Nijolė Oželytė - asmenybė, išsiskyrusi nestandartiniu, paradoksaliu mąstymu ir drąsiu požiūriu į gyvenimą. Ji sukūrė ne vieną sėkmingą vaidmenį kine, drąsiai nėrė į lemtingąjį Sąjūdžio sūkurį ir tapo nepriklausomybės akto signatare. Tačiau be viešosios veiklos, Nijolė Oželytė yra ir motina, puoselėjanti unikalią filosofiją apie šeimą, sveikatą ir savęs paieškas.
Nijolė Oželytė gimė 1954 metų kovo 31 dieną Vilniuje. Pati savo biografiją ji pradeda trumpai: "Mamos užauginta, baigusi vidurinę mokyklą, Valstybinėje Vilniaus konservatorijoje įgijau dramos teatro aktorės specialybę". Vaikystės laikais ji buvo nevaldoma ir nepaklusni, bet mama ją dievino, puošė ir lepino.
Nuo mažens Nijolė jautėsi svetima šiame pasaulyje. Ji atsimena, kaip ieškodavo ir nerasdavo savęs savo kūne, o mama verkdavo manydama, kad dukra išprotėjo. Mergaitė, pasak jos pačios, buvo ryža, strazdanota, ir net darželyje vaikai ją pravardžiavo. N. Oželytė tikina ilgai maniusi, kad jos niekas nemylės, niekada neturės vaikų. Tačiau gyvenimas jai atsivėrė kitu kampu nusprendus stoti į aktorystę.
Anksti jos gyvenime kilo gyvybės ir mirties klausimas. Kai jai buvo ketveri, mirė močiutė. Ši patirtis tapo raudona linija per visą jos gyvenimą, priversdama apmąstyti gyvenimo prasmę ir mirties neišvengiamumą. "Pagimdžiau vaiką, supratau, kad ne tik aš mirsiu, bet ir vaikas", - sakė ji, pabrėždama, jog šis suvokimas buvo esminis.

Paauglystėje Nijolė Oželytė bandė pakeisti savo išvaizdą, kuri kėlė jai kompleksų. Būdama šešiolikos, ji nusprendė nusidažyti plaukus, tačiau eksperimentas baigėsi katastrofa - plaukai tapo žali. Šis epizodas tik sustiprino jos suvokimą apie savęs priėmimą.
N. Oželytė aktyviai bendravo su hipiais, su kuriais tranzuodavo į Taliną. Šios kelionės buvo kupinos nuotykių ir susidūrimų su milicija, o visi protokolai keliaudavo į KGB. Būtent dėl šios priežasties, įstodama į konservatoriją, ji sulaukė dėstytojos Irenos Vaišytės dėmesio, kuriai KGB buvo atsiuntęs raštą, kad N. Oželytės negalima priimti. Pati Nijolė nesuprato, ką padarė, tačiau šis incidentas tik pabrėžė jos „kitoniškumą“ ir drąsą.
Nepaisant vaikystėje patiriamų abejonių dėl galimybės turėti šeimą, Nijolės Oželytės gyvenime motinystė užėmė labai svarbią vietą. Studijuodama aktorystės meną, ji rengėsi ištekėti už vyresnio kurso studento, vėliau tapusio garsiu artistu, Kostas Smoriginas. Tačiau vestuvės neįvyko. Po metų, tą pačią dieną, kai buvęs sužadėtinis vedė jos kursiokę, Nijolė nusipirko bilietą į Palangą. Lėktuve ji sutiko dailininką Saulių Vaitiekūną, už kurio vėliau ištekėjo. "Pagimdžiau jam tris vaikus ir mes dvidešimt metų buvome bendrakeleiviai", - pasakojo ji.
N. Oželytė yra išsiskyrusi. Su buvusiu vyru Sauliumi Vaitiekūnu ji susilaukė trijų dukterų: Ievos, Saulės ir Elenytės. Motinystė jai atrodė neįtikėtina, tačiau kartu ir atvėrė naują suvokimą apie gyvenimą ir meilę. Ji yra minėjusi, kad tikrasis meilės jausmas, kurį motina jaučia savo vaikui, yra beribis ir besąlygiškas.
Šeimos rate Nijolė Oželytė šiandien jaučiasi visapusiškai: "Gimė dar viena dukrelė Elenytė, anūkė Jorė. Dabar esame penkios: aš, Ieva, Saulė, Elenytė, Jorė." Įdomus faktas, kad net Sausio 13-osios įvykių metu, dalyvaudama nepriklausomybės atkūrimo procese, N. Oželytė buvo nėščia, laukdamasi savo trečiosios dukters.

| Dukters vardas | Papildoma informacija |
|---|---|
| Ieva | Viena iš trijų dukterų. Paminėta šeimos sąraše. |
| Saulė | Viena iš trijų dukterų. Paminėta šeimos sąraše. |
| Elenytė | Trečioji dukra, gimusi po Sausio 13-osios įvykių. Paminėta šeimos sąraše kartu su anūke Jore. |
Nijolė Oželytė debiutavo kine 1974 metais G. Lukšo filme „Ievutė“, suvaidindama Žvangutį. Nepaisant skepticizmo savo išvaizdai ir gebėjimams, ji dar studijų metu buvo pastebėta ir pradėjo filmuotis televizijos bei kino filmuose. Iš viso ji vaidino daugiau nei dvidešimtyje filmų, tarp kurių - „Nebūsiu gangsteris, brangioji“, „Raudonmedžio rojus“, „Atsiprašau“, „Amerikietiška tragedija“, „Čia mūsų namai“, „Dičiaus karjera“.
Ypatingo pripažinimo sulaukė Kamilės vaidmuo režisieriaus Algimanto Puipos filme „Arkliavagio duktė“ (1981 m.), kuris buvo pripažintas geriausiu moters vaidmeniu visoje buvusioje Tarybų Sąjungoje. Už šį darbą N. Oželytei buvo suteiktas jauniausios Tarybų Lietuvos nusipelniusios artistės vardas, jai tuomet buvo vos trisdešimt.
Tačiau nepaisant sėkmės, aktorystės profesijai N. Oželytė visada jautė tam tikrą priešiškumą: "Aš jos nemėgau. Aktoriaus profesiją esu baisiai pavadinusi - kad tai praktiškai yra masturbacija. Nes tu dirgini savo jusles, dirgini savo kūną, bet kur išdirginęs jausmus gali dėti?". Ji laikė tai pavaldumo profesija ir sau davė priesaiką, kad niekada neatliks vaidmens, kuris gali sukelti blogą jausmą žmonėms.

1989 metais Nijolė Oželytė žengė į politiką, prisijungdama prie TSKP, o vėliau, atsiskyrus nepriklausomai Lietuvos komunistų partijai (LKP), tapo jos nare. Aktyviai dalyvavo organizuojant Sąjūdį ir Atgimimo metais buvo išrinkta į LKP CK. 1990 metais N. Oželytė buvo išrinkta į LR Aukščiausiąją Tarybą (Atkuriamąjį Seimą) ir tapo Lietuvos nepriklausomybės akto signatare. Nuo 1996 iki 2000 m. ji buvo LR Seimo narė.
Kovo 11-osios įvykius N. Oželytė vadina likimo dovana. "Tai vertingiausia, kas įvyko gyvenime. Tai buvo labai prasminga, net jeigu dienos vakare būtum numiręs, būtų vis tiek verta tai išgyventi", - sakė ji. Sausio 13-ąją ji prisimena kaip aukščiausią visuomenės dvasinio pakilimo tašką, kai visi buvo bebaimiai ir pasiryžę ginti savo valstybę. N. Oželytė pasakojo, kad būdama nėščia, ji bėgo į Aukščiausiosios Tarybos rūmus iš baimės, kad nespės numirti kartu su visais. Šis laikotarpis, nors ir sunkus, painus bei neramus, jai atrodo reikšmingiausias Lietuvos nepriklausomybės išlaikymui.

Nijolė Oželytė puoselėja unikalią sveikos gyvensenos ideologiją. Ji pabrėžia, kad nuo vaikystės ieškojo savęs kūne ir jautėsi atskirta nuo jo. Jos užduotis buvo rasti būdus, kaip kūną apvaldyti, ir ji juos atrado. Tarp drastiškų būdų, kuriuos ji naudojo patirdama stresą, buvo bėgiojimas basomis po sniegą žiemos naktimis ir badavimas. "O vėliau aš atradau badavimą. Badaudama vartoju vien tiktai vandenį. Ilgiausiai esu badavusi 27 dienas", - atvirauja ji, pabrėždama, kad tai padeda išsilaisvinti nuo baimės susirgti.
Kiekvieną rytą N. Oželytė atlieka jogos pratimus, tarp kurių ir stovėjimas ant galvos, kuris, jos teigimu, teikia didžiulį malonumą. Ji skeptiškai vertina tradicinę mediciną ir skiepus. N. Oželytė mano, kad brangiausias turtas yra ne fizinė sveikata, o gebėjimas suvokti gyvenimo prasmę ir turėti aiškias mintis. Ji pabrėžia, kad reikia rasti būdų atitraukti savo dėmesį ir išvalyti mintis nuo "šiukšlių", galvojant apie mėgstamas vietas ar net receptus.

Ji įsitikinusi, kad jeigu kūno ir minčių nesuvaldai, jiems vergauji visą gyvenimą. Tačiau, pasak jos, kiekvienas turi priemonių suvaldyti tiek kūną, tiek mintis. "Pirmiausia, kai šiukšlių nėra mintyse. Man vulgariausias posakis, kad sveikata - brangiausias mūsų turtas. Tai neteisingas, kvailas posakis", - teigia N. Oželytė.
2023 metais Nijolė Oželytė susilaukė kritikos dėl savo pasisakymų apie praeivį Vasario 16-osios minėjimo metu. Signatarė, komentuodama situaciją, teigė, kad minėtas asmuo „panašus į žydą, ne į lietuvį. Absoliučiai, jūs juodas, lietuviai tokie nebūna, su rudomis akimis.“ Prokuratūra gavo pranešimą, kad politikė „viešai tyčiojosi, niekino, skatino neapykantą, kurstė diskriminuoti asmenį dėl rasės, plaukų ir akių spalvos, tautybės, kilmės, etninės kilmės“. Pati N. Oželytė socialiniuose tinkluose šį incidentą įvertino kaip provokaciją ir tikino, kad pateiktoje vaizdo medžiagoje nematyti konflikto pradžios.