Įgimta šleivapėdystė: priežastys, simptomai ir gydymo metodai

Įgimta šleivapėdystė, dar vadinama Talipes Equinovarus (TEV) arba klubinės pėdos sindromu, yra kompleksas įgimtų kaulų ir raumenų sistemos deformacijų, paliečiančių pėdą ir blauzdą. Tai viena iš dažniausių ir sunkiausių įgimtų pėdų deformacijų, reikalaujanti ankstyvo ir intensyvaus gydymo. Ši būklė gali būti vienpusė (paveikianti vieną pėdą) arba abipusė (paveikianti abi pėdas).

Šleivapėdystė yra reta įgimta liga, kuri savaime nepraeina. Negydyta šleivapėdystė yra sunki fizinė, psichologinė ir socialinė negalia, labai apribojanti žmogaus judėjimą. Tačiau šiandien medikams žinomas pažangus ir veiksmingas šios patologijos gydymo būdas - Ponseti metodas. Kūdikio šleivapėdystė turi būti nustatoma ir gydoma kuo greičiau - delsiant rizikuojama, kad deformacija išliks ir vaikui užaugus.

Kas yra įgimta šleivapėdystė?

Įgimta šleivapėdystė yra anatomijos sutrikimas, kuris paveikia pėdų struktūrą. Ši liga dažniausiai pasireiškia naujagimiams ir charakterizuojama pėdų sukimu į vidų ir žemyn. Poveikis pasireiškia ne tik pėdose, bet ir kulkšnies, blauzdos bei šlaunies raumenyse ir kauluose. Dėl šios deformacijos pėdos gali būti mažesnės nei normalios, o jų struktūra gali būti nenormali, paveikdama kaulų, sąnarių ir raumenų vystymąsi. Įgimta šleivapėdystė atsiranda dėl sausgyslių, raumenų ir raiščių anomalijų, dėl kurių pėda yra nenatūraliai pasukta. Ši būklė nėra skausminga naujagimiui, tačiau, jei negydoma, gali sukelti sunkumų vaikštant ir ilgainiui sukelti nuolatinį diskomfortą ar skausmą.

Įgimtos šleivapėdystės priežastys

Nors tiksli šleivapėdystės priežastis nežinoma, manoma, kad genetiniai ir aplinkos veiksniai gali turėti įtakos. Įgimtos šleivapėdystės priežastys nėra visiškai aiškios, tačiau žinoma, kad gali būti įvairių veiksnių, prisidedančių prie šios būklės atsiradimo:

• Genetiniai veiksniai: šeimos istorija gali turėti įtakos šleivapėdystės išsivystymui. Vaikai, kurių tėvai ar kiti šeimos nariai turėjo šią būklę, turi didesnę riziką ją paveldėti. Kadangi tai yra įgimtas defektas, genetika vaidina svarbų vaidmenį šios būklės vystymuisi.
• Aplinka gimdoje: manoma, kad netinkama vaisiaus padėtis gimdoje ar ribotas erdvės kiekis gali prisidėti prie pėdos deformacijų atsiradimo. Nėštumo metu veiksniai, tokie kaip rūkymas, alkoholis ar kai kurie vaistai, gali prisidėti prie šios anomalijos atsiradimo.
• Neuromuskuliniai sutrikimai: kai kurios nervų ir raumenų ligos, pvz., spina bifida, gali būti susijusios su įgimta šleivapėdyste.
• Sutrikęs vaisiaus vystymasis: raumenų ir sausgyslių vystymosi anomalijos gali lemti šleivapėdystę.

Priežastys nežinomos, tačiau įtakos šleivapėdystei atsirasti turi sutrikusi vaisiaus raida, paveldimumas, nervų ir raumenų pokyčiai, sumažėjęs raiščių ir sausgyslių elastingumas.

Ligos simptomai

Įgimtos šleivapėdystės simptomai yra pastebimi iškart po gimimo ir gali būti diagnozuojami kūdikiams per fizinę apžiūrą. Pagrindiniai simptomai apima:

• Pėdos posūkis į vidų ir žemyn: pėda ar abi pėdos yra pasuktos žemyn ir į vidų, o tai gali atrodyti nenatūraliai. Jei jūsų vaikas kenčia nuo šios būklės, jo pėda gali atrodyti susisukusi ir pasisukusi žemyn ir į vidų, padidindama lanką ir pasukdama kulną į vidų.
• Aukštas ar kreivai išlenktas pėdos skliautas: pėdos skliautas gali būti pernelyg aukštas arba pasuktas į šoną.
• Sutrumpėjusi ar sustorėjusi Achilo sausgyslė: Achilo sausgyslė gali būti trumpesnė nei įprastai, o tai gali apriboti kulkšnies judesius.
• Vienpusė ar abipusė deformacija: būklė gali paveikti vieną pėdą arba abi pėdas.
• Ribotas pėdos judrumas: pėdos judesiai gali būti riboti dėl sąnarių ir sausgyslių sustingimo.
• Nepakankamai išsivysčiusi blauzda: paveikta blauzda gali būti mažesnė ar plonesnė nei sveika. Pėdos gali būti trumpesnės proporcingai kūnui. Ta koja gali būti šiek tiek trumpesnė.

Normaliai apie 80% vaikų pėdas stato į vidų (tai fiziologinis reiškinys, vadinamoji posūkio deformacija). Tikroji šleivapėdystė diagnozuojama, kai pėda yra kieta, nejudri, jos pasisukimo negalima iš karto ištaisyti rankomis. Šleivapėdystė - akivaizdi patologija, kuri vaikučiui gimus iš karto pastebima. Paprastai vaiko šleivapėdystė pasimato vos jam gimus - galima iškart pastebėti iškrypusias pėdutes, kurias pasukus jos vėl grįžta į tą pačią padėtį.

Ligos klasifikacija

Įgimta šleivapėdystė gali būti klasifikuojama pagal sunkumą ir deformacijos tipą, kas padeda nustatyti tinkamiausią gydymo metodą. Šleivapėdystė būna įvairių rūšių, nustatoma pagal skirtingus požymius: priekinės pėdos dalies pasisukimą į vidų, visos pėdos padinio paviršiaus pasisukimą į vidų, kulno nenusileidimą dėl įtemptos Achilo sausgyslės, padikaulių susilenkimą. Dažnai būna blauzdikaulis dar pasisukęs į vidų, nepakankamai išsivystę blauzdos raumenys, nevienodo dydžio pėdos (viena mažesnė).

Pagal sunkumą:

• Lengva šleivapėdystė: pėda gali būti šiek tiek pasukta, bet lengvai pataisoma rankiniu būdu (paslankiai). Ši būklė dažniausiai reikalauja minimalios intervencijos.
• Vidutinė šleivapėdystė: pėdos deformacija yra ryškesnė ir reikalauja gydymo, pvz., gipso ar specialių batų.
• Sunki šleivapėdystė: pėdos deformacija yra stipri ir nepaslanki rankiniam taisymui. Reikalingas ilgesnis ir intensyvesnis gydymas, dažnai su chirurgine intervencija.

Pagal tipą:

• Izoliuota šleivapėdystė: dažniausias tipas, kai būklė atsiranda be jokių kitų susijusių anomalijų ar ligų.
• Sąlyginė šleivapėdystė: atsiranda kartu su kitomis sveikatos problemomis, pvz., spina bifida ar cerebriniu paralyžiumi, kurios gali apsunkinti gydymą.
• Įgimta sindrominė šleivapėdystė: susijusi su genetinėmis ar chromosomų anomalijomis, tokiomis kaip Arthrogryposis, kurias reikia gydyti kartu su pagrindine būkle.

Šleivapėdystės sunkumo laipsnis matuojamas pagal specialią skalę, pagal kurią liga graduojama iki 6 balų. Šie vaikai dažnai kenčia nuo lengvo neįgalumo.

Ligos diagnostika

Įgimtos šleivapėdystės diagnostika paprastai yra pagrįsta fizine naujagimio apžiūra. Papildomi diagnostikos metodai gali būti naudojami siekiant įvertinti deformacijos sunkumą ir nustatyti tinkamiausią gydymo būdą.

• Fizinė apžiūra: pediatras ar ortopedas įvertina pėdos formą, padėtį ir judrumą. Tai dažniausiai pakanka diagnozei nustatyti. Jūsų gydytojas gali diagnozuoti būklę, remdamasis vizualiniu patikrinimu po gimimo. Gydytojas gali pastebėti pėdų deformaciją ir įvertinti, kiek ji yra sunki.
• Ultragarso tyrimas: gali būti naudojamas prenataliai (dar prieš gimimą) nustatyti pėdos deformacijas ir įvertinti būklę.
• Rentgenografija: retai naudojama naujagimiams dėl spinduliuotės poveikio, bet gali būti naudojama vėliau, siekiant įvertinti kaulų struktūras ir deformacijos sunkumą. Kartais gali būti naudojami papildomi tyrimai, tokie kaip rentgeno nuotraukos, kad būtų galima įvertinti kaulų struktūrą ir nustatyti bet kokius papildomus defektus.
• Genetiniai tyrimai: jei įtariama, kad šleivapėdystė yra susijusi su genetine liga, gali būti atliekami genetiniai tyrimai.

Tikroji šleivapėdystė pastebima pirmosiomis gyvenimo savaitėmis, jos sunkumo laipsnis nustatomas pagal specialią 6 balų skalę. Specialistas visuomet atskirs šleivapėdystę nuo dėl kitų priežasčių susiformavusios netaisyklingos pėdos. Kartais dėl tam tikros padėties gimdoje naujagimio kojytė užsispaudžia, o, jam gimus, gali atrodyti panašiai kaip šleiva. Tačiau specialistai visuomet nustatys teisingą diagnozę, nes kitu, ne šleivapėdystės atveju vaiko pėdutė nesunkiai sukasi į visas puses, lankstosi, ji nėra rigidiška. O šleiva pėda yra kieta, nepasiduodanti judesiams, jos negalima iš karto ištaisyti.

Gydymas ir vaistai

Įgimtos šleivapėdystės gydymas priklauso nuo deformacijos sunkumo ir yra skirtas koreguoti pėdos padėtį, kad vaikas galėtų normaliai vaikščioti. Gydymas paprastai pradedamas kuo greičiau po gimimo, siekiant pasiekti geriausių rezultatų. Šleivapėdystę būtina gydyti kiek galima anksčiau, geriausiai jau pirmosiomis savaitėmis po gimimo, nes vėliau atsiranda didesnių iškrypimų, kuriuos sunkiau ištaisyti. Pradinis šleivapėdystės gydymas yra operacija arba gipsavimas pagal Ponseti metodiką.

Gydymo būdai:

• Ponseti metodas: labiausiai paplitęs gydymo būdas, apimantis seriją švelnių manipuliacijų ir gipso aplikacijų, kurios palaipsniui koreguoja pėdos padėtį. Gipsas keičiama kas savaitę, o po korekcijos gali būti naudojami specialūs batai ar petnešos (bracing) siekiant išlaikyti korekciją. Šiuo metodu gydytojas rankomis ištiess kūdikio pėdą, kad pakoreguotų pėdos lenkimą. Metodo esmė - specifinės manipuliacijos, apimančios gipsavimą, achilotomiją (Achilo sausgyslės nupjovimą) ir specialių įtvarų-batukų avėjimą. Vaiko kojytės be pertraukų pergipsuojamos kas savaitę, po truputį vis taisant pėdučių padėtį. Dažniausiai prireikia 5-7 gipsavimų. Po gipsavimo 80% atvejų reikalinga achilotomija - nesudėtinga procedūra, dažniausiai atliekama taikant vietinę nejautrą. Šių manipuliacijų dėka ištiesinus pėdutes, pritaikomi specialūs įtvarai-batukai, kurie avimi naktį, iki kol vaikas sulauks 3-4 metų amžiaus.
• Prancūziškas metodas: taikomas intensyvus kasdieninis tempimas, masažai ir įtvarų naudojimas siekiant koreguoti pėdos deformaciją. Šis metodas reikalauja didelės tėvų įsitraukimo. Taikant prancūzišką metodą, gydytojas kasdien ištiesia kūdikio pėdą ir klijuoja lipnia juosta, kad ji liktų vietoje.
• Chirurginis gydymas: naudojamas sunkiems atvejams arba tada, kai kiti metodai nėra veiksmingi. Chirurgija gali apimti sausgyslių, raiščių ir sąnarių korekciją, kad būtų pasiekta normali pėdos padėtis.
• Achilo sausgyslės tenotomija: procedūra, atliekama kaip Ponseti metodo dalis, siekiant prailginti Achilo sausgyslę ir pagerinti kulkšnies judrumą. Po gipsavimo daugumai ligonių atliekama Achilo sausgyslės operacija.
• Pooperacinis gydymas ir priežiūra: po chirurginio gydymo gali prireikti gipso ir ortopedinių batų, kad būtų užtikrintas tinkamas gijimas ir išvengta atkryčio. Po operacijos kurį laiką nešiojami specialūs įdėklai ir įtvarai.

Jei konservatyvus gydymas yra neveiksmingas, gali prireikti chirurginės intervencijos, kad būtų galima koreguoti pėdų deformaciją. Naujausios terapijos galimybės apima minimaliai invazines procedūras, kurios gali sumažinti atsigavimo laiką ir pagerinti gydymo rezultatus. Svarbu, kad gydymas būtų pritaikytas individualiai, atsižvelgiant į kiekvieno paciento poreikius ir ligos sunkumą. Gydymas atliekamas pirmosiomis savaitėmis po gimdymo, siekiant atkurti funkcionalumą ir sumažinti pėdų skausmą. Lengvais atvejais tempimas gali padėti manipuliuoti ir išlyginti vaiko pėdas.

Korekcinį gydymą svarbu pradėti kuo anksčiau - iki susiformuojant kauliniam skliautui. Pėdų koreguojanti ortopedinė avalynė ypatinga tuo, jog yra gaminama, atsižvelgiant į tris korekcinius pėdos taškus. Mums pirma gipsa dejo tik kai buvo 5 savaites, berniukas gime nedidelio svorio, tai reikejo siek tiek sustipreti. Pradzioje keite kas 3-4 dienas, veliau kas savaite, taip gavosi 10-11 gipsavimu. Tada seke achilo operacija ir 3 savaiciu gipsas, o dabar nesiojam batukus specialius 23 h per para.

Tėvų indėlis ir dažniausios klaidos

Pagrindinė gydymo problema - tėvai, kurie ignoruoja įtvarus, t.y. nededa jų savo vaikams nakčiai. Tėvų indėlis gydant šią patologiją išties didelis. Nuo jų atsakingumo, supratingumo priklauso, kaip sėkmingai vyks vaiko gydymo procesas. Deja, nemažai tėvelių mano, kad, jeigu gipsavimo procedūros jau baigtos, o pėdutė atrodo sveika ir tiesi, tai ir įtvarų-batukų avėti nereikia. Tai didžiausia jų klaida, nes, nenaudojant įtvarų, pėda ima suktis ir grįžta į savo pradinę netaisyklingą padėtį. Kita tėvelių klaida, kad, pamatę teigiamus gipsavimo poslinkius, jie net nebaigia viso gydymo kurso ir dingsta iš gydytojo akiračio. Tiesa, neilgam, nes po kelių mėnesių vaiko pėdutė vėl tampa deformuota. Blogiausia, kad abiem atvejais gydymą vėl tenka pradėti nuo pradžios. Paaugęs vaikas gali nenorėti avėti naktį įtvarų-batukų, bet tėvų pareiga, kad taip neatsitiktų. Tėvai turi suprasti, kad, pataikaudami vaikui, jie tik apsunkins jo gyvenimą, nes, nevykdant visų gydytojo rekomendacijų, liga atsinaujins, pėdutė iškryps. Neavint įtvarų-batukų, apie 80% pėdų grįžtų į pradinę būklę. Šie įtvarai-batukai - kad ir nepatogi, bet labai svarbi gydymo dalis.

Norint efektyviai išgydyti šleivapėdystę, neverta pasitikėti įvairiais masažais ar gydytojais, tikinančiais, jog iš šios būklės su laiku išaugama. Tikrosios šleivapėdystės atveju nei mankštos, nei masažai negelbsti. Kai kurie gydytojai rekomenduoja šleivapėdystę gydyti masažais arba išvis ramina tėvus, sakydami, kad vaikas išaugs. Tačiau tikros šleivapėdystės negalima nei išaugti, nei išmasažuoti. Jeigu girdite tėvus sakant, kad mano vaikui padėjo masažai, vadinasi, tai buvo ne šleivapėdystė.

Liaudiškos priemonės

Nors liaudiškos priemonės negali išgydyti įgimtos šleivapėdystės, kai kurios gali padėti pagerinti bendrą vaiko sveikatą ir palaikyti gydymo procesą. Visada svarbu pasitarti su gydytoju prieš naudojant bet kokias natūralias priemones.

• Švelnus masažas: gali padėti pagerinti kraujotaką ir raumenų elastingumą, tačiau jį turėtų atlikti specialistai arba su jų nurodymais.
• Šilti kompresai: gali padėti atpalaiduoti raumenis ir sausgysles prieš atliekant tempimus, tačiau būtina laikytis gydytojo rekomendacijų.
• Subalansuota mityba: sveika mityba, turinti daug kalcio ir vitamino D, gali padėti sustiprinti kaulus ir raumenis, o tai yra svarbu gydymo procese.

Gydytojas gali patarti dėl kelių lengvų pratimų, kuriuos galima atlikti namuose, norint gydyti kūdikio plokščiapėdystę:

• Metatarsų priaugimas (ištiesimas koja): Norėdami atlikti šį pratimą, uždėkite kairę ranką ant kūdikio pėdos vidinės pusės. Dešinės rankos pirštus padėkite tarp pirštų ir švelniai ištempkite priekinę pėdos pusę (pirštais) žemyn, toliau nuo kulno.
• Kulkšnies padų fleksija (koja nusileidžia): Norėdami atlikti šį pratimą, kaire ranka laikykite kūdikio kulną ir kulkšnį. Padėkite dešinę ranką virš pėdos.
• Čiurnos dorsifleksija (koja pakyla): Norėdami atlikti šį pratimą, dešine ranka laikykite kūdikio kulną. Ta ranka švelniai patraukite blauzdos raumenis žemyn.
• Pratybų stiprinimas: Norėdami sustiprinti kūdikio raumenis, švelniai kutenkite kojų pirštus, blauzdą ir užpakalinę kūdikio pėdos dalį. Jis į tai atsakys pakeldamas koją ir ištempdamas raumenis.

Prevencija

Įgimta šleivapėdystė dažniausiai nėra išvengiama, nes dažnai būna genetinio ar aplinkos pobūdžio priežastys, kurios nepriklauso nuo tėvų kontrolės. Prevencinių priemonių, kurios padėtų išvengti šios būklės, nėra, nes tai yra įgimta negalia.

Šleivapėdystė - kompleksas įgimtų kaulų ir raumenų sistemos deformacijų, paliečiančių pėdą ir blauzdą. Tai viena iš dažniausių ir sunkiausiu įgimtų pėdų deformacijų, reikalaujanti ankstyvo ir intensyvaus gydymo. Negydyta šleivapėdystė yra sunki fizinė, psichologinė ir socialinė negalia, labai apribojanti žmogaus judėjimą.

Ar įgimta šleivapėdystė yra pavojinga gyvybei? Ne. Klubinė pėda nėra mirtina ar gyvybei pavojinga sveikatos būklė.

Ar įgimta šleivapėdystė gali pasikartoti po gydymo? Ne. Daugeliu atvejų šleivapėdystės korekcija yra nuolatinė, atkryčio nebūna. Tačiau, nepaisant to, kad pėda po tokių operacijų atrodydavo geriau, ji išlikdavo nelanksti, silpna ir dažnai skausminga.

Po šleivapėdystės gydymo gali likti plonesnė blauzda, šiek tiek trumpesnė, mažiau lanksti, palyginti su sveika, pėda, tačiau svarbiausias uždavinys, kad pėda būtų funkcionali, kad šie vaikai galėtų ir sportuoti, ir bėgioti. Džiugu, kad, taikant Ponseti metodą, to pasiekti pavyksta. Anksčiau Lietuvoje daugumai vaikų, kuriems buvo diagnozuojama įgimta šleivapėdystė, tekdavo atlaikyti ilgą korekcinę chirurginę operaciją. Anot J.Gintautienės, tuomet, kada mūsų šalyje dar nebuvo įdiegtas Ponseti metodas, apie 70-80% visų šia patologiją turinčių vaikų buvo operuojami. Pusei iš jų operaciją tekdavo kartoti. Tačiau, nepaisant to, kad pėda po tokių operacijų atrodydavo geriau, ji išlikdavo nelanksti, silpna ir dažnai skausminga. Taigi rezultatai nebuvo labai džiuginantys. Pradėjus taikyti Ponseti metodą, didžiąsias operacijas skaičiuojame ant pirštų, jų liko vienetai. Šiuo metu Ponseti metodas - pats pažangiausias šleivapėdystės gydymo būdas pasaulyje, ko nors geresnio kol kas neatrasta. Šis gydymas prieinamas ir nemokamas visiems vaikams, kuriems jo reikia.

Pabrėžiama, kad šleiva pėda niekada neprilygs ir neatrodys kaip sveika, tačiau, tinkamai ją gydant, didžioji dalis vaikų nei darželyje, nei mokykloje nesijaus kitokie, juolab luoši. Šie vaikai, kaip ir sveiki, galės sportuoti, lankyti įvairius būrelius. Mama, kuri gimė su šleivapėdyste, po ilgo gipsavimo sako, kad dabar niekas nepasakytų, kad jai kas su kojom blogai buvo.

tags: #apsigimimas #sleiva #peda

• Vaikiškų kojinių dizaino idėjos
• Lovelės surinkimo vadovas
• Gimimo datos įtaka asmenybei
• Vadovas apie apvaisinimą in vitro
• Apie „Obelėlės“ ugdymo kokybę