Dauno sindromą turintys vaikai - puikūs pamėgdžiotojai. Taip jie kur kas sparčiau mokosi ir vejasi bendraamžius. Visgi, nors oficialiai deklaruojama integracija, tėvų patirtys rodo, kad rasti bendrojo lavinimo mokyklą, kur vaikas su negalia galėtų mokytis su sveikais bendraamžiais, yra itin sunku.

Dažnai šalies mokyklose neva vykstanti vaikų su negalia integracija tėra teorinė. Kai kurios mokyklos, kurios skelbiasi integruojančios neįgalius vaikus, problemą sprendžia taip, kad neįgalūs vaikai yra priimami į atskirą klasę, o sąlygos sudaromos tokios, kad su kitais vaikais net per pertraukas susitikti nepavyksta. Žmonės, turintys Dauno sindromą, yra linkę pakartoti, mėgdžioti šalia savęs esančius, todėl mokymasis atskirose specialiosiose klasėse, kur šalia nuolat yra nekalbantys ar ne visai adekvačiai besielgiantys vaikai, nėra geriausias kelias.
Mokyklų atstovai dažnai mini, kad nėra vietų arba reikiamų specialistų. Kai kurios mokyklos baiminasi priimti tokius vaikus, nes neturi įsivedę papildomo švietimo pagalbos specialisto etato. Ypač po krizės tai tapo problema, mat pirmiausiai atsisakoma psichologų ar specialiųjų pedagogų. Visgi teisinio pagrindo nepriimti vaikų su negalia neturi nė viena mokykla.
Praktiškai visos mokyklos, atsižvelgiant į vaiko specialiųjų mokymosi poreikių įvertinimą, turėtų priimti ir integruoti vaikus, turinčius Dauno sindromą, į bendrojo ugdymo klases, skiriant individualią programą ir padedant mokytojo padėjėjui.
| Paslauga | Svarba vaikui su Dauno sindromu |
|---|---|
| Kineziterapija | Fiziniam vystymuisi ir savarankiškumui |
| Ergoterapija | Kasdienių įgūdžių lavinimui |
| Logopedo pagalba | Komunikacijos įgūdžiams gerinti |
Vaikai auga stebėdami pasaulį ir dažniausiai vieni kitus priima tokius, kokie yra. Mažieji nesureikšmina, jeigu draugui kas nors nesiseka ar jis ką nors ne taip daro. Kai klasėje atsiranda negalią turintis vaikas, bendraklasiai išmoksta tolerancijos, jautrumo ir švelnumo.

Svarbu suprasti, kad Dauno sindromas nėra liga, tai sindromas, žmogaus būklė, pasižyminti tam tikromis savybėmis. Šie vaikai jaučia ir mąsto taip pat kaip ir visi, jie turi savo mėgstamas veiklas ir nori tų pačių dalykų: supratimo, užuojautos ir rūpesčio. Neįgalūs vaikai ateityje gyvens ne senelių prieglaudoje, o su visais visuomenėje, todėl integracija mokykloje yra būtina jų visapusiškam pasirengimui savarankiškam gyvenimui.