Žydų ritualinių žmogžudysčių mitas: kilmė, sklaida ir Lietuvos kontekstas
Kas tos ritualinės žmogžudystės? Kaip ir kodėl atsirado toks mitas? Kokie jo atgarsiai Lietuvoje? Nors šiandien visi kraujo praliejimo ir naudojimo kaltinimai priskiriami fantazijų, absurdų ar nesusipratimų sričiai, istoriškai šie kaltinimai turėjo liūdnų pasekmių konkretiems žydams ar ištisoms jų bendruomenėms.
Europoje viduramžiais atsirado kaltinimų, kad žydai periodiškai grobia krikščionių vaikus ir kad tai yra tradicinis religinis ritualas. Ankstyviausiose versijose tai - tarsi nukryžiavimo pakartojimas, neva žydai norėjo vis pakartoti, iš naujo patirti Jėzaus nukryžiavimą. Įprastinė ritualinės žmogžudystės versija, kurią yra girdėję dauguma šiuolaikinių žmonių, tokia: žydai renka nekalto žmogaus, dažniausiai vaiko, kraują savo ritualinėms apeigoms. Mitas buvo pagrįstas supratimu, kad žydai krikščionių vaikų kraują naudoja Pesacho šventės metu macams gaminti.
Mito atgarsiai Lietuvoje ir Lenkijos-Lietuvos valstybėje
Mito atgarsių galima rasti ir Lietuvoje. Ant Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios sienos 1632 metais įmūryta lenta „Atminimui kilmingo berniuko Simono Kerelio, kilusio iš Vilniaus, septintais gyvenimo metais žydų žiauriausiai šimtu septyniasdešimčia žaizdų nudaigoto, šios bažnyčios kampe 1592 metais palaidoto“.
Lietuvos ir Lenkijos valstybė išsiskyrė tuo, kad čia tokie procesai, kaip vėlyvas reiškinys, atsirado tik XVI a., o intensyviausiu kaltinimų periodu tapo XVII-XVIII amžiai. Tai sutampa su kontrreformacija ir leidžia daryti prielaidą, kad tie procesai kartais yra tarsi antiprotestantiški, netiesiogiai reiškiantys pasipriešinimą protestantizmui, susiję su jėzuitų veikla. Lietuvos ir Lenkijos valstybė išsiskyrė dar ir tuo, kad dažnai kaltinimus skatindavo aukšti valstybės ir bažnyčios pareigūnai, vyskupai, arkivyskupai.
Tuo tarpu Lietuvoje įsivaizduojama žydų auka gana dažnai buvo mergaitė ar net suaugęs asmuo, kas nėra būdinga Vakarų Europoje paplitusio mito siužetams. Tai, kad LDK visuomenė iki galo nesuprato mito turinio ir jį savaip modifikavo, leidžia matyti ir tai, kad visuotinai paplitęs „žinojimas“, jog žydai naudoja kraują macuose, Lietuvoje įsitvirtina tik XVIII a.
10 nerimą keliančių ritualinių žudynių ir aukų per visą istoriją
Mokslo pažanga ir teismo procesai
Sunkiausia įsivaizduoti, kaip po reformacijos, po Europos apšvietos epochos, po XIX a. mokslo sekuliarizacijos toks mitas vis dar galėjo būti teismo proceso prieš žydus priežastimi. Pasirodo, nuo 1880-ųjų iki Pirmojo pasaulinio karo Europos valstybėse vyko net penki labai garsūs ritualinių žmogžudysčių teismo procesai, kurių metu buvo kaltinami žydai. Vienas jų vyko Vengrijoje, kitas čekų žemėse, du Vokietijoje, o paskutinis, vadinamoji Mendelio Beilio byla, 1911-1913 m. Rusijos imperijoje, Kijeve.
Mendelio Beilio byla Kijeve, kurioje jis 1913 m. buvo teisiamas už gimnazisto nužudymą ritualiniais tikslais, sulaukė ypač plataus visuomenės dėmesio, kartais net ir pasaulinio. Ketvirtajame XX a. dešimtmetyje mitą savo propagandoje plačiai išnaudojo ir naciai.
Faktai apie macų gamybą ir mitų paneigimą
- Tikintys žydai nuolat kantriai aiškina, jog religija jiems draudžia vartoti bet kokius net gyvulių kraujo turinčius produktus.
- Macų miltus ortodoksai žydai pagal košerinius reikalavimus saugo nuo sąlyčio su vandeniu tam tikroje ne viešoje vietoje.
- Macai kepami užsidarę, patys sekdami laiką, kad tai netruktų ilgiau kaip 18 minučių.
- Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje 1388 m. Vytauto Didžiojo privilegijoje Brastos žydams buvo uždrausta kaltinti žydus krikščionių kraujo vartojimu.
Šis mitas vis dar gyvuoja. Daug ką galima rasti internete, prieš žydus nukreiptose svetainėse. Viena lenkų antropologė yra atlikusi tyrimą ir nustačiusi, kad Lenkijos visuomenėje šis mitas vis dar egzistuoja, tačiau nebėra kaip viduramžiais ar vėliau palaikomas politinių ir bažnytinių institucijų, kas ankstesniais laikais buvo viena pagrindinių jo sklaidos priežasčių.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
