iš meilės. O šiaip, buvo žmonių, kurie netikėjo, kad jis yra mano tėtis, nes aš vaikystėj kurdavau visokių istorijų, prisigalvodavau ir daug kas manim netikėdavo, kai sakydavau tiesą. Bet man užteko žinoti, kad jis yra.“

Lemiamas skambutis ir pirmasis susitikimas

Evelina augo, o apsilankymai įvairiuose televizijos filmavimuose ir renginiuose, kuriuose lankydavosi tėtis, tapo jos kasdienybe. Mergina puikiai prisimena ne kartą klaidžiuose televizijos koridoriuose prasilenkdavusi su juo, tačiau drąsos garsiai ištarti: „aš tavo dukra“, visada pritrūkdavo. Tačiau vieną dieną, būdama jau penkiolikos, mergina sulaukė netikėto skambučio: „Mokykloj per kažkokią pamoką dainuoju ir skambina nežinomas numeris - tėtis paskambino. Verkiau, tada bėgiojau po mokyklą, visus apkabinti norėjau.“ Nors keliai linko, o širdis krito į kulnus, pirmasis judviejų susitikimas abiem tarsi ryškiausias gyvenimo paveikslas įstrigo amžiams. Paklaustas, ar prisimena pirmąjį susitikimą su dukra, A. Storpirštis sakė: „Ėjom į Užupį, labai graži mergaitė buvo, močiutė turbūt aprengė, padabino su mama. Užsisakėm blynelių, kaip dabar atsimenu, su varške. Žiūriu, vaikas moka ir peilį, ir šakutę laikyti.“ Evelina niekada neklausė tėčio, kodėl jis ją paliko. Jai užteko to, kad juodu atsidūrė greta.

Evelina sako, kad džiaugiasi ryšiu su tėčiu. „Dažniausiai skambinamės sekmadieniais, nes į Klaipėdą nenuvažiuosi aplankyti arba, pavyzdžiui, kai labai norisi susitikti, negali paskambinti ir sakyti - na, susitikam. Tai užtenka tik to skambučio vieno. Nežinau, kaip kitiems būna, aš neturiu draugių, kurios pasakotų apie ryšį su tėčiu, bet jis kažkoks išskirtinis. Aš labai džiaugiuosi, kad jis yra, man to užtenka“, - jautriai prisipažįsta A. Storpirščio dukra.

Simonas Storpirštis: tėvo pėdomis ir stiprus ryšys

Aktoriaus Arūno Storpirščio sūnus Simonas prisimena, kad tėvas seserį Eveliną pristatė kaip per muilo operą. „Mes stovim „Forum palace“, kažkaip praleidom tą vakarą, kažkiek kalbėjom. Iš karto labai lengva nebuvo, nes ne kasdien tau pasako, kad turi sesę, nors tu gyvenai aštuoniolika metų ir nieko nežinojai. Suprantu, tėčiui irgi buvo geras smūgis per galvą. Mūsų susipažinimas buvo kažkoks tragikomiškas“, - pasakoja vaikinas. Abiem aktoriaus vaikams neteko dalintis bendru kambariu, kartu pusryčiauti ar muštis dėl žaislų. „Bet aš manau, kad kuo toliau, tuo ryšys stiprėja, mes abu bręstame. Įstojome į tą pačią specialybę, turim daugiau bendrų pažįstamų, draugų. Mūsų ratas yra gan bendras. Anksčiau buvo visko. Man atrodo, Simui buvo sunkiau, kad aš atsiradau, nes jam reikėjo dalintis dėmesiu“, - sako Evelina. Abu vaikai niekada nepriekaištavo tėvui ir juo labiau neuždavinėjo nepatogių klausimų.

Aktoriaus kelias ir tėvo įtaka

Paklaustas, kas paskatino pasirinkti aktoriaus profesiją, Simonas atvirai pripažino, kad tėtis turėjo didžiulį poveikį. „Tėtis prisidėjo duodamas savo pavardę ir vesdamasis į teatrą repeticijų, ir spektaklių metu. Būtų dažniau vedęs, pavyzdžiui, į turgų - dabar gal kitaip kalbėtume“, - juokauja Simonas, atskleisdamas, kad santykiai su tėvu ir jo gyvenimo būdas neišvengiamai nulėmė jo profesinį pasirinkimą. Legendinius Arūno Storpirščio vaidmenis iš užkulisių dažnai stebėdavo ir jo sūnus. Su tėvu jis susitikdavo ne tik gyvenime, bet ir teatro scenoje - jie abu buvo Jaunimo teatro aktoriai. Visgi nuo vaikystės tėvą aktoriaus kelyje ir besisukantį scenoje stebėjęs Simonas neslepia turėjęs minčių net neragauti aktoriaus duonos. „Buvo įvairiausių nuklydimų, dešimtoje klasėje aktorystė manęs visai nedomino. Bet ilgos valandos scenoje manęs tikrai neatgrasydavo, nes aš pats nedirbdavau. Tik dabar pradedu suprasti, kiek „juodo“ darbo čia yra, kiek mažai gėlių ir nusilenkimų publikai. Dabar pradedu matyti, kiek daug čia užkulisinio, užklasinio darbo, kurio beveik niekas nemato“, - tikina jis. „Mačiau tik gražiąsias aktorystės puses, niekas man nerodė psichologinio ir fizinio krūvio, kuris yra neatsiejama aktoriaus profesijos dalis. Tėtis man yra labai gerai pasakęs: „Būtų gera profesija, jei nereiktų repetuoti“, - šypteli pašnekovas. - Manau, kad buvo labai teisingai pastebėta.“

Iššūkiai ir tėvo atminimo puoselėjimas

Studijuoti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje S. Storpirščiui nebuvo lengva dėl garsios šeimos pavardės. Jis teigia nuo pirmųjų dienų supratęs, kad nuolat reikės būti po didinamuoju stiklu ir kad tik darbu galės įrodyti esantis tinkamas teatrui. „Aš pats jaučiau, kad reikia kažką įrodyti, nes sklinda gandai, kad aš viską pasiekiau tik per pavardę. Bet tokios paskalos ir žodžiai mane paskatino daugiau dirbti. Dėl to kažkaip slėpdavausi už darbo“, - tikino jis. „Spaudimo tikrai nejaučiau, bet manau, kad pats labiau sau užsidėjau psichologinį barjerą. Buvo tikrai sunku ir ilgai aiškinausi, kas čia ir kodėl atsitiko. Bėgo laikas ir supratau, kad turbūt ne vien tik dėl savo pavardės aktoriumi esu.“

Po Arūno Storpirščio mirties praėjo šešeri metai, tačiau netekties jausmas Simonui vis dar gyvas. „Nepavyko susitaikyti“, - sako jis, pridurdamas, kad tik praradęs artimą žmogų suvoki tikrąją žodžio „niekada“ reikšmę. Simonas prisipažįsta, kad vis dar dažnai prisimena tėvą - „tik gal dabar dažniau su šypsena, o ne su ašara“. Simono ir Arūno santykiai buvo įvairiapusiški - nuo artumo iki kartais pasitaikančio atstumo. „Paskutinius 10 metų tikrai nemažai laiko praleidome kartu“, - sako Simonas. - Aš pasiskundžiau, kad vaikystėje man jo trūko, jis papasakojo, kur buvo.“ Visgi vėliau jie abu daug laiko skyrė vienas kitam: „Mėgavomės vienas kito draugija prie kavos puodelio, ar kur gamtoje, ir tiek.“ „O ko daugiau reikia?“ - retoriškai klausia aktorius, atspindėdamas gilų, brandų ir atvirą ryšį, kurį jiedu puoselėjo paskutinius gyvenimo metus. Apibūdinti tėvą Simonui nėra lengva, tačiau jis įvardija jį kaip laisvą, užsispyrusį žmogų, mokantį džiaugtis mažais dalykais. „Tėtis buvo palaikantis, tikras, šiltas“, - dalijasi Simonas. Jis pripažįsta, kad keli žodžiai neatspindi viso jo tėčio asmenybės. „Jaučiuosi apvagiantis jį apibūdindamas tik keliais žodžiais. Galima būtų apie jį knygų seriją parašyt, tik nežinau kokio žanro“, - sako jis. „Vienas iš jo būdo bruožų, dėl ko man su juo būdavo lengva - jis nesisvaičiojo patarimais. Turėjo daug gyvenimiškos patirties, istorijų, kuriomis dalijosi lengva ranka.“

Artėjant šeštosioms tėvo mirties metinėms, Simonas atvirai papasakoja apie savo būdus pagerbti tėvo atminimą. Tradicijos nėra iškilmingos ar ypatingos: „Aplankyt kapus, pasėdėt ant suoliuko šalimais, sukalbėt maldą“. Vyras taip pat pasakoja apie dviejų kavų ritualą, simboliškai suartinantį jį su tėčiu Arūnu: „Prieš šešerius metus, grįžęs į miestą po laidotuvių nuėjau senamiestyje išgerti kavos į mūsų mėgstamą kavinę. Užsakiau dvi kavas. Išgėriau vieną. Tai ta dviejų kavų tradicija tęsiasi kasmet“. Paklaustas, ką norėtų pasakyti tėčiui, jei galėtų su juo pasikalbėti, vyras šypsosi: „Užsakyčiau dvi kavas ir jas abi išgertume“. Jų bendravimas, anot Simono, niekada neturėjo scenarijaus - tai buvo harmonija be scenarijaus ar išankstinių lūkesčių, kuriuose tvyrojo natūrali pagarba vienas kitam ir ryšys, pagrįstas tarpusavio pasitikėjimu. Tačiau dėl vieno dalyko Simonas užtikrintas: „Tikrai pasakyčiau, kad pasiilgau“.

Arūno Storpirščio asmenybė ir tėvystės principai

Arūnas Storpirštis buvo linksmas, nestokojantis humoro jausmo, pasižymintis ypatinga išmintimi aktorius. Jis teigė anksti pripildęs savo tuštybės taurę: „Kai kurie žmonės tai daro visą gyvenimą, o aš stengiausi kuo greičiau, kuo anksčiau. Nesuprantu tokių, kurie sulaukę septyniasdešimties nusiperka sportinį kostiumą, sportinius batelius ir pradeda įrodinėti, koks puikus dalykas yra bėgimas. Arba pamato, kad sekretorė gražesnė nei žmona.“ Aktorius sakė, kad gyvenime yra visai kitoks - jį iki ašarų jaudina gamtos grožis ir geri žmonių darbai: „Su metais pasidariau vis jautresnis. Pavyzdžiui, pamatau, kad kažkas močiutę per kelią perveda ir apsiverkiu... Pasidariau labai jautrus.“ A. Storpirštis pasakojo, kad šlovė, turtai jam nebuvo svarbūs. Anot aktoriaus, jais aptekę žmonės kartais būna labai nelaimingi.

Aktorius A. Storpirštis patarimais vaikams niekada nesisvaidė, tačiau būsimą žentą, pasirodo, patikrino. „Man su šeimomis nelabai sekėsi, ta prasme, aš nesu guru, negaliu paskaitų skaityti jauniesiems, kaip šeimą sukurti, tai yra individualu. Negali duoti receptų jokių. Kaip dievas duos“, - apie šeimą svarstė A. Storpirštis. Paklaustas, ar dažnai vaikams sako, kad juos myli, aktorius sakė, kad vaikai ir taip tą žino, tačiau pridūrė: „Pasakau, aišku. Pasakau. Reikia kartoti, aišku.“

Arūno Storpirščio šeimos nariai

Netikėta aktoriaus Arūno Storpirščio mirtis ir šeimos reakcijos

Lygiai prieš septynerius metus lapkričio 6-ąją garsaus legendinio aktoriaus Arūno Storpirščio mirtis sukrėtė Lietuvą. Arūnas Storpirštis (gimė 1950 m. rugsėjo 2 d. Vilniuje - mirė 2018 m. lapkričio 6 d.) ilgą laiką turėjo sveikatos problemų, tačiau apie jas garsiai niekam nesiskundė. Apie sparčiai blogėjančią sveikatą žinojo tik šeimos nariai. Pasak aktoriaus brolio Gedimino Storpirščio, darbų įkarštyje aktoriui smarkiai sušlubavo sveikata, plyšo aorta, per keletą valandų reanimacijoje jo gyvybė užgeso. Mirties priežastis - plyšusi aorta. Anot brolio, greita mirtis ištiko per porą valandų. „Jis turėjo ir kitų sveikatos problemų, dėl kurių gydytojai nebegalėjo padėti. Mes, artimieji, tai žinojome. Jis gyveno su tam tikra „bomba“, - sakė brolis. Aorta plyšo grįžus po darbo, žmona tuo metu taip pat buvo namuose. „Į ligoninę palydėjo ir sūnus, ir žmona. Devintą valandą vakaro, prieš išvežant į reanimaciją, jis dar turėjo sąmonę“, - sakė brolis. Jokių atsisveikinimo žodžių ištarta nebuvo - niekas nesitikėjo, kad mirtis ištiks taip greitai.

Aktoriaus brolis Gediminas Storpirštis pasakojo, kad artimieji sulaukė ženklo, kurį galima traktuoti kaip atsisveikinimą. „Žmogus turėjo tam tikrų sveikatos problemų, jam niekas negalėjo padėti nei Lietuvoje, nei užsienyje. Žmogus priėmė tą kaip duotybę ir išliko darbingas iki pat paskutinės akimirkos. Paskutinis atsisveikinimo ženklas buvo, kai jis dar sąmoningas, išvežamas į reanimaciją, mirktelėjo šeimynykščiams. Taip jis atsisveikino su gyvenimu, o už dviejų valandų iškeliavo. Tas mirksnis buvo ženkliškas Arūno gyvenime“, - kalbėjo G. Storpirštis. Darbštus aktorius dirbo net ir paskutinę savo gyvenimo dieną - garsino amerikietišką vaikams skirtą filmą. Prezidentė Dalia Grybauskaitė užuojautoje pabrėžė, kad A. Storpirščio vaidmenys nepalikdavo abejingų, nes buvo sukurti atiduodant visas talento jėgas. Pasak premjero Sauliaus Skvernelio, „netekome iškilaus aktoriaus šalies teatro ir kino istorijoje sukūrusio daug įsimintinų vaidmenų“. Aktoriaus Arūno Storpirščio brolis Gediminas Storpirštis patikino, kad šiuo metu tvarkomi dokumentai. A. Storpirštį norima palaidoti Menininkų kalnelyje Antakalnio kapinėse. „Bandome, kad jis atgultų Menininkų kalnelyje, tačiau šiuo metu dar neaišku“, - kalbėjo G. Storpirštis.

tags: #aruno #storpirscio #vaikai

• Sužinokite daugiau apie legendinį Vladimirą Vysockį
• gražiausi gimtadienio palinkėjimai
• Pirmasis vizitas pas gydytoją: naujagimio registracijos vadovas
• Kaip gydyti paraudusius skruostus kūdikiui
• Sužinokite, kaip maitinti vaikus sveikai