Kaip Kalbėti su Vaiku apie Savižudybę: Patarimai ir Pagalba

Mintys apie savižudybę gali būti labai sunkios tiek tam, kas jas patiria, tiek ir aplinkiniams. Žmonėms, galvojantiems apie savižudybę, įmanoma padėti įveikti sunkumus. Vieniems mintys apie savižudybę yra trumpalaikis dalykas - jos atsiranda labai sunkioje gyvenimo situacijoje. Tačiau, kai reikalai pagerėja, mintys praeina. Kitus žmones mintys apie savižudybę lydi labai ilgą laiką, pavyzdžiui visą paauglystę. Tada gali atrodyti, kad nėra jokios išeities, mintys apie savižudybę niekada nesibaigs. Toks įspūdis gali susidaryti ir aplinkiniams, ypač, jei žmogus ne tik galvoja apie savižudybę, bet ir save žaloja ar mėgina nusižudyti. Tačiau visuomet yra žmonių, kurie gali padėti.

Kai kas nors kalba arba rašo socialiniuose tinkluose apie norą nusižudyti, sunku pasakyti, kiek tai yra rimta. Tačiau tai nereiškia, kad žmogus tiesiog nori dėmesio. Kartais tai yra būdas pasidalinti savo problemomis ir liūdesiu. Tai gali būti pagalbos šauksmas, o galbūt žmogus jaučiasi vienišas ir nori pasijausti svarbus. Galų gale ir pačiam žmogui gali būti sunku suprasti, ko jis iš tiesų nori. Bet kuriuo atveju, jei kas nors kalba apie savižudybę, tai reikia priimti rimtai. Niekada nevertėtų nuvertinti tokių žinučių kaip vien dėmesio prašymo. Tai, kas mums atrodo nesvarbu, kitiems gali būti labai rimta. Visada reikia rimtai žiūrėti į bet kokius pranešimus apie savižudybę. Svarbu kalbėtis su žmogumi ir aptarti jo mintis bei jausmus. Net jei kartais atrodo, kad tai yra lyg koks žaidimas, rimtas požiūris rodo, kad ši tema yra svarbi ir negali būti ignoruojama.

Netektys yra neišvengiama gyvenimo dalis - jos paliečia ne tik suaugusiuosius, bet ir vaikus. Kartais tai būna artimo žmogaus mirtis ar savižudybė, kitais atvejais - tėvų skyrybos, emigracija, draugystės nutrūkimas, persikėlimas į kitą darželį ar mokyklą. Kiekviena netektis vaikui reiškia atsisveikinimą, jausmų sumaištį ir naujo prisitaikymo etapą. Vaikai neretai nežino, kaip išreikšti liūdesį, pyktį ar baimę, todėl labai svarbu, kad šalia būtų suaugusieji, galintys padėti suprasti, kas vyksta. Atviras pokalbis, aiškūs atsakymai į klausimus ir pagarba vaiko jausmams yra raktas į saugesnį ir sveikesnį išgyvenimą.

Savižudybės ženklai ir rizikos faktoriai

Mitas: žmonės nusižudo be jokių išankstinių ženklų. Yra ženklų, kurie rodo, kad žmogus galvoja apie savižudybę. Dauguma žmonių, kurie galvoja apie savižudybę, vienu ar kitu būdu praneša apie tai. Kartais jie tai sako tiesiai, pavyzdžiui, „aš nusižudysiu“. Kartais jie kalba užuominomis, pavyzdžiui, sakydami, kad jie tik sukelia problemų kitiems, arba kad kitiems būtų geriau be jų. Ženklus apie savižudybę galima pastebėti ir iš pasikeitusio žmogaus elgesio, pavyzdžiui, jei paauglys pradeda gerti, tampa piktesnis arba atstumia savo draugus. Ne visada lengva suprasti šiuos ženklus. Kartais tik po mėginimo nusižudyti ar net savižudybės, suprantame, kad žmogus turėjo tokių minčių.

Vaikai ir paaugliai vienokiais ar kitokiais būdais siunčia žinutę apie pablogėjusią savo savijautą. Kartais apie savižudybę jie kalba tiesiogiai. Pavyzdžiui, nevengia pasakoti, kad viskas yra beprasmiška, norisi tik numirti, atsigulti ir nepabusti. Kartais galime pastebėti ir įvairių ženklų socialiniuose tinkluose, pavyzdžiui, žinučių, jog greitai ateis diena, kai viskas baigsis. Pasitaiko ir padidintas dėmesys mirties temai, o apie ją domimasi sistemingai ir nuolat. Anot dr. J. S. Jasiulionės, nekalbama apie vienkartinius klausimus, bet jeigu pastebime, kad paauglys tikrai sistemingai ir nuolatos ta tema domisi, ieško, būna, kad kartais, ką ir specialistai aptinka arba girdi iš paauglių, kad jie netgi tiesiogine ta žodžio prasme ieško internete informacijos apie savižudybės būdus, apie mažiau skausmingus būdus mirti ir panašiai.

Dar vienas iš ženklų, kaip teigia Savižudybių prevencijos mokytojų asociacijos lektorė Viktorija Andreikėnaitė, gali būti staiga pasikeitusi nuotaika. Ji aiškina, kad kartais žmogus būna visiškoje neviltyje, spinduliuoja beviltiškumo jausmu, o staiga nė iš šio nė iš to nuotaika tampa labai gera. „Tai irgi yra rimtas ženklas ir jis gali reikšti, kad žmogus tiesiog priėmė sprendimą nusižudyti ir mato tokią išeitį, todėl jam palengvėja. Taip dažnai būna prieš apsisprendžiant ir prieš patį savižudybės aktą“, - aiškina V. Andreikėnaitė. Vis dėlto, požymiai ne visais atvejais yra pastebimi. Dalis nusižudžiusių asmenų apie savo ketinimus slepia iki pat galo ir net patys artimiausi šeimos nariai savižudybės grėsmės gali nepastebėti.

Kas gali paskatinti savižudiškas mintis?

Ketinimas nusižudyti atsiranda, kai susideda daug įvairių sunkumų. Kartais gali atrodyti, kad yra tik viena priežastis, kodėl žmogus nori nusižudyti, pavyzdžiui, dėl nelaimingos meilės arba todėl, kad tėvai niekur neišleidžia. Bet iš tikrųjų, viskas nėra taip paprasta. „Įsivaizduok stiklinę, į kurią pili vandenį. Kiekvienas lašas yra kaip viena problema arba sunkumas gyvenime. Stiklinė vis pildosi ir pildosi, kol galiausiai vienas paskutinis lašas ją perpildo, ir vanduo pradeda lietis per kraštus. Tas paskutinis lašas gali atrodyti kaip vienintelė priežastis, dėl ko vanduo išsiliejo, bet iš tikrųjų visa stiklinė buvo pilna.“ Taip ir su savižudybėmis. Kartais mes matome tik tą „paskutinį lašą“, pavyzdžiui išsiskyrimą su draugu ar problemas su tėvais. Tada galvojame, kad tai ir yra vienintelė priežastis. Bet dažniausiai yra daugybė dalykų, kurie kaupėsi ilgą laiką.

Dr. J. S. Jasiulionė atkreipia dėmesį, kad savižudybė, kaip sprendimo būdas nutraukti vidinę kančią, gali pasireikšti ir gerokai jaunesniame amžiuje. O norą nutraukti gyvenimą gali paskatinti įvairios priežastys. „Tie, kurie dalinasi mintimis apie savižudybę, tikrai neretai yra vaikai, kurie yra labai vieniši ir jaučiasi vieniši ilgą laiką, jaučia rūpesčio ir meilės stoką savo šeimoje ir kuriems susikaupia kažkokių papildomų sunkumų su bendraamžiais. Tai gali būti patyčios, kažkokios konfliktinės situacijos, draugų išdavystės, netektys, svarbių santykių nutraukimas arba realios netektys, kada miršta brangūs ar artimi žmonės, netgi gali būti ir augintinio netektis, paskatinusi krizinę situaciją. Kartais tikrai girdime, kad po mintimis apie savižudybę slepiasi kažkokios prievartos patyrimas - emocinės, fizinės, kartais ir seksualinės“, - teigia pašnekovė.

Kaip reaguoti į savižudiškas mintis pagal vaiko amžių?

Niekas negali visiškai tiksliai suprasti kitų žmonių minčių, bet jeigu pasidarė neramu dėl draugo ar kito žmogaus, geriau tai aptarti. Kalbėkis su suaugusiais, patikimais draugais, arba tiesiog paklausk žmogaus: „Ar kada nors jautiesi taip blogai, kad galvoji apie savižudybę?“ Pašnekovės pabrėžia - pastebėjus neraminančius ir išvardintus ženklus, labai svarbu laiku sureaguoti ir tai daryti jautriai bei labai rimtai, stengiantis įsijausti į kenčiančiojo jausmus. „Tinkamiausias būdas reaguoti yra užduoti tiesioginį klausimą. Galima įvardinti, kad pastebėjau, jog vyksta tokie ir tokie dalykai, galbūt tu kažkaip pasikeitei - ar piktas atrodai, ar pikta tam tikru metu, o taip anksčiau nebuvo, todėl noriu paklausti, ar tau kyla minčių apie savižudybę? Tai yra tinkamiausias būdas reaguoti“, - sako V. Andreikėnaitė.

Dr. J. S. Jasiulionė nuramina, kad tiesioginis klausimas labiau parodys, kad jūs, kaip suaugęs žmogus, esate pasiruošęs kalbėtis, nebijote šios temos ir tikrai su jumis galima pasikalbėti, jeigu kyla tokių minčių. Svarbiausia vaiką priimti su neigiamomis emocijomis - pykčiu, liūdesiu, kalte, gėda ar baime. Labai svarbu vaiką priimti, suprasti, nekaltinti ir jokiu būdu nesakyti, kad tavo problemos, tai ne problemos.

Vaikai iki 6 metų

Kai šio amžiaus vaikai pasako „Nebenoriu gyventi“, „Nusižudysiu“, dažniausiai tai įvyksta pykčio metu, kai ko nors negauna arba viskas vyksta ne pagal jų norus. Ir kuo tėvai labiau sureaguoja, tuo tas elgesys dažnėja. Netinkamas sureagavimas yra vaiko norų tenkinimas, ar labai išsigandusi veido išraiška. Kartais vaikai pajutę silpną tėvų vietą ima tai kartoti ir tuo naudotis. Taigi jei tai tampa įpročiu, pasistenkite sukontroliuoti veido išraišką ir ramiai kalbėkitės su vaiku. Galima vaiko klausti: „Ką tu tuo nori pasakyti?“, „Kaip tai atrodytų?“ Vaikai šiame amžiuje dar nesuvokia mirties baigtumo ir kuria istorijas, ką veiktų mirę. Iš tikrųjų jie mirti nenori, o nori gauti dėmesio, valdžios, skanėstų arba pramogų. Mažuosius galima mokinti sakyti, kad „Aš labai pykstu ir noriu...“. Toliau tinka visos technikos, tinkančios pykčio valdymui.

Vaikai nuo 7 iki 18 metų

Vaikai ir paaugliai jau daugiau supranta ir gali siekti daugiau tikslų tokiu pasakymu. Jeigu jau vaikas pasakė, kad nebenori gyventi daugiau, reiktų gilintis kokios tai priežastys. Jei vaiką užvaldžiusios pykčio emocijos, padėti nusiraminti. Jei liūdesys - stengtis išklausyti, stiprinti ir guosti. Vėliau vaikui nusiraminus galima jam užduoti tokį klausimą: „Ko tokiais žodžiais sieki - ar labai pyksti, ar nori mane įskaudinti, ar iš tikrųjų nenori gyventi?“ Jei tai pyktis, kalbėtis, kaip tvarkytis su pykčiu. Jei nori įskaudinti, reikia sakyti, kad „man iš tikrųjų skauda, nes Tu man labai rūpi, aš tave labai myliu.“ Taip pat klausti: „Ką aš galiu padaryti, kad daugiau nebenorėtum grasinti man, kad nusižudysiu?“ Dar galima klausti: „O kaip tu norėtum, kad būtų?“ Svarbu nepasiduoti manipuliacijoms. O jei vaikas ar paauglys sako, kad labai rimtai galvoja apie savižudybę, tada klausti, ar jau yra sugalvojęs, kaip tai padarys. Šiuo klausimu tikrai nepaskatinsite planuotis savižudybės, o išgirsite, kiek Jūsų vaikui reikia pagalbos, kurią galėsite suteikti pačiu laiku. Bet kokiame amžiuje į vaiko pasakymą „Nebenoriu gyventi“ ar „Nusižudysiu“ reikia reaguoti rimtai kaip į pagalbos prašymą. Riziką, kad vaikas bandys žudytis, padidina, jei vaikas turi draugų, kurie jau tai bandė arba tai padarė.

Kaip kalbėti su vaiku apie artimojo savižudybę?

Vieno žmogaus savižudybė skaudžiai paveikia bent 6 asmenis, tarp kurių yra ne tik šeimos nariai, draugai, bet ir nusižudžiusį asmenį artimiau pažinę žmonės. Netikėtai netekus artimojo, kitiems šeimos nariams kyla begalė klausimų, iš kurių vienas - kaip apie tai pasakyti vaikui. Kokie jausmai užplūsta vaiką, išgirdus apie artimojo savižudybę? Kaip jam apie tai pranešti? Kaip elgtis, kaip paguosti? Kodėl svarbu to neslėpti?

„Staigus šeimos nario pasitraukimas iš gyvenimo neabejotinai sukrečia visą šeimą. Likę šeimos nariai patiria skausmą, stresą, neviltį, nežinomybę. Labai svarbu paties fakto neslėpti ir nuo mažiausių šeimos narių, nes negavęs konkrečios informacijos, vaikas gali imti fantazuoti, susigalvoti sau įvairių paaiškinimų ar net prisiimti sau kaltę, jausti pyktį. Svarbu atsakyti vaikui į tuos klausimus, susijusius su netektimi, kurie jam kyla“, - pataria psichologė K. Lekavičiūtė.

Labai svarbu atkreipti dėmesį į vaiko amžių prieš pradedant kalbėti apie artimo žmogaus savižudybę. Nėra blogai su vaiku kalbėtis apie mirtį, tačiau gali būti labai sunku atsakyti į klausimus apie gyvenimą bei mirtį. Jeigu tėvai laukia, kol vaikas pats pradės apie tai kalbėti, yra didelė tikimybė, kad vaikas gaus informacijos iš kitur. Vaikai yra skirtingi bei reaguoja skirtingai, tačiau vaikai kitaip nei suaugę moka pernešti skausmą. Jų skausmas bei nerimas gali išsijungti bei vėl įsijungti. Yra labai svarbu, kad jie turėtų galimybę jausti suaugusius šalia, kurie galėtų išklausyti, būtų atviri jų klausimams, kurie galėtų padėti vaikams reguliuoti jų emocijas.

Atvirumas ir tiesa

Būkite atviri ir pasakykite tiesą vaikams, kas nutiko. Reikia vaikui papasakoti, kodėl tai įvyko, bet neduoti laisvės spekuliacijoms. Kai žmogus serga depresija, jo mintys yra tamsios. Šviesios ir pozityvios mintys pamažu išnyksta. Kai žmogus nusižudo, vaikui turi būti suteikta informacija apie tai, kaip tai įvyko. „Vaikui nebūtina iškart sakyti visų faktų, kaip buvo, bet jokiu būdu negalima ir meluoti. Vaikai paprastai jaučia melą, todėl tai gali tik sustiprinti jo nerimą bei nepasitikėjimą suaugusiaisiais. Svarbu sakyti atvirai tiek, kiek vaikas klausia, būti pasirengus atsakyti į klausimus. Po kiekvieno atsakymo, stebėti vaiko reakciją.“ Jei mirties priežastimi įvardijama savižudybė, o vaikui tai nėra aišku, galima paaiškinti, ką šis žodis reiškia. Kalbėkite ir klauskite savo vaiko, ką jis galvoja apie savižudybės priežastis.

Kaip teigia K. Lekavičiūtė, jeigu vaikas smalsus, galima jam išsamiau papasakoti, kodėl žmonės kartais pakelia prieš save ranką. Galima naudoti tokius žodžius: „Kartais žmonės būna liūdni ir nelaimingi. Kai tas liūdesys užsitęsia ilgą laiką, jiems ima atrodyti, kad gyventi nebėra prasmės. Jie mano, kad sužalodami save, išspręs visas problemas ir taip bus geriau.“ Vaikui pageidaujant išgirsti, kokiu būdu artimasis nusižudė, jį reikėtų įvardinti be detalių, tik paprastu, faktiniu pasakojimu, pavyzdžiui, „mama krito iš taip aukštai, kad mirė“, „dėdė taip smarkiai susižeidė, kad mirė“ ir pan. Kalbant su vaiku apie priežastis, kodėl asmuo pasirinko savižudybės kelią, būtina paminėti, kad dažniausiai tam būna ne viena priežastis, tai susikaupusių priežasčių pasekmė. Anot psichologės, visais atvejais vaikui svarbu pabrėžti, kad jo pasakyti žodžiai ir poelgiai nepaskatino artimojo nusižudyti.

Emocijų išreiškimas ir palaikymas

Leiskite vaikui išreikšti visas emocijas - tokias, kaip pyktį ar palengvėjimą. Sunkiu laikotarpiu taip pat reikėtų padrąsinti vaiką išreikšti visus jausmus, kurie jam kyla, o ne užgniaužti savyje. „Šiuo momentu svarbiau vaiką ne paguosti, o padėti jam priimti netektį ir ją išgyventi. Raminant vaiką, jis gali likti neišreiškęs savo jausmų ir neuždavęs rūpimų klausimų, o tai gali padaryti vaikui žalos.“ Kalbėkite su vaiku atvirai apie mirusįjį bei mirtį, kad ir jis taip pat galėtų atvirai kalbėti apie šią situaciją. Paaiškinkite vaikui, kad savižudybė nėra normalus elgesys ir kad tai nėra problemų sprendimo būdas. Paaiškinkite vaikui, kad tai yra ne jo atsakomybė ar kaltė, jog kažkas nusižudė.

„Kadangi kiekvienas netektį išgyvena skirtingai, tai ir išraiškos gali būti individualios. Vaikas gali išgyventi platų jausmų spektrą ir tai yra visiškai normalu. Svarbu vaikui pasakyti, kad jis gali jausti pyktį, kaltę, liūdesį, neigimą, baimę, gėdą, o gali ir nieko nejausti. Visa tai yra natūralios gedulo išraiškos.“ Vaiko nereikia versti klausti, geriau stengtis sudaryti palankias sąlygas, kad jis pats norėtų atsiverti, pasidalinti išgyvenimais. Galima paraginti vaiką prieiti ir pasikalbėti tada, kai jis to norės. Tačiau svarbu ir suaugusiems nevengti mirties tema kalbėti tarpusavyje. Jeigu suaugusieji išreikš savo jausmus, emocijas, o ne užsisklęs savyje, tai bus pavyzdys vaikui, kad ta tema nėra vengtina ir paskatins jį inicijuoti kalbą.

Atsisveikinimas ir laidotuvės

Jeigu yra įmanoma, vaikas turėtų atsisveikinti su mirusiu. Tai padės jam suvokti, kad miręs žmogus yra tikrai miręs. Labai svarbu gerai paruošti vaiką šiam atsisveikinimui, kad jis jaustųsi saugus ir nejaustų išgąsčio. Pasiimkite vaiką kartu į laidotuves, nes jis neturėtų būti paliktas pas giminaičius ar draugus per laidotuves. Slėpimas sukuria nesaugumo jausmą bei duoda peno fantazijoms. Vaikai turi kalbėtis su suaugusiu apie tai, ko tikėtis iš artimos aplinkos, kokius jiems klausimus gali užduoti aplinkiniai, kaip jiems atsakyti į tuos klausimus, ką jie gali papasakoti savo draugams darželyje ar mokykloje. Nekalbėkite su vaiku apie savižudybę bei mirtį jiems prieš miegą.

Profesionali pagalba ir parama

Jei žmogus atsako teigiamai į klausimą apie savižudiškas mintis, labai svarbu paskatinti jį ieškoti pagalbos. Tai gali būti pokalbis su tėvais, mėgstamu mokytoju ar psichologu. Nepažadėk laikyti paslapties apie savižudiškas mintis, nes tai gali būti gyvybės ir mirties klausimas. Rimtas požiūris nereiškia, kad visą atsakomybę reikia užsikrauti ant savo pečių. Galima ir verta klausti žmogaus, ar jis rimtai galvoja apie savižudybę. Taip pat padedame, jei išklausome jo sunkumus. Jei yra konkretus planas, drąsiai kreipkitės į specialistus, nes pavojingiausia likti vienam su vaiku ir jo problema.

Specialistai pabrėžia - jokiu būdu negalima nuvertinti jaunuolio jausmų ir problemų, net jei jos suaugusiesiems atrodo menkos. „Psichologai ir psichiatrai yra kaip žemėlapio kūrėjai, padedantys rasti išeitį iš problemų labirinto.“ Jie gali padėti atrasti būdų, kaip jaustis geriau ir išmokti tvarkytis su sunkumais. Galima kreiptis į psichologus vaiko mokykloje, pagalbos ieškoti psichikos sveikatos centruose. „Tėvų linija“ gali suteikti pasiūlymų ir idėjų, kaip vaiką prakalbinti ir jam padėti. „Tada labai svarbu paklausti vaiko: o su kuo tu norėtum kalbėtis? Mums tėvams gali būti sunku priimti, kad manimi nepasitiki, man nepapasakoja, bet esminis dalykas yra ne ar aš gausiu informaciją, o svarbiausia, kad vaikas gautų pagalbą“, - sako dr. J. S. Jasiulionė.

Vaikams ir paaugliams, kenčiantiems nuo įvairiausių problemų ir galvojantiems apie savižudybę, psichologė dr. J. S. Jasiulionė primena: emocinės paramos tarnybos visada laukia skambučių, kai kyla sunkių jausmų ir minčių. „Labai labai noriu padrąsinti paskambinti ir pasikalbėti su suaugusiu žmogumi, kuriam rūpi, kuris yra pasiruošęs kalbėtis su vaikais ir paaugliais apie įvairiausias temas ir įvairiausius sunkumus. Pasikalbėjus tikrai atrasite būdų, kaip save palaikyti“, - priduria J. Smiltė Jasiulionė.

Be to, kaip aiškina V. Andreikėnaitė, žmonėms, kurių aplinkoje yra galvojančių apie savižudybę, taip pat gali būti sunku, todėl pagalbos turėtų ieškoti ir jie. „Dėl to, kad tai yra didžiulė įtampa būti su tuo, kad kažkas šalia galvoja apie savižudybę ir žmogus nežino, ką su tuo daryti, bet dar ir nesutinka kreiptis pagalbos. Tai visų pirma apie tą savo įtampą ir gyvenimą pasikalbėti, o visų antra su specialistu galima pasikonsultuoti, ką daryti su tuo žmogumi, kuris turi minčių apie savižudybę“, - sako V. Andreikėnaitė.

Naudingi kontaktai

Štai keletas vietų, kur galite rasti pagalbą ir paramą:

Kaip padėti sau, jei kyla savižudiškos mintys

Šie patarimai gali būti naudingi ir paaugliui, su kuriuo kalbatės, kadangi padeda jam susikurti saugesnę aplinką ir strategijas:

• Priimkite savo jausmus: Pastebėti, kad ketini sau pakenkti ir net baigti savo gyvenimą, gali būti gąsdinanti patirtis. Prisimink, kas tau padėdavo praeityje.
• Nebūkite vieni: Venk būti vienas. Dažnai mintys apie savižudybę kyla vienatvėje, todėl stenkis didžiąją laiko dalį praleisti su kitais žmonėmis. Gali susitikti su šeima, draugais ar tiesiog išeiti pasivaikščioti, kur būtų kitų žmonių.
• Sudarykite atsigavimo planą: Susikurk savo atsigavimo planą. Labai svarbu turėti planą, kuriame surašyti dalykai, padėsiantys tau išgyventi akimirką, kai kils minčių apie savižudybę.
• Laikykitės dienotvarkės: Vadovaukis dienotvarke. Galbūt tau padėtų, jei kiekvieną rytą pasirašytum savo dienos planą ir nesvarbu, kas benutiktų, jo laikytumeisi. Dienotvarkės sudarymas kuria stabilumo, kontrolės ir gebėjimo numatyti ateitį jausmus.
• Pasirūpinkite saugumu namuose: Pasirūpink savo saugumu. Turi užtikrinti, jog tavo namuose nėra priemonių, kuriomis galėtum pakenkti sau - peilių, tablečių, virvės ar ginklų.
• Venkite svaiginančių medžiagų: Venk alkoholio ir kitų svaiginančių medžiagų, kai jautiesi blogai.
• Ieškokite pagalbos: Nebijok kreiptis pagalbos. Papasakok tėvams, mokytojui ar mokyklos psichologui apie savo išgyvenimus. Jie padės rasti reikiamą pagalbą. Nebijok kreiptis į psichologą, nes jis gali padėti tau rasti stiprybės ir būdų, kaip išgyventi šį sunkų periodą ir judėti pirmyn.

tags: #ar #reikia #ir #kaip #apie #savizudybe

• Apie ikimokyklinės pedagogikos galimybes
• Kaip įforminti vaiko pilietybę, jei jis gimė kitoje šalyje?
• Sužinokite apie vaikštynių ir stumdukų galimybes
• Skyriaus struktūra ir seniūnijos vaidmuo
• Eksperimentai su kiaušiniu ir actu