Tėvai – didžiausias pavyzdys vaikams: kaip sukurti teigiamą aplinką augančiai asmenybei
Tėvai yra pavyzdžiai, kuriuos vaikai mėgdžioja. Dėl to labai svarbu sukurti teigiamą pavyzdį, kuris įkvėptų vaikus bei skatintų būti gerais žmonėmis. Didžiajai daliai tėvų labai svarbu gerai išauklėti savo vaikus. Tačiau ne visi iš jų suvokia, jog vien tik pasakyti vaikui, kaip elgtis tam tikroje situacijoje, neužtenka. Jūs turėtumėte savo žodžius iliustruoti atitinkamais veiksmais, nes tėvų elgesys yra vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių vaiko raidą ir asmenybės formavimąsi. Šeima yra pirmoji ir pagrindinė vaiko socializacijos institucija, kurioje jis mokosi bendravimo, elgesio normų, vertybių ir įgūdžių. Tėvų tarpusavio santykiai, auklėjimo stilius ir emocinė aplinka daro didžiulę įtaką vaiko psichologinei gerovei, savivertei, elgesiui ir ateities santykiams.
Tėvų elgesio įtaka vaiko raidai
Vaikai yra kaip veidrodžiai - jie sugeria tai, ką mato, girdėdami ir stebėdami savo tėvus. Psichologai tai aiškina paprastai - vaikai mokosi stebėdami ir mėgdžiodami. Tai vadinama socialinio mokymosi teorija, kurios vienas žymiausių atstovų Albertas Bandura įrodė, jog vaikai kopijuoja suaugusiųjų elgesį, net agresyvų. Jie turi tarsi įgimtą radarą veiksmams. Prisiminkite: jus nuolat stebi jūsų vaikai.
Veiksmai, o ne tik žodžiai: pavyzdžio galia
Pavyzdžiui, jei jūs vaiko prašote pagarbiai bendrauti su aplinkiniais, tačiau tuo pat metu jūs kalbate piktesniu tonu su aptarnaujančiu personalu restorane ar pardavėjais prekybos centre, jūsų prašymai tikrai neturės prasmės. Dažnas mėgsta posakį „nežiūrėk, ką darau, klausyk, ką sakau“. Bet auklėjant vaikus toks metodas netinka. Galite valandų valandas aiškinti apie sąžiningumo svarbą, bet jei vaikas matys, kaip gudraudami išsisukate nuo baudos už greičio viršijimą, Jūsų žodžiai nublanks prieš akivaizdų pavyzdį. Vaikai šį neatitikimą pastebi itin greitai. Vaikai ir net jaunuoliai tėvai daro didesnę įtaką negu visi kiti žmonės, įskaitant jų bendraamžius. „Gali sakyti vaikui ką nors šimtą kartų ir nežinoti, ar jis girdi. Bet jeigu kokį sykį nepasielgsi taip, kaip mokai, vaikas tai primins. Būtent Jūsų veiksmai, o ne žodžiai, tampa ta tikrąja pamoka, kurią jie nešasi per gyvenimą.
Moralė, kaip pastebėjo rašytojas Louis L’Amour, prasideda namuose. Vaikai stebi, kaip elgiatės smulkmenose. Ar laikotės kelių eismo taisyklių, net kai skubate? Ar esate sąžiningas parduotuvėje, jei kasininkė suklydo Jūsų naudai? Ar kalbate vienaip, o elgiatės kitaip? Šie maži kasdieniai pasirinkimai formuoja vaiko supratimą apie tai, kas yra teisinga ir priimtina. Jie mato, ar Jūsų deklaruojamos vertybės (sąžiningumas, pagarba kitiems, atsakomybė) atsispindi Jūsų veiksmuose. Vaikai yra puikūs veidmainystės detektoriai. Koks būsite jūs, didelė tikimybė, jog toks bus ir jūsų vaikas.
Emocijų valdymas ir perdavimas vaikams
Augdami vaikai turėtų suprasti, jog gyvenime pasitaiko įvairių emocijų ir tikrai ne visos jos yra pozityvios. Būtent dėl to neslėpkite emocijų nuo vaiko, o priešingai - aiškiai įvardinkite jas, pakomentuodami, kodėl vienaip ar kitaip jaučiatės. Tokiu būdu vaikas išmoks atpažinti jausmus, kas yra labai svarbu norint tobulėti bei turėti gerą santykį su pačiu savimi. Be to, atkreipkite dėmesį ir kaip tvarkotės, užklupus vienai ar kitai emocijai. Šeimoje nereikia bijoti rodyti savo jausmų, pykčio, nusivylimo, liūdesio, baimės, nes svarbiausia kalbėtis su vaiku ir jam aiškinti, koks jo elgesys ir kodėl tėvams sukėlė tokius jausmus. Taip vaikas nesijaus puolamas.
Santykių kūrimas ir stiprinimas šeimoje
Be jokios abejonės, norint, jog vaikas imtų iš jūsų pavyzdį, reikia turėti ir gražius tarpusavio santykius, stiprų ryšį su vaiku. Jūsų skiriamas dėmesys vaikui yra be galo svarbus.
Besąlygiška meilė ir saugi aplinka
Juos palaikyti galite leisdami laiką kartu, žaisdami, rasdami bendrų hobių ar net atlikdami tam tikrus namų ruošos darbus. Suteikite jam besąlygišką meilę bei saugią aplinką, kurioje jis galėtų atsiskleisti bei pasidalinti visais savo rūpesčiais. Kartu kalbėkitės apie pareigas bei savarankiškumą, visuomet išklausykite bei nemoralizuokite, vaikui atvėrus savo vidų. Vietoje to ieškokite su juo sprendimo, padarius tam tikrą klaidą. Vaikams nereikia tobulų tėvų, kad jie tinkamai vystytųsi. Vaikams reikia tėvų „iš kūno ir kraujo“ - autentiškų, kurie, suklydę, jam prisipažins ir pasakys „atsiprašau“. Net jei nejaučiate meilės vaikui, galite skirti savo gyvenimą tam, kad išmoktumėte kurti ryšį.
Tėvų konfliktai ir jų poveikis vaikams
Konfliktai šeimoje yra neišvengiami, tačiau svarbu, kaip jie sprendžiami. Nedaug tėvų, kilus tarpusavio barniui vaiko akivaizdoje, geba susivaldyti. Mylėdamas abu tėvus, bijodamas būti atstumtas, vaikas išgyvena didelį stresą, nerimą, kaltės jausmą. Ypač, kai yra verčiamas raginamas pasirinkti, kurio iš tėvų poziciją palaiko. „Ant vaiko pečių užkraunama didelė atsakomybė, kuriai jis dar nėra pasirengęs“, - atkreipia dėmesį Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos psichologė Aura Svetikienė. Ji papasakojo, kokią įtaką vaiko elgsenai daro kasdieniai tėvų nesutarimai ir kokių veiksmų reikėtų imtis, norint juos apsaugoti.
Jei tėvai nuolat pykstasi, kaltina vienas kitą ir įtraukia vaiką į konfliktus, tai gali turėti neigiamų pasekmių jo psichologinei būklei. Vaikai, augantys nuolatinių konfliktų aplinkoje, jaučiasi nesaugūs, nerimastingi ir įsitempę. Jie gali tapti agresyvūs, emociškai nestabilūs arba, priešingai, uždari ir baikštūs. Tarnyboje dažniausiai susiduriama su tėvų konfliktais skyrybų procesuose, kurie vaikui sukelia didelį vidinį konfliktą. Tėvai nori, kad vaikai pasirinktų vieno iš tėvų pusę - neretai klausia, kuris iš tėvų geresnis, kurį vaikas labiau myli. Taip pat prie vaikų būna išsakoma tėvų nuomonė vienas kito atžvilgiu, aptarinėjami turtiniai klausimai, keliamos tam tikros sąlygos. Vaikais manipuliuojama, prižadami materialūs dalykai arba aiškinama, ko neteks vaikas, gyvendamas su vienu iš tėvų.
Tėvai pykstasi, nuolat vienas kitą kaltina ir dėl savo vaikų auklėjimo stiliaus. Pavyzdžiui, vienas draudžia, kelia aukštus reikalavimus vaikui, o kitas atvirkščiai - viską leidžia, norėdamas būti „geras“. Didelė dalis šeimų, su kuriomis tenka dirbti, yra nuolat girtaujantys tėvai. Būdami neblaivūs jie konfliktuoja tarpusavyje ir tokie konfliktai kartais baigiasi smurto proveržiais prieš vieną iš tėvų ar pačius vaikus, kurie pasipainioja po kojomis. Tokiose šeimose tenka matyti, kaip elgiasi vaikai vieni su kitais, jų kalboje daug keiksmažodžių. Sukrečia tai, kad 3 metų vaikas beveik nemoka kalbėti, tačiau keiksmažodžių žodynas būna itin platus. Arba, pavyzdžiui, 4 metų vaikas aiškina vaiko gynėjai, kad jis bus banditas ir visus sumuš. Vienas iš tėvų gali prisiimti aukos vaidmenį, priverčia vaiką jaustis kaltu. Jei vaikas nedaro to, ko nori tėvai, vaikas tampa blogu, nesukalbamu. Kartais atsitinka taip, kad ne tik tėvai pradeda naudotis vaikais, bet ir vaikai, paaugliai manipuliuoja savo tėvais. Jie sako tėvams tai, ką jie nori išgirsti, prašo dovanų, persako, ką kalba tėvai vienas apie kitą ir pan. Galimas ir šantažas tėvų atžvilgiu, vaikai grasina, kad kreipsis į Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą.
Jei konfliktų metu tėvai pykstasi dėl vaiko elgesio ir vaikas išgirsta tėvus negatyviai apie jį atsiliepiant, žeminant, jis pasijaučia nevykėliu, įskaudintu, atsiranda bejėgiškumo jausmas. Jo pyktis ir netinkamas elgesys tokiu atveju tikrai nesikeis, tik dar pablogės. Pats konfliktas nėra problema - problema yra negebėjimas jos taikiai spręsti. Manipuliavimas vaiku, jo įtraukimas į konfliktus, liepimas rinktis tarp tėčio ar mamos, yra itin žalingas ir gali sietis su įvairiomis vaikų prisitaikymo problemomis. Labai svarbu, kaip pykdamiesi elgiasi tėvai. Vaikai šeimoje mokosi įvairių įgūdžių, elgesio ir bendravimo, vertybių paprasčiausiu būdu - stebėdami ir atkartodami tėvų elgesį. Yra vaikų, kurie bando sutaikyti tėvus, guosti vieną arba kitą, jaučiasi bejėgiai, ima tėvams pataikauti. Kiti patys tampa agresyvūs, pradeda rėkti ant tėvų, kad tėvų pykčiai jiems atsibodo, kad nebenori su jais gyventi, prašo, kad tėvai baigtų pyktis arba tiesiog pasišalina iš konflikto zonos. Būna, kad konfliktuodami tėvai nerodo savo emocijų, vienas nuo kito atsitraukia, prasideda ilgi nekalbadieniai.
Tokiu atveju jie praranda galimybę ne tik įveikti problemas, bet ir savo vaikams rodo netinkamą konflikto sprendimo strategijos pavyzdį. Vaikas jaučia įtampą, baimę, nerimą, nes nežino, kas atsitiko, kodėl su juo apie tai nesikalbama, slepiama. Tokiais momentais vaikas gali prisigalvoti baisiausių dalykų, kodėl tėvai nebendrauja vienas su kitu. Tokiose šeimose augantys vaikai gali būti pikti, agresyvūs, nerimastingi, emociškai nestabilūs, būti linkę dėl tėvų pykčių kaltinti save. Vaikas išsiugdo didelę galimos grėsmės baimę, jautrumą, pažeidžiamumą. Į paprastas situacijas namuose, kieme, mokykloje jis gali reaguoti pykčio protrūkiais: rėkti, žeminti, keiktis pamokoje ar žaisdamas. Kitas vaikas atvirkščiai: gali būti labai išsigandęs, jausti nerimą, pyktį, bejėgiškumą, prisiimti kaltę dėl tėvų pykčių sau. Taip, vaikai nori būti mylimi, gyventi su savo tėvais, tačiau patirtos nuoskaudos juos žaloja emociškai, randai ilgai lieka giliai širdyje. Žala vaiko psichinei sveikatai jau būna padaryta. Nors ir labai sunku, aštrėjant konfliktui svarbu laiku pastebėti kylantį pavojų savo ar savo artimųjų sveikatai ir atsitraukti. Konflikto įkarštyje pamatyti savo vaiką, atkreipti dėmesį į tai, kaip jis jaučiasi, ką sako jo kūno kalba. Vėliau, jau nurimus aistroms, būtina pasikalbėti su vaiku ir paaiškinti, kad konfliktas kilo ne dėl jo ir vaikas yra mylimas toks, koks yra. Labai svarbu atsiprašyti, kad nesusivaldė, kad vaikas tapo konflikto dalyviu ar stebėtoju.
Tėvų konfliktuose dūžta vaikystė
Tėvo vaidmuo vaiko gyvenime
Teiginys, kad vaikams reikia ir mamos, ir tėčio, šiandien skamba „suprantamai“. Tėvo vaidmuo vaiko gyvenime yra unikalus. Tėtis nėra „antra mama“. Jo nepakeis senelis, mokytojas ar treneris.
Tėvo buvimo svarba
Lietuvoje tėvo vaidmens sampratą suformavo tragiška valstybės istorija. Per visus šiuos įvykius Lietuva neteko labai daug vyrų, o tai kėlė socialinių problemų, kurios persiduodavo iš kartų į kartas. Kas trisdešimt metų suaugo nauja karta, kuri išeidavo kautis už laisvę. Moterys mūsų šalyje išmoko viskuo rūpintis vienos, tad tėvas šeimoje net ir dabar suvokiamas kaip tiesiog ne visiškai būtinas priedas. Žuvus vyrui pati moteris yra depresijoje ir dar globoja savo vaiką. Ji yra kartu tėvas ir motina. Ji turi atlikti abudu vaidmenis, yra labai stipri, bet... labai depresiška. Neleidžia vaikui jokios iniciatyvos, viską daro, kad apsaugotų jį nuo rizikos. Iš kur tuomet išmokti tėvo ir vyro vaidmens? Viena mama negali atlikti visų vaidmenų, kurie ypač naudingi augantiems berniukams ir mergaitėms. Pavyzdžiui, ji ne visuomet gali būti stiprus ramstis vaikui, nes dažnai pagalbos reikia jai pačiai. Berniukams iš nepilnų šeimų itin sunku išmokti vyro vaidmens, nes jie nuolat yra apsupti moterų - namie, darželyje, mokykloje, universitete. Dėl šios priežasties jie neišmoksta pagarbaus požiūrio į moteris, nes nemato, kaip vyrai turi su jomis elgtis. Kai berniukas ištisai yra moteriškoje aplinkoje, jis nori išsivaduoti iš tos hiperglobos, atsistoti ant savo kojų. Jis pradeda neigti moteris, neigti pagarbų požiūrį į moterį ir mamą.
Dar ne taip seniai elementari tėvo užduotis buvo užtikrinti visos šeimos materialinę gerovę, o motinos pareiga buvo užauginti savo atžalą. Tuo metu kiekvieno vyro brandos matas buvo jo finansinės galimybės. Tokiame klasikiniame vaidmenų pasiskirstyme tėvui nebuvo vietos parodyti meilės, perteikti vertybes ar užmegzti kokių nors santykių su savo vaikais. Šiandien susiduriame su didžiuliu socialiniu pokyčiu šioje srityje. Tėčio vaidmuo neapsiriboja vien tik pinigų uždirbimu. Tyrėjai įrodė, kad šeimose, kurių vaikų auklėjime ir gyvenime aktyviai dalyvauja tėvas, auga protingesni ir sėkmingesni vaikai. Kartu su sekančiais vaiko gyvenimo mėnesiais ir jo motorikos bei kalbinės raidos pažanga tėtis yra ir tas, kuris natūraliai „atpalaiduoja“ labai artimus mamos ir vaiko santykius. Tėvo dėka vaikas palaipsniui, jausdamas sukurtą saugumą, nuo mamos keliauja į „platesnį pasaulį“, kuriam pradžioje atstovauja tėtis. Psichologiniai tyrimai parodė, kad kuo daugiau tėtis dalyvauja kūdikio gyvenime pirmaisiais gyvenimo metais, tuo glaudesnis emocinis ryšys tarp vaiko ir tėvo susikuria ateityje. Todėl labai svarbu, kad tėtis dalyvautų maudant, maitinant naujagimį. Kai tėtis yra įtraukiamas į vaiko auklėjimo procesą, vaikas jaučia saugumo, stabilumo, stiprybės jausmus. Kai abu tėvai dalyvauja vaiko auginime, kūdikis turi vientisumo jausmą.
Vaikams labai reikia laiko su tėčiu. Jaunesniems labai naudinga smagiai praleisti laiką kartu! „Tėviškų žaidimų“ modelis dažnai yra labiau stimuliuojantis ir įdomesnis nei ramūs žaidimai su mama. Tokia laiko praleidimo forma prisideda prie to, kad vaikas išmoksta susidoroti su stipriomis emocijomis, įskaitant agresiją. Vaikai mėgsta žaisti su tėčiais sporto salėse ir lenktyniauti. Vyresniems vaikams ir paaugliams taip pat yra naudingas laikas, praleistas kartu. Gal jau ne žaidžiant, o, pavyzdžiui, vykstant į žygius, išvykas, kiną, sportą. Toks kartu praleistas laikas yra žinia vaikui, kad „tu esi svarbus“, tai pastiprina jį visam gyvenimui. Tėvai, atminkite, kad laikas jūsų sūnui / dukrai turi būti ne tik „atostogos“.
Tėvo įtaka sūnui ir dukrai
Ryšys su tėvu turi didelę reikšmę formuojant kiekvieno žmogaus tapatybę. Berniukui tėvas yra vadovas po vyrišką pasaulį. Sūnui tėtis yra ne tik tėvas, bet ir sektinas pavyzdys, nes kūdikis negimsta pasiruošęs vyru, juo tampa stebėdamas tėtį. Vaikas tiesiogine prasme sugeria tėčio veido išraiškas, gestus, elgesio su aplinkiniais būdus. Jeigu tėčiui visuomenėje būdingas agresyvus elgesys, tai greičiausiai mažylis smėlio dėžėje daiktus „sutvarkys“ kumščių pagalba. Jei tėtis dažniau būna diplomatiškas, vargu ar sūnus bus kovotojas. Kiekvienas tėvas svajoja, kad jo sūnus užaugtų ir sukurtų stiprią šeimą. Stebėdamas mamos ir tėčio santykius, vaikas ugdo vyro ir moters santykių kultūrą. Jei gerbiate savo žmoną, mokate taikiai spręsti konfliktus, šeimoje viešpatauja meilė ir harmonija, užaugęs sūnus stengsis su savo moterimi kurti būtent tokius santykius. Taigi berniukas susitapatina su tėvu ir per stebėjimą iš jo mokosi, kaip užmegzti artimus santykius su moterimi, kaip susidoroti su iššūkiais, kaip elgtis su kitais. Sūnus, kuris girdi iš savo tėvo, „aš didžiuojuosi tavimi, gerai padaryta!“, jaučiasi palaikomas, saugus, stiprėja pasitikėjimo, savigarbos jausmai. Vėliau jam bus lengviau susidurti su įvairiais gyvenimo iššūkiais. Berniukams taip pat svarbu, kad tėtis atpažintų jų „gležną dalį“ - tą, kuri išgyvena baimę, liūdesį, nerimą, kartais rūpestingą, užjaučiančią, braukiančia ašarą dalį. Kad taip nutiktų, pirmiausia tėvas turi priimti, kad „ir berniukai kartais verkia“.
Daugelis tėčių, bijodami, kad sūnus užaugs „mamos sūneliu“, nuo mažens organizuoja vaikui „vyrišką auklėjimą“. Kaip parodė naujausi tyrimai, atšiauriomis sąlygomis augę berniukai, kuriems nebuvo rodoma pakankamai šilumos ir meilės, užauga nerimastingais, nepasitikinčiais savimi, infantiliais ir dažnai lengvai paveikiamais kitų asmenimis. Arba vaikai tampa pernelyg agresyvūs ir žiaurūs, mėgdžiojantys savo tėvą. Darniai berniuko asmenybės raidai reikia švelnumo ir meilės ne tik iš mamos, bet ir iš tėčio! Nebūkite grubus ir žiaurus savo sūnaus atžvilgiu! Būtent su tėčiu berniukas gali įvaldyti vyriškus užsiėmimus. Nesvarbu, ar tai žvejyba, ar automobilių remontas, ar paukščių namelio statyba. Su tėčiu galite žaisti aktyvius ir triukšmingus žaidimus. Su tėčiu augantis sūnus gali aptarti su lytiniu švietimu susijusius klausimus.
Dukroms ne mažiau svarbus ryšys su tėvu. Auginant dukrą reikia atkreipti dėmesį ne tik į tinkamą santykį su dukra, bet ir į santykį su jos mama. Tėtis turi suteikti mergaitei palaikymą ir saugumą! Mergaitės savigarba priklausys nuo tėčio požiūrio į ją. Dukra, kurią tėvas priima, išsiugdys tinkamą savivertę. Mergina žiūri į tėvo akis ir, matydama jose pritarimą bei susižavėjimą, vėliau susikurs adekvatų savęs įvaizdį. Ji sugebės parodyti dėkingumą savo kūnui - jį mylės, gerbs ir galės sveikai juo rūpintis. Be to, tėvas yra svarbus pavyzdys savo dukrai, kaip ji gali būti mylima ir gerbiama kitų vyrų bei kaip ir kokius santykius galėtų kurti su vyrais. Taigi, meilę, pagarbą ir pripažinimą iš tėvo patyrusi dukra to paties galės ieškoti ir vyruose. Jei tėtis pasakys mergaitei, kad ji graži, protinga ir kad jis ja myli, pasitiki, mergina užaugs savimi pasitikinčiu žmogumi. Dukros akimis tėvas yra pirmasis vyras, kuris parodo, kaip vyrai elgiasi su moterimis. Jei tėvas yra patikimas, laikosi savo žodžio ir demonstruoja pagarbą aplinkiniams, dukra tikėtina ieškos partnerio, kuris turi šias savybes. Sūnui tėvas yra modelis, kaip būti vyru. Ar jis moko atsakomybės, kryptingumo, pagarbos kitiems? Ar geba parodyti, kaip įveikti sunkumus ir laikytis savo principų?
Ką daryti, o ko vengti auklėjant vaikus
Kaip auginti ir auklėti visavertę, savimi pasitikinčią asmenybę? Kaip ugdyti vaiką nesiimant bausmių, vien išklausant, patariant, susitariant ir parodant meilę? Siūlome remtis šiais paprastais žingsniais, kurie padės susidaryti oraus auklėjimo vaizdą.
Svarbiausi žingsniai kuriant teigiamą pavyzdį
- Ugdyti vaiko pasitikėjimą savimi. Vaikai pradeda suvokti savo kaip vaiko poziciją, kai mato save tėvų akimis. Jūsų vaikai sugeria jūsų balso toną, kūno kalbą ir kiekvieną išraišką. Pagyrimas, kad ir koks mažas būtų pasiekimas, privers juos didžiuotis. Galėdami būti savarankiški - daryti tam tikrus darbus ar priimti sprendimus - jie jausis pajėgūs ir stiprūs.
- Girti ir motyvuoti, o ne kritikuoti. Kiek kartų per dieną neigiamai reaguojate į savo vaikus? Pastebite, kad kritikuojate kur kas dažniau nei sakote komplimentus ir motyvuojate? Kur kas veiksmingesnis būdas nei kritikuoti - pastebėti, kai vaikai kažką daro gerai ir tai pasakyti: „Paklojai lovą neprašytas - nuostabu!“ arba „Stebėjau, kaip žaidi su seserimi, ir pastebėjau, kad buvai labai kantri“. Kiekvieną dieną pastebėkite situacijų, už kurias galėtumėte vaiką pagirti. Būkite dosnus „apdovanojimų“ - jūsų meilė, apkabinimai ir komplimentai gali daryti stebuklus ir dažnai tokio paskatinimo visiškai pakanka.
- Nustatyti drausmę ir laikytis taisyklių. Drausmė yra būtina kiekvienoje šeimoje. Drausmės tikslas - padėti vaikams tinkamai elgtis ir išmokti susivaldyti. Namų taisyklių nustatymas padeda vaikams suprasti tėvų lūkesčius ir išsiugdyti savikontrolę. Reikėtų turėti ir poelgių sistemą: vieną įspėjimą, po kurio atsiras tokių pasekmių, kaip „laiko limitas“ ar privilegijų (naudų) praradimas. Dažna tėvų klaida yra nesugebėjimas paisyti pasekmių. Negalite vieną dieną drausminti vaikų už spyriojimąsi ar atsikalbinėjimą, o kitą dieną to nepaisyti.
- Leisti kokybišką laiką kartu. Kelkitės 10 minučių anksčiau ryte, kad galėtumėte pavalgyti pusryčius kartu su vaiku arba tiesiog palikite indus kriauklėje ir pasivaikščiokite kartu po vakarienės. Naudinga planuoti laiką kartu su vaikais. Kiekvieną savaitę suplanuokite „ypatingą vakarą“ ir leiskite laiką drauge, o ką veiksite ir kaip leisite laiką tegu nusprendžia vaikai. Paaugliams reikia mažiau tėvų dėmesio nei mažesniems vaikams. Tačiau tėvai turėtų rasti laiko vos paaugliui vaikui prireikus. Sutelkite visą dėmesį, atidėkite darbus, jei jūsų paauglys paprašys pasikalbėti ar išreikš norą įsitraukti į kasdienes šeimos veiklas. Tokios paauglio užuominos gali būti ir tam tikros pagalbos signalas.
- Modeliuoti norimą elgseną. Kaip elgtis tam tikrose situacijose maži vaikai mokosi stebėdami savo tėvus. Kuo jie mažesni, tuo daugiau elgsenos būdų perima iš jūsų. Prieš pradėdami niršti, šaukti ar rėkti ant savo vaiko, pagalvokite, ar tikrai norite, kad taip jūsų vaikas elgtųsi supygęs? Modeliuokite savo elgseną taip, ką norėtumėte matyti savo vaikuose: pagarba, draugiškumas, sąžiningumas, gerumas, tolerancija. Rodykite nesavanaudišką elgesį. Darykite tam tikrus dalykus už kitus žmones nesitikėdami atlygio, padėkite, užjauskite. Nepamirškite padėkoti ir pasakyti komplimento.
- Paaiškinti ir derėtis, o ne tik drausti. Nesitikėkite, kad vaikai viską padarys vien dėl to, kad jūs „taip sakote“. Jie nori ir nusipelno paaiškinimų, kaip ir suaugusieji. Jei neskirsime laiko paaiškinti, vaikai pradės abejoti mūsų diegiamomis vertybėmis ir motyvais, ims svarstyti, ar jie apskritai svarbūs. Aiškiai išsakykite savo lūkesčius. Jei yra problema, apibūdinkite ją, išsakykite savo jausmus ir paprašykite vaiko sprendimo ieškoti kartu. Būtinai įtraukite pasekmes. Duokite patarimų, pateikite pasiūlymų. Būkite atviri ir savo vaiko pasiūlymams. Derėkitės.
- Keisti aplinką ir lūkesčius, pritaikyti auklėjimo stilių. Jei dažnai jaučiatės bejėgis dėl savo vaiko elgesio, galbūt jūsų lūkesčiai per dideli. Vaiko aplinka turi įtakos jo elgesiui, todėl galbūt galėsite pakeisti jo elgesį pakeitę aplinką. Keičiantis jūsų vaikui, pamažu turėsite keisti ir savo auklėjimo stilių. Paaugliai elgsenos pavyzdžius, nors tėvai šiuo laikotarpiu irgi turi įtakos, daugiau perima ne iš tėvų, o bendraamžių. Tačiau ir toliau drąsinkite nors jau ir paaugusį vaiką, duokite patarimų ir drausminkite, kai reikia: taip jis įgaus vis daugiau savarankiškumo.
- Vengti priekaištų ir kaltinimų, ugdyti per drausmę. Būdami tėvai, jūs esate atsakingi už savo vaikų, vadinkime, klaidas ir tinkamą nukreipimą. Kai tenka kalbėtis su vaiku kad ir dėl ne itin malonių dalykų, venkite priekaištų, kritikos ar kaltųjų ieškojimo: tai pakerta vaiko savivertę ir gali sukelti pasipiktinimą. Net drausmindami vaikus stenkitės juos ugdyti ir skatinti.
- Pripažinti savo netobulumą ir siekti tobulėti. Pripažinkite: tikrai nesate tobulas tėvas ar mama. Jūs, šeimos lyderis, turite stipriąsias ir silpnąsias puses. Pripažinkite savo stiprybes: „Aš esu mylintis ir atsidavęs.“ Pažadėkite dirbti su savo silpnybėmis: „Aš turiu dar labiau laikytis namuose nustatytų taisyklių.“ Kelkite realius lūkesčius sau, sutuoktiniui ir savo vaikams. Pabandykite kontroliuoti auklėjimą. Sutelkite dėmesį į tas sritis, kurioms reikia skirti didžiausią dėmesį, o ne bandykite viską spręsti vienu metu. Pripažinkite, kai esate perdegęs. Susitelkimas į savo poreikius nedaro jūsų savanaudžiais.
Žalingos frazės ir jų pasekmės
Atidžiau rinkitės žodžius ir būkite atjaučiantys. Venkite dėstyti kažkokius pareiškimus ar naudoti žodžius kaip ginklus. Kai kurie pasakymai gali smarkiai pakenkti vaiko emociniam pasauliui:
- „Čia visiška smulkmena, tikrai neverta jaudintis“. Suaugusiems vaikų ir paauglių problemos kartais atrodo juokingos, nereikšmingos, nevertos dėmesio. Tačiau svarbu susilaikyti nuo neigiamo vertinimo.
- „Tu toks pats, kaip tavo tėvas. Kodėl negalėtum būti kaip brolis?“ Nors toks pasakymas iš pirmo žvilgsnio skamba nekaltai, jis gali užgauti tiek vaiką, tiek tėvą, su kuriuo vaikas yra lyginamas. Vaikas jaučiasi blogai, girdėdamas savo tėvus kalbant neigiamai apie vienas kitą. Jei vaikui klijuojama etiketė „Tu toks pats, kaip tėvas“, jis gali jausti pyktį ir gėdą, kai kritikuojamas jo tėvas. O lyginimas su broliu ne tik žeidžia, bet ir supriešina vaikus.
- „Tu niekada nieko nepadarai gerai. Tu niekam tikęs/usi.“ Tokie žodžiai vaiką žemina. Neretai tėvai siekia sugėdinti, manydami, kad tai yra geras būdas vaiką nubausti, tačiau toks auklėjimas nesuteikia vaikams reikalingų įrankių išmokti naujų bendravimo įgūdžių, atvirkščiai, skatina atsiriboti.
- „Tu man nusibodai!“ Tai piktas ir skaudinantis grasinimas. Išgirdęs tokią frazę, vaikas jaučiasi atstumtas.
- „Geriau jau būčiau neturėjęs/usi vaikų.“ Po sunkios dienos ar ginčo su vaiku jūs iš tiesų galite pagalvoti: „Kartais norėčiau neturėti vaikų“, nes jaučiatės pervargęs/usi, išsekęs/usi ir prislėgtas/a. Svarbu suprasti, kad toks jausmas yra laikinas.
- „Aš taip pat tavęs nekenčiu!“ Išgirdęs tokius žodžius, vaikas gali galvoti: „Jeigu mano tėvas/motina mano, kad aš bjaurus, vadinasi, toks ir esu.“ Jei šie žodžiai išsprūdo ginčo metu, labai svarbu vėliau vaikui pasakyti: „Suprantu, jog pasakiau, kad tavęs nekenčiu, todėl aš noriu atsiprašyti. Man nereikėjo taip sakyti.“
- „Jei ir toliau taip elgsiesi, niekada negausi …!“ Toks grasinimas, mainais už gerą elgesį siūlant apdovanojimą, nėra tinkamas būdas susitarti su vaiku ar jį įtikinti pradėti elgtis kitaip. Piktas grasinimas tik parodo, kad suaugęs praranda savitvardą. Jeigu jaučiatės prarandantis/i savitvardą, pasakykite vaikui, kad jums reikia laiko pagalvoti. Pasiūlykite apie tai pakalbėti tada, kai abu būsite nusiraminę.
- „Aš tau draudžiu…“ Tėvų baimė dėl vaiko saugumo dažnai verčia drausti jam tam tikrus dalykus. Tačiau draudimas nepadeda vaikui tapti nuolankiu, atvirkščiai, draudžiant ką nors, sužadinamas paslėptas noras elgtis būtent taip. Be to, draudimas užkerta kelią vaikui mokytis naujų įgūdžių ir augti. Tad užuot draudę, sutelkite savo dėmesį į tai, kas iš tiesų jums rūpi.
- „Niekas tavęs nemėgs, jeigu taip elgsiesi!“ Vaikas nori pritapti prie kitų ir būti mėgstamas. Jūs galite nerimauti, kad jūsų vaiko nemėgs, jeigu jis ginčysis ar bandys visiems vadovauti. Tačiau jūs negalite gėdinti savo vaiko, kad jis pradėtų elgtis geriau.
Iššūkiai ir tėvystės evoliucija
Vaikų auginimas tikrai nėra lengvas. Tačiau užauginti gerą bei savimi pasitikintį žmogų įmanoma. Tiesiog prisiimkite atsakomybę už tai, jog daugeliui vaiko elgesio modelių įtaką galite daryti būtent jūs. Stebėkite save, kadangi koks būsite jūs, didelė tikimybė, jog toks bus ir jūsų vaikas. Tėvų pavyzdys vaikams yra be galo svarbus ir, nors ir reikia įdėti šiek tiek pastangų, norint jį sukurti gerą, su laiku tai tikrai atsiperka.
Šiuolaikinio tėvo vaidmuo ir vyriškumo samprata
Šiuolaikiniame pasaulyje tėčiai dažniausiai nebėra „mamuto medžiotojai“, o mamos - „židinio kūrentojos“. Siekiama lygybės, pareigų ir darbų neskirstymo į vyriškus ir moteriškus. Kalbant apie vyriškumą - dar ir dabar tenka išgirsti, kaip tėvai, dažniausiai tėtis, auklėja sūnų: „Neverk, būk vyras!“ Tačiau vaikų psichologai, pediatrai teigia visiškai priešingai: negalima taip sakyti vaikui - nei mergaitei, nei berniukui, nes tai gali smarkiai pakenkti jo emociniam pasauliui. Gal kitą kartą neblogai ir paverkti. Viską reikia daryti rodant pavyzdį. Dabartiniams tėvams yra „lengviausia“ - pasiskaito ir pamoko. Tai ne tik neįtaigu, bet neveiksminga. Visai kitaip, jei su vaiku nuolat bendrauji, daug kalbiesi ir matai, kad vis tiek daro klaidą - tuomet klausi, kas nutiko, kodėl taip pasielgė, tada ir bausmę kažkokią galima skirti. Bet jei tik retkarčiais numeti įsakymus - tai ne tėvystė.
Kiekvienas vaikas yra kitoks. Berniukai, žinoma, taip pat. Taigi, kai matai vaiką kiekvieną dieną, jį jauti, tai ir žinai, kaip su juo bendrauti. Ar jam trūksta to tariamo vyriškumo ir jį reikia toje srityje „paspausti“, ar kaip tik paleisti, kad jis galėtų save išreikšti, kad jo niekas nevaržytų. Čia negali būti recepto kiekvienam berniukui ir kiekvienam tėvui. Vaikui užtenka būti pratinamam prie daug ko, bet su saiku, kad žinotų, jog yra draudžiamų dalykų, kad daug kas būtų paaiškinama. Tačiau tam reikia būti kartu. Arbuvau tolerantiškas? Žiūrint iš kur tas tolerantiškumas išplaukia: o dažniausiai - iš savos vaikystės. Mano tėvai buvo labai tolerantiški, nebuvo tradicijos vaiką sekti, kad šis neįsibrėžtų kojos, neiškristų iš medžio. Kai patys buvo auginami laisvai, tai ir savo vaikams daug ką leidę: „Man daug kas atrodė lyg savaime aišku. Aš esu sugadinęs savo vaikus. Jie visada matė, kad tėvas dirba kada nori ir ką nori. Visi trys mano vaikai valdiškų darbų nedirba. Man atrodo, kad ir visi medikai, ir psichologai yra nustatę, kad tėvas, kaip vyras, visada labiau linksta prie dukters negu prie sūnaus. Mergaitės švelnesnės, prieraišesnės - tai vyrui imponuoja. Manau, kad kiekvieno vyro svajonė yra toks paveikslas: eini, o prieš tave bėga mergytė su kaspinėliais ir suknyte. Kai tėvas išeina tėvystės atostogų - tai puiku.
Nepilnos šeimos ir tėvystės pavyzdžio paieškos
Neretais atvejais, ypač dabar, kai skyrybos tapo kone kasdienybe, vaikai auga nepilnose šeimose. Gali užaugti ir be tėvo, gali ir be motinos. Kartais net stebėtina, kaip daugybė alkoholikų ar narkomanų užauga gerose šeimose. Jiems nusibosta ta rutina, viskas išbandyta, jie jauni, bet jau seni, nebežino, ko norėti. Tuomet atsiranda narkotikai, jei narkotikų mažai - degtine užgeria. Tokie vaikai užauga gerose, pilnose šeimose. O tie vieniši, kitą kartą ir nuskriausti, girtuoklių šeimų vaikai užauga stebėtinai geri žmonės. Vadinasi, tokie vaikai padaro išvadas, kad nereikia gyventi taip, kaip gyveno tėvai. Taip pat žinau dar vieną variantą - tėvai nuostabūs, išsilavinę žmonės, apdovanoti mokytojai. O vaikai, nors abu - su baigtais aukštaisiais, prasigėrė. Tėvai bando suprasti, kodėl taip atsitiko: tėvas sakė galvojęs, kad vaikams užtenka suteikti išsilavinimą ir viskas savaime išsisprendžia. O pasirodo - nebūtinai.
Vyras mokosi būti tėvu daugiausia stebėdamas savo tėvą. Jei santykiuose su juo buvo patenkinti vaiko poreikiai, sūnus galėtų stebėti šalia esantį, įsipareigojusį, stiprų ir kartu švelnų tėvą; vėliau jis galės tokiu būti savo vaiko atžvilgiu ir tai vyks savaime, automatiškai, apie tai negalvojant. O jeigu santykiuose su tėvu tokio modelio nebuvo? Svarbu yra norėti ir dėti pastangas. Įkvėpimo galima semtis iš kitų vyrų, tėčių. Nekopijuokite savo partnerio. Ieškokite modelių vyrų pasaulyje. Gali būti naudingi tėvystės įgūdžių seminarai tėčiams ar paramos grupės vyrams, kurių pastaruoju metu vis daugiau atsiranda. Asmeninė terapija gali padėti, nes padės susitvarkyti ir geriau suprasti praeitį. Įkvėpimo galima pasisemti straipsniuose, knygose ir bloguose, kur atsiranda vis daugiau vertingų tinklaraščių, kuriuos tėčiai rašo tėčiams. Svarbu siekti, veikti, stengtis. Tėti - tu esi svarbus savo vaikui! Tavęs nepakeis nei mama, nei senelis, nei kas nors kitas.
Skaitmeninio amžiaus įtaka šeimos bendravimui
Dabar dažnas galvoja, kad vaikas trukdo: neleidžia dirbti ar televizoriaus žiūrėti, alų gerti. Dabar daug kur taip vyksta, kad po darbo tėvai puola prie telefono: sėdi visi vienam kambary ir visi spaudo. Čia nėra bendravimas. Tokiu atveju vaikas negali nei pasišnekėti, nei prisiglausti, nei sakinį pasakyti. Nuo mažens asmenybė yra „kreiva“. Karta, kuri auga, aš jau pastebiu, - jie nesišneka. Siuntinėja vaizdelius vienas kitam. Jei anksčiau, būdavo, susėdam prie stalo, kartu valgom, bendraujam, tai dabar - pavalgėm, visi nuo stalo ir puola jaunimas siuntinėti vaizdelius draugams, kur jie šiandien buvo. O kad pasišnekėtume apie tai, kaip kas gyvena, ką rašo, - ne. Šitai mane labai žeidžia.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
