Vaikai su specialiaisiais ugdymosi poreikiais: Aprašymas, Nustatymas ir Paramos Sistema
Visame pasaulyje tėvai ir pedagogai pastebi vaikų, kuriems kasdienybės pažinimas yra ribotas. Šiems vaikams dažnai yra nustatomi intelekto ir/ar fiziniai sutrikimai. Tėvams šią žinią dažnai sunku pripažinti, o pedagogams tenka tokiems vaikams skirti didesnį dėmesį. Pastaraisiais metais vis daugiau vaikų, turinčių specialiųjų poreikių, integruojami į bendrojo ugdymo mokyklas. Tai svarbus žingsnis siekiant užtikrinti jų socialinę įtrauktį. Tačiau kartu su tuo kyla ir naujų iššūkių. Šiame straipsnyje aptarsime, kas yra vaikai su specialiaisiais ugdymosi poreikiais, kaip jie nustatomi, kokia pagalba teikiama ir kokie iššūkiai kyla susiduriant su šia situacija.
Kas yra specialieji ugdymosi poreikiai?
Specialusis poreikis - tai specialiosios pagalbos poreikis vaikui ar žmogui, kuris atsiranda dėl įgimtų ar įgytų ilgalaikių sveikatos sutrikimų bei nepalankių aplinkos veiksnių. Specialiųjų poreikių vaikas - tai vaikas, kuris dėl įgimtų ar įgytų sutrikimų gali ribotai dalyvauti ugdyme ir visuomenės gyvenime. Specialusis poreikis atsiranda tada, kai vaikui prireikia specialiosios pagalbos. Taip gali nutikti dėl įgimtų ar įgytų ilgalaikių vaiko sveikatos sutrikimų ir nepalankių aplinkos veiksnių.
Mokslinėje literatūroje galima rasti tokius vaikus su negalia apibūdinančius terminus - vaikai, turintys specialiųjų poreikių, ypatingi vaikai, vaikai su negalia ar neįgalūs vaikai. Specialieji poreikiai - tai žodžių junginys, galintis nuskambėti itin grėsmingai kiekvienai šeimai, atsidūrusiai situacijoje, kai tai paliečia jų vaiką. Tačiau svarbu suprasti, kad specialieji poreikiai nėra kažkas, kas apibrėžia visą vaiko asmenybę. Tai tiesiog papildomi poreikiai, kuriuos reikia patenkinti, kad vaikas galėtų pilnai dalyvauti gyvenime.
Laikydami specialiuosius poreikius kažkokia negalia, mes iškreipiame šių abiejų sąvokų prasmę ir vertę. Šių žodžių negalima naudoti kaip sinonimų. Daugelis vaikų, neturinčių negalių, mokyklose yra ugdomi pagal specialiuosius poreikius, daugelis specialiųjų poreikių turinčių žmonių neturi negalios. Specialieji poreikiai nustatomi tuomet, kai reikia parinkti vaikui ugdymo turinį, metodus, būdus ar darbo tempą bei aplinką, pritaikyti reikiamas priemones, ugdymo procese teikti tikslingą pedagoginę, psichologinę ar socialinę pagalbą. Poreikis - tai tarsi noras žengti žingsnį pirmyn savęs realizavimo link.
Dažniausiai pasitaikantys sutrikimai ir jų požymiai
Specialiųjų ugdymosi poreikių turintys vaikai pasižymi elgesio sutrikimais, kurie skirstomi į aktyvumo, dėmesio ir/ar elgesio sutrikimus. Tai yra vystymosi sutrikimai, kurie daro įtaką vaiko savikontrolei, reguliuojančiai dėmesio, impulsų ir aktyvumo lygį. Tai - centrinės nervų sistemos sutrikimas, kurio pagrindinis akcentas - smegenų skirtumai.
Dažniausiai kylančios problemos: vaikai būna nekantrūs, nori dėmesio čia ir dabar, sunkiai priima taisykles, lengvai išsiblaško, yra užmaršūs, sunkiai pradeda ir užbaigia darbus/užduotis, lengvai susierzina, siekia dominuoti, nepriima pasekmių. Jie aktyviai siekia bendraamžių dėmesio, tačiau stokoja socialinių įgūdžių, jiems sunku sekti užduotis ir ramiai nusėdėti vienoje vietoje, yra per daug šnekūs, neorganizuoti ir netvarkingi, perdėm aktyvūs, triukšmingi ir įžūlūs.
Tarp (iki)mokyklinio amžiaus vaikų labiausiai paplitęs dėmesio stokos ir hiperaktyvumo sutrikimas (ADHD), mokymosi sutrikimai, disleksija ir kalbos sutrikimai. Yra skirtingi mokymo/si būdai: vieni geriau mokosi klausydamiesi arba stebėdami vaizdinę medžiagą, o kitiems reikia daugiau praktinės veiklos, kad suprastų tam tikrus dalykus.
Taip pat ne mažiau svarbu atkreipti dėmesį į šių vaikų stipriąsias puses. Tai irgi gali turėti didelę reikšmę įtraukties proceso kūrime, panaudojant vaikų potencialą. Jie juk energingi, spontaniški, kūrybingi, smalsūs, išradingi, rizikuojantys, nuolat pilni idėjų, pastabūs, artistiškai išreiškiantys save ir t.t.
Kaip ir kada nustatomi specialieji poreikiai?
Specialiųjų poreikių nustatymas nepriklauso nuo žmogaus amžiaus. Su tuo gali susidurti tiek ką tik gimęs kūdikis ar paaugęs vaikas, tiek suaugęs ar garbaus amžiaus sulaukęs žmogus. Tačiau labai dažnai negalia pasireiškia ir yra pastebima pirmaisiais penktaisiais vaiko gyvenimo metais. Todėl šiuo laikotarpiu būtina tiek tėvams / globėjams, tiek vaiką prižiūrintiems gydytojams stebėti mažylio raidą (fizinį, psichologinį, emocinį vystymąsi).
Tėvams arba pedagogams pastebėjus, jog vaikui yra sunku mokytis, kyla elgesio, emocijų ar dėmesio sutelkimo sunkumų, reikia kreiptis į ugdymo įstaigos specialistus.
Specialiųjų ugdymosi poreikių vertinimo procesas
- Pirminis įvertinimas ugdymo įstaigoje: Pirminį vaiko specialiųjų poreikių įvertinimą atlieka ugdymo įstaigos vaiko gerovės komisija. Svarbu, jog specialistai, prieš atliekant pirminį vaiko įvertinimą, turi gauti tėvų sutikimą. Gavus vaiko tėvų sutikimą, ugdymo įstaigos specialistai aprašo vaiko pasiekimus, elgesį, gebėjimus bei sunkumus, kurie yra pastebėti.
- Kreipimasis į Pedagoginę psichologinę tarnybą (PPT) / Švietimo pagalbos tarnybą (ŠPT): Jeigu tėvai arba mokytojai mato, kad vaikui sunkiai sekasi perprasti mokomąją medžiagą, kyla elgesio, emocijų, dėmesio sutelkimo sunkumų, jie turi kreiptis į ugdymo įstaigos Vaiko gerovės komisiją, kuri parengia dokumentus Pedagoginei psichologinei tarnybai (PPT) / Švietimo pagalbos tarnybai (ŠPT).
- Išsamesnis vaiko įvertinimas: Mokyklos Vaiko gerovės komisijai nusprendus, kad mokiniui tikslinga vertinti specialiuosius ugdymosi poreikius tam, kad būtų galima skirti individualią ugdymo programą ar pritaikyti bendrojo ugdymo programą, būtina gauti raštišką tėvų sutikimą, o tada kreiptis į miesto ar rajono pedagoginės psichologinės arba švietimo pagalbos tarnybų specialistus dėl išsamesnio vaiko įvertinimo.
- PPT specialistų įvertinimas: PPT specialistai (logopedai, specialieji pedagogai, psichologai, socialiniai pedagogai, surdopedagogai, tiflopedagogai, neurologai ir kt.) įvertina specialiuosius vaiko ugdymosi poreikius bei nustato jų lygį. Aptarę tyrimų rezultatus su tėvais / globėjais, vaikui skiria specialųjį ugdymą ir / ar švietimo pagalbą. Pirmą kartą į tarnybą vaiką prašome atvesti vieną iš tėvų (globėjų), nes specialistai turi surinkti informaciją apie vaiko gimimą, raidą, socialinę aplinką, sunkumus, gautą pagalbą ir kitus artimųjų pastebėjimus, susijusius su vaiku.
- NDNT įvertinimas: Dėl specialiųjų poreikių nustatymo reikia kreiptis gavus šeimos gydytojo siuntimą į NDNT, kuri, remiantis sveikatos priežiūros specialistų nustatytais vaiko sveikatos sutrikimais įvertina ne tik diagnozės sunkumo lygį, bet ir nusako vaiko gebėjimą funkcionuoti savarankiškai. Medicininė dalis vertinama pagal gydytojo siuntime pateiktus duomenis, o savarankiškumo klausimynas užpildomas nuotoliniu būdu, t. y., su vaiko tėvais (ar teisėtais atstovais) per 15 d. d. telefonu susisieks NDNT darbuotojas.
- Pažymos ir rekomendacijos: Tėvai, pasirašydami pažymas dėl specialiųjų ugdymosi poreikių pirminio/pakartotinio įvertinimo ir dėl specialiojo ugdymosi ir (ar) švietimo pagalbos skyrimo, pažymi, jog sutinka su specialistų išvadomis. Norėdami bendradarbiauti su pedagogais ir ugdymo įstaigoje gauti specialistų pagalbą, tėvai turi šias pažymas pristatyti į ugdymo įstaigą. Pristačius pažymą apie vaiko specialiuosius poreikius, pedagogas gauna rekomendacijas apie šio vaiko ugdymą.
Vaikui pritaikyta arba individualizuota ugdymo programa gali būti skiriama laikinai arba nuolat. PPT ar mokyklos vaiko gerovės pažymoje dėl specialiųjų ugdymosi poreikių pirminio / pakartotinio įvertinimo gali būti nurodyta specialiųjų ugdymosi poreikių trukmė ir kada įvertinimą reikia pakartoti.
Pagalba ir paslaugos vaikams su specialiaisiais poreikiais
Specialieji poreikiai vertinami, kad būtų galima sudaryti optimalias ugdymo bei ugdymosi sąlygas ir suteikti reikiamas paslaugas. Kompleksiškai teikiamos paslaugos šeimai - vienos ar kelių rūšių paslaugos, skirtos šeimai įgalinti. Su šeimomis, kuriose auga individualių poreikių turintys vaikai, dirba platus ratas skirtingų institucijų, atliekančių skirtingas funkcijas.
Teikiamų paslaugų pavyzdžiai:
- Pedagoginė pagalba: Asmeninio asistento, mokytojo padėjėjo pagalba, individualizuotos ugdymo programos, pritaikytas ugdymo turinys, metodai, būdai, darbo tempas ir aplinka.
- Medicininė pagalba: Asistavimas geriant vaistus, maitinimas per gastrostomą, kateterizavimas, kineziterapija, logopedo pagalba.
- Techninės ir kompensacinės priemonės: Specialiosios priemonės, padedančios ugdytis ir dalyvauti visuomenės gyvenime.
- Socialinės paslaugos: Kito asmens pagalba, atokvėpio paslaugos, socialinio darbuotojo pagalba.
- Aplinkos ir būsto pritaikymas: Suteikiamos galimybės pritaikyti gyvenamąją ir ugdymosi aplinką.
- Finansinė pagalba: Nuo negalios priklausančios išmokos, transporto išlaidų kompensavimas.
Teisinis reguliavimas
Vaiko ugdymo ir pagalbos teikimo tvarką reglamentuoja įvairūs Lietuvos Respublikos teisės aktai. Pavyzdžiui, Dėl mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, ugdymo organizavimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2011-09-30 įsakymu Nr., bei Mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, grupių nustatymo ir jų specialiųjų ugdymosi poreikių skirstymo į lygius tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo, sveikatos apsaugos ir socialinės apsaugos ir darbo ministrų 2011-07-13 įsakymu Nr., numato detalią tvarką, kaip nustatomi ir teikiami specialieji ugdymosi poreikiai.
Įtraukusis ugdymas ir jo svarba
Nuo 2024 m. rugsėjo mėnesio, pagal įtraukiojo ugdymo reformą, visi ugdytiniai ugdomi bendrai, atsižvelgiant į kiekvieno individualius poreikius. Įtraukusis ugdymas yra švietimo sistemos principas, o ne tik atskiras metodas. Mokyklos privalo priimti visus vaikus, tačiau tuo pačiu turi taikyti individualius ugdymo planus, pasitelkti specialistus ir prireikus koreguoti ugdymo formą.
Lopšelyje-darželyje integruotai ugdomi vaikai, turintys kalbėjimo ir kalbos sutrikimus. Specialiųjų poreikių turinčių vaikų integravimas suteikia jiems galimybę įgyti bendravimo su kitais vaikais įgūdžių. Dalyvaudami bendroje veikloje su sveikaisiais, specialiųjų poreikių vaikai pradeda geriau save vertinti. Tyrimai rodo, kad specialiųjų poreikių turintys žmonės, kurie vaikystėje ugdomi kartu su sveikais savo bendraamžiais, užaugę sėkmingiau integruojasi į bendruomenę. Šeimos, kurių specialiųjų poreikių turintys vaikai sėkmingai integruoti į bendrojo ugdymo grupes, nesijaučia vienišos.
Apie 8 tūkst. (10 %) visų vaikų su specialiais poreikiais turi intelekto, judėjimo, regos ar klausos negalią. Pusė jų mokosi bendrojo lavinimo mokyklų bendrojo lavinimo klasėse, kita pusė - specialiosiose klasėse arba specialiosiose mokyklose. Taigi specialiųjų poreikių turi dažnas vaikas.
Pedagogų ir tėvų partnerystė
Koks svarbus yra pedagogo vaidmuo bendrojo ugdymo grupėje, kurią lanko įvairių gebėjimų mokiniai. Tikriausiai kiekvienam mokytojui norisi kuo sėkmingiau įveikti iškylančius iššūkius bei kuo greičiau surasti atsakymus į kylančius klausimus organizuojant vaikų ugdymosi procesą kasdieninėse situacijose. Pedagogai, dirbantys su ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikais - svarbiausia švietimo grandis. Būtent šiuo amžiaus tarpsniu aktyviausiai auga žmogaus smegenų tūris, kuris potyrių dėka yra užaktyvinamas. Pedagogų partnerystė su vaikais padeda plėtoti vertikalius prieraišumo ryšius, kurie yra būtini sėkmingai vaikų raidai.
Tėvų, auginančių ikimokyklinio amžiaus specialiųjų ugdymosi poreikių vaikus, pedagoginis švietimas ir jo aktualumas yra teoriškai bei praktiškai pagrindžiamas siekiant partnerystės su mokytojais. Tėvų ir mokytojų bendradarbiavimas, grįstas abipuse partneryste, yra reikalingas ir reikšmingas vaikui su specialiaisiais ugdymosi poreikiais, kuris aprėpia suinteresuotus ugdymo dalyvius, galinčius nulemti ugdymo proceso sėkmingumą.
Partnerystė apibrėžiama kaip ugdymo dalyvių (tėvų, mokytojų, švietimo pagalbos specialistų ir kt.) atvirumas vieni kitiems, geranoriškas požiūrių į vaiko ugdymą derinimas, tarimasis dėl ugdymo tikslų, turinio ir vaiko poreikių tenkinimo būdų. Geras bendravimas ir tarpusavio ryšys yra esminis tikros partnerystės bruožas. Tyrimų rezultatai atskleidžia, kad tėvų, auginančių ikimokyklinio amžiaus specialiųjų ugdymosi poreikių vaiką, požiūriu, poreikis pedagoginiam švietimui siekiant partnerystės yra aktualus. Tačiau labai dažnai jis suprantamas kaip tradicinis jų informavimas apie vaiko ugdymą, o ne bendrų veiklų organizavimas, grįstas dialogiškumu ir refleksija. Tyrimas atskleidė, jog ikimokyklinio ugdymo įstaigoje vyksta nuolatinė tėvų komunikacija su pedagogais, tačiau jiems dar labai trūksta nuoseklesnės informacijos apie vaiko pasiekimus, vaiko savijautą, reikalingi praktiniai patarimai.
Mokytojo vaidmuo ir patirtis
Mokytoja Elena Bražiūnienė apibrėžia specialiųjų ugdymosi poreikių vaikus kaip mokinius, kurių galimybės mokytis, įsisavinant ugdymo turinį, dalyvaujant klasės, mokyklos, visuomenės gyvenime dėl įgimtų ar įgytų sutrikimų, yra ribotos. Specialiųjų ugdymosi poreikių klasifikacija yra plataus spektro. Jai tenka mokyti įvairaus spektro, specialiojo ugdymosi poreikių turinčius mokinukus: intelekto, kompleksinių, emocijų, elgesio, socialinės raidos, autizmo spektro sutrikimų turinčius vaikus.
E. Bražiūnienė vartoja žodį „prisijaukinti“ ne tik specialiųjų poreikių mokinių, bet ir sveikų vaikų artumui apsakyti. Tik „prisijaukinus“ vaiką, pažinus jo charakterio, temperamento savybes, pažinus ir pripažinus jį, kaip asmenybę, abipusio pasitikėjimo, pagarbos, pakantumo ir didžiulio tikėjimo vaiko sėkme, kad jam pavyks, sąlygomis imiesi ugdymo. Labai svarbu rasti laiko išklausyti ir suprasti. Dažniausiai vaikas vienaip ar kitaip elgiasi, nes nepatenkinami jo baziniai poreikiai. Netramdomi vaikai - tai SOS pagalbos šauksmas, transliuojamas suaugusiems: „Prašau tik supratimo“.
Mokytoja pritaria tam, kad tiek specialiųjų poreikių, tiek ir gabūs vaikai mokytųsi kartu, tačiau pabrėžia, kad švietimo sistema vis dar ruošia aplinką tokiems vaikams ir nėra davusi reikalingų įrankių. Nėra lengva dirbti su tokiais moksleiviais: klasėje reikalingas padėjėjas, reikia specialistų, kurie talkintų šiems mokinukams. E. Bražiūnienės nuomone, tie mokiniai, kurie turi emocijų, elgesio, žymių intelekto sutrikimų, negebantys valdyti pykčio priepuolių ar yra agresyvūs, turi būti mokomi mokykloje įsteigtoje specialiojoje klasėje, kur su šiais vaikais dirbtų ne viena mokytoja, o specialistų komanda. Ir tik tuomet, kai vaikas įgytų tinkamus elgesio korekcijos, emocijų valdymo įgūdžius, jis būtų pamažėle integruojamas į pamokas.
Ugdymo metu vyksta ištisas procesas, kol pavyksta ir vieniems, ir kitiems mokiniams prisitaikyti, pripažinti vieniems kitus, toleruoti, būti pakantesniems, jausti pagarbą. Tai yra labai nuoseklus, sistemingas ir nelengvas darbas. Mokytojos teigimu, klasėje atsiradus neįgaliam vaikui, išryškėja jo padėties kitoniškumas. Klasės draugai greitai „suuodžia“, jog kažkas vyksta ne taip. Koks yra mokytojo požiūris į tą „kitonišką“ vaiką, toks požiūris bus ir klasės mokinių. Todėl, nors ir tikrai toks mokinys kelia labai didelių rūpesčių, mokytojas turi priimti vaiką ne tik su privalumais, bet ir su trūkumais ir į aplinką transliuoti gerąsias vaiko savybes, kad klasės draugai pamatytų, jog tas vaikas toks pat kaip jie, tik truputį kitoks. Ir jam reikia draugų pagalbos.
E. Bražiūnienės nuomone, sėkmė priklauso ne tik nuo mokytojo lūkesčių, bet ir nuo tėvų vertybinių nuostatų, bendradarbiavimo, stereotipų, požiūrio į vaiką. Dažnai tėvai vengia arba gėdijasi pripažinti, jog vaikas yra „kitoks“, ypatingas, tuomet tenka įrodinėti, jog vaikui reikalinga pagalba. Mokytojo, tėvų, specialistų indėlis yra didžiulis. Ypač specialiųjų poreikių vaikams mokytojas turi būti linksmas, būtinai - empatiškas, charizmatiškas, intriguojantis bet kokioje situacijoje, geras, bendraujantis, pasitikintis savimi, kūrybiškas, pakantus ir be galo kantrus, turėti talentą mokyti. Taip pat jis turi mokėti spręsti vaikų problemas, turėti tam įgūdžių. Vaikas, turintis specialiųjų poreikių, labai jaučia mokytoją, jo energetinį pulsą. Jei susinervini, būni ne visai kantrus, neramus, gauni atgal tą patį - vaikas taip pat bus neramus. Tolerancija už teisę būti „kitokiam“.
Iššūkiai ir saugumas įtraukiajame ugdyme
Pastaraisiais metais į bendrojo ugdymo mokyklas vis aktyviau integruojami vaikai, turintys specialiųjų poreikių. Tai svarbus žingsnis siekiant užtikrinti jų socialinę įtrauktį. Tačiau kartu su tuo kyla ir naujų iššūkių. Tėvai vis dažniau dalijasi nerimu, jog jų vaikai patiria smurtą iš specialiųjų poreikių turinčių bendraklasių, o patys nežino, kokių veiksmų imtis. Tokiose situacijose nukentėti gali visi - tiek vaikai, tiek pedagogai, tiek tėvai. Dažnas bendruomenės narys, susidūręs su panašiais atvejais, ima manyti, kad tai „normali“ kasdienybė, kurią reikia tiesiog toleruoti. Tačiau, kaip pabrėžia teisininkė Raimonda Joskaudienė, tokia nuostata yra klaidinga. Nė vienas vaikas neturi teisės skriausti kito.
Pasak R. Joskaudienės, ne visi specialiųjų poreikių turintys vaikai vienodai prisitaiko prie triukšmingų, perpildytų klasių, todėl kartais konfliktų išvengti nepavyksta. Tokį elgesį gali lemti įvairios priežastys - sunkumai valdant emocijas, nesupratimas socialinėse situacijose, komunikacijos barjerai ar sensorinė perkrova. Tačiau priežastys nepanaikina atsakomybės: saugią aplinką visiems turi užtikrinti ir tėvai, ir ugdymo įstaiga, ir valstybė. Mokykla ar darželis privalo užtikrinti saugią aplinką, parengti individualų ugdymo planą, suteikti psichologo ar asistento pagalbą.
R. Joskaudienė taip pat pabrėžia, kad teisinė atsakomybė vaikui atsiranda tik nuo 14 metų (baudžiamoji) ir nuo 16 metų (administracinė) - iki tol už jo veiksmus visapusiškai atsako tėvai. Civilinis kodeksas aiškiai numato, kad už nepilnamečio iki 14 metų padarytą žalą atsako tėvai. Todėl nukentėjusiųjų tėvai gali reikalauti atlyginti žalą už gydymą ar moralinę skriaudą. Rimtesniais atvejais galima kreiptis ir į policiją.
Lietuvos psichologų sąjungos atstovė Alina Martinkutė-Vorobej pabrėžia, kad Lietuva nebuvo iki galo pasiruošusi įtraukiamajam ugdymui - mokykloms trūksta specialistų, patalpų ir aiškumo. „Kiekvienas vaikas turi teisę į saugią aplinką, tačiau kartu kiekvienas vaikas - ir su specialiais poreikiais - turi teisę į pagalbą, o ne atstūmimą“, - pabrėžia R. Joskaudienė. Pasak jos, problemų ignoravimas veda prie dar didesnių konfliktų, todėl bendruomenė, tėvai, mokytojai ir institucijos turi veikti išvien. Tik bendros pastangos gali užtikrinti, kad integracija vyktų sėkmingai, o visų vaikų saugumas būtų užtikrintas.
Vaiko stiprybių ir sėkmės patirties kūrimas
Specialioji pedagogė-logopedė, Švietimo lyderystės magistrantė Kristina Bartnykaitė teigia, kad visi tėvai nori, kad jų vaikas patirtų sėkmę. Tačiau dažnai apie ją kalbama tik pažymių, testų ar konkursų kontekste. Vaikams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių, tokie kriterijai ir matavimo vienetai ne visuomet atskleidžia jų realų augimą ir/ar gebėjimų vystymąsi. Nors ir labai norisi išmatuoti, įvertinti bei išsiaiškinti kuriame taške yra vaikas - kartais tai nėra sutalpinama į standartinius rėmus.
Šiuolaikinėje pedagogikoje vis dažniau kalbama apie pozityvųjį požiūrį į negalią (angl. strength-based approach), kuris pabrėžia, kad vaiko stiprybių ir sėkmės patirčių ugdymas yra esminis veiksnys formuojant savivertę, motyvaciją bei mokymosi pažangą. Šis metodas skiriasi nuo tradicinio požiūrio, kai daugiausiai dėmesio skiriama sunkumams ar trūkumams. Vietoje to, pedagogai ir švietimo pagalbos specialistai stengiasi identifikuoti kiekvieno vaiko unikalius gebėjimus, interesus bei sritis, kuriose jis gali patirti sėkmę, ir į jas atsiremti kuriant ugdymo strategijas.
tags: #aprasymas #vaiko #su #specialiaisiais #poreikiais
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
