Ar įmanoma pamilti svetimą vaiką: psichologinis požiūris į tėvystę ir meilę
Kaip manote, ar įmanoma pamilti svetimą vaiką kaip savo? Ar kraujo ryšys tikrai toks svarbus? O kas yra svetimas vaikas? Kaip sakė vienas italas globėjas, reikia išmokti ne svetimą vaiką mylėti kaip savo, o savo - kaip svetimą. Biologiniai vaikai irgi yra mums duoti, jie nėra mūsų nuosavybė. Vieni galbūt turi dovaną gimdyti, bet neturi gebėjimų užauginti. Kiti atvirkščiai - turi dovaną auginti, bet neturi galimybės pagimdyti. Reikėtų nebijoti pasinaudoti tomis dovanomis, kurias turime.
Mūsų mentalitetui būdingas savininkiškumas. Žmonės mano, kad, pratęsdami savo giminę, perduodami genofondą, įprasmina savo buvimą. Tačiau nesuvokiama, kad pats gyvenimas jau yra vertybė. Nemažai svetimus vaikus globojančių žmonių kankinasi, kad nepajėgia jų mylėti taip, kaip norėtų, jaučia jiems fizinį ar emocinį šaltumą. Ne visai išmintinga tiek daug dėmesio skirti savo jausmams. Žmonės, veikiami filmų, knygų, susikuria tam tikrus vaizdinius, kaip reikia vaiką mylėti, kaip idealiai visa tai atrodys, ir kremtasi, jei tas vaizdinys neatitinka realybės.
Motyvai ir tėvystės lūkesčiai
Svarbiau suvokti tikslus, kodėl tas vaikas gyvena su mumis. Ar kada nors bandėte paklausti, kam jums reikalingas vaikas? Paprastai žmonės sąmoningai neįvertina savo noro tapti tėvais. Mes su kolegomis atradome apytikslę statistiką - maždaug viena šeima iš penkiolikos, imdama globoti vaiką, sprendžia savo asmenines problemas. Prieš ryžtantis šiam žingsniui, reikėtų gerai pasverti, kokie motyvai skatina tai daryti. Pateiktoje lentelėje galite matyti dažniausiai pasitaikančius motyvus.
| Motyvas turėti ar globoti vaiką | Psichologinė prasmė |
|---|---|
| Nes kiti turi | Socialinis spaudimas ir noras neišsiskirti |
| Dėl ramesnės senatvės | Baimė likti vienišam ir „vandens stiklinės“ lūkestis |
| Perleisti turtus ar verslą | Savo pasiekimų ir asmenybės pratęsimas per kitą |
| Apsaugoti šeimą nuo skyrybų | Vaikas kaip santykių klijai arba įrankis |
| Kompensuoti mirusio vaiko netektį | Bandymai užpildyti tuštumą nepripažįstant realybės |
Visi šie tėvystės motyvai neišvengiamai veda į didesnes ar mažesnes problemas, nes visi jie - išimtinai egoistiniai. Kodėl? Nes dar vaikui negimus daugelis tėvų jau turi sukūrę lūkesčius jo atžvilgiu. Kitas nusivylimo šaltinis - tikėjimas, kad vaikas bus pagalba ir paguoda senatvėje. Psichologai jam išrado net specialų terminą „tuščio lizdo sindromas“.
Žmonių, kurie nenori vaikų, psichologija
Kaip kurti ryšį: Akys, Laikas ir Fizinis kontaktas
Kiekvienas iš mūsų norime mylėti ir būti mylimi. Vaikams tai ypač svarbu. Didžiausias jų poreikis yra meilė, kurią gali suteikti tik mylintys tėvai. Mes privalome perduoti meilę savo vaikams prieš imdamiesi kitų pareigų: prieš juos mokydami, vadovaudami jiems, prieš duodami jiems sektiną pavyzdį arba bausdami. Yra trys pagrindiniai būdai tai padaryti:
- Akių kontaktas: Tai efektyviausia priemonė perteikti savo vaikui meilę. Jūs geranoriškai žiūrite vaikui į akis, o vaikas žiūri į jus.
- Fizinis kontaktas: Kai vaikas paauga, jam reikia mažiau tokių fizinių glamonių, kaip apkabinimai ir bučiniai, bet pats fizinio kontakto poreikis nemažėja. Paaugusiems reikšmingas tampa „paaugliško tipo“ fizinis kontaktas: linksma kova, pasibaksnojimai, patapšnojimas per petį.
- Kartu leidžiamas laikas: Tai buvimas su savo vaiku „čia ir dabar“ dviese be pašalinių trukdžių. Laikas - pats vertingiausias mūsų turtas.
Sąlygiška prieš besąlygišką meilę
Daugiau nei prieš penkiasdešimt metų amerikiečių psichologas Karlas Rodžersas iškėlė mintį, kad tiesiog mylėti vaikus nepakanka. Jo nuomone, juos reikia mylėti besąlygiškai - už tai, kad jie yra, o ne už tai, ką jie daro. Vis dėlto didžiulė dalis šiandienos literatūros apie auklėjimą teigia vaikams mintį apie būtinybę racionaliai naudoti savo meilę. Pavyzdžiui, kai kurie autoriai teigia, kad nuo meilės ir dėmesio reiktų susilaikyti, jei vaikas elgiasi blogai.
Tokio pobūdžio praktika skatina vaiką galvoti, kad jis mylimas tik tuomet, kai elgiasi taip, kaip nori jo tėvai. Jis turi užsitarnauti meilę - tai pagrindinis „sąlygiško“ auklėjimo principas, kuriame pagyrimas tampa kontrolės metodu. Tyrimai rodo, kad vaikai, kurie meilės susilaukdavo mainais už pasiekimus, buvo labiau linkę pykti ant savo tėvų ir jausti jiems neprielankumą.
Tėvų pavyzdys ir atsakomybė
Pirmiausia reikėtų žinoti vieną svarbų faktą: ne mes auklėjame vaikus, vaikai auklėjasi stebėdami tėvų elgesį, mokydami iš jo ir reaguodami į tai, ką mato ar jaučia. Vaikai yra kaip veidrodžiai - jie sugeria tai, ką mato. „Kaip teisingai auklėti vaikus?“ - dažnas ir tėvams labai svarbus klausimas. Atsakymas ir labai paprastas, ir labai sudėtingas: tėvai turi leisti vaikui augti.
Vaikas auklėjasi pagal mūsų tarpusavio santykius, vadinasi, mes esame atsakingi už santykius su partneriu ir artimaisiais. Visa tai yra vaiko auginimo erdvė ir tik nuo mūsų priklauso, kokios kokybės ji bus. Leisti vaikui augti reiškia, kad tėvai turi vadovautis visai kitomis nuostatomis. Netrukdantys vaikui augti tėvai mato savo vaiką tokį, koks jis yra, žino jo realius poreikius ir gebėjimus, girdi, ką vaikas sako.
Svarbu suvokti, kad esame tai, ką sakome. Jei norime būti geri, gražūs, mylintys ir mylimi, jei norime kurti šiltą santykį, tai turi atsispindėti ir mūsų kalboje. Tikiu, kad vaikus išmokyti atsakomybės už savo žodžius galime tik savo pavyzdžiu, jei patys išliekame pagarbūs savo vaikui, partneriui ir kitiems žmonėms, net kai supykstame ar esame labai pavargę.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
