Deivydas Zvonkus apie tėvystę, šeimą ir gyvenimo pamokas: ar turėjo vaikų pirmoje santuokoje?
Kiekvienos šeimos istorija yra unikali, ir kiekvienas žmogus turi savo kelią į laimę. Žinomas Lietuvos kompozitorius ir prodiuseris Deivydas Zvonkus atvirai dalijasi savo patirtimi apie tėvystę, meilę ir asmenines pamokas. Jo kelias, pasak jo paties, veda per širdį, o šeimos laimė yra svarbiausia. Paklaustas, ar bando vaikų kiekiu pasivyti kolegą Stano, Deivydas atšauna: „Ne, aš dirbu ant kokybės“.
Pirmoji santuoka: pamokos ir spekuliacijos
Dėl pirmosios santuokos, kuri plačiai mirgėjo bulvarinėje žiniasklaidoje, Deivydas Zvonkus iki šiol sulaukia žurnalistų klausimų. Jis prisipažįsta, kad kartais juokais atšauna, jog nieko neprisimena, nes visą laiką buvo girtas. „Čia toks pokštas, bet po to jis pasklido, vieni nuo kitų nusirašė. Dar mama sakė: nesakyk, kad gėrei“, - juokiasi Deivydas, pastebėdamas, kad žurnalistikos viražai pokštą paverčia faktu. „B`Avarijos“ kelionių metu vairuodavome iš eilės, todėl nuolat gerti neišeidavo.“
D. Zvonkus teigia, kad gyvenimas apšlifuoja ir apkarpo sparnus: „Kai išbandai daug visko, supranti, kad tiek ir nereikia, kad gal čia yra laimė.“ Pirmoji santuoka, atsiradusi „B`Avarijos“ didžiojo populiarumo erai jau einant link galo, buvo „įdomi ir kontrastinga“. „Man vienu metu buvo lengva depresija, o Natalijai - lengva žvaigždžių ligos forma. Tai nepadėjo susikalbėti...“ - atvirauja kompozitorius.
Praėjus daugeliui metų, žmones vis dar domina Deivydo ir Natalijos Bunkės santuoka. Pora taip stipriai įsirėžė lietuviams į atmintį, kad šie iki šiol „Google“ paieškoje domisi apie jų santykius. „Nežinau, kodėl tai žmonėms gali būti įdomu. Man atrodo, kad į visus įmanomus klausimus žurnalistams per tuos 12 metų po skyrybų jau atsakiau. Nuo mūsų pažinties praėjo jau 19 metų, tai jei turėtume vaiką nuo to laiko, jis jau būtų pilnametis“, - sako D. Zvonkus, aiškiai leisdamas suprasti, kad vaikų pirmoje santuokoje nebuvo. Jis priduria, kad „tą mūsų vadinamoji santuoka labai mirgėjo bulvarinėje žiniasklaidoje ir, matyt, primirgėjo, kad net iki šiol mirga kartais.“
„Pirmojoj santuokoj didžiausia klaida buvo vestuvės. Jeigu taip trumpai. Man su ja reikėjo nesiženyti“, - teigė jis. D. Zvonkus pabrėžia, kad kiekviena situacija ir poros istorija yra unikali. „Šeima su vaikais yra visiškai jau kitas modelis, nei šeima iš dviejų žmonių. Šeima be vaikų yra beveik tas pats, kaip šiaip draugauti, o su vaikais jau negali trenkti durimis ir nesišnekėti, jau neveikia tokie dalykai“, - paaiškino dainų kūrėjas.
Deivydas teigia, kad „Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Po tos santuokos aš visiškai praradau gėdos jausmą, kas šou versle yra gerai.“ Jis pabrėžia, kad „daugiausiai gyvenimo pamokų gavau per pirmąją subyrėjusią santuoką. Visos klaidos buvo, nes turėjo būti.“
Danieliaus Bunkaus klausimas apie „skolą“ dėl „atsikratymo Zvonkės“ taip pat buvo aptartas. „Tikrai ne jo dėka, bet Danieliaus dėka pavyko paspartinti visą skyrybų įforminimą“, - atsakė Deivydas. Jis net prisiminė, kad tvarkydamas skyrybų dokumentus, „taip skubėjo, kad ant kažkurio dokumento pats uždėjau Natalijos parašą, mokėjau taip, kad neatskirtų. Ji galėtų dabar užginčyti tai, kad čia buvo ne jos parašas.“ Zvonkus pridūrė, kad „su Bunkum sutariame labai gerai, jis - labai fainas bičas ir tikrai į tokias rankas šį brangakmenį perleisti nebuvo gaila. Vienas malonumas.“
Antroji santuoka ir tėvystės atradimas
Muzikos prodiuseris Deivydas Zvonkus (43), dabar esantis dvynukų Kornelijos (4) ir Donato (4) tėtis, atvirauja, kad dvynių gimimas pakeitė jo gyvenimą. „Jame atsirado daugiau tvarkos ir naujų, anksčiau nepažintų jausmų.“ Ryškiausias prisiminimas - be konkurencijos - pirmosios vaikų gyvenimo minutės. „Per gimdymą už durų išgirstas vaiko klyksmas „bavarui“ Deivydui Zvonkui atvėrė kosmosą - nieko panašaus prieš tai nebuvo jautęs. Gimdyme dalyvavau už durų. Išgirdau klyksmą, kuris atvėrė man kosmosą. Pajutau kažką, ko niekada gyvenime nebuvau jautęs.“ LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gimę tą pačią dieną“ jis savo gyvenimą vadina tobulu, tačiau pažymi: kad jis toks būtų, reikėjo pereiti viską, kas buvo iki tol.
Prieš žmonos nėštumą apie tėvystę jis niekada nesvajojo, „kol laikas tam dar nebuvo atėjęs, tai ir nekvaršinau sau galvos.“ Deivydas apie savo žmoną Katažiną kalba tik pačiais geriausiais žodžiais, labiausiai jis jai dėkingas už tai, kad ji jį pavertė tėčiu. „Su antrąja žmona susipažinau televizijos laidos filmavimo užkulisiuose.“ Katažina Zvonkuvienė LRT TELEVIZIJOS laidoje „Vakaras su Edita“ apie savo vyrą Deivydą Zvonkų atviravo: „Tai buvo pirmas vyras gyvenime, su kuriuo aš nieko neplanavau.“ Ji prisipažino, kad amžius, kai teko atsakyti į spaudimą dėl santykių, buvo sudėtingas: „Man atrodė, kad dar nieko nepadariau, nieko nespėjau.“ Bet po 30-mečio šventės ji suprato, kad „nėra taip blogai tas 30-metis.“
Deivydas Zvonkus, sutikęs būsimą žmoną, nieko negalvojo - „šalia tokios moters jam tiesiog atėmė protą“, juokiasi jis. Užtai gerai galvą suko pati Katažina: „Aš esu tikintis žmogus, man santuoka yra labai svarbus, rimtas žingsnis ir turėjo būti apgalvotas nuo iki. Prieš žengiant šį žingsnį, neslėpsiu, būta ir šiek tiek abejonių. Ko gero, dėl savęs: ar aš sugebėsiu išsaugoti visas šeimos vertybes, būti tinkama žmona, įsileisti į gyvenimą vyrą. Tekėjau 34-erių, tai amžius, kai pripranti prie buities, viskas patogu, tavęs niekas neerzina.“
Katažinai ir Deivydui Zvonkams lemtinga diena tapo 26-oji: piršlybos jų gyvenime įvyko sausio 26-ąją, vestuvės - liepos 26-ąją. Kiekvieno mėnesio 26-ąją, pasak Katažinos, šeima mini šią datą kaip savo meilės dieną.
„Nenorėjau (vaikų), nes truputį bijojau, koks aš būsiu tėtis. Dėl to vaikų susilaukiau tik 39-erių, sakyčiau, gal net metais per anksti, bet kadangi jau gavau, tai priėmiau.“ D. Zvonkus prisipažįsta, kad jis buvo jauniausias šeimoje, o juo dažnai rūpinosi kiti. „Abejojau. Nemylėjau vaikų, manęs tai nedomino. Yra žmonių, kurie vos pamatę vaiką suskysta, to manyje visai nebuvo. Bet, kaip visi ir sako, su savais viskas yra kitaip. Tarsi kažkas mygtuką paspaudė ir įsijungė tėviškas instinktas. Antroje santuokoje jau supratau. Nebūčiau ėjęs prie altoriaus, jei nebūtų buvę nebylaus sutarimo, kad pas mus bus vaikų. Su Katažina mes sutariame gerai, ačiū Dievui. Dėl to gal mes esame mažiau įdomūs bulvarui, bet tokia laimės kaina“, - sako muzikantas.
„Vaikai pakeičia visą gyvenimą. Kai susilaukiau vaikų, supratau, kad dabar paauglystė tikrai baigėsi. Kai esi atsakingas už kažką kitą, nori, nenori - suaugi. Nori jaustis amžinai jaunas ir paauglys širdyje, bet nebeišeina.“ Dvynukai Kornelija ir Donatas turi skirtingus charakterius: „Kornelija ekstravertė pamaiva, o Donatas uždaresnio būdo, mąslus. Iš charakterių tai kažkuria prasme mano ir žmonos kopijos.“ Deivydas sako nesąs griežtas tėvas, bet „suvaidinu griežtumą, jeigu situacija to reikalauja.“ Kalėdų Senelį jis vaidinęs jau du kartus. „Apie vaikų pilnametystę dar ankstoka fantazuoti. Laukia daug etapų ir dar daug kartų viskas keisis, kol nusistovės.“
„Noriu, kad mano vaikai būtų laimingi ir užsiimtų tuo, kas juos darytų laimingus. Šiuo metu jie džiaugiasi labai paprastais dalykais: linksmu vaikišku filmuku, nauju žaisliuku, skaniu saldainiu. Dar vaikiškas telefonėlis niekada nelieka be dėmesio, kaip ir filmukai bei dainelės iš planšetinio kompiuterio.“ Nors vaikai mėgsta muziką, „dar labai sunku nuspėti, kokiu keliu pasuks.“ Deivydas mano, kad „yra gabių ir negabių žmonių konkrečioms sritims. Todėl tikiu, kad vieni vaikai turi prigimtinių gabumų menams, o kiti - ne. Tai nepriklauso nuo jų lavinimo. Gal ir galima žmogų kažkiek palavinti, bet jei jis neturi prigimtinio talento - nieko nebus. Žmogus su konkrečiu talentu kaipmat jį aplenks. Tiesa, šiais laikais bandoma daug ką sulyginti. Bet tai juk mitas... Žmonės nėra lygūs: jie jau gimsta nevienodi.“
„Nemačiau šito filmo, bet tikrai nenorėčiau būti tokiu tėvu“, - sako Deivydas apie filmo „Viskas normaliai!“ pagrindinį veikėją, kuris buvo per daug reiklus savo vaikams. „Aišku, kažkas iš šalies turėtų pastebėti ir pasakyti, kaip aš elgiuosi. Kai peržengi tą ribą, turbūt jau pats nebesupranti, ką darai...“
Šeimos tradicijos ir kasdienis gyvenimas
„Mūsų keturmečiai dvyniai Kornelija ir Donatas kol kas dar maži. Aš pats save tik nuo ketverių prisimenu. O ką tėvai su manimi darė iki tol - hmm?.. Bet mes su Katažina vaikus auklėjame labai tradiciškai. Tikrai niekuo neišsiskiriame iš daugumos Lietuvos šeimų.“ Deivydas paminėjo artėjančias Velykas: „Tradicinai savo močiutes, senelius vaikai pamato per Kalėdas ir Velykas. Tai dvi gražiausios mūsų šeimos šventės. Nors tikrai nemanau, kad švęsti gyvenimą žmogui reikalingas kalendorius. Senelių laukiame visuomet.“
Pasiruošimo Velykoms mastai paprastai priklauso nuo to, ar labai mudu su žmona būname užsiėmę tuo metu. „Kita vertus, kad ir kaip ten būtų, visuomet su vaikais dažome kiaušinius: dekoruojame juos vašku, apipaišome flomasteriais, verdame svogūnų lukštuose. Marginimo technikos (juokiasi) vėlgi priklauso nuo mūsų, tėvų, užimtumo. Sulaukę Velykų, žaidžiame ir tradicinius velykinius žaidimus. Kaip antai: iki Velykų - pasninkas, o Velykų sekmadienį - persivalgymas. Turi visko paragauti, kuri močiutė ką pagamino, ir būtinai pagirti, kad labai skanu. Dar būtinai būna margučių ristynės, daužynės... Kas nugali - tas privalo visus laimėtus kiaušinius suvalgyti.“
Kalbant apie buitį, Deivydas atviravo: „Žmona dėl buities man jokių priekaištų neturi, o jei ir turi, tai man nesako. Varvančius čiaupus namuose sutvarko santechnikai, o vinį įkalti ir paveikslą pakabinti sugebu.“ Jis priduria, kad „O tas darbų skirstymas, kaip jūs sakote, į vyriškus ir moteriškus, šiais laikais iš esmės yra nekorektiškas. Mudu su Katažina tikrai neskirstome darbų pagal lytį. Vienam vieni darbai mielesni, kitam - kiti. Man labiau patinka tokie, kuriuos dirbant galima naudotis aparatūra. Tarkim, drabužius į skalbyklę sudėti ar indaplovę įjungti. Su aparatūra aš draugauju. Tie šiuolaikiniai prietaisai su valdymo blokeliais man lengvai įkandami.“ Deivydas taip pat mėgsta gaminti: „Tiesą sakant, retokai, bet kai įsisuku, viskas ten išeina labai neblogai. Jei bėda prispirtų ir man reikėtų visuomet gaminti valgyti, tai iš tiesų nebūtų didelio streso. Man ir patinka, ir visai neblogai pavyksta.“
Gyvūnų šeimoje nėra: „Ačiū Dievui, dar ne. Ilgą laiką gyvenome butuose, tad laikyti šunį daugiabutyje man visuomet atrodė gyvūno kankinimas. Dabar gyvename name, bet mudviejų su žmona režimas gan sujauktas. O turint gyvūną privalai rasti laiko ir pasirūpinti juo...“
Zvonkų šeima gyvena nuosavame name ir naudojasi židiniu. Deivydas filosofuoja apie dūmus: „Visų pirma, aš nemanau, kad dūmai yra blogai. Prisiminkime, kad degimu yra daug gerų dalykų daroma. Kaip pavyzdį paminėčiau kad ir vidaus degimo variklį, varantį automobilius. Galima kurti krosnį ir šildytis. O dar - kepti picą krosnyje. Be dūmų niekas nevyksta. Dūmai blogai nebent gaisro atveju... Pasvarstykime, kad išties didžiojoje dalyje gyvenimiškų situacijų dūmai lydi kažkokią teigiamą veiklą.“
Zvonkus sveikindamas žmoną dainavo: "Tu - žiurkike!"
Vaikystės prisiminimai ir muzikos kelias
Deivydas Zvonkus gimė Klaipėdoje 1977 metais žurnalistės ir vairuotojo šeimoje. Gimtadienį jis švenčia lapkričio 6-ąją. „Klaipėdoje gyvenau Pergalės aikštėje, dabar ji vadinasi Lietuvininkų aikštė. Tai buvo labai tarybinė miesto vieta. Ant pjedestalo stovėjo didžiulė patranka. Ten vykdavo visi socialistiniai paradai. Kitą dieną po mano gimtadienio buvo tarybinė šventė - lapkričio 7-oji, būdavo paradas mano gimtadienio garbei. Atšventęs gimtadienį iš ryto galėjau žiūrėti paradą pro langą.“
Deivydas gyveno be patogumų: „Tame bute gyvenau iki 12 metų amžiaus. Tai buvo senas vokiškas pastatas. Jame nebuvo patogumų: karšto vandens, vonios ir dušo, balkono. Dėl to iki 12 metų kiekvieną savaitę bent po 3 kartus eidavau į pirtį, nes reikėdavo nusiprausti.“ Jo vaikystė prabėgo ir savaitiniame darželyje: „Augau savaitiniame darželyje Giruliuose, kuris buvo prie jūros, tai jūrą mačiau nuolat. Kai kažkam pasakau, kad savaitiniame darželyje, visi sako: kaip baisu - savaitinis darželis. O aš prisimenu iš pačios geriausios pusės. Buvo fantastiška vaikystė. Tarp pušelių pajūryje - visą savaitę.“ D. Zvonkus teigia buvęs laimingas vaikas, bet savo vaikų į savaitinį darželį neleistų. Mama buvo žurnalistė, tėtis visą gyvenimą dirbo vairuotoju.
Muzikos kelias prasidėjo anksti: D. Zvonkus jau 2 klasėje įstojo į muzikos mokyklą. „Vis tiek polinkis buvo, su kai kuriais žaislais grojau, nors nebuvo tam skirti. Galų gale mama pasiūlė nueiti pas vieną pažįstamą pasimokyti groti akordeonu. Aš užsikabinau gana greitai, paprastą polkutę išmokau groti per mažiau nei metus. Galėjau groti svečiams. Paskui įstojau į vaikų muzikos mokyklą, 5 metus pūčiau klarnetą. Buvau iš tų vaikų, kuriems patiko groti. Brolis bėga į kiemą, o aš - su akordeonu ar dūda. Per Naujuosius metus iš 1988-ųjų į 1989-uosius tėvai man nupirko pianiną.“
Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas 1990 m. Zvonkui, būnant 12-mečiui, paliko neišdildomus prisiminimus: „Labai patetiškas momentas: girdėjau tai per radiją, buvau namie, o virtuvėje tėtis su kolega gėrė. Gerai įkaušę pasigarsino radiją ir pradėjo ploti: valio, bent kažkas gyvenime keičiasi.“ Laisvė atvėrė duris ir Vakarų pasaulio muzikai. „Buvo kultūrinis perversmas, kai 1990-aisiais pradėjo rodyti MTV. Tai buvo kultūrinis šokas. Muzika, kurios niekada negirdėjai.“
„B`Avarija“ ir dabartinė kūryba
Po 9 klasių D. Zvonkus pradėjo studijas S. Šimkaus aukštesniojoje muzikos mokykloje, kur susirado bendraminčių ir įkūrė grupę „Avarija“, vėliau pavadintą „B`Avarija“. „Muzikos mokykloje pokštaudamas su bendraminčiais jis įkūrė grupę „Avarija“, kuri 1996 m. vasario 13 d. pradėjo savo muzikinį kelią. Turėjome visiškų nesąmonių parodijų programą, bet su ja turėjome gana daug renginių dar būdami paaugliai. Visai neblogai sekėsi, tad pabandėme nebe juokais. Įkūrėme popgrupę, pabandėme ir buvo 11 metų intensyvios veiklos.“ „B`Avarija“ pasiekė šlovę jau su pirmu albumu „Naktį ir dieną, minutę kiekvieną“, o 2000-aisiais išleistas albumas „Mylėk mane“ tapo platininis.
Šlovė turėjo ir savo kainą. „Iš „B`Avarijos“ populiarumo viršūnės laikų nepasiilgstu dėmesio, jo buvo per daug. Nueini į „Akropolį“ ir išsirikiuoja vaikai prašyti parašų, tampo už striukės. Tada suvokiau, kad mane tai erzina.“ Nors dėmesys malonus, egzistuoja riba, kada jo pasidaro per daug. „Pykti ant tų žmonių negali, bet kartais nesusivaldai. Supratau, kad čia turbūt mano riba ir yra.“
Finansinė sėkmė: „Iš „B`Avarijos“ laikų atsimenu, kad už albumo pardavimus mamai nupirkau butą. Pirkome įvairią aparatūrą, nemažai kraujo sudėta į įrašų studijas. Visas vargas tikrai nenuėjo perniek. Galų gale visai gražiame name gyvenu.“ Grupės išsiskyrimą jis aiškina tuo, kad „mes per ilgai ir per daug laiko buvome kartu, pavargome vieni nuo kitų. Sutariu su jais abiem, viskas yra okey, kai nereikia matytis kas dieną, tai ir santykiai būna labai geri. Mes labai aktyvios veiklos turėjome 11 metų ir ateina diena, kai vienas kitą užknisi.“
Jokia paslaptis, kad D. Zvonkaus vardas popmuzikoje išpopuliarėjo su legendine grupe „Bavarija“. Muzikantas juokauja, kad kolektyvas taip niekada ir neišsiskirstė, tiesiog jie nieko drauge nebedaro. Visgi, metuose būna kartas ar du, kai jie visi susibėga pasirodyti specialiems koncertams. „Būna, kad susirenkame padainuoti, bet kažkas iš užsakovo turi stebuklingai pataikyti datą, kuri visiems tiktų, o mums visiems trims dar turi tikti sąlygos. Tai būna labai retai, bet ir gerai“, - sako jis.
Pirmi pinigai, uždirbti šou versle, buvo dar rubliais: „Tuomet 12-metis Deivydas grojo orkestrėlyje, šokiuose, į kuriuos rinkdavosi tie, kam per 30-imt. Už tokį vakarą jis gaudavo kelis rublius, kas tuo metu moksleiviui buvo nemaži pinigai.“ Vėliau sumos didėjo. „Buvo, kad penkiese gauni 300 litų ir dar reikia atimti dalį už kurą, bet po truputį, po truputį ėmė sumos didėti iki keturženklių.“
D. Zvonkus dirba įvairių televizijos projektų muzikos redaktoriumi, atlieka įvairius kitus darbus įrašų studijoje. „Visą gyvenimą gyvenu negrieždamas dantimis. Garso studijoje būna daug skirtingų darbų. Jų didžioji dauguma įdomūs, todėl čia užsisėdžiu daugiau nei namuose. <...> Gyvenu puikiai, mano tikslai paprasti ir žemiški - imtis veiklų, kurios teikia džiaugsmą. Tai prabanga, bet galiu sau leisti dirbti tai, kas patinka.“ Kompozitorius neslepia, kad dabar kuria kiek mažiau nei anksčiau, jam svarbiau kokybė nei kiekybė. „Vienu metu buvau truputėlį peržengęs ribą, kai pradedi štabeliuoti pigius standartus, nes, na, ką? Moka pinigus ir darai. Bet po to pačiam gėda per radiją klausyti. Kažkuriuo momentu sustoji.“
Zvonkus sveikindamas žmoną dainavo: "Tu - žiurkike!"
Asmeninis augimas ir kovos
Deivydas Zvonkus pasidžiaugė, kad jau 10 metų visiškai nevartoja alkoholio. „Savo bačką išgėriau, - nusijuokė jis. - 9 kartais iš 10 viskas būdavo labai gerai, bet tą vieną kartą aš būtinai padaugindavau ir ką nors prisidirbdavau. Peržengdavau alkoholio ribą ir manyje įsijungdavo klounas, po kurio darbų reikdavo srėbti. Iki areštinės nenuėjau, bet, manau, būčiau nuėjęs, jei nebūčiau to metęs.“
Mesti kvaišalus Deivydą pastūmėjo konkretus įvykis: „Prapuoliau pusantrai parai, uždalyvavau su kažkokia mažai pažįstama kompanija, pamečiau telefoną, manęs nerado ir po to, kai iš po pelkių, maurų išlindau, kažkaip pagalvojau, kad gal tegul tai būna mano paskutinis toks balius.“ Alkoholio atsisakymas dovanojo daugiau sveikatos ir laiko. „Kai kurie draugai atkrenta, nors atrodė, kad jie - labai geri draugai. Atsirado daugiau erdvės kitai veiklai, pavyzdžiui, vaikams. Esu tėtis-juokdarys. Iš manęs vaikai juokiasi ir aš tuo džiaugiuosi“, - šypsojosi dvynukų tėtis.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
