Vienišumas motinystėje: nuo „ištekėjusios vienišos mamos“ iki netikėto nėštumo iššūkių
Demografai ir ekonomistai skelbia pavojų dėl Lietuvoje sparčiai mažėjančio gimstamumo, o politikai, visuomenininkai ir nevyriausybinių organizacijų atstovai diskutuoja, kokia prasmė auginti vaikus ir kaip tam suteikti daugiau motyvacijos. Lietuvoje 2025 metais gimė vos 17,5 tūkst. vaikų (beveik dukart mažiau nei prieš dešimtmetį), o suminis gimstamumo rodiklis nukrito iki 1,0, skelbė ekonomistas Žygimantas Mauricas.
Lygių galimybių plėtros centro ekspertė Aurelija Auškalnytė paskatino nepasiduoti manipuliacijoms esą moterys nebenori gimdyti ir pateikė statistiką, kad per dvidešimt metų labiausiai sumažėjo būtent gimdančių nepilnamečių skaičius: net dešimt kartų. Tai rodo, kad pragyvenimo lygis auga, moterys ir vyrai planuoja šeimą apgalvotai ir vyresniame amžiuje, įvertinę ekonomines galimybes. Tačiau, pasak Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto tyrėjos dr. Rūtos Latinytės, yra dar viena priežastis, dėl kurios vaikų šeimose gimsta mažiau nei galbūt norėtųsi.
Europos Sąjungos statistikos tarnybos duomenimis, 2021 m. vienišų tėvų (dažniausiai - mamų) šeimos Lietuvoje sudaro apie 25 proc. visų namų ūkių, kuriuose auginama vaikų, ir šis skaičius kasmet auga. Kas antroje besiskiriančioje šeimoje auga nepilnamečiai vaikai. Europoje ir JAV apie du trečdalius skyrybų inicijuoja moterys ir šį sprendimą prieš tai gerai apgalvoja.
„Ištekėjusios vienišos mamos“ fenomenas: atsakomybės našta santuokoje
Negana to, vienišumą motinystėje patiria ne tik išsiskyrusios ar solo mamos, bet ir formaliai ištekėjusios moterys. Apie jas socialiniuose tinkluose vis dažniau nuskamba sąvoka „ištekėjusi vieniša mama“ (angl. married single mom). Ji apibūdina mamas, kurios gyvena santuokoje ar partnerystėje, tačiau kasdienybėje jaučiasi taip, lyg prižiūrėtų vaikus ir visą šeimos ūkį vienos - be pakankamos partnerių pagalbos, palaikymo ir emocinio artumo.
JAV šeimos teisės advokatai Dennis R. Vetrano Jr. ir Kristen D. Farris, aptardami šį reiškinį, pastebi, kad į juos vis dažniau kreipiasi moterys, formaliai ištekėjusios, tačiau realiai gyvenančios „vienišos mamos“ gyvenimą. „Ištekėjusia vieniša mama“ vadinama moteris, motina, formaliai gyvenanti su partneriu, kuris praktiškai beveik nedalyvauja nei vaikų auginime, nei buityje, nei emociniame šeimos gyvenime. Tokiu atveju visa atsakomybė gula ant moters pečių.
Teisininkai pateikia atpažįstamą kasdienių pareigų sąrašą, kurį dažniausiai viena atlieka „ištekėjusi vieniša mama“:
- maisto ruošimas;
- namų tvarkymas;
- skalbimas, lyginimas;
- apsipirkimas;
- pagalba vaikams ruošiant pamokas;
- vaikų prausimas, rengimas;
- šeimos buities išlaidų planavimas;
- vaikų vežiojimas ar nuvedimas į mokyklą ir būrelius;
- vizitų pas gydytojus organizavimas;
- šeimos švenčių ir susibūrimų planavimas, ir taip toliau.
„Esant netolygiam ir nelygiaverčiam pareigų pasidalinimui šeimoje, net ir vyro pareigos bei darbai tampa tarsi moters atsakomybe - pasakyti, priminti, pagalvoti, pateikti detalias instrukcijas, o taip pat nebūti pernelyg įkyriai ir rūpintis emociniu šeimos klimatu. Tenka sugalvoti ne tik, ką padaryti, bet ir kaip tinkamai apie tai pasakyti, kad nekiltų bereikalingų konfliktų. Toks visų ėjimų apgalvojimas už du galiausiai išsekina ir sukelia nuovargio, nusivylimo, vienatvės jausmą ir jis neateina per vieną dieną“, - teigia tyrėja dr. R. Latinytė.
Nemažai respondenčių, kurias kalbino dr. R. Latinytė jau po įvykusių skyrybų, tokį vienišumo jausmą prisiminė kaip šeimos iširimo pranašą. Net kelios moterys paminėjo, kad vėliau, jau išsiskyrusios, suprato, jog jų buityje beveik niekas nepasikeitė - ar taip, ar taip jos jau seniai viską darė pačios. Kaip tai atpažinti, pataria komunikacijos specialistė Eszter Zsiray - pakanka įsivaizduoti situaciją, kai vienas iš tėvų turi išvykti kelioms dienoms į komandiruotę. Kas rūpinsis, kad namuose būtų tinkamo maisto, kas paliks detalias instrukcijas apie vaikų rutiną, o kas tiesiog susidės lagaminą ir ramiai tikėsis, kad viskas namuose savaime susitvarkys?
„Išeinančios žmonos“ sindromas ir „vyras-vaikas“: santykių dinamika
Kaip priešpriešą „ištekėjusiai vienišai mamai“, socialinių medijų kontekste galima aptikti ir kitą personažą - vadinamąjį vyrą-vaiką (angl. man-child). Tai suaugęs vyras, kuris dažniausiai vengia buities ir vaikų priežiūros, yra priklausomas nuo partnerės kasdieniniuose sprendimuose (pavyzdžiui, niekada nežino, ko reikia nupirkti maisto parduotuvėje ar koks vaikų tvarkaraštis), teikia pirmenybę savo pomėgiams, o ne šeimos poreikiams, pasižymi emociniu nebrandumu ir gynybiška reakcija, vengia rimtų pokalbių apie santykius, nesuteikia nei emocinio, nei praktinio, o kartais net ir finansinio palaikymo.
Vienišumo santuokoje patirtis glaudžiai susijusi su kitu reiškiniu, vadinamu „išeinančios žmonos sindromu“ (angl. walkaway wife syndrome). Tai situacija, kai moteris jaučia nepasitenkinimą santuoka ilgus metus, palaipsniui praranda viltį ir brandina sprendimą skirtis. Šis procesas gali trukti mėnesius ar net kelis metus, kai iš pradžių moteris dar bando kalbėtis, kreiptis pagalbos, apmąsto nuoskaudas, kol galiausiai pasitraukia iš santykių emociškai, o kai jaučiasi tam pasiruošusi - ir fiziškai.
„Paradoksalu, bet daugelis moterų po tokių skyrybų pasakoja patiriančios palengvėjimą. Nors darbų ir atsakomybių nemažėja, dingsta nuolatinis nusivylimo, neišpildytų lūkesčių jausmas ir emociškai alinantys konfliktai. Kai kuriais atvejais net atsiranda daugiau laiko sau“, - teigia dr. R. Latinytė. Tačiau, deja, santykiai retai subyra per vieną dieną - jie dažniau tyliai išsikvepia per metų metus, kai neišsakytos nuovargio, vienatvės ir lūkesčių temos lieka nuošalyje. Kaip atsaką „išeinančios žmonos“ reiškiniui, interneto medijose galima rasti ir „išeinančio vyro“ atitikmenį, kuris yra labai panašus - vyrai irgi gali jaustis emociškai nutolę, neišgirsti, nesuprasti.
Michele Weiner-Davis iš „Psychology Today“ rašo, kad tokio sėlinančio išsiskyrimo priežastys yra nebūtinai dėl to, kad partneriai nesistengia dėl vienas kito. Viena iš problemų galėtų būti prasilenkiančios meilės kalbos, apie kurias pasauliniame bestseleryje rašė Gary Chapmanas: tai komplimentai, kokybiškas laikas drauge, dovanos, pagalba ir fizinis kontaktas - apkabinimai, laikymasis už rankų ir pan. Nors Toronto universiteto mokslininkams nepavyko G. Chapmano teorijos pagrįsti tyrimų metu, profesorės Emily Impett komanda pasiūlė alternatyvą meilės kalbų idėjai, pagrįstą moksliniais tyrimais. Ji teigia, kad sėkmingi santykiai yra tarsi subalansuota mityba, kuriai reikia visų būtinų maistinių medžiagų (įskaitant ir draugystę, ir simbolines dovanas, ir emocinę paramą, ir kt.).
Struktūrinės problemos ir lygiavertė partnerystė
„Ištekėjusios vienišos mamos“ fenomenas atskleidžia ne tik emocinio ryšio problemą, bet gilesnius iššūkius - struktūrinę nelygybę šeimoje ir nematomą moterų darbą, kuris dažnai laikomas „natūraliu“. Ši našta turi labai realias pasekmes: stabdo moterų karjerą, didina nerimą ir perdegimą, blogina santykių kokybę ir galiausiai veda prie skyrybų“, - teigia dr. R. Latinytė. Čia svarbu suprasti, kad to priežastys nėra „per jautrios moterys“, „blogi vyrai“ ar „per dideli lūkesčiai“. Problema - nelygus atsakomybių pasiskirstymas ir socialiniai stereotipai, koks kieno darbas namuose yra savaime suprantamas.
„Svarbu pasakyti ir tai, kad daugybė vyrų šiandien yra rūpestingi, įsitraukę tėvai ir partneriai, sąmoningai besidalinantys buities, vaikų priežiūros ir emocinę naštą. Šie vyrai dažnai lieka visuomenėje nematomais sąjungininkais, kurie įrodo, jog lygiavertė partnerystė nėra utopija, o reali kasdienė praktika. Būtent jų patirtis rodo, jog „ištekėjusios vienišos mamos“ reiškinys nėra nei įprastas, nei neišvengiamas“, - teigia dr. R. Latinytė.
„Paradoksalu, bet būtent atsakingi, įsitraukę vyrai dažnai pirmieji artimoje aplinkoje atpažįsta „ištekėjusios vienišos mamos“ reiškinį ir juo visai nesižavi. Kaip tik priešingai - lygiavertę partnerystę mato kaip vertybiškai svarbią misiją, kur nėra ieškoma kaltų, tačiau siekiama kurti saugius ir laimingus namus, kuriuose žmonės atsiskleidžia ir vienas kitą palaiko. Vienišumo jausmas kyla iš konfrontacijos, o jo priešnuodis - bendrystėje“, - pastebi dr. R. Latinytė. Todėl, kalbant apie „ištekėjusias vienišas mamas“, svarbu matyti ne kaltinimą, o kvietimą dialogui - apie tai, kaip porose pasidalijamos ne tik pareigos, bet ir atsakomybė už santykių gyvybingumą.
Nėštumas: kelionė su iššūkiais ir pokyčiais
Nėštumas yra labai jautrus moters gyvenimo periodas. Kūdikio laukimas - ypatingas metas visai šeimai. Tai didelių pasikeitimų, džiaugsmo, o kartu ir rūpesčio periodas. Tačiau rūpintis savimi ir savo kūnu tikrai reikia ypatingai. Labai svarbu žinoti, kokie yra nėštumo požymiai ir suprasti, kas vyksta su Jūsų organizmu - kokie pokyčiai būdingi, kam ir kada reikia pasiruošti.
Sužinojusi apie nėštumą, moteris pirmiausia turėtų apsilankyti pas šeimos gydytoją, akušerį-ginekologą arba akušerį, šie specialistai skirs tyrimus, o antrojo apsilankymo metu bus aptariami jų rezultatai. Nėštumas trunka apie 280 dienų arba 40 savaičių nuo pirmos paskutinių mėnesinių dienos. Nėštumas skaičiuojamas nuo pirmosios paskutinių menstruacijų dienos, todėl, vos įtarus, kad laukiatės, galima pradėti vartoti folio rūgštį.
Po dviejų savaičių bus išduota nėščiosios kortelė, kurioje gydytojas žymės visus svarbius duomenis apie nėštumą. Šį dokumentą būtina turėti rankinėje, kad atsitikus kokiai nors nelaimei, pagalbą teikiantys asmenys žinotų apie nėštumą. Neskubėkite gerti nėščiosioms skirtų vitaminų. Specialistai juos rekomenduoja tik tada, jei ankstesnis nėštumas buvo komplikuotas arba Jūsų mityba nesubalansuota. Nėščiosios turėtų maitintis pagal sveikos mitybos principus.
Pirmasis trimestras (1-12 savaitės): Naujos gyvybės užuomazgos
Susiliejus sėklos ląstelei ir kiaušialąstei, atsiranda nauja gyvybė. Užsimezgusio gemalo dydis - 0,12 mm. Tačiau genetinėje medžiagoje jau užkoduota, ar tai bus mergaitė, ar berniukas, ar akys bus rudos kaip mamos, ar melsvos, kaip tėčio. Po keturių valandų gemalas ima dalytis - iš vienos ląstelės atsiranda dvi. Procesas jau prasidėjo - toliau ląstelės nepaliaujamai dalysis nuolat.
Penkias dienas jau gerokai suapvalėjęs ląstelių gumuliukas kiaušintakiais keliauja į gimdą, ten jis pamažu įsitvirtina gimdos gleivinėje. Dar po kelių dienų nėštumo testas jau parodys, kad užsimezgė nauja gyvybė. Penktąją savaitę ima plakti vaikučio širdis. Rankytės ir kojytės pūpso tarsi maži pumpurėliai. Dar po kelių dienų žmogutis jau netgi galės pasukti galvytę. Jau yra visų organų ir organų sistemų užuomazgos.
Nėštumo 9-12-oje savaitėje mažylio kepenys pradeda gaminti tulžies skystį. Trečiojo mėnesio pabaigoje vaikutis jau gurkšnoja vaisiaus vandenis, o paskui juos šalina. Rijimo judesiai treniruoja plaučius ir inkstus. Pradeda formuotis ir didžiųjų smegenų pusrutulių žievė. Mažylis jau dalyvauja jūsų gyvenime - jis jaučia susijaudinimą, pasitenkinimą, stresą. Jums išsigandus kraujyje padaugėja adrenalino - dėl to greičiau ima plakti ir mažylio širdelė.
Po apvaisinimo praėjo dešimt savaičių, o po paskutinių mėnesinių - dvylika. Besilaukiančiai mamai netrukus prasidės ketvirtas nėštumo mėnuo, taigi pažeidžiamiausias etapas jau baigėsi: po dvyliktos savaitės persileidimo rizika ženkliai mažėja. Šiuo laikotarpiu atliekamas detalus ultragarsinis tyrimas 11-13 nėštumo savaitę. Nustatoma preliminari gimdymo data. Apžiūrimos pagrindinės kūno dalys, smegenų struktūra, ieškoma chromosominėms genetinėms ligoms būdingų žymenų. Bene svarbiausias rodmuo - vadinamosios sprando raukšlės (kitaip - vaiskumo) matmuo.
Nėštumo pradžios simptomai:
- Rytinis pykinimas ar šleikštulys, vėmimas. Simptomai paprastai išryškėja 4-7 savaitę, sustiprėja apie 9 savaitę ir baigiasi iki 12-16 nėštumo savaitės. Priežastys iki šiol nėra tiksliai išaiškintos. Pykinimą ir vėmimą gali lemti padidėjusi hormonų koncentracija kraujyje, sulėtėję virškinamojo trakto judesiai.
- Krūtų jautrumas.
- Dusulys, greitas nuovargis, mieguistumas. Galima sieti su padidėjusiu progesterono lygiu.
- Nuotaikos pokyčiai.
- Dažnas šlapinimasis.
- Tirpstančios galūnės ir vidurių užkietėjimas.
Antrasis trimestras (13-26 savaitės): Matomi pokyčiai ir vaisiaus judesiai
Gimdoje apsuptas vaisiaus vandenų su du kartus nei motinos plakančia širdele snūduriuoja būsimasis žmogutis. Ultragarsinis tyrimas parodo, kad vaisius gali judėti, tačiau jis dar mažas, o judesiai tokie menki, todėl dar negali jų pajusti. Vis dėlto vaisius auga greitai ir gimda neatsilieka, todėl galite jaustis pavargusi, mieguista, nes vaisiaus vystymasis pareikalauja daug mamos energijos. Jeigu vargino pykinimas ar vėmimas, nėštumui įpusėjus jaučiamasi vis geriau, nuovargis irgi po truputį turi mažėti.
Viduriniuoju nėštumo laikotarpiu įvyksta matomų pokyčių, pradeda matytis pilvelis, vizito pas gydytoją ar akušerę metu matuojama pilvo apimtis, kūno svoris. Šiuo laikotarpiu vieną dieną galite pajusti vaisiaus judesius ir tai nebus pilvo skausmas, ar kitas nemalonus požymis. Judesiai panašėja tarsi į kylančius dujų burbuliukus ir pamažu vaisiui augant pereina į aiškius spyrius.
Antrasis nėštumo trimestras dažniausiai yra geras metas daugeliui besilaukiančių moterų, tačiau galite jausti energijos stoką, greitai atsirandantį nuovargį, nes nėštumui sunaudojamos didelės organizmo geležies sąnaudos, todėl būtini kraujo tyrimai atskleisti, ar nereikia vartoti geležies papildų. Nėštumo metu stebėkite savo svorio prieaugį, nes šiame etape lengva pernelyg greitai priaugti papildomų kilogramų. Jei iki gimdymo priaugama apie 13-15 kilogramų, tai idealus svoris.
Šiuo laikotarpiu vaisiaus dydis beveik kaip melionas. Placenta irgi auga ir storėja sulig vaisiaus deguonies ir maisto medžiagų poreikiais. Visi organai, kurie susiformavo gemalo etapu, vystosi ir auga, o mažylio vaisiaus proporcijos vis labiau ir labiau panašėja į naujagimio. Tik galvutė vis dar neproporcingai didelė. Kūną iš pradžių sudaro kremzlės, bet paskui jos pamažu virsta kaulais. Nėštumo viduryje vaisius rankytėmis pradeda tyrinėti savo kūnelį ir aplinką. Kai pirštai priartėja prie burnytės, vaisius pradeda daryti pirmuosius čiulpimo judesius - tai gyvybinis refleksas. Gimęs kūdikis jau moka čiulpti ir žįsti, pats ieško motinos krūties.
Vaisius jau naudojasi ir savo klausos pojūčiais, labiausiai jam pažįstami mamos virškinimo sistemos garsai ir didžiųjų kraujagyslių šnaresys, tačiau po mažu pradeda suvokti ir mamos pasaulio garsus bei tėčio balsą. Akys jau jautrios šviesai, nors vokai dar tvirtai užmerkti. Šiuo laikotarpiu vaisius aktyviai juda, jo padėtis vis dar nepastovi. Atliekant ultragarsinį tyrimą 18-20 savaitę, matuojamas vaikelio dydis, įvertinama placentos vieta, vaisiaus vandenų kiekis, apžiūrima vaisiaus širdis, kaukolė, vidaus organai. Pagal vaisiaus matmenis apskaičiuojamas vaisiaus gestacinis amžius.
Trečiasis trimestras (27-40 savaitės): Pasiruošimas susitikimui
27-40 savaitės - tai trečiasis nėštumo trimestras, kurio pabaigoje laukia susitikimas su pasauliu. Du trečdaliai nėštumo jau praeityje ir gyvenimas nuolatinėje vandenų drėgmėje, šilumoje ir tamsoje dar tęsis apie du mėnesius. Dauguma nėščiųjų jaučiasi labai gerai, o nėštumas atrodo lengvas ir smagus. Nuo 36-osios nėštumo savaitės vizitai pas gydytoją ar akušerę numatomi kas savaitę. Šie susitikimai tikrai svarbūs, nes suteikia saugumo jausmą.
Dažnai kamuoja padidėjęs skrandžio rūgštingumas, nes dėl vaisiaus padėties ir spaudimo pakinta skrandžio padėtis. Iš nugaros į kojas ar pilvelį sklindantis skausmas gali suneraminti ar neleisti kokybiškai išsimiegoti, ypač nugaros skausmas būdingas, jeigu prieš tai turėjote nugaros problemų. Šio laikotarpio pradžioje gimda vis dar yra gana erdvi aplinka kūdikiui, tačiau netrukus vietos ims trūkti ir daugelis kūdikių įsitaiso žemyn galva. Vaisius vis dar gali vartytis, bet paprastai jau 36-ą savaitę jis nusprendžia, ar gimti galvute. Vaisiaus padėtis gimdoje vertinama atliekant ultragarso tyrimą. Nustačius sėdmenų pirmeigą, su nėščiąja aptariama išorinio vaisiaus apgręžimo galimybė.
Vaisiaus kūnas vis dar lieknas ir nesukaupęs riebalų po savo odele, kuri raudona ir plona. Tik per paskutines keturias nėštumo savaites odelė pastorėja ir atsiranda naujagimio išvaizda. Svoris vis dar nuolat auga po 200 gramų per savaitę. Organai ir plaučiai bręsta, kartais kvėpavimo pratybos baigiasi žagsuliu, kurį besilaukianti moteris pajunta kaip ritmišką tvinkčiojimą pilve. Vaisius jau gali atsimerkti ir mirkčioja reguliariais laikotarpiais. Nuo 37-os nėštumo savaitės vaisius jau pasiruošęs užgimti, stiprus spyris ir nėščioji jaučia, kaip susitraukia gimda.
Visas nėštumas, bėgančios savaitės yra kupinos virsmo ir moters kūno pokyčių. Pradžioje normalu jausti nerimą ir nepasitikėjimą ar kitus jausmus. Nėštumas yra kupinas emocijų pirmąjame trimestre, jos įvairios, o tai įtakoja ir moters nuotaikas. Vėliau, tai pereina į kūno pokyčius, kartais vargina pykinimas, kartais pilvo skausmas ar mieguistumas, bet prie nieko negalime priprasti, nes vystydamasis ir augdamas vaisius moters organizmui suteikia vis naujų iššūkių.
Netikėtas nėštumas: viena moters istorija
Viena moteris iš Jungtinės Karalystės patyrė tai, kas vadinama „kriptiniu nėštumu“, kai nėštumas lieka nepastebėtas iki pat gimdymo. Jai vieną dieną prasidėjo stiprūs skausmai, kuriuos ji palaikė sunkiomis mėnesinėmis, ir greitąja pagalba ji buvo išvežta į ligoninę. 23-ejų metų amžiaus moteris tuomet išsiaiškino, kad yra 41 savaitę nėščia ir kad netrukus pagimdys kūdikį. Sūnų Theo ji pagimdė po skubiai atliktos Cezario pjūvio operacijos.
Jauna mama pasakojo: „Mėnesinės man nedingo, viskas buvo normalu, nepastebėjau nieko neįprasto. Buvau priaugusi truputį svorio, bet maniau, kad tai po Kalėdų, ir tikrai nė nebuvo atėjusi mintis, kad gal esu nėščia. Keletą kilogramų buvau priaugusi ant sėdmenų ir šlaunų, todėl tikrai galvojau, kad tai nuo šokoladų per šventinį laikotarpį. Man nebuvo jokių įprastų nėštumo simptomų, jokių keistų užgaidų, pykinimo ar vėmimo.“ Taigi, jokių nėštumo ženklų Holly nepastebėjo tol, kol nepradėjo gimdyti.
Ji prisimena: „Man pradėjo skaudėti, bet kaip tik turėjo prasidėti mėnesinės, todėl galvojau, kad tai - įprasti skausmai ir tiesiog išgėriau paracetamolio. Bet jis nepadėjo ir skausmas tik stiprėjo. Pabudau 5 valandą ryto su nežmoniškais skausmais, nuėjau į tualetą ir nebegalėjau atsistoti, skausmas buvo siaubingas. Kai atvažiavau į ligoninę, manęs gydytojai klausė apie mėnesines, bet sakė, kad man greičiausiai susikaupė per daug skysčių. Jie mane apžiūrėjo ir tada pasakė, kad pajuto kažką keisto, o tada padarė ultragarso tyrimą ir pastebėjo kūdikį. Kai atėjo ginekologas ir pasakė, kad laukiuosi, buvau apstulbusi, iš pradžių negalėjau jo žodžiais patikėti.“
Nuo to momento jai viskas susiliejo - negalėjo patikėti tuo, kas vyksta, visi aplink lakstė, o ji tiesiog drebėjo ir buvo labai išsigandusi, atrodė, kad tuoj nualps. „Kai gimė kūdikis ir gydytojai perdavė jį laikyti mano mamai, tada viską iki galo suvokiau. Apsiašarojau ir sakiau, kad nesu tam pasiruošusi, kad būsiu vieniša mama, kad nežinau, ar sugebėsiu. Nebuvo to akimirksniu atsirandančio ryšio su kūdikiu, koks būna tada, kai vaiką planuoji ir jo lauki, bet sau pasakiau, kad man reikia priimti situaciją ir rūpintis šiuo kūdikiu.“
Nėštumo kalendorius: trisdešimta savaitė
Laimei, kūdikis gimė sveikas ir Holly greitai rado su juo ryšį, kelias dienas kartu praleidusi ligoninėje. Kavinėje dirbančios mamos vaikas, sūnus Theo, yra sveikas, sveria 3,57 kg, o praėjus septyniems mėnesiams nuo netikėto gimdymo ji be jo nebeįsivaizduoja savo gyvenimo. Ji tęsia pasakojimą: „Žinojau, kad vieną dieną norėsiu turėti vaikų, bet vėliau, kai būsiu vyresnė ir turėsiu laimingus ir sveikus santykius. Man tada buvo 22-eji ir aš nežinojau, kad laukiuosi, todėl rūkiau ir kas savaitgalį su draugais vartodavau alkoholį. „Costa“ kavinėje, kurioje dirbu, turėjau rytines pamainas nuo 5 valandos ryto - prieš atidarydama kavinę jau būdavau išgėrusi keturis puodelius kavos, o tada per dieną jų išgerdavau dar dvi ar tris. Viso to nebūčiau dariusi, jei būčiau žinojusi, bet, laimei, Theo gimė visiškai sveikas. Buvo daug emocijų ir streso, bet taip pat nuostabu žiūrėti, kaip jis auga ir kaip mūsų ryšys su kiekviena diena darosi vis gilesnis - dabar už jokius pinigus nieko nekeisčiau.“
Vieniša mama susisiekė su savo buvusiu vaikinu ir jam pranešė naujienas - pora sutarė likti draugais ir kartu auginti netikėtai gimusį sūnų. Holly sako: „Pirmas kelias savaites niekam nieko nepasakojau, kol pati nesuvirškinau situacijos, bet kai nusprendžiau žmonėms apie tai pasakyti, visi mane labai palaikė, draugai ateina pas mane su sauskelnėmis Theo, su drabužėliais ir visokiais kitokiais daiktais. Mano mama man labai padeda, ji labai greitai paruošė viską mūsų atvykimui namo ir mane mokė ir rodė, kaip viską daryti. Labai greitai pajutau, kaip jį įsimyliu, nes jis visada toks laimingas ir patenkintas. Paimu jį ant rankų ir jis iškart pradeda šypsotis, tada supratau, kad gal šitas vaikas yra būtent tai, ko man reikėjo. Dabar esu tokia laiminga, kad jokio kitokio gyvenimo net neįsivaizduoju.“
Antrasis nėštumas ir vienatvės jausmas santykiuose
Kartais vienatvės jausmas lydi moteris net ir būnant santykiuose, ypač laukiantis vaikelio. Štai forumo dalyvės istorija:
„Labas vakaras. Nežinau, kaip pavadinti šią temą, apskritai nesu ta, kuri ieško patarimų forumuose.. Bet kaip jaučiu taip ir rašau. Situacija tokia, kad auginam vieną vaiką šeimoje, įtampa buvo paskutiniais mėnesiais santykiuose ir apskritai daug svarstimų ar tęsti santykius, tačiau sužinojau, kad laukiuosi. Nors ir antrą kartą, bet tikrai neplanuotai, todėl buvo didelis šokas. Bandžiau, bandau su šia mintim susigyventi ir vis negaliu. Santykiai man jau tampa kaip košmaru, nes aš tiesiog visada esu viena. Turiu ir darbą, ir veiklos, vaiką, +laukiuosi, bet niekaip nesusitvarkau su šia situacija. Mintys gimdyti ar ne. Kaip ir suvokiu, kad jei būčiau nusprendus kitaip čia nesedėčiau. Dėl kreipimosi į specialistus, ką pirmiausia ir padariau, tai apsilankiau, bet vis tiek sprendimus turi priimti gyvenime pats. Tai bijau gimdyti, kad bus labai sunku, bijau gyventi su žmogum su kuriuo nesijaučiu laiminga, bijau ir negyventi. Bijau likti vieniša su dviem mažais vaikais, bijau visko. Čia rašau ir ieškau galbūt palaikymo, galbūt supratimo, o galbūt ir padrąsinimo...“
Į šį kreipimąsi sureagavusios forumo narės dalijasi savo patirtimi ir įžvalgomis:
- „O antra pusė žino, kad laukiatės? O gal santykiuose trūksta supratimo, įsiklausymo į vienas kitą? Mūsų santykiai buvo visiška šikna gimus vaikams. Bet labai labai labai daug kalbėjom, pykomės, skyremės, taikėmės ir dabar labai džiaugiuosi, kad nepasidavėm ir perėjom į tą kitą santykių pusę, kur vėl esame artimi. Ir artimesni nei iki šiol. O ką padarėm, tai kartais pasidavėm, jautėmės beviltiški... Bet vis kažkaip pakalbam, išsiaiškinam, "snukius išsidaužom" ir na prisivertem sestis ir kalbėtis. Ir pavyko. Pati pradėjau domėtis efektyviais komunikacijos metodais, kaip kalbėti per barnius, ką sakyti, kada pradėti pokalbį ir t.t. Kaltinimai ir šaukimai yra neefektyvus ir yra apie galios, viršenybės parodymą, o ne santykių artinimą. Tai niekada nėra gera strategija.“
- „Sudėtinga situacija.. 10 metų kartu ne metai ir ne du, tai tikrai nemažas laiko tarpas per kurį turėjo būt kažkokie jausmai, kad likti kartu. Tai kyla klausimas, kas nutiko? Dėl ko nesutariate, kad net iki skyrybų norisi eiti? Kažkoks ryšis yra tarp jūsų ir jūsų vyro, jei lovos reikalai neužsidarę. Labai sunku kažką pasakyt, patarti, kai matosi iš teksto daug neigiamų emocijų ir jausmų santykių atžvilgiu..“
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
