Ar mokytojo rėkimas kenkia vaikams?
Daugumai jau greičiausiai atsibodo straipsniai apie mokyklą. Juose vis skaitome apie per mažai uždirbančius mokytojus arba nepatenkintus tėvus bei mokinius. Tačiau aš norėčiau aptarti problemą, apie kurią, deja, praktiškai nieko negirdžiu - tai mokytojų padėjėjų stoka.
Mokytojas, net labai norėdamas, neįtelpa į tuos rėmus. Tie, kas rašo šias programas, nesupranta, kad specialių poreikių turintis vaikas gali nesuprasti jam aiškinamo dalyko nei iš pirmo, nei iš antro karto. Jis gali to nesuprasti net ir visą dieną ir tai yra jo teisė. Bet ši teisė neturėtų daryti įtakos kitų vaikų teisei į mokslą. Dėl to klasėse reikalingi mokytojai - padėjėjai, kad visų teisė į mokslą būtų užtikrinta.
Kita situacija - mokyklų, kurios moko vaikus su specialiaisiais poreikiais, uždarymas ir vaikų integravimas. Niekas neneigia, kad integracija yra geras dalykas. Bet neapsimeskime, kad mokyklos jau yra tam pasiruošusios. Mūsų mokyklos dar nėra pasiruošusios priimti vaikus su stipresnėmis negaliomis - mes neturime tam patalpų ir personalo.
Jau praeitais metais buvo situacija mūsų mokykloje, kai vaikas guli ant žemės ir nesivaldydamas tiesiog rėkia (vėliau su tėvų pagalba išsiaiškinome, kad jis tiesiog jautėsi pavargęs). Jei mokytojas nėra apmokytas, kaip su tokiu vaiku tinkamai elgtis, gali nukentėti tiek pats vaikas, tiek ir kiti. Mokytojas neturi teisės išeiti iš klasės pasikviesti pagalbos arba išvesti vaiką iš zonos kurioje jam sunku, nes kiti vaikai liks vieni, dėl to vėl būna reikalingas mokytojo padėjėjas.
Mūsų nelaimei, kai kiekvienais metai sužinome, kad vaikų su specialiaisiais poreikiais skaičius mokykloje padidėja ir pasiteiraujame, ar mokykloje bus bent vienas mokytojo padėjėjas, gauname tą patį atsakymą - nėra pinigų, mūsų mokyklai neskirta. Gaila, kad tobulinti mokyklas mes vis pradedame iš kito galo. Keičiame programas, bet neskiriame pinigų vadovėliams nupirkti, ilginame mokslo metus tiksliai nežinodami, kaip tai įgyvendinti, jog iš to tikrai būtų nauda. Kiekvienais metais keičiame stojimus į universitetus, kad vaikai niekaip negalėtų visiškai prisitaikyti prie sistemos. Tačiau net nesugebame pradėti nuo papraščiausio - saugios, jaukios ir kuo efektyviau dirbančios klasės.
Mokytojo autoritetas ir vaiko saugumas
Mokslo metams įsibėgėjus, prie mokyklos režimo jau priprato ir mokiniai, ir jų tėvai. Tačiau yra dalykų, kuriuos mokytojai ir vaikų psichologai kasmet primena tėvams. Kodėl svarbu laiku ateiti į mokyklą, kam yra skirti namų darbai ir kodėl girdint vaikui reikia pozityviai kalbėti apie mokytoją?
Vaikui pradėjus lankyti mokyklą, susitinka dvi jam svarbios pusės: šeima ir mokykla. „Deja, kartais tėvai, užuot bendradarbiavę, meta iššūkį mokytojui, abejoja jo darbo principais, kas rytą egzaminuoja. Kad ir kaip būtų, klasės šeimininkas ir lyderis yra mokytojas, jis organizuoja mokymo(si) procesą, išklauso tėvelių lūkesčius ir įvardija, ką gali įgyvendinti, o ko, deja, ne. Tėveliai galbūt ir abejoja jo darbo principais, siūlo savo idėjas, tačiau svarbu tą daryti pozityviai, civilizuotai. Tik dirbdami išvien tėvai ir mokytojai gali pasiekti gerų rezultatų“, - sako psichologė A.
„Normalu, kad tėvai jaučia nerimą arba turi abejonių dėl mokyklos tvarkos, mokytojo elgesio vienoje ar kitoje situacijoje. Tačiau jei norite, kad vaikas mokykloje jaustųsi saugus, pasitikėtų mokytojais, šeimoje apie mokyklą kalbėkite teigiamai, o sunkumus spręskite kartu su tais, kurie gali padėti keisti situaciją.
„Atrodytų, toks paprastas patarimas - atvykti laiku. Vieniems tai savaime aišku, kitiems labai sunku suprasti, ką pakeis kelios minutės. Tačiau tos kelios minutės, kai ne vėluojame, o atvykstame anksčiau, parodo vaikui, jog gerbiame įstaigą, rūpinamės vaiko emocine savijauta, išvengiame nereikalingos įtampos ir nerimo ir padedame suprasti, kad darbus pradedame ir užbaigiame sutartu laiku. Tai labai reikšminga augančiai asmenybei“, - sako psichologė A. R. Kuodienė ragina įsijausti į vaiko emocijas pavėlavus: „Kaip vaikas jaučiasi įbėgdamas į klasę pavėlavęs, sukaitęs, kai į jį susminga visos klasės žvilgsniai? Kol jis normaliai įsilies į veiklą, atsikvėps, praeis dar ketvirtis valandos. Kitas scenarijus - vaikas turi laiko ramiai ateiti, pasidėti daiktus, šnektelėti su draugais, pasiruošti pamokoms. Skirtumas - vos 15 minučių, o dienos pradžia - visai kitokia.
Jūsų laiškas kupinas nerimo ir tai, rodos, labai suprantama. Liūdna, kuomet vaikus moko ne tie mokytojai, kurių mes jiems linkime. Visgi gyvenime ne visada būna taip, kaip tikimės, ir čia labai svarbu įvertinti, ar tas, ko aš nenorėjau, bet ką dabar turiu, tikrai yra taip jau blogai. Labai dažnai mes, negavę to, ko tikėjomės, automatiškai tą, ką turime, pradedame vertinti prasčiau nei yra iš tikrųjų. Užduokite sau klausimą: ar gali būti taip, jog liūdesys ir apmaudas dėl to, kad Jūsų dukters nemoko ta mokytoja, kurios taip norėjote, paryškina šiandieninę situaciją? Kaip bebūtų, išankstinės mūsų pačių, tėvų, nuostatos gali turėti įtakos santykiams su kitais žmonėmis. Jei mes tikimės, kad mokytoja bus griežta ir pikta, galime pradėti ieškoti tam tikro jos elgesio patvirtinimų, pvz., mokytoja dažnai rėkia, yra reikli ir pan. O jei tikimės, kad mokytoja bus gera ir švelni, tikėtina, kad labiau ja pasitikėsime ir mažiau nerimausime net ir tais kartais, kuomet išgirsime jos pakeltą balsą. Žinoma, rėkimas ant mokinių niekada negali būti toleruojamas ir jeigu įtariate, kad tai tikrai vyksta, būtina apie tai kalbėtis su mokytoja.
Jūs klausiate, kokį poveikį vaiko psichikai gali turėti valdinga mokytoja ir jos autoritarinis stilius? Tiesa ta, kad kiekvienas mokytojas turi savo darbo stilių. Jei manote, kad jūsų dukros mokytoja naudoja savo darbe autoritarinį stilių, vadinasi, tai yra tas pedagogas, kuriam sunkiau toleruoti mokinių nepaklusimą ir prieštaravimą. Tokie pedagogai rečiau linkę pagirti, paskatinti, rečiau leidžia vaikams parodyti iniciatyvą. Dėl to gali mažėti vaikų savigarba, vidinė motyvacija ir tinkami bendravimo bei bendradarbiavimo įgūdžiai. Ką daryti tokioje situacijoje? Turbūt čia kaip ir visur kitur labai svarbu kalbėtis. Ir kalbėtis tiek su dukra, tiek su mokytoja. Šioje vietoje labai svarbi ir Jūsų pačios nuostata ir reakcija į tai, kas vyksta. Vaikai stebi savo tėvų reakcijas, jaučia jų įtampą ir nerimą, o tai savo ruožtu skatina juos pačius daryti tam tikras išvadas ir pasakoti arba nutylėti tam tikrus su tuo susijusius dalykus. Džiaugiuosi, kad suprantate, jog mokytojos autoriteto menkinimas vaiko akyse tikrai nepadės puoselėti santykių su mokytoja. Vaikai augdami patys supranta, kad mokytojas irgi gali klysti.
Rėkimas kaip emocinis smurtas
„Dirbdama dažniausiai susiduriu su mamomis, kurios įvardija, jog turi problemų su pykčio priepuoliais, kurie ištinka vaikus. Tačiau, kai paklausiu klienčių, o kaip gi jas sprendžiate, paaiškėja, jog jos pačios reaguoja į vaikų pyktį, rėkdamos ir išsiliedamos ant vaikų. Argi ne keista? Kad norime iš vaikų to, ko negalime patys duoti būdami suaugę?“ - retoriškai klausia Roneta.
Ji pabrėžia, kad pyktis yra natūrali mūsų emocija, kurios nereikia vengti ir nuo jos bėgti. Tačiau, kai pyktis virsta agresija ir naudojamas vaikų elgesiui pakeisti - tai stipriai paveikia mūsų vaikų sveikatą.
Rėkimas yra dažnas reiškinys šeimose, tačiau kai pykčio apimtas rėkimas tampa pasikartojantis, tai, pasak Amerikos psichologų asociacijos, prilygsta emociniam smurtui prieš vaikus, kuris gali būti tiek pat žalojantis, kaip ir fizinis smurtas.
2001 metais atliktas tyrimas su šeimomis, parodė, kad šaukimas ant vaikų sukelia jiems tik nusivylimą ir pyktį, todėl retai kada skatina vaikus pagalvoti apie jų pačių elgesį. Kaip matome, tai ne tik, kad neveikia, tačiau pyktis skatina pyktį.
Pasak dr. Laura Markham, rėkimas yra tradicinio auklėjimo būdas, be kurio mes visi galime išsiversti. Ji taip pat sako, kad mes galime daryti neigiamą įtaką vaiko smegenų vystymąsi, jeigu nuolatos rėkiame ir išliejame ant jų pyktį. Pavyzdžiui, kai vaikas jaučiasi saugus, jis džiaugiasi maloniu buvimu su mama, tėčiu, jo smegenyse esantys neuromediatoriai atsako, siųsdami raminančias medžiagas, kad „viskas gerai’’, „esi saugus’’. Taip mažylio smegenyse kuriasi nerviniai keliai leidžiantys nusiraminti.
Tačiau, kai tėvai rėkia - atsitinka visiškai atvirkščiai. Kodėl? Todėl, kad vaiko smegenų dalis - prefrontalinė žievė dar neišsivysčius. Jų mažytis kūnas interpretuoja baimę, kurią sukelia rėkiantis tėvas ar mama ir vaikutis iš baimės gali sustingti ar žiūrėti į tėvus išsigandusiomis akimis. Taip pat, gali pradėti verkti, bėgti ar net pradėti muštis. Taip atsitinka todėl, kad vaikas išskiria medžiagas, kurios atsakingos už gynybą: kovok, bėk ar sustink atsaką (streso atsaką). Tas pats vyksta ir pas mus, suaugusius.
Vaikas negali nieko įsiminti ar išmokti, kai rėkiama ant jo, nes smegenys jam sako: „Šitas, didelis žmogus rėkia, jis yra pavojus’’. Todėl smegenų dalys, kurios neatsakingos už žmogaus apsaugos mechanizmą, tiesiog išsijungia. Nei vienas žmogus negali išmokti naujo įgūdžio būdamas baimės būsenoje-kovoje. Tai yra labai nesveika vaiko vystumuisi, nes žmonės apdoroja informaciją apie neigiamus įvykius daug greičiau nei teigiamus.
Viename tyrime buvo lyginama smegenų magnetinis rezonansas tų žmonių, kurie patyrė žodinį smurtą savo šeimose ir tų kurie nepatyrė to vaikystėje. Atrasti pastebimi fiziniai skirtumai smegenų srityse, kurios atsakingos apdorojant garsus ir kalbą.
Rėkdami mes nieko nepakeičiame ir tik pabloginame situaciją. Nors tėvams dažnai atrodo, kad tik užrėkus vaikas išgirsta ir daro taip kaip mes norime. Mokslas sako, kad ilgainiui rėkimas sukuria daug daugiau negiamo elgesio iššūkių. Kuo daugiau rėkiate, tuo daugiau vaikas elgiasi, taip, kad norėsis jį taisyti ir šitas ciklas nesibaigs, kol mes patys pradėsime reaguoti kitaip.
Kitas tyrimas parodė, kad rėkimas, iš tiesų, yra labai šiurkšti disciplina namuose. Tie vaikai, kurie buvo auklėjami tokiu būdu, gali ateityje turėti žemus mokyklos pasiekimus, elgesio problemas ir taisyklių pažeidėjo „statusą’’.
Savivertės ir elgesio problemos
Labai svarbu paminėti, kad rėkimas nulemia vaiko nuomonę apie patį save. Vaikai, užaugę pykčio nevaldančiose šeimoje, dažnai jaučiasi nieko verti ir mažiau svarbūs nei aplinkiniai. Dr. Josephas Shrandas sako, kad rėkimas yra pats greičiausias būdas parodyti, kad kažkas yra nieko vertas. Labai liūdna, kad tas „kažkas’’ yra mūsų artimiausi. Vaikams svarbiausia gauti tėvų pritarimą, jie nori būti matomi, mylimi ir vertinami už tai kokie jie yra.
Pykčio antplūdžiai šeimose daro įtaką ir vaiko sveikatai. Viename moksliniame tyrime, buvo pastebėta didėjančios elgesio problemos tarp trylikamečių ant kurių buvo rėkiama. Mokslininkai taip pat atrado, kad šie paaugliai turėjo depresijos simptomų ir nerimo sutrikimų. Šie simptomai gali paūmėti ir tai gali lemti rimtesnius elgesio sutrikimus, kaip narkotikų vartojimą ir kitas priklausomybes.
Dėl rėkimo patiriamas stresas gali paveikti vaiko psichologinę sveikatą ir nulemti lėtinius skausmus. Neigiamos vaikystės patirtys (žodinis ir fizinis smurtas) turi sąsają su artritu, galvos skausmais, nugaros ir kaklo problemomis.
Kaip spręsti problemas?
„Taigi, mes, kaip tėvai - turime didžiulią atsakomybę pradėti pokytį nuo savęs. Pirmokę dukterį auginanti mama klausia specialisto patarimo: ką daryti, jei mokytoja pasitaikė itin valdingo būdo ir mergaitė ne kartą skundėsi, kad ją mokytoja aprėkė.
Mama klausia: „Auginu du vaikus, vyresnioji mergaitė šiemet pirmokė. Taip išėjo, kad ji pateko mokykloje ne pas tą mokytoją, kur norėjom ir mums buvo rekomendavę. Dukros mokytoja yra tokia „seno kirpimo“, valdinga, garsiai kalba ir pakelia ant vaikų balsą. Pati esu atėjusi pasiimti dukros anksčiau, kai pamoka vyksta ir girdėjau ausį pridėjusi prie klasės durų. Mano mergaitė grįžusi skundžiasi, kad „ant manęs rėkė”, arba „Domas verkė, nes mokytoja jį barė”. Sakykit, kaip reaguoti į tokias situacijas, ką atsakyti vaikui? Juk jam mokytojas - didžiulis autoritetas, negaliu sakyti, kad šaukti negalima. Mes namuose bendraujame ramiai, nėra kažkokių rėkimų. Ir dar man rūpi - o kaip veikia vaiko psichiką tokia griežta sena mokytoja ir jos autoritarinis auklėjimo būdas?“
Atsako psichologė Jolita Stipinienė / Pozityvaus auklėjimo konsultantų asociacija.
„Atsakydama į jūsų klausimą, ar rėkimas ant mokinio nėra emocinis smurtas ir vaiko teisių pažeidimas, pirmiausiai norėčiau paprašyti įsivaizduoti, kad pradedate lankyti, pavyzdžiui, užsienio kalbos ar kokius kitokius kursus, ir jūsų mokytojas pradeda ant jūsų šaukti dėl neteisingai atliktos užduoties. Kaip jaustumėtės? - sakė socialinio darbo ir vaiko teisių ekspertė, VO "Gelbėkit vaikus" programų vadovė Kristina Stepanova. - Ar tokį elgesį suvoktumėte kaip jūsų teisių pažeidimą? - retoriškai klausė vaiko teisių ekspertė. - Tas pats yra ir su mokytojais bei mokiniais mokykloje. Šaukimas, rėkimas ir kitoks nepagarbus elgesys yra žmogaus orumo pažeminimas. Vaikai kaip ir suaugusieji yra žmonės, kuriems priklauso tam tikros teisės. Be to, šaukimas ant vaiko dažniausiai yra lydimas žeminančių komentarų (tu kvailas, tu nieko nesugebi ir t.t.), o tai neabejotinai žemina vaiko žmogaus orumą, tačiau taip pat neigiamai veikia jo pasitikėjimą savimi, savo vertės suvokimą, norą rizikuoti, tirti, pažinti ir mokytis. K.
„Suaugusieji dažnai skundžiasi netinkamu vaikų elgesiu: jie nepaklusnūs, nepagarbūs, arogantiški ir taip toliau. Tačiau iš kur vaikas mokosi elgesio taisyklių ir modelių? Iš suaugusiųjų, kuriuos gali stebėti kiekvienon dieną. Tad ko apie tarpusavio santykius ir tinkamą elgesį gali išmokti vaikas, ant kurio nuolat šaukiama? Kad šaukimas yra tinkama priemonė pasakyti kitam žmogui apie savo pyktį, suirzimą, nepasitenkinimą. Kad tai tinkamas būdas bendrauti su aplinkiniais. "Ar tuo siekiate paskatinti vaiką nustoti netinkamai elgtis? Ar paprasčiausiai nežinote, ką daryti su savo bejėgiškumu, pykčiu, suirzimu, nuovargiu ir stresu?" K.
„Manau, jog spręsti tokias problemas yra mokyklos kompetencija: yra įstaigos vadovas, klasės auklėtoja, vaiko gerovės komisija. Jeigu yra pagrindo - vadovas sprendžia, ką daryti, gali skirti mokytojui nuobaudą, - sakė vedėja. - Tačiau pirmiausia reikia išsiaiškinti situaciją. Manau, būtina išklausyti abi puses, surengti mokytojo ir mokinio akistatą. Į klausimą, jeigu tėvai kreipiasi į mokyklos vadovą, bet situacija vis tiek nesikeičia, L.
19-oje šalies mokyklų nuo šių metų pradėtas projektas "Mokykla tėvams ir auklėtojams", kuriame daug dėmesio skiriama pedagogo ir vaiko santykių klausimams. Jį įgyvendina VO "Gelbėkit vaikus" su kitomis institucijomis. "Iki šiol daugelyje mokyklų vyravo autoritarinės nuostatos: mokytojas pasakė, vadinasi - šventa. Dabartiniu požiūriu, pedagogai turi išklausyti mokinius, leisti jiems savarankiškai priimti sprendimus, klysti, suprasti veiksmo priežasties ir pasėkmės ryšį", - sakė VO "Gelbėkit vaikus" generalinė direktorė Rasa Dičpetrienė.
Vaikų mokymasis. Kaip padėti vaikams jiems nepakenkiant? gyd. dr. J. Neverauskas ir V. Dabrišienė
"Mūsų matematikos mokytoja galėjo vaikus išvadinti debilais, daunais, o jau jos rėkimas - baisu ir prisiminti. Gera mokykla ir pedagogai puikūs, tik ji viena paliko nekokius prisiminimus", - su "Vakarų ekspresu" prisiminimais dalijosi buvusi mokinė.
"Klaipėdos pradinėje mokykloje-darželyje anglų kalbos mokytojos jau daugelį metų bijo ne tik vaikai, bet ir jos kolegės, ir net įstaigos direktorė, - "Vakaru ekspresui" pasakojo buvusio pradinuko tėvai. - Apie agresyvų anglų kalbos mokytojos bendravimą, nuolat pakeltą toną mes pirmiausiai pasikalbėjome su visos klasės mokytoja. Iš jos supratome, kad tai ne naujiena, kad tai sena problema, bet čia nieko nepadarysi, neverta net vargti. Tuomet informavome mokyklos direktorę. Mūsų vaikas toje mokykloje nebesimoko, bet gaila kitų vaikų, kurie tikriausiai kenčia tą patį. Iš kitų tėvų girdėjome, kad kitose mokyklose kai kurie mokytojai taip pat leidžia sau rėkti ant vaikų, kad šie blogai atliko užduotį arba pamiršo namuose pieštuką, arba vien todėl, kad yra nuolat prastai nusiteikę. Ar pedagogo balso tono pakėlimas prieš mokinį gali būti traktuojamas kaip vaiko teisių pažeidimas?
"Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 46 straipsnio 1 dalies 7 punkte teigiama, kad saugios aplinkos užtikrinimas yra viena iš tinkamo vaiko teisės į mokslą įgyvendinimo sąlygų, t. y. Pasak jo, šauksmai, nuolatinė kritika, patyčios, gąsdinimas, menkinimas ir kitokie nefizinio kontakto priešiški elgsenos modeliai sukelia arba sudaro sąlygas sukelti žalą vaiko fizinei, emocinei, psichinei, dvasinei, moralinei ar socialinei sveikatai ir raidai. Taip nurodyta ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2011 m. sausio 3 d. įsakymu Nr. "Mokymo, auklėjimo, gydymo ir kitų įstaigų vadovai, auklėtojai ar jiems prilygstantys asmenys, šių įstaigų administracija atsako už jų prižiūrimų vaikų auklėjimą. Jeigu šie asmenys nevykdo savo pareigų arba vykdo jas netinkamai, fiziškai, psichiškai žaloja auklėtinius arba kitaip pažeidžia vaiko teises, jie atsako įstatymų nustatyta tvarka", - sakė V.
Taip pat norisi palyginti vaiką su bendraklasiais, draugais ar bent jau broliais ar seserimis. „Net jeigu lyginamas vaikas yra tas „gerasis“, atsiradęs noras konkuruoti su kitais, juos pralenkti, neleidžia mokinukui susitelkti į save, tobulėti. Tad vienintelis prasmingas lyginimo būdas yra stebėti vaiko pažangą tam tikrą laiką (ketvirtį ar pusmetį) ir padėti jam atskleisti savo stipriąsias puses.
„Svarbu ne tai, kur vaikas atlieka namų darbus - popietinėje grupėje mokykloje ar namuose, o kaip jis juos atlieka. Dažnai tėvai, vėlų vakarą gailėdami vaiko, daro namų darbus už jį. Pradėję šią pagalbą pradinėse klasėse vėliau jie rašo rašinius, sprendžia lygtis aštuntokams ir vyresniems. Taip padarome meškos paslaugą ir vaikui, ir mokytojui - mokytojas nesupranta, kodėl namuose puikiai viską suprantantis vaikas klasėje nesuvokia net paprasčiausių užduočių, o vaikas nuo mažens mokosi apgaudinėti ir manipuliuoti. Ar tai tikrai tos savybės, kurias norime įskiepyti savo vaikams?“ - klausia R.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
