Gimimo Eiliškumas ir jo Įtaka Asmenybės Formavimuisi: Alfredo Adlerio Požiūris ir Šiuolaikinės Įžvalgos

Vaikų gimimo seka šeimoje, arba gimimo eiliškumas, iki šiol yra veiksnys, kurio tiesioginis ar netiesioginis poveikis asmenybės raidai ir pasiekimams gyvenime nėra gerai žinomas. Viena tokių teorijų yra gimimo eiliškumo arba šeimos konsteliacijos teorija. Šis klausimas vis dar domina daugelį tėvų, auginančių ne vieną vaiką, ir kelia klausimus apie tai, kokią įtaką gimimo eiliškumo principai turi šeimos gyvenimui.

Alfredo Adlerio Individualioji Psichologija ir Gimimo Eiliškumas

Individualioji psichologija - viena iš psichodinaminės psichologijos krypčių, kurios pradininkas yra Alfred Adler. Pagrindiniai Adlerio teorijos aspektai apima požiūrį, kad žmogus iš esmės yra siekiantis tikslo. Kiekvienas mūsų veiksmas yra mums naudingas, nes priartina mus prie tikslo. Adleris kalba apie siekiamo tikslo (šiuo atveju pranašumo) aktyvumą. Vienas iš svarbiausių įgimtų žmogaus poreikių pagal A. Adlerį yra jaustis pakankamai reikšmingam. Kai žmogus patiria ir jaučia nuvertinimą bei menkavertiškumo jausmą, jis natūraliai (įgimtai) siekia tą kompensuoti. Pozityvu yra tai, kad asmuo visada stengiasi kuo konstruktyviau atstatyti savo pažeistą vertę.

Taigi menkavertiškumo jausmas, pranašumo siekio jausmas yra būdingas mums visiems, jau vien todėl, kad buvome vaikai, kaip sako A. Adleris. Žmogus, kuris visą laiką jaučiasi menkesnis, visą laiką bandys įrodyti savo pranašumą. Pasak Adlerio, asmenybė, siekdama savo tikslų, susikuria individualų gyvenimo stilių. Jį žmogus pasirenka 5-6 gyvenimo metais, įtakos turi įsivaizduojami ar tikri trūkumai ir visa tolesnė jo veikla yra kryptingas šio stiliaus įgyvendinimas. Taigi, norint suprasti asmenybę, reikia žinoti jos gyvenimo stilių.

A. Adlerio nuomone, asmenybės veiklos motyvu ir varomąja jėga yra jos augimo, pranašumo, tobulumo siekimas, o šis neatsiejamai susijęs su žmogui įgimtu menkavertiškumo jausmu. Siekdama pranašumo (vėliau akcentavo tobulumo siekimą) asmenybė kompensuoja susiformavusį vaikystėje menkavertiškumo jausmą. Būtent, čia ir pasireiškia įgimtas noras tobulėti, pirmauti ir kompensuoti savo silpnumą. Todėl neretai pasitaiko, kad didžiausių laimėjimų žmonės pasiekia tose srityse, kur kažkada jautėsi mažai sugebantys.

Vienas iš įgimtų žmogaus poreikių - bendrumo, priklausymo poreikis. Bendruomeniškumo jausmas susideda iš dviejų dalių: poreikio priklausyti grupei ir poreikio įnešti savo indėlį į grupės gyvenimą. Logika būtų tokia: aš naudingas, vadinasi, kažkiek savas. Šie du pagrindiniai - reikšmingumo ir bendruomeniškumo - jausmai yra susiję, vienas kitą palaiko. Taigi socialinio jausmo ugdymas, puoselėjimas yra svarbus kiekvienai visuomenei ir bendruomenei - tiek grupės, tiek šeimos, tiek individo lygmeniu.

Adleris teigė: „Nesvarbu, kelintas vaikas šeimoje gimei. Svarbu tai, kad kiekviena gimimo pozicija pateikia visai skirtingą aplinką vystymuisi“. Pasak A. Adler gimimo eiliškumas turi didelės reikšmės žmogaus gyvenimo stiliaus susiformavimui. Šeimoje vaikučius augina tie patys tėvai, tačiau jų socialinė aplinka nėra ta pati. Atsirandant vis kitam vaikui šeimoje, keičiasi tėvų požiūris į juos ir tai vaikams sukuria vis skirtingas socialines sąlygas.

Gimimo Eiliškumo Pozicijos ir Joms Būdingi Bruožai

Adlerio teorija išskiria tendencijas ir bendrus bruožus, susijusius su vaiko vieta šeimoje.

Pirmagimis: Lyderis, Perfekcionistas ar „Mažasis Suaugėlis“?

Dažniausiai atsiradus pirmagimiui tėvai yra labai laimingi, skiria visą savo dėmesį bei laiką. Nedalomas ir visiškas tėvų dėmesys suteikia vaikui privilegijas, vaikas yra laimingas ir saugus. Pirmagimis yra vienintelis turintis galimybę pabūti ir vyriausiu, ir vieninteliu vaiku. Iš pradžių vaikas daugiausia bendrauja su suaugusiaisiais, nes šeimoje daugiau vaikų nėra. Su pirmagimiu tėvai sieja daugiausia vilčių. Tėvai į viską žvelgia naujai, nes dar nėra turėję ankstesnės patirties. Vaikas apsuptas dėmesio, tarsi visą laiką yra rampos šviesoje.

Pirmagimiai dažniausiai yra daug pasiekiantys, atsakingi ir organizuoti perfekcionistai (siekiantys viską daryti tobulai). Jie ryžtingi, laikosi taisyklių, sprendžia problemas, kritiški, nerimastingi, ambicingi, sąžiningi, patikimi, trokštantys įtikti bei paklūsta autoritetams. Kitiems pirmagimis rodomas kaip pavyzdys, kuriuo reikėtų sekti. Vaikas dažnai jaučiasi atsakingas net už nuo jo nepriklausančius dalykus. Pirmagimiai linkę perimti visas šeimynines tradicijas bei papročius ir jų intensyviai laikytis. Tokie vaikai tampa itin besilaikančiais taisyklių, paklūsta įstatymams, stengiasi neišsiskirti. Pirmagimiams dažnai būdingas įsitikinimas, kad aplinkiniai juos rimtai priima. Pastebima, kad pirmagimiai dažnai siekia lyderio pozicijų ar aukštų postų.

Atsiradus antram vaikui šeimoje, pirmasis patiria šoką. Vaikas netenka absoliutaus nedalomo dėmesio, jis nebėra visos šeimos dėmesio centras, taigi jis „nukarūnuojamas“. Pirmagimio pasaulis griūna - jis nustoja buvęs tėvų dėmesio centru. Dabar jam tenka dalintis tiek tėvų dėmesiu, tiek pasauliu su kitu vaiku. Nukarūnuoti pirmagimiai bando atgauti savo ankstesnę poziciją, kovoja ir jų elgesys kartais gali tapti problemišku - daiktų bei taisyklių laužymas, užsispyrimas, atsisakymas valgyti ar miegoti, ir pan. Patyręs nustūmimą nuo sosto ir bandydamas susigrąžinti buvusį dėmesį, pirmagimis gali ne tik pradėti konkuruoti su jaunesniu broliu ar seserimi, bet imtis jį ar ją prižiūrėti. Tokiu būdu pirmagimis vaikas gali tapti „mažuoju suaugėliu“ arba antruoju tėčiu ar antrąja mama. Štai kodėl pirmagimiai dažnai nukenčia dėl pseudobrandos. Pirmagimis neturi beribio laiko suvokti save kaip vaiką santykiuose su tėvais. Kuomet šeimoje atsiranda jaunesnis brolis ar sesuo, jis linkęs pašalinti savęs kaip vaiko suvokimą ir ima stengtis būti „tėvu“.

Vidurinysis Vaikas: Amžinas Varžovas ar Taikdarys?

Gimus antrajam vaikui tėvai reaguoja jau kitaip. Gimimas tebelieka stebuklu, tik dabar tėvai jau turi patirties auginant vaikus. Atsiranda požiūris, kad „šį vaiką auklėdami nedarysime klaidų“. Tėvų elgesyje atsiranda šioks toks atsipalaidavimas. Jie tampa nebe tokie griežti kaip auklėdami pirmąjį savo vaiką. Antrasis vaikas niekada nepatiria tokio besąlygiško dėmesio, kurį patyrė pirmasis, nes jis jau dalinasi tėvų meile su pirmuoju. Todėl net pasirodžius trečiajam, antrasis vaikas nepatiria tokio aštraus praradimo jausmo.

Jeigu pirmagimis daugiausia buvo įtakojamas tėvų, vidurinį vaiką jau įtakoja ir pirmagimis. Viduriniams vaikams būdingas lankstumas, diplomatiškumas ir dosnumas. Jie taikdariai, siekiantys kompromisų, draugiški ir visuomeniški, bet linkę į manipuliaciją ir konkurenciją. Antrasis vaikas iš pradžių vadovaujasi šūkiu: „Mes labiau pasistengsime!“, nes jam tenka susidurti su tobuluoju pirmagimiu. Viduriniai vaikai turi kovoti dėl tėvų dėmesio, todėl itin konkuruoja ir rungtyniauja bet kokioje srityje. Šiems vaikams itin naudinga kova dėl vietos po saule, kadangi jie taip pasiruošia ateičiai.

Vidurinis vaikas, pasižymintis puikiais derėjimosi ir kompromisų gabumais, juos išsiugdo tik per bendravimą su broliais ir seserimis. Jo situacija unikali: jis kartu yra ir jaunesnis, ir vyresnis. Todėl jam visą laiką tenka ieškoti „aukso vidurio“. Jis tampa taikos tarp brolių ir seserų palaikytoju, bet ne dėl to, kad pats to nori, o tik dėl to, kad yra viduryje ir priverstas taip elgtis. Vidurinis vaikas išmoksta su kitais dalintis viskuo, ką turi. Labiausiai viduriniojo vaiko gyvenimo stilius priklauso nuo jo vyresniojo brolio ar vyresniosios sesers. Šis vaikas gali stengtis pamėgdžioti pirmagimio elgesį. Gali nutikti taip, kad vidurinieji vaikai jausis priversti priimti tuos vaidmenis, į kuriuos netilpo ar kurių neįgyvendino jų kiti broliai ar seserys. Dauguma viduriniųjų vaikų išgyvena tapatumo krizę dėl to, kad visą laiką stengiasi išsiskirti, būti kitokie nei jų vyresnieji ir jaunesnieji broliai ar seserys. Nebūdamas nei pirmūnu, nei „mažyliu“, vidurinysis vaikas gali jausti neturįs jokio vaidmens savo šeimoje. Viduriniojo vaiko pozicija turi ir savų privalumų. Šie vaikai gali mokytis iš vyresniojo brolio ar sesers, bet tuo pat metu gali elgtis kaip jauniausias. Gimus trečiam vaikui, antrasis vaikas staiga nebetenka savo turėtos „šeimos mažylio“ pozicijos ir patiria tokį pat nustūmimą nuo sosto, kokį jau yra išgyvenęs vyresnėlis. Antrasis vaikas šį nustūmimą išgyvena kiek kitaip, kadangi turi pavyzdį - savo vyresnį brolį ar sesę.

Jaunėlis: Lepinamas Mažylis ar Šeimos Siela?

Tėvai visai atsipalaidavę. Jauniausias vaikas - šeimos pagrandukas. Jam tenka daugiausia dėmesio, tėvai būna atlaidūs, daro daugybę išimčių. Neretai jauniausias vaikas išauga labiausiai branginamas ir labiausiai prižiūrimas. Jaunėliai mėgsta rizikuoti. Tai draugiškos, kūrybingos, nepaklūstančios autoritetams asmenybės, turinčios gerą humoro jausmą. Malonūs, gyvybingi, gero būdo, pritariantys, manipuliuojantys, neatsakingi ir maištingi. Jaunėliai mažai paiso tėvų autoriteto, nes metams bėgant tėvai darosi vis atlaidesni. Jie jau nebėra tokie griežti, kokie buvo anksčiau augindami pirmuosius savo vaikus.

Kadangi jis yra šeimos mažylis, tėvai stengiasi viską už jį padaryti, padėti jam visur ir visada, įpareigodami vyresniuosius vaikus elgtis su „mažyliu“ taip pat. Todėl jaunėlis nieko neturi daryti pats, jam pakanka paprašyti pagalbos, kuri jam bus suteikta akimirksniu. Jaunėlis visada žino, kaip gauti tėvų dėmesį. Jam pakanka būti žaviam ir mielam, ir jis tuojau pat bus pastebėtas, todėl savo žavumu naudojasi visuomet, kai tik jam ko prireikia. Tėvai net skatina tokį jo elgesį, besidžiaugdami savo „mažylio“ žavumu.

Jaunėlis - vienintelis vaikas, kuris nepatiria nustūmimo nuo sosto. Jaunėlis nejaučia jokio spaudimo iš jaunesnio brolio ar sesers, kadangi jų nėra, todėl gali išaugti nerūpestingas, net vėjavaikis. Sulaukdamas dėmesio ne tik iš tėvų, bet ir iš savo brolių ar seserų, jaunėlis įpranta būti dėmesio centre, visų mylimas ir visų globojamas. Jauniausias vaikas visuomet turi su kuo varžytis, nes prieš jį yra jo vyresni broliai ir seserys. Todėl šeimos mažylis visuomet stengiasi pasirodyti kuo geriau, net jei dėl to jam reikės manipuliuoti. Jaunėliai bando susikurti sau vietą, kuri priklausytų tik jiems, atskirai nuo jų vyresniųjų brolių ir seserų, o tai skatina šių vaikų kūrybiškumą. Kita vertus, dažnai nutinka taip, kad staiga jaunėlis imamas lyginti su jo vyresniaisiais, daug pasiekusiais broliais ar seserimis, ir tai jį labai sutrikdo, nes „mažylis“ tam nepasiruošęs.

Vienturtis Vaikas: Anksti Subrendęs ar Nepasiruošęs Konkurencijai?

Tėvai, turintys vieną vaiką, dažniausiai su juo elgiasi taip, kaip kiti tėvai su pirmagimiais. Šiuo atveju vaikas - ilgai lauktas stebuklas, toks išliekantis visą gyvenimą. Tai lyg pirmagimis vaikas, kuris niekada nebus nustumtas nuo sosto. Vienturčiui niekada neteks tėvų dėmesiu dalintis su kitais broliais ar seserimis. Šiam vaikui skiriama itin daug dėmesio, jis visad pastebimas, tėvai pildo visus jo norus ir troškimus.

Vienturčiai itin mėgsta tobulumą. Jie dar labiau organizuoti nei pirmagimiai. Tai išlepinti egoistai, turintys elgesio problemų bei perdėtą pranašumo jausmą. Tačiau jie populiarūs, nepriklausomi, visuomeniškai subrendę bei emocionalūs. Dėl didžiulio tėvų dėmesio vienturtis gali išsiugdyti heliocentrinį požiūrį: įsitikinimą, kad jis tarsi saulė, apie kurią sukasi visa sistema. Tokia vaiko mąstysena atsiranda tuomet, kai tėvai pildo kiekvieną jo troškimą. Kaip ir pirmagimiai, šie vaikai išgyvena situaciją, kuomet bendravimas yra tik tarp tėvų ir vaiko. Vienturtis iš šio bendravimo perima suaugusiųjų elgesio būdą, kalbėjimo manierą, žodyną.

Vienturtis taip pat yra panašus ir į jaunėlį, kadangi visada išlieka „šeimos mažylis“. Juo taip pat be perstojo rūpinamasi, stengiamasi už jį viską padaryti, pagelbėti jam bet kokioje situacijoje, netgi kai ta pagalba nėra itin reikalinga. Tėvai į vienintelį vaiką žiūri kaip į jų svajonių ir norų persikūnijimą, todėl į jį deda labai daug vilčių. Vienturtis vaikas yra unikalioje situacijoje dėl to, kad būdamas vienas jis neturi galimybės vystyti savo asmenybę per santykius su broliais ar seserimis. Kadangi jis nepatiria jokios konkurencijos ir nustūmimo nuo sosto šeimoje, jis augdamas išvysto stiprų pasitikėjimą savimi bet kokioje situacijoje. Vienturtis, augdamas šeimoje vienas, labiau įpranta būti su suaugusiaisiais.

Vienintelis vaikas niekada nepatiria nukarūnavimo, bent jau vaikystėje. Jis visą laiką yra šeimos dėmesio centre. Praleisdamas daugiau laiko su suaugusiais, toks vaikas dažnai subręsta gana anksti. Tačiau jis patiria šoką, kai supranta, kad išoriniame pasaulyje, pvz., mokykloje, jis nėra dėmesio centras. Toks vaikas nėra pasiruošęs nei dalintis, nei kovoti dėl dėmesio. Neturėję konkurencijos augdami vieni šeimose, šie vaikai pirmą kartą konkurenciją pajunta atėję į mokyklą, tačiau jau būna išvystę aukštą savimi pasitikėjimo lygį, todėl nesutrinka ir tokioje situacijoje. Gali būti, kad dėl tokio pasitikėjimo savimi, vienturčiai save kelia aukščiau už savo bendraamžius. Neretai vienturtis gali tapti vadinamuoju „draugų vagimi“. Vaikas, kuris niekada neišmoko dalintis savo žaislais su kitais vaikais, gali taip pat elgtis ir su draugais. Jis sunerimsta, susierzina, jeigu jų draugas pabando į judviejų veiklą įtraukti kitus bendraamžius. Tuomet vienturtis gali bandyti papirkti savo draugus, siūlydamas jiems žaislus, skanėstus ar net pinigus. Vienturčiai vaikai išvysto stiprų „tai priklauso man“ jausmą.

Gimimo eiliškumo pozicijų apibendrinimas

Tėvų Elgesio Dinamika ir Vaikų Tarpusavio Santykiai

Daugelis mokslininkų nustatė, kad pirmagimiai gauna daugiau dėmesio ir rūpesčio kūdikystėje ir iki 3 metų amžiaus, nei vėliau šeimos susilaukti vaikai. Šie skirtumai ypač ryškūs, kai tarp vaikų yra 18-30 mėnesių skirtumas. Antram ir vėlesniems vaikams rodoma mažiau dėmesio (tačiau tai nereiškia, kad nepakankamai), nei tuo pačiu amžiaus periodu buvo suteikiama pirmagimiui. Taip pat nustatyta, kad pirmagimių tėvai reiškia daugiau pozityvių emocijų ir dažniau reaguoja į tokias emocijas, nei tėvai, susilaukę antro vaiko. Skirtumai tarp to, kaip tėvai rūpinasi savo pirmagimiais ir vėlesniais vaikais, dažniau pastebimi tarp mamų, nei tarp tėčių.

Viena pagrindinių vaikų nesutarimų priežasčių yra vaikų pavydas ir konkurencija dėl tėvų dėmesio. Kova dėl tėvų dėmesio atsiranda dar iki kito vaiko šeimoje gimimo. Maži vaikai labai skausmingai reaguoja, kai jų mama užkalbina ar priglaudžia kitą - draugų ar kaimynų - vaiką. Ikimokyklinio amžiaus vaikas nenori dalintis savo tėvų rūpesčiu su kitais. Kiekvieną kartą, kai jis nubaudžiamas ar subaramas, arba kai kitas vaikas jo akivaizdoje pagiriamas, jis ar ji jaučia didelį nerimą. O kai šeimoje atsiranda antras vaikas, pirmagimis gali pagalvoti, kad buvo nepakankamai geras, paklusnus, pareigingas ir pan., todėl tėveliai rado kitą, geresnį. Pirmagimio pasaulyje tai, kad tėvai daug dėmesio skiria naujagimiui yra ne natūralus ir logiškas reiškinys, o įrodymas, kad jaunesnis vaikas yra „geresnis“ - štai dėl ko jam skiriama tiek daug laiko.

Antro vaiko šeimoje padėtis yra visiškai kitokia, nei pirmagimio. Visų pirma, jis niekada nepatirs, ką reiškia būti vieninteliu vaiku ir turėti visą tėvų meilę bei rūpestį vien tik sau. Dėl šių aplinkybių Adleris manė, kad antras vaikas šeimoje nuo pat ankstyvo amžiaus išmoksta bendradarbiauti. Stebėdamas vyriausią vaiką ir jo bendravimą su tėvais, antrasis vaikas perpranta bendrus tėvų lūkesčius vaikams ir tam tikrus standartus. Šie standartai dažnai formuoja tokius bruožus kaip polinkis rungtyniauti ir ambicingumas. Jauniausi vaikai niekada nepatiria, ką reiškia netekti „sosto“. Dėl savo padėties gimimo eilėje jauniausi vaikai yra „amžini“ mažiukai, ir todėl dažnai būna lepinami. Jauniausių vaikų prisitaikymas gali skirtis. Viena vertus, dėl to, kad ateina į šeimą, kur jau yra keli vaikai, jie priversti konkuruoti ir vytis vyresniuosius - taip susiformuoja sąlygos aukštesniems pasiekimams. Kitą vertus, pernelyg lepinami jie linkę netinkamai elgtis, yra nesavarankiški, kenčia nuo menkavertiškumo jausmo.

Gimimo Eiliškumo Įtaka Karjeros Pasirinkimui ir Pasiekimams

Pirmagimių intelekto koeficientas yra aukščiausias. Pirmagimiai renkasi tas profesijas, kur galima daug pasiekti, kurios reikalauja aukšto akademinio išsilavinimo, kur vertinamas atsakingas darbas, reikia tikslumo bei itin stipraus gebėjimo susikaupti. Dėl savo atsakomybės, aukštos motyvacijos, pareigingumo, rimtumo, pirmagimiai dažnai tampa gydytojais arba teisininkais. 92 proc. visų JAV astronautų ir 94 proc. visame pasaulyje tarp prezidentų ir Nobelio premijos laureatų pirmagimių buvo daugiau nei kokios kitos gimimo eiliškumo pozicijos atstovų. Jeigu pirmagimis taps aktoriumi arba aktore, tai jis vaidins tik pagrindinius vaidmenis.

Vidurinieji vaikai mokslinėje srityje nepasiekia tiek daug kiek vyresnieji. Netgi atvirkščiai, susidūrę su tobulu, gerai besimokančiu broliu ar seserimi, jie ima suvokti, kad savo vyresniojo brolio ar sesers pralenkti nesugebės. Todėl vidurinieji vaikai pradeda ieškoti kitų sričių, kuriose vyresnėliai nėra savęs išreiškę. Kadangi šie vaikai itin stengiasi išsiskirti, o ypač - būti nepanašūs į vyresniuosius brolius ar seseris, jie pasistengia rasti visai priešingą saviraiškos sritį, todėl dažniausiai pasirenka ne mokslą, bet sportą (ypač tas sporto šakas, kuriose reikalingas komandinis darbas). Nors gimimo eiliškumas nėra lemiamas faktorius renkantis karjerą, kai kurie tyrimai rodo, kad tam tikros tendencijos gali būti pastebimos. Vidurinieji vaikai dažnai pasižymi puikiais bendravimo įgūdžiais, todėl jiems gali sektis srityse, kur svarbus bendradarbiavimas, tarpininkavimas ir derybos.

Jauniausieji vaikai pernelyg nesirūpina savo laimėjimais. Paprastai šie vaikai pasižymi kur kas skurdesniu žodynu ir tai riboja jų laimėjimus moksle. Jaunėliai renkasi tas profesijas, kurios atitinka jų norą būti pastebėtiems ir visada būti dėmesio centre. Kadangi dėl unikalaus pasaulio suvokimo „šeimos mažyliai“ puikiai save išreiškia per meną ar literatūrą, jie neretai renkasi šias sritis. Jauniausieji: pramogų verslo atstovai, pardavėjai, pardavimo vadovai, menininkai, rašytojai.

Vienturčiai vaikai panašūs į pirmagimius. Jų motyvacija ne ką menkesnė už pastarųjų, kadangi šie irgi nori pateisinti tėvų viltis, pasirodyti kuo geriau.

Kritinis Gimimo Eiliškumo Teorijos Vertinimas ir Šiuolaikiniai Tyrimai

Gimimo eiliškumas - tema, apie kurią tiek daug prikalbėta, prirašyta, liaudyje pripasakota, jog gali pasirodyti, kad nieko naujo čia nepasakysi. Tačiau svarbu priminti faktą, kurį dažnas (net ir moksliškai tyrinėjantis gimimo eiliškumo konstruktą) yra linkęs pamiršti - gimimo eiliškumas nėra lygus gimimo numeriui ar chronologiniam eiliškumui (pirmas, antras, trečias ir t.t.). Tad ganėtinai rizikinga yra teigti, jog trečias brolis Jonas gimė kvaileliu ir nieko čia jau nebepakeisi. Kitaip tariant, gimimo pozicija nėra žmogaus charakterį nulemiantis veiksnys. Nagrinėdamas gimimo eiliškumą, Adleris neteikia tvirtų vystymosi taisyklių, tai tik tikimybė, nes vaikas automatiškai neįgyja vienų ar kitų charakterio bruožų tik dėl gimimo eiliškumo.

Individualiosios Psichologijos mokyklos įkūrėjas bei gimimo eiliškumo konstrukto autorius Alfredas Adleris dar XX a. pradžioje įspėjo: „Mano išskirtos gimimo eiliškumo šeimoje pozicijos buvo šiek tiek neteisingai suprastos. Ne vaiko gimimo eiliškumo numeris, žinoma, daro įtaką jo charakteriui, o situacija, į kurią jis gimsta, ir būdas, kuriuo ją interpretuoja“. Mokslininkai pastebi, jog vaiko raidoje egzistuoja eilė įvairių situacinių veiksnių, susijusių su vienokių ar kitokių asmenybės savybių formavimusi, pavyzdžiui: vaikų skaičius šeimoje, amžiaus skirtumai tarp vaikų, lytis, fiziniai ir protiniai vystymosi ypatumai, santykis su tėvais, konfliktai, identifikacija su vienu ar kitu tėvu, netektys šeimoje ir kt. Dėka šių atradimų galima teigti, jog chronologinis gimimo eiliškumas nėra individo charakteryje uždedamas štampas, sąlygojantis tam tikrą tipą. Tad į biologinę gimimo eiliškumo poziciją derėtų žiūrėti ne kaip į duotybę, o kaip į tikimybę vaikui įgyti vienokį ar kitokį specifinį patyrimą.

Vienas žymiausių individualiosios psichologijos terapeutų, Shulman, praplėtė Adlerio prielaidas, teigdamas, jog psichologinė vaiko gimimo eiliškumo pozicija nusako paties vaiko suvokiamą vietą, kurią jis užima socialinėje struktūroje, t. y. šeimoje. Tam tikras vaidmuo (ar užimama vieta) vaiko raidoje sudaro prielaidas tam tikrų asmenybės savybių formavimuisi. Ar tos asmenybės savybės susiformuos, ar ne, priklauso nuo subjektyvios vaiko patirties, t. y. kaip jis įprasmina (Adlerio žodžiais - interpretuoja) savo patyrimą. Vilniaus Universitete buvo atliktas tyrimas, kuriuo siekta atskleisti sąsajas tarp psichologinio gimimo eiliškumo bei gyvenimo stiliaus, įtraukiant ir biologinę poziciją. Viduriniųjų psichologinė pozicija buvo susijusi su atsargumo poreikiu, pripažinimo poreikiu, savikritiškumu. Tačiau svarbu paminėti, jog šie abu tyrimai pasižymėjo tam tikrais metodologiniais ribotumais, tad rezultatai turėtų būti vertinami su atsargumu. Tuo tarpu biologinės gimimo eiliškumo pozicijos tyrimas nedavė jokių sąsajų su gyvenimo stiliaus charakteristikomis. Tai patvirtina Adlerio keltas prielaidas apie tai, kad vaiko gimimo numeris nelemia jo charakterio.

Negana to, tyrime buvo atskleisti įvairūs psichologinės ir biologinės gimimo eiliškumo pozicijų nesutapimai, pavyzdžiui: viduriniosios biologinėje pozicijoje esančios tiriamosios savo subjektyvią patirtį buvo linkusios sieti labiau su pirmagimio pozicija; dar įdomiau - vienturtės savo patirtį labiau įvertino kaip susijusią su jaunėlės psichologine pozicija labiau nei pačios (biologinės) jaunėlės. Svarbu tai, jog biologinės gimimo eiliškumo pozicijos neatitikimas su psichologine aptinkamas ir kituose moksliniuose tyrimuose. Tai reiškia, jog vaikas, gimęs vienu ar kitu eiliškumo numeriu, nebūtinai įgis su ta pozicija susijusį patyrimą bei gyvenimo stilių. Psichologas Stewart pastebėjo šią pagundą ir savo tyrimu atkreipė dėmesį į tai, jog rėmimasis žiniomis apie gimimo eiliškumo pozicijoms būdingas asmenybės savybes neretai lemia šališką klinikinį įvertinimą, t. y. gimimo eiliškumas panaudojamas kaip mąstymo euristika, padedanti greičiau priimti sprendimą. Individualiosios psichologijos konsultavime ir terapijoje yra pabrėžiamas kiekvieno žmogaus individualumas ir kūrybiškas pasaulio bei kitų žmonių vertinimas, todėl gimimo eiliškumo euristika yra panaudojama kaip spėjimas, leidžiantis toliau prieiti prie kliento privačios logikos bei gyvenimo stiliaus supratimo. Psichologinio (arba funkcinio) gimimo eiliškumo formavimesi, be subjektyvių veiksnių, veikia ir eilė išorinių faktorių, todėl svarbu individą matyti kaip visumą, neatsiejamą nuo jos konteksto.

Išanalizavę 338-ių Lietuvos keturmečių duomenis, aptikome, kad vyriausi vaikai, jų motinų vertinimu, turi daugiau emocijų ir elgesio sunkumų nei jauniausi vaikai. Auklėtojų vertinimu, keturmečiai elgesio ir emocijų sunkumais, atsižvelgiant į gimimo seką, nesiskyrė.

Patarimai Tėvams: Kaip Puoselėti Harmoningus Santykius Šeimoje

Nors gimimo eiliškumas gali turėti įtakos vaiko asmenybės formavimuisi, svarbu prisiminti, kad tai nėra lemiamas faktorius. Tėvų vaidmuo kuriant harmoningus santykius šeimoje yra nepaprastai svarbus.

1. Skatinkite saugumo jausmą: Užtikrinkite, kad kiekvienas vaikas jaustųsi mylimas ir vertinamas. Skirkite individualaus dėmesio kiekvienam vaikui, atsižvelkite į jo poreikius ir interesus.
2. Ruoškite vyresnius vaikus pokyčiams: Artėjant antro vaiko gimimui, tinkamai ruoškite pirmagimį šiam svarbiam įvykiui ir būsimiems pokyčiams. Įtraukite jį į pasiruošimo procesą, leiskite jam padėti prižiūrėti mažylį.
3. Mokykitės spręsti konfliktus: Išmokykite vaikus konstruktyviai spręsti konfliktus, ieškoti kompromisų ir gerbti vienas kito nuomonę.
4. Venkite lyginimų: Nelyginkite vaikų tarpusavyje, nes tai gali sukelti pavydą ir konkurenciją. Pabrėžkite kiekvieno vaiko individualumą ir stipriąsias puses.
5. Būkite teisingi: Stenkitės elgtis su visais vaikais vienodai, netaikykite dvigubų standartų.
6. Puoselėkite bendrumo jausmą: Skatinkite vaikus bendradarbiauti, padėti vienas kitam ir kartu leisti laiką. Organizuokite šeimos vakarus, žaidimus ir kitas veiklas, kurios stiprintų šeimos ryšius.
7. Rūpinkitės savo santykiais: Geresni tėvų santykiai (retesni konfliktai, konstruktyvūs jų sprendimo būdai, pagarba ir palankumas vienas kitam) sąlygoja palankesnius ir šiltesnius vaikų tarpusavio santykius.

tags: #gimimo #eiliskumo #klausimynas

• Kaip išrinkti knygas patiems mažiausiems
• Kaip stebėti trejų metų vaiko pažangą
• Edukacinis užsiėmimas apie mitybą
• Vaikų kalbos raida ir garsai
• kaip išsirinkti sauskelnes maudynėms