Vaikų verksmas: suprasti, priimti ir padėti augti

Kūdikio gimimas atneša daug džiaugsmo ir pakylėjimo. Tačiau kasdienis gyvenimas, rūpestis mažyliu jaunus tėvelius kartais išmuša iš vėžių. Didžiausias mūsų kaip tėvų savigarbos „naikintojas“ ir nemalonių minčių šaltinis būna nenumaldomas vaikelio verksmas. Nėra lengva išlaikyti nerimo, baimės, pykčio ar vienatvės jausmus, kurie tarsi spaudžia iš vidaus ir veržiasi į išorę. Kai tema pasisuka apie vaikų emocijas ir verkimą, kiekvienas turi savo nuomonę.

Kodėl vaikai verkia? Verksmas - jų kalba

Vaikai verkia dėl daugelio priežasčių. Verksmas yra emocinė reakcija į vaiko išgyvenamą jam nemalonią patirtį ar situacijas. Ši reakcija gali būti įvairios trukmės ir įvairaus intensyvumo - nuo tylaus verksmo iki garsaus raudojimo. Ir ne visada reakcijos intensyvumas yra susijęs su didele nesėkme ar dideliu nusivylimu. Dažnai vaikai gali verkti dėl atrodytų menko preteksto, tarsi tai būtų didžiulė problema.

Vaikai gali verkti, kai yra nepatenkinami jų poreikiai ar norai, kai patiria nesėkmę, kai jaučia skausmą, netektį, baimę, liūdesį, nusivylimą, sumišimą, pyktį ir kai negali ar nemoka išreikšti savo jausmų. Mažiems vaikams verkimas gali būti kaip bendravimo priemonė, pavyzdžiui, dalintis emocijomis ar ieškoti paguodos. Verkimas yra savybė, padedanti jam išgyventi. Ašaromis dažnai pasakoma apie savo poreikius - norisi valgyti, nepatogu gulėti su ankštais drabužėliais ar nešvariomis sauskelnėmis, liūdna arba norisi švelnumo.

Kūdikiai duoda signalą dėl labai „žemiškų“ priežasčių: tai per karšta, per šalta, šlapia, jaučiasi alkanas, pervargęs ar vienišas. Vaikas praneša tėvams, kas su juo vyksta. Verksmas - sveiko vaiko kalba. Juk rėkti reikia tiek daug jėgų. Kūdikis, kuris daug verkia yra stiprus.

Psichologai teigia, kad kūdikiai kaupia ir stresą, patirtą iki gimimo bei paties gimimo metu. Aletha Solter nuomone, nuo kūdikystės vaikai sumažina streso sukeltą įtampą savais būdais: pravirksta, pyksta ar juokiasi (Solter, 2018). Verkimas yra įprasta reakcija į nerimą keliančias situacijas, kurių vaikas negali išspręsti. Kai vaikas išnaudoja visus turimus susidorojimo su stresu įgūdžius, verksmas yra automatinis ir natūralus. Pavyzdžiui, tėvai nenupirko norimo žaislo, brolis sulaužė mašinėlę, mama išeina į darbą ir teks pabūti su aukle.

Naujagimių verksmas ir jo ypatumai

Net mažyčiai kūdikiai patiria emocijas. Yra nustatyta, kad naujagimiai atskiria net pasakas, kurias jiems skaitė mamos prieš jiems gimstant. Net ir pats gimdymas gali būti stresas kūdikiui. Kiti stresoriai gali būti per didelė ar per maža stimuliacija. Per ryški šviesa, bet koks pokytis yra stresas. Kūdikiai yra ypač jautrūs išorinei stimuliacijai. Tai, kas mums atrodo įprasta, jie mato ir patiria pirmą kartą: nauji žmonės, gyvūnai, kvapai, garsai, šviesos. Jau nuo senų laikų yra žinoma tai, kad kūdikius ramina ramūs ritmiški judesiai.

Ką tik gimusių mažylių tėvams nenuraminamas ir intensyvus kūdikių verksmas gali tapti nelengvu iššūkiu. Visi tėvai, reaguodami į kūdikio siunčiamą signalą - verksmą, bando atspėti, apie ką signalizuoja šis verksmas, koks kūdikio poreikis šiuo metu yra nepatenkintas?

Kolikinis verksmas: mitai ir tikrovė

Sakoma, kad kūdikiai dažniausia verkia dėl pilvo dieglių? Taip, viena iš dažniausių priežasčių, kurias nurodo tėvai, jei 1-4 mėn. kūdikio nepavyksta greitai nuraminti, yra pilvo diegliai. Prieš keturiasdešimt metų buvo atlikti pirmieji tyrimai, kurie patvirtino, kad kūdikių verksmas per pirmuosius tris mėnesius stiprėja, o jo pikas yra maždaug ties 6-8 savaite. Nepaisant to, kad visi kūdikiai daugiau verkia per pirmuosius tris mėnesius, kai kurie kūdikiai verkia ypač daug ir intensyviai. Šis kūdikių verksmas dažnai vadinamas „kolikiniu verksmu“ (angl. - colic). Kitaip šį verksmą dar galima būtų pavadinti perdėtu verksmu.

Tarp specialistų ir praktikų labiausiai paplitęs kolikinio verksmo apibrėžimas yra šis: kolikinis verksmas - tai susierzinimo ir verkimo priepuoliai, trunkantys ilgiau nei 3 valandas per dieną ir atsirandantys dažniau nei 3 dienas per savaitę. Vienas iš svarbiausių kolikinio verksmo bruožų yra tas, kad kūdikį sunku nuraminti. Normalu, kad visi kūdikiai verkia ir jų verkimas per pirmuosius mėnesius stiprėja. Įvairių tyrimų duomenimis, kolikinis verksmas yra būdingas maždaug 10-20 proc. kūdikių. Jis nepriklauso nei nuo kūdikių lyties, nei nuo šeimos socioekonominio statuso.

Vienareikšmio atsakymo į klausimą, kas sukelia ilgai trunkantį ir nenuraminamą kūdikių verksmą, iki šiol dar nėra. Tyrimai rodo, kad tik 5-10 proc. kūdikių gali verkti dėl pačių įvairiausių priežasčių. Jie gali verkti ir dėl pilvo dieglių, ir dėl dirgiklių perteklių, ir dėl maisto netoleravimo ir kitų priežasčių. Apibendrinant galėtume pasakyti, kad tik maža dalis kolikinio verksmo priežasčių yra susijusi su organinėmis priežastimis. Labiau tiktų pasakyti, kad kolikinis verksmas atspindi uždelstą arba šiek tiek vėluojantį savireguliacijos gebėjimą. Perdėtas verksmas gali būti ir sunkaus temperamento bruožas.

Kai kurie psichologai perdėtą kūdikių verksmą sieja su ne visai tinkama kūdikio priežiūra. Manoma, kad sustiprėjęs kūdikio verksmas gali signalizuoti apie tai, kad tėvai nesugeba patenkinti savo vaikų biologinių ir emocinių poreikių. Arba šie tėvai, atvirkščiai, pernelyg stipriai stimuliuoja kūdikį, kas sukelia intensyvų jo verksmą. Kai tėvams buvo duodamos konkrečios instrukcijos, kaip reaguoti į kūdikio verksmą ir kaip patenkinti kūdikio poreikius, kūdikiai verkė mažiau. Taip pat patvirtinta, kad kūdikiai pirmagimiai verkia daugiau nei jų broliukai ar sesutės. Visų tėvelių nuraminimui galima pasakyti, kad kolikinis verksmas neturi jokio neigiamo poveikio tolesnei kūdikio raidai.

Vyresnių vaikų ašaros: emocinio reguliavimo įgūdžiai

Visi vaikai retkarčiais nusivilia, kai kas nors nesiseka. Maži vaikai gali susijaudinti net ir dėl smulkmenų, kurios yra didelės vaiko pasaulyje. Tada jie gali jaustis sugniuždyti, nes jiems atrodo, kad viskas nesiseka. Tačiau, kai vaikas nuolat verkia dėl nedidelių nusivylimų ar nesėkmių - kai mažos smulkmenos juos išveda iš pusiausvyros tarsi dideli sunkumai - tai gali reikšti, kad vaikui reikia stiprinti emocinio reguliavimo įgūdžius. Pavyzdžiui, mama pasiūlė „netinkamą“ dribsnių batonėlį užkandžiui mokyklėlėje. Dėl šios menkos problemos vaiko emocinė būsena labai greitai pakinta - ramus vaikas staiga susijaudina ir supykęs pradeda garsiai verkti.

Vadinasi, jis dar neišmokęs atskirti didelių ir mažų problemų, neišmoksta suvaldyti įprasto nusivylimo ir kelia sau pernelyg didelį stresą. Nuolat viešai/atvirai reikšdamas savo nusivylimą vaikas patirs socialinių sunkumų, tokių kaip, pavyzdžiui, bendraamžių atstūmimas. Vaikus būtina mokyti, kaip susidoroti su išsiskyrimu, nerimu, praradimu ir pokyčiais. Tai įgūdžiai ir metodai, kurių jiems prireiks visą gyvenimą.

Jei kalbėsime apie vėlesnį amžių, tai gali būti kokie nors sunkumai, bandant išreikšti tai, ko jis nori. Vaikas bando pasakyti, rodyti, o kai suaugęs vis tiek nesupranta, jis supyksta, verkia, kad jam nepasisekė. Kiti stresoriai - fizinis skausmas užsigavus. Dėl neišleisto streso atsiranda kitos bėdos. Sulėtėja virškinimas, nes kraujas persiduoda į rankas ir kojas - taip mūsų organizmas išsivystė evoliuciškai, kad, reaguodami į stresą, galėtume gintis ar bėgti.

Ožiukai gyvena tvarte, o maži vaikai komunikuoja verkimu, bet mes dažnai tikimės, kad kai išmoks kalbėti, mažiau verks. Tačiau kalbantiems vaikams taip pat reikia paverkti, kad išreikštų stresą. Verkimas tampa streso pašalinimo, bet nebe bendravimo būdu. Ir jei vaikas yra vyresnis, tai svarbu pirmiausia pašalinti streso priežastį, o paskui išklausyti vaiką. Svarbu, kad jie nesijaustų blaškomi, kad žinotų, jog jais rūpinamasi.

Kartais atrodo, kad verkimo priežastis yra ne visai tai, kas ką tik įvyko. Sąmoningoje tėvystėje yra net toks terminas „sulūžusio sausainio fenomenas“. Vaikas, tarkime, nori užkąsti, bet paskutinis sausainis yra sulūžęs. Tai nėra reikšmingas įvykis, bet vaikas pratrūksta. Kas įvyko? Greičiausiai vaikas verkia, kad atsikratytų įtampos. Matyt, stresas kaupėsi ilgai ir verkimas atsirado persipildžius taurei. Kai suvokiame, kad verkimas ir yra tikrasis poreikis, niekas nebeatrodo manipuliacija.

Verksmo nauda: terapinė prasmė ir fiziologiniai procesai

Ašaros, daugelio autorių nuomone, yra viena geriausių streso įveikimo strategijų. Verkimas išlaisvina įtampą ir susikaupusias emocijas. Tyrimais įrodyta verkimo nauda fizinei sveikatai. Verkiant jų kūnas atsipalaiduoja ir kvėpavimas grįžta į sveiką ritmą, o emocijos nurimsta.

Pirminė verksmo funkcija yra komunikuoti ir pranešti apie savo poreikius ar diskomfortą. Antroji verkimo funkcija - sumažinti stresą. Verkimas yra vienas natūraliai išsivysčiusių mechanizmų, sumažinančių stresą, šalia žaidimų, juoko ir kalbėjimo, kai ši funkcija jau išvystoma. Verkimas gali būti laikomas natūraliu atstatančiu procesu, kai organizmas atgauna pusiausvyrą. Jis išsivystė evoliuciškai kaip prisitaikymo mechanizmas. Kai verkiame sunaudojame energiją, sumažiname įtampą, kraujo spaudimą. Su ašaromis pašaliname streso hormonus, taip atkurdami pusiausvyrą. Tyrimai rodo, kad verkimas gerina emocinę sveikatą.

Kūdikiai turi puikiai veikiantį įrankį, kuris užtikrintai ir greitai suorganizuoja pagalbą. Kūdikio verksmas yra vienas tų garsų, į kurį smegenys reaguoja greičiausiai, net jei verkia ne mūsų vaikas! Reakcija į daugelį kitų garsų nebuvo tokia intensyvi. Veikla buvo pastebima smegenų dalyse, atsakingose už emocijų apdorojimą, kalbą bei atpildą. Esame užprogramuoti gana natūraliai reakcijai - atliepti vaiko poreikius.

Verksmas patraukia kitų dėmesį. Ne tik suaugusieji, bet ir kiti vaikai dažnai ateina paguosti verkiančio vaiko. Atvirai reiškiami jausmai kelia užuojautą. Verkimas padeda kitiems. Kai vaikas yra per daug įsitempęs, kad verktų, ir mato kitą verkiantį vaiką, jam palengvėja. Verksmas išbando suaugusiuosius. Vaikai stebi, kaip tėvai, auklėtojai ar mokytojai reaguoja į jų ir į brolių, sesių ar draugų ašaras. Emocinės ligos šaltinis yra ne pati trauma, bet užslopintas beviltiškumas, kad negali išreikšti to, ką jauti.

„Verksmas turi dvi svarbias paskirtis: komunikacijos ir gydymo. Visi žino, kad kūdikiai verkia, norėdami pranešti apie savo pagrindinius poreikius: alkį, miegą, šaltį ar artumo poreikį. Tačiau terapinė verksmo reikšmė dar menkai žinoma. Kūdikiai kartais verkia, kad atsikratytų streso ar išsigydytų traumas, net ir po to, kai visi jų tiesioginiai poreikiai yra patenkinti“, - sako raidos psichologė Dr. Solter.

Klaidingas požiūris ir jo žala

Dauguma suaugusiųjų krūpčioja pamatę verkiančius mažylius ir dažnai bando įvairiais būdais juos sustabdyti. Kitos rekomendacijos yra reaguoti į kiekvieną kūdikio verkimą ir raminti jį žindant, sūpuojant, guodžiant, kad tik jis liautųsi verkti. Dažniausiai visi stengiasi padaryti viską, kad vaikas tik neverktų. Nukreipia dėmesį, bando pralinksminti, duoda ko nors skanaus. Bet verksmas yra viena iš bendravimo priemonių. Todėl nereikia tildyti. Mums vaikystėje sakydavo, neverk, nes negražu, tikri vyrai neverkia...

Taip, anksčiau ar vėliau mes liaudavomės verkti. Ir užaugome tikėdami, kad kažkas turi teisę nuspręsti, kokios mūsų emocijos yra priimtinos (geros), o kokios ne. O gal net pasakyti, kaip mes turėtume jaustis. Užaugome tikėdami, kad mums paliepus ir mūsų vaikai turi liautis verkę. Nes tas verksmas kažkoks erzinantis ir nepatogus, tarsi kokios mažos skruzdėlytės kąstų į nugarą sulig kiekvienu garsu. O kur dar aplinkinių žvilgsniai, jei verksmas pratrūksta viešoje vietoje?!

Gausūs moksliniai tyrimai jau seniai yra įrodę ilgo verkimo, į kurį nėra atliepiama, negrįžtamą žalą vaiko smegenų vystymuisi, nervų sistemai, kas ateityje turi didelės įtakos nerimo sutrikimų atsiradimui. Ilgo verkimo metu labai pakyla širdies plakimo dažnis ir kraujo spaudimas, kraujyje padidėja už stresą atsakingų hormonų kortizolio ir adrenalino kiekis, sumažėja deguonies kiekis, dėl ko nukenčia imuninė sistema ir sutrinka virškinimas.

Šiuo metu labai daug specialistų rekomenduoja čiulptuką duoti tik išimtiniais atvejais, kai būtina patenkinti vaiko čiulpimo poreikį. Dauguma vaikų puikiai sugeba nusiraminti ir be čiulptukų. Vienos iš dažniausių bėdų, kurias sukelia čiulptukai, yra kalbos vystymosi sutrikimai, netaisyklingas sąkandis ir vidurinės ausies uždegimas. Todėl prieš duodant vaikui čiulptuką visada verta susimąstyti, ar jo tikrai vaikui reikia ir ar nėra kitų būdų nuraminti vaiko.

„Leiskite išsiverkti“ metodas: rizika ir pasekmės

Plačiai paplitusi nuomonė, kad kelios minutės verkimo mažyliui nepakenks, o kaip tik paskatins jų savarankiškai nusiraminti ir užmigti. Iki šiandien tėvų visame pasaulyje taikomas neurologo ir vaikų gydytojo Richardo Ferberio iš Harvardo universiteto ir Bostono vaikų ligoninės sukurtas „kontroliuojamo leidimo parėkti” metodas.

Fizinės ir psichologinės to pasekmės gali vaiką persekioti visą likusį gyvenimą. Kai kūdikis verkia, o tėvai jo neramina, išauga streso hormono lygis. Pagaliau, savo verkimu mažylis nori savo tėvams kažką pasakyti: jis gali būti alkanas, jam kažką skauda arba jam stinga artumo. Vaikas visiškai priklauso nuo tėvų ir pats sau padėti negali.

Jeigu jo pagalbos šauksmas ignoruojamas, kūnas išskiria didelį streso hormono kiekį. Ilgainiui tokia būsena gali pažeisti centrinę nervų sistemą. Taip pat gali neigiamai atsiliepti augimui ir mokymosi galimybėms. Vaikai, kurių gimdytojai palieka juos parėkti, „anksti išmoksta perjungti savo smegenis į avarinę programą, kuri gyvūnų pasaulyje atitinka menamos mirties refleksą, kuris skatina išlikti esant absoliučiam mirties pavojui”, yra sakęs Karlas Heinzas Brischas, vadovaujantis Miuncheno universiteto vaikų ligoninės Psichosomatikos skyriui. Dėl to nukenčia smegenų vystymasis ir vaikai neišmoksta susidoroti su stresu.

Vaikai, kurie būdavo paliekami paverkti, gali būti traumuojami ilgam. Trūkstamas tėvų grįžtamasis ryšys jiems signalizuoja: „Gali rėkti kiek tik nori, niekas tau nepadės”. Tokiu atveju dažnas šio tėvų elgesio rezultatas - negebėjimas prisirišti, o vėliau tai gali pasireikšti miego sutrikimais, nerimu, žalingais įpročiais ir net depresijomis. Toks metodas neturi jokios pedagoginės vertės.

Dabar jau yra žinoma, kad kuo labiau tėvai ignoruoja, tuo vaikas ilgiau verkia. Didžiosios Britanijos mokslininkai įrodė, kad kūdikiai, kurių poreikiai visuomet patenkinami, apskritai verkia mažiau, nei mažiau dėmesio sulaukiantys mažyliai. Moksliniais tyrimais taip pat įrodyta, kad dėmesingas ir malonus elgesys su savo atžalomis atsiperka.

Sąmoningos tėvystės požiūris į verkimą

Klausimas "ar leisti vaikui verkti?" vis dar labai aktualus ir keliantis nemažai diskusijų. Skirtingu amžiaus tarpsniu vaikų verkimas ir jo priežastys gali skirtis, tad šiek tiek gali skirtis ir tėvų reakcija į jį. Tik yra vienas svarbus panašumas: abiem atvejais - tiek kai kalbame apie kūdikius, tiek apie vyresnius vaikus - mama, tėtis ar kitas artimas žmogus turėtų būti šalia: nei kūdikio, nei vyresnio vaiko negalima atstumti su jo skausmu, nei kūdikis, nei vyresnis vaikas neturi verkti vienumoje.

Visų pirma, svarbiausia patikrinti, ar patenkinti būtinieji poreikiai, nes gali būti, kad vaikui skauda fiziškai ir tokiu atveju išsiverkimas nepadės. Labai svarbu nepalikti vaiko verkti vieno. Tai yra labai žalingas požiūris, nes kūdikiai net 5 minutes palikti verkti vieni, jaučiasi labai apleisti, išsigandę, bejėgiai. Jie juk dar neturi nei informacijos, nei patirties, kad tėvai yra kitame kambaryje. Jie neišsiugdo pasitikėjimo.

Svarbu žinoti, kad vaikai niekada neturi būti paliekami verkti vieni. Kūdikiai ir vyresni vaikai jaučia daug didelių jausmų, tačiau turi labai mažai priemonių juos išreikšti. Į vaikų verksmą reaguojame ir atliepiame visada - nesvarbu, kokio amžiaus yra vaikas. Tik skirtumas tas, kad kūdikystėje, kuo skubiau bandome suprasti, kodėl tas vaikutis verkia, stengiamės patenkinti jo poreikį, nuraminti. Kūdikių išlepinti neįmanoma, nes meilės jiems tiesiog negali būti per daug.

Šalia verkiančio vaiko dažnai atsiranda nenumaldomas vidinis spaudimas kuo greičiau išjungti verksmo programą, visai nesusimąstant, kokia jo prigimtis ar priežastis. Tačiau, kad ir kokie jausmai suaugusiesiems kiltų, svarbu, kad jie niekada nesakytų vaikui: „Nustok verkti; tau viskas gerai”; susilaikytų nuo tokių komentarų: „Neverk, nes tavo akys paraus, ką kiti pagalvos“; arba „Nežinau, kas tau negerai“, arba „Nežinau, kodėl keli tokį triukšmą“; niekada nuvertintų, nesumenkintų vaiko jausmų ar ne kaltintų verkiančio vaiko: „Nieko čia tokio; tai smulkmena“; „Kitiems būna blogiau“; „Pats kaltas, kad taip nutiko“.

Vaikui verkiant svarbu būti šalia ir nepalikti jo vieno. Mažesniems vaikams gali tikti paėmimas ant rankų, vyresniems gali užtekti dėmesingo buvimo šalia. Pripažinkite vaiko jausmus. Pavyzdžiui, sakant „Suprantu, kad tau dabar liūdna“, „Tu gali pykti“. Galima kartu ir įvardinti priežastis: „Tau labai liūdna, nes sulūžo mašinėlė“, tačiau tik tuomet, kai priežastis yra aiški. Suklydus vaikas gali pasijusti nesuprastas. Mokykite vaiką savais žodžiais išreikšti jausmus ir kitaip, ne verkimu, reaguoti į nerimą keliančias situacijas.

Kaip teisingai reaguoti į verkiantį vaiką?

Man patinka analogijos su suaugusiaisiais. Jei mes turėtume rūpintis kažkuo, kuris nemoka mūsų kalbos. Ką darytume? Tiesiog būtume šalia ir išklausytume. Taip pat ir su kūdikiu. Nereikia nukreipti dėmesio, tiesiog palaikykime ant rankų. Tik reikia, kad ir patys tėvai būtų ramūs, kad neperduotų savo streso kūdikiui.

Išbūti šalia verkiančio vaiko ne visada yra lengva, nes vaiko ašaros suaugusiesiems gali sukelti įvairių jausmų. Ir ne tik gailestį ir norą užjausti, bet ir nerimą, susierzinimą ar net pyktį. Tačiau svarbu prisiminti, kad nėra tobulų tėvų. Mums visiems pasitaiko dienų, kai jaučiamės įsitempę, pavargę ir nereikia jaustis dėl to kaltiems.

Jei įmanoma, pašalinkite priežastį, pavyzdžiui: jei vaikas verkia, nes užsigavo, padėkite užjaučiant ir sumažinant skausmą. Yra situacijų, kai priežasties pašalinti neįmanoma, pavyzdžiui, vaikui reikia valytis dantukus; susidėti žaislus; palaukti savo eilės; eiti į darželį. Kantriai mokykite vaiką susitaikymo su šiomis situacijomis, kartu ieškant būdų kaip jas spręsti, kad vaikas ramiau reaguotų. Pavyzdžiui, iš anksto aptariant su vaiku jam nemalonias ar įtampą keliančias situacijas. Padeda tėvų kūrybiškumas, žaismingumas, lankstumas. Vaiko išklausymas bei jo verkimo priėmimas stiprina jo pasitikėjimą savo jausmais, o kartu ir saugumo jausmą, nes jaučiasi suprastas tėvų.

Jei jaučiatės pervargę ir nebeturite naujų minčių, kaip nuraminti kūdikį? Stebėkite ką vaikelis daro, kad nusiramintų. Dažniausiai tai bus kumštuko ar pirštuko čiulpimas, antklodėlės tempimas ant veidelio ir pan.

Tėvų savijauta ir reakcija

Verksmingas kūdikis įneša nesusipratimus ir į poros santykius - kai vienas iš tėvelių „nesugeba“ nuraminti kūdikio. Tėčiai dažnai „pralaimi kovą“ su verksmu. Motinystės jausmas jaunoms mamoms leidžia veikti intuityviai: jos net negalvodamos priglaudžia kūdikį, suranda jiems tinkamą pozą, pamasažuoja ir pan. Vyrai lieka nuskriausti, nes tėvystės jausmą jiems reikia išsiugdyti. Čia jie gali tikėtis pagalbos iš partnerės. Todėl svarbu, kad mama pamokytų jaunąjį tėvelį, jam pasufleruotų, o ne čiuptų verkiantį kūdikį iš rankų.

Kiekviena mama žino mažą gudrybę, kad kūdikio verkiančią burnytę galima „užkimšti“ čiulptuku. Kūdikis nustoja verkti, pradeda čiulpti. Čiulpimas - įgimtas kūdikių refleksas, susijęs su centrinės nervų sistemos veikla. Kūdikiams čiulpimas nėra vien tik alkio patenkinimas, bet ir tam tikras nusiraminimo būdas, slopinantis motorinį aktyvumą ir neigiamas emocijas.

Sakoma, kad kūdikis jaučia mamos nuotaikas, jei ji pervargusi ir nervinga, tada ir vaikas irzlus. Bet vos paima ant rankų grįžęs iš darbo tėtis, vaikas iš karto nustoja verkti. Taip, mažylis tikrai jaučia mamos nuotaikas ir nusiteikimą. Daugybė tyrimų patvirtina tai, jog motinos psichologinė savijauta atsiliepia jos tarpusavio santykiams su kūdikiu ir turi poveikį tolesnei vaiko raidai. Jau seniai patvirtinta, jog vaikai, kurių motinos sirgo pogimdyvine depresija, turi daugiau emocinių ir elgesio problemų.

Labai svarbu, kad ir pati mamytė nusiramintų ir atsipalaiduotų. Šiais laikais dažna moteris stengiasi būti „tobula“ motina. Dažna motina jaučiasi kalta ir nusivylusi savimi, jei nesugeba greitai nuraminti įsirėkusio vaikelio. Todėl labai svarbu pirmiausiai pradėti nuo savęs ir išsivaduoti nuo šių nereikalingų kaltės ir pykčio ant savęs jausmų. Natūralu, kad valandų valandas verkiantis kūdikis gali išvesti iš pusiausvyros bet kurią motiną. Jei jūs pajuntate, jog tuoj prarasite savitvardą, geriausia būtų paguldyti kūdikį saugioje vietoje ir bent akimirkai išeiti į kitą kambarį nusiraminti. Labai svarbu nebijoti paprašyti kitų artimųjų pagalbos prižiūrint kūdikį.

Tėvų patarimai ir veiksmai

1. Atpažinkite verksmo priežastį: Visi tėvai, reaguodami į kūdikio siunčiamą signalą - verksmą, bando atspėti, apie ką signalizuoja šis verksmas, koks kūdikio poreikis šiuo metu yra nepatenkintas? Kūdikiui pasiūloma maisto, jis paimamas ant rankų, pakeičiamos sauskelnės. Ilgainiui, kūdikio verksmo priežastis perprasite iš verkimo garsumo, tono, garsinių niuansų ir kitų subtilių ženklų.
2. Būkite šalia: Vaikui verkiant svarbu būti šalia ir nepalikti jo vieno. Mažesniems vaikams gali tikti paėmimas ant rankų, vyresniems gali užtekti dėmesingo buvimo šalia.
3. Pripažinkite jausmus: Pripažinkite vaiko jausmus. Pavyzdžiui, sakant „Suprantu, kad tau dabar liūdna“, „Tu gali pykti“. Galima kartu ir įvardinti priežastis: „Tau labai liūdna, nes sulūžo mašinėlė“, tačiau tik tuomet, kai priežastis yra aiški.
4. Skatinkite emocinį reguliavimą: Mokykite vaiką savais žodžiais išreikšti jausmus ir kitaip, ne verkimu, reaguoti į nerimą keliančias situacijas. Ugdykite emocinio reguliavimo įgūdžius.
5. Fizinis artumas ir saugumas: Ant rankų kūdikiai jaučiasi saugūs ir atsipalaidavę. Kūdikiai labai teigiamai reaguoja į prisilietimą ir šilumą, judėjimą, motinos širdies plakimą, pažįstamą kvapą. Vaikai, kurie daugiau nešiojami, mažiau verkia, geriau miega, priauga daugiau svorio. Nešiojant kūdikius yra lavinamas jų vestibuliarinis aparatas, tad lavėja motoriniai įgūdžiai.
6. Rutinos svarba: Kūdikiui svarbu, kad tuo pačiu laiku jį žadintų, maitintų, praustų, migdytų. Dienotvarkė ne tik tėveliams leidžia lengviau tvarkytis su dienos darbais, bet ir kūdikiui suteikia saugumo ir stabilumo pojūtį.

Geriausias patarimas, kurį galima duoti tėvams, yra toks: pasikliaukite savo instinktais. Pagaliau, reakcija į savo paties kūdikio verkimą yra visiškai natūralus refleksas.

tags: #ar #leisti #vaikui #verkti

• Atraskite naujus receptus su žaliais burokėliais ir kiaušiniais
• Saugumo gidas lovytės apsaugėlėms
• Adaptacijos iššūkiai darželyje
• Meningokokinės infekcijos simptomai ir priežastys
• Kaip paversti žiūrėjimą vertingu laiku