Nėštumo tikimybė po persileidimo: išsamus gidas ir patarimai

Persileidimas yra nemalonus, tačiau natūralus ir dažnai pasitaikantis dalykas - daug dažniau, nei atrodytų. Neretas atvejis, kai persileidimas įvyksta labai ankstyvoje stadijoje, moteriai dar net neįtariant nėštumo. Nėštumas suteikia moterims laimės. Tačiau tai taip pat gali būti kupina nerimo, jei jos anksčiau patyrė persileidimą. Įprasta, kad po nėštumo praradimo jos jaučia daugybę emocijų.

Šis išsamus gidas padės geriau suprasti persileidimą, jo priežastis, atsigavimo procesą ir, svarbiausia, kokia tikimybė pastoti po persileidimo, bei kaip pasiruošti sėkmingam būsimam nėštumui.

Kas yra persileidimas ir jo tipai

Savaiminis persileidimas - tai nėštumo nutrūkimas iki 21 nėštumo savaitės ir 6 dienų. Jis dar vadinamas savaiminiu abortu. Persileidimas, įvykęs per pirmąsias 12 savaičių, vadinamas ankstyvuoju (jų būna 75 proc.), o po 12 savaičių - vėlyvuoju. Kai persileidimas kartojasi daugiau kaip du kartus iš eilės, vadinamas įprastiniu (habitualiniu) abortu.

Skaičiuojama, kad 10-25 proc. nėštumų baigiasi persileidimais, iš jų apie 80 proc. įvyksta pirmajame trimestre. Dauguma taip anksti, kad moteris net nebuvo supratusi, jog laukiasi. Manoma, kad ankstyvi persileidimai gali siekti net iki 30 proc. visų nėštumų, tačiau svarbu paminėti, kad persileidimų dažnį sunku įvertinti, nes dalis jų pirmosiomis savaitėmis (po implantacijos, bet prieš nėštumo požymių pasireiškimą) nėra pastebimi, tokie persileidimai įvyksta kaip gausesnės menstruacijos. Iš tų nėštumų, kurie yra kliniškai patvirtinti (įvairiais testais, nėštumo požymiais), - nutrūkimų dažnis pirmojo trimestro metu siekia apie 10 proc.

Pagrindinės persileidimo priežastys

Savaiminio persileidimo priežasčių yra įvairių. Viena dažniausių - genetiniai pakitimai. Apie 70 proc. persileidimų įvyksta būtent dėl to, tai - mutacijų pasekmė. Dauguma persileidimų įvyksta, kai vaisius vystosi ne taip, kaip tikėtasi. Maždaug 50 procentų atvejų kūdikio chromosomų problemos yra atsakingos už ankstyvą nėštumo praradimą. Dauguma šių chromosomų problemų atsiranda atsitiktinai, kai embrionas dalijasi ir auga, nors tai tampa vis dažnesnė moterims senstant.

Kodėl taip atsitinka? Įtakos turi neigiami išoriniai faktoriai, nuo kurių, deja, šiais laikais sunku apsisaugoti. Kitos priežastys apima:

• Turint žalingų įpročių - dėl narkotinių medžiagų ir/ar alkoholio vartojimo, rūkymo.
• Moters ligos, tokios kaip cukrinis diabetas, padidėjęs kraujospūdis, skydliaukės ligos, hipofizės ligos, krešumo sutrikimai, gimdos traumos, buvusios operacijos.
• Vyresnis moters amžius taip pat yra rizikos veiksnys persileidimui.
• Moters viršsvoris - kai kūno masės indeksas (KMI) viršija 30 kg/m², rizika patirti persileidimą išauga. Tai gali būti dėl metabolinių sutrikimų organizme.
• Sutrumpėjusi liuteininė fazė.

Yra atvejų, kada priežastys yra nežinomos ir sunku paaiškinti, kodėl moteris persileido. Nors iki 75 procentų pasikartojančių persileidimų gali įvykti dėl nežinomos priežasties, dėl kai kurių sveikatos sutrikimų moterims gali kilti didesnė nėštumo praradimo rizika. Nauji moksliniai tyrimai rodo, kad nauja priežastis gali būti nepakankamas kamieninių ląstelių kiekis vidiniame gimdos audinyje. Tyrėjai mano, kad toks audinys greičiau „sensta“ ir tai yra persileidimo priežastis.

Persileidimo simptomai ir diagnostika

Kiekviena moteris persileidimą išgyvena ir simptomus jaučia labai individualiai. Kraujavimas iš lytinių takų - tai vienas pagrindinių požymių. Nors kraujavimas pasitaiko apie 20-30 proc. nėščiųjų, jis ne visada reiškia persileidimą. Dažnai moterims, kurios pastebi kraujavimą pirmojo trimestro metu, jis susijęs su kitomis priežastimis (pvz., dėl gimdos kaklelio polipo). Kraujavimą dažnai lydi gimdos spazmai.

Svarbu atsiminti, kad spazmų pasitaiko ir nekomplikuoto nėštumo metu, vertėtų sunerimti, jei kartu su spazmais yra ir kitų simptomų: kraujavimas, skausmas nugaros apačioje, pilvo skausmas, reguliarūs gimdos susitraukimai. Tiek spazmai, tiek skausmas/maudimas nugaros ar pilvo apatinėje dalyje gali būti įvairaus stiprumo, dažnai nuo vidutinio stiprumo iki stipraus.

Pastebėjus kraujavimą iš lytinių takų, rekomenduojama kreiptis į gydytoją akušerį ginekologą, kad jis įvertintų nėštumą.

Fizinis atsigavimas po persileidimo

Persileidimo metu vyksta gimdos raumenų spazminiai susitraukimai - paprastai tariant, gimda išstumia turinį lauk. Susitraukimų metu plečiasi gimdos kaklelis, atsisluoksniuoja gimdos gleivinė ir nėštumo audiniai, prasideda kraujavimas iš gimdos, o kartu su krauju pasišalina embrionas/vaisius, besiformuojanti placenta. Savaiminio visiško persileidimo metu nėštumo audiniai pilnai pasišalina iš gimdos. Kartais gimdoje lieka audinių likučiai, todėl pasibaigus kraujavimui reikėtų pasitikrinti pas savo gydytoją akušerį ginekologą, kuris apžiūrėjus nuspręs, ar reikalinga chirurginė operacija (gimdos ertmės abrazija).

Yra keletas persileidimo gydymo būdų, priklausomai nuo situacijos:

1. Natūralus: Dalis moterų apsisprendžia laukti, kol persileidimas įvyks savaime, ir embrionas pasišalins su krauju. Įprastai persileidimas gali trukti iki savaitės. Svarbu prisiminti, kad kuo anksčiau įvyksta savaiminis persileidimas - tuo didesnė tikimybė, kad jokių intervencijų neprireiks ir organizmas susitvarkys pats.
2. Vaistais: Kai kurios moterys nori vaistų, kurie pagreitina persileidimo procesą. Savaiminis persileidimas įvyksta per 6-8 valandas nuo vaistų pavartojimo, o nesivystantis embrionas gali pasišalinti arba greitai, arba per kelias savaites.
3. Operacija (abrazija): Kai kuriais atvejais moterims reikia atlikti gimdos kaklelio plėtimo ir nėštumo audinių išvalymo kiurete operaciją. Ji atliekama per makštį, naudojant bendrąją nejautrą, todėl nelieka randų. Iš esmės tai tokia pati procedūra, kaip kad abortas.

Po persileidimo pilnai gimda atsistato ir susitraukia maždaug per 4-6 savaites (kuo didesnis buvo nėštumas, tuo daugiau reikia laiko). Po abrazijos paprastai užtrunka 1-2 dienas, iki moteris gali grįžti į įprastą gyvenimą. Pirmąją parą gali jaustis skausmingi gimdos spazmai. Lengvesni spazmai ir kraujingos išskyros gali tęstis apie dvi savaites. Daugelis moterų po atliktos abrazijos iš sveikatos priežiūros įstaigos išrašomos praėjus kelioms valandoms. Joms skiriami antibiotikai infekcijų profilaktikai ir tausojantis režimas.

Atkreiptinas dėmesys į krūtų būklę, kadangi po persileidimo, kuris įvyko vėlesniu nėštumo laikotarpiu (maždaug po 16 nėštumo savaitės), gali prasidėti pieno gamyba - tuomet krūtys padidėja, gali atsirasti sukietėjimų, pieno tekėjimas.

Pirmomis dienomis svarbu dažnai keisti įklotus, apsiprausti intymiai higienai skirtomis priemonėmis, kad nekiltų pavojus lytinių organų infekcijai (susikaupęs kraujas yra gera terpė bakterijoms daugintis ir plisti). Nenaudokite tamponų į makštį. Per anksti pradėjus lytinį gyvenimą atsiranda gimdos infekcijos rizika, kadangi po persileidimo gimdos kaklelis būna nežymiai praplėstas ir infekcijai lengviau plisti. Seksas nesiūlomas dvi savaites po persileidimo, kad būtų išvengta infekcijos.

Emocinis atsigavimas ir psichologinė pagalba

Persileidimas yra ir fizinis, ir emocinis išgyvenimas. Psichologai mano, kad patyrus persileidimą žmonės patiria tas pačias 5 gedėjimo stadijas kaip ir po artimo žmogaus mirties - neigimas, derybos, pyktis, liūdesys ir susitaikymas. Viena moteris labai greitai pereina visas stadijas, kitai reikia laiko, kol susitaikoma su netektimi ir pradedama gyventi toliau. Bet kuriuo atveju gyvenimas jau nebus toks kaip anksčiau.

Persileidus labai aktyviai bandoma surasti priežastis, kodėl tai įvyko, ieškoma kaltųjų ir labai dažnai moteris kaltina save arba partnerį. Būna sunku žiūrėti į kitas nėščiąsias parduotuvėje, gatvėje ar poliklinikoje, apima pavydas, pyktis, „kodėl man taip nesiseja“, „kuo aš nusikaltau“. Nebandant išbristi iš neigiamų minčių srauto, pacientė pereina į liūdesio stadiją, apima depresinė nuotaika, apatija, nieko nesinori daryti, gali prasidėti depresija.

Poilsis šiuo laikotarpiu gali sudaryti sąlygas liūdesiui ar savigraužai, todėl naudinga užsiimti įprasta veikla, dirbti, palaikyti fizinį aktyvumą. Moterys gali jaustis liūdnos ir sudaužytos po persileidimo. Prieš bandydami vėl pastoti, jie turi skirti laiko protiškai apdoroti viską, kas įvyko. Kai kurie iš jų atranda, kad sunku susidoroti su persileidimu.

Svarbu neskubinti proceso, leisti sau išgyventi tiek laiko, kiek atrodo reikalinga. Kalbėkite apie savo jausmus su artimaisiais, su vyru, kuris greičiausia jaučia tą patį, tik bijo tai parodyti (juk jis yra „stiprioji lytis“). Yra ir savitarpio pagalbos grupių, kur susiburia likimo draugai, - ieškokite pagalbos ten, svarbu kalbėti apie tai atvirai, neužsisklęsti ir nekaupti neigiamų emocijų. Jokiu būdu nekaltinkite nei savęs nei kito asmens dėl įvykusios nelaimės, nes dažniausiai kaltų nėra.

Vyrai yra linkę mažiau rodyti savo jausmus dėl kūdikio praradimo arba apskritai juos neigia, tačiau tai nereiškia, kad jie neišgyvena netekties. Šią problemą dar labiau pagilina tai, kad po įvykusio persileidimo tiek aplinkiniai, tiek ir patys vyrai neretai susikoncentruoja tik į moters emocinius bei fizinius išgyvenimus ir pagalbą jai. Visgi, nepriklausomai nuo lyties, neigiamos emocijos niekur nedingsta, o paslapčia kaupdamosi tik gilėja. Todėl vyrai turėtų neslopinti savo jausmų, nesislėpti po kauke „vyrai juk neverkia“ ir duotų sau laiko bei erdvės išgedėti skausmą, nesibaimindami nei liūdesio, nei silpnumo akimirkų, nei neįprastų būsenų (pvz., nuotaikų kaitos, bejėgiškumo jausmo) ar poelgių. Tačiau taip pat svarbu, kad partneriai neužsisklęstų vienas nuo kito ir dalintųsi savo išgyvenimais, nekaltintų vienas kito, arba priešingai nepradėtų prisiimti tariamos kaltės, tarsi norėdami palengvinti kito savijautą (o šiose situacijose kaltų tikrai nėra).

Moterys gali psichiškai susidoroti po persileidimo, kreipdamosi į licencijuotą terapeutą, kuris gali padėti joms įveikti emocijas, kurias jos jaučia. Jie taip pat gali išmokyti juos, kaip jie gali susidoroti su savo emocijomis.

Kada vėl planuoti nėštumą po persileidimo?

Moterys gali ovuliuoti ir pastoti jau po dviejų savaičių po persileidimo. Sprendimas planuoti nėštumą po persileidimo visada kelia daugiau ar mažiau nerimo - ką daryti, kad netektų to išgyventi dar kartą? Terminai, kada vėl galima būtų bandyti pastoti, skiriasi ir nė vieni neturi itin stiprių mokslinių rekomendacijų.

Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja bandyti pastoti ne anksčiau kaip praėjus 6 mėnesiams po buvusio persileidimo. Kai kurie mokslinių tyrimų duomenys teigia, kad kaip tik bandymas anksčiau pastoti po buvusio persileidimo didina būsimo sėkmingo nėštumo tikimybę, gerina embriono įsitvirtinimą moters gimdos gleivinėje ir neturi sąsajų su didesne apsigimimų rizika.

Po savaiminio persileidimo pastoti rekomenduojama pralaukus bent vieną mėnesinių ciklą. Daugeliu atveju mėginti pastoti galima kito ciklo metu. Kai kurie specialistai rekomenduoja pralaukti bent vieną ciklą, kad vėliau galėtų tiksliau apskaičiuoti nėštumo trukmę. Tačiau viskas priklauso nuo konkrečios situacijos ir kartais palaukti rekomenduojama ilgiau. Jei kyla klausimų, visada teiraukitės savo gydytojo, kodėl rekomenduoja laukti būtent tiek.

Svarbu prisiminti, kad, kai nėštumas baigiasi persileidimu, kyla natūralus nerimas, kad taip gali nutikti ir kitą kartą. Daugumai persileidimą patyrusių nėščiųjų pirmojo trimestro dienos slenka ypatingai lėtai, jos su baime laukia savaitės, kuomet praeitą kartą nutrūko nėštumas. Tačiau paprastai kitas nėštumas praeina be jokių komplikacijų, ir šeimai gimsta visiškai sveikas vaikelis.

Pakartotinių persileidimų tikimybė ir tyrimai

Jei moteris persileidžia kartą, nuo to nepadidėja tikimybė, kad ji persileis pastojusi vėl. Nebūtinai. Prognozuojama persileidimo rizika būsimo nėštumo metu, kai moterys patyrė vieną persileidimą, yra apie 20 proc.

Lentelė: Pakartotinių persileidimų tikimybė

Po buvusio vieno persileidimo papildomi tyrimai prieš planuojamą kitą nėštumą dažniausiai nereikalingi. Dažniausiai po persileidimo net neieškoma jo priežasties, nes jų gali būti galybė. Paprastai tirti pradedama moteris, patyrusi tris iš eilės persileidimus. Jeigu tai ne pirmas nesėkmingas bandymas, pasikonsultuokite su gydytoju, atlikite reikiamus tyrimus, apsilankykite genetiko konsultacijoje.

Žvelgiant iš medicininės pusės, jei pora patiria du ir daugiau persileidimų, vyras turi pasikalbėti su artimaisiais, ar giminėje nėra buvę vaisingumo sutrikimų, persileidimų, ar nėra jis persirgęs infekcinėmis ligomis, turėjęs traumų bei kitų sveikatos sutrikimų, kurie galėtų daryti neigiamą įtaką nėštumo vystymuisi.

Nustačius persileidimo priežastis, pagrindinės priežasties gydymas gali padėti moterims pastoti ir išlikti nėščia. Tam gali padėti specialūs testai:

• Ultragarsas (transvaginalinis arba pilvo): apžiūrima gimda, kiaušidės, kiaušintakiai.
• Sonohisterograma: procedūra, kurios metu tiriama gimdos vidus.

Vaisingumo požymių sekimas taipogi gali nukreipti gydytoją teisinga linkme ieškant giliau slypinčio sutrikimo, dėl kurio moteriai nepavyksta išnešioti pradėtos gyvybės.

Vaisingumas ir amžius

Sprendimas planuoti nėštumą vyresniame amžiuje šiandien yra vis dažnesnis, tačiau kartu jis natūraliai kelia ir daugiau klausimų. Daugelį domina ne tik tai, ar pastoti vis dar įmanoma, bet ir kaip su amžiumi keičiasi vaisingumas, kokie tyrimai gali būti naudingi ir į ką verta atkreipti dėmesį dar prieš pradedant planuoti nėštumą.

Moterų vaisingumas su amžiumi mažėja palaipsniui, tačiau ryškesni pokyčiai dažniau minimi nuo maždaug 35 metų. Tai susiję ne tik su mažėjančiu kiaušialąsčių rezervu, bet ir su tuo, kad didėjant amžiui gali prireikti daugiau laiko pastoti. Dėl šios priežasties nėštumo planavimas vyresniame amžiuje dažnai prasideda nuo sąmoningesnio pasiruošimo: bendros sveikatos įvertinimo, lėtinių ligų kontrolės ir pokalbio su gydytoju apie individualią situaciją.

Kaip amžius veikia vaisingumą ir persileidimo riziką:

• 20-24 m.: Esant 21 m. amžiaus, 90 proc. kiaušinėlių chromosomos yra normalios, taigi turite visus šansus išnešioti sveiką kūdikį, teigia vaisingumo klinikos medikas Alanas Coppermanas. Amžius yra jūsų pusėje. Po 25 m. pastojimo per metus, stengiantis pastoti kiekvieną mėnesį, tikimybė - 96 proc. Jei vyrui - ne daugiau nei 25, šansų pastoti sumažėja iki 92 proc. Taip yra todėl, kad sunkumai dėl pastojimo jaunoms poroms dažniausiai kyla iš vyro pusės.
• 25-29 m.: Nuo 25 iki 34 m. turite 86 proc. pastoti per metus laiko. Persileidimo tikimybė - tik 10 proc., vis tik mažesnė nei trečio dešimtmečio pradžioje.
• 30-34 m.: Šansų pastoti tebėra daug - metus laiko bandant pastoti, 86 proc. moterų tai pavyksta. Tiesa, persileidimo rizika po 30 m. padidėja iki 20 proc. Manoma, kad ketvirtos dešimties pradžioje per metus laiko nepastojus, dar nereikia kreiptis į vaisingumo specialistus. Vis tik dalis medikų rekomenduoja pasitarti su savo akušere ginekologe ar šeimos gydytoju, jei nepavyko pastoti po 9 mėnesių.
• 35-39 m.: Dauguma šio amžiaus moterų turi 15-20 proc. tikimybę pastoti per mėnesį arba 78 proc. tikimybę pastoti per metus. Nuo 35 m. vaisingumas mažėja. „Esminė to priežastis - suprastėjusi kiaušinėlių kokybė, - aiškina A. Coppermanas. - Galite turėti užtektinai kiaušinėlių, tačiau jie turės kur kas daugiau chromosomų defektų, kurie turės įtakos jų gyvybingumui. Šiek tiek didesnė persileidimo, Dauno sindromo ar nenormalaus nėštumo rizika.“ Apie 30-iai proc. 35 m. amžiaus moterų gali prireikti metų ar daugiau, kad pastotų. Tai - paskutinis jūsų šansas užšaldyti gyvybingų savo kiaušinėlių, jei nenorite pastoti dabar. Vyresnės nei 35 metų moterys gali patirti persileidimą, nes su amžiumi kiaušialąstės turi daugiau chromosomų anomalijų.
• 40-44 m.: Pasiekus tokį amžių, kiaušinėlių kokybė suprastėja, jų sumažėja. „Sulaukus 40-ies, 90 proc. moters kiaušinėlių chromosomos jau turi defektų“, - sakė A. Coppermanas. Artėjant menopauzei, sutrumpėja ir ciklas (menopauzė prasideda tarp 40 ir 60 m.). Kadangi menstruacijų ciklas sutrumpėja, anksčiau prasideda ovuliacija - maždaug devintą dieną, taigi patartina planuoti intymius santykius maždaug tuo metu.
• 45 m. ir daugiau: Sulaukus 45 m., tikimybė pastoti tėra 3-4 proc. Nėra neįmanoma pastoti, bet praktiškai visais atvejais reikės reprodukcinių technologijų pagalbos, dažniausiai - pagalbinio apvaisinimo (IVF).

Rekomendacijos sėkmingam būsimam nėštumui

Moterys nebūtinai gali apsisaugoti nuo persileidimo, nes pusė nėštumo praradimų įvyksta dėl chromosomų anomalijų. Tačiau moterys gali sumažinti persileidimo ir pastoti riziką, laikydamosi sveiko gyvenimo būdo:

• Mityba: Sveika ir visavertė mityba būtina greitam organizmo atsistatymui. Su maistu svarbu gauti subalansuotą kiekį angliavandenių, baltymų ir riebalų.
• Fizinis aktyvumas: Būkite aktyvūs, vidutiniškai mankštindamiesi bent 150 minučių kiekvieną savaitę. Gydytojas rekomendavo tokius pratimus kaip vaikščiojimas, bėgiojimas, plaukimas, joga ir pilatesas. Jie turėtų vengti tam tikros veiklos, pavyzdžiui, kontaktinio sporto, veiklos, kur jie gali kristi, ir karštosios jogos, kur jie gali perkaisti. Į dienotvarkę įtraukite kasdieninius pasivaikščiojimus gryname ore.
• Psichinė sveikata: Atlikdamos visus gyvenimo būdo pokyčius, moterys taip pat turi atkreipti dėmesį į savo psichikos sveikatą, nes normalu, kad nėščiosioms po persileidimo jos jaučia įvairiausias emocijas. Padėti gali ir meditacija ir malda.
• Folinė rūgštis: Geriu dabar difolin, ten folio yra 400, ar nereikėtų didesnės folio dozės? Gydytoja sakė ir toliau gerti folį 400. Folio rūgšties vartojimas yra svarbus ruošiantis nėštumui.
• Progesteronas: Dauguma moterų pačios išsitiria progesteroną po persileidimų. Ypač policistinėms kiaušidėms tai aktualu, keista, kad gydytoja Jums neištyrė. Esant indikacijų, persileidimui išvengti gali būti skiriamas sintetinis progesteronas ir kt. medikamentai.
• Konsultacijos su specialistais: Planuojant nėštumą vyresniame amžiuje, svarbu ne tik siekti pastoti, bet ir iš anksto aptarti, kaip bus stebima nėštumo eiga. Prieš nėštumą naudinga įvertinti kraujospūdį, gliukozės apykaitą, vartojamus vaistus, kūno svorį, žalingus įpročius ir bendrą gyvenimo būdą. Specialistai pabrėžia, kad išankstinė konsultacija su specialistu padeda ne tik geriau pasiruošti nėštumui, bet ir sumažinti išvengiamų rizikų tikimybę. Moterys turi kreiptis į gydytoją, kai pajunta pasikartojantį nėštumo praradimą.

Moterys gali paprašyti gydytojo patarimo, kai jaučiasi emociškai ir fiziškai pasirengusios nėštumui.

tags: #kokia #tikimybe #pastoti #po #persileidimo

• Ką daryti, jei skauda šoną nėštumo metu
• Zodiako ženklų įtaka vardams
• istorinė Karvelių namų Anykščiuose raida
• Žaidimų svarba ir ugdymas darželyje
• Sužinokite, kokios yra kūdikio dusulio priežastys