Lietuvos miškuose, ypač aplink didžiuosius miestus, galima aptikti keistų, laiko ir gamtos užmirštų teritorijų. Tai buvusios vaikų pionierių stovyklos, kurios dar ne taip seniai šurmuliavo nuo vaikų juoko, o šiandien primena „vaiduoklių miestus“. Viena tokių vietų - atokioje vietoje miške netoli Kauno įsikūrusi stovykla „Berželis“, kurios teritorija šiandien yra nuniokota, nesaugoma, o joje aptinkami tik tarybiniai plakatai ir išvogtos plytelės.
Vaikštant po tokias apleistas teritorijas apima keistas jausmas, tarsi laikas sustojo prieš kelis dešimtmečius. Kai kurių statinių langai išdaužyti, stogai įgriuvę, durys praviros. Nors kai kurie kambariai atrodo visai tvarkingai, daugumoje pastatų beveik nėra daiktų, o aplinką baigia sunaikinti gamta ir neprašyti svečiai, paliekantys šiukšles. Tokia situacija stebina: kodėl vaizdingose vietose, pavyzdžiui, ant Kauno marių kranto, žmonės neįsikuria iki šiol, o gražios poilsio vietos virsta griuvėsiais?

Išsiaiškinus, kodėl vaizdingose vietose stovi apleista valda, dažnai paaiškėja gana sudėtinga buvusios stovyklavietės istorija. Pavyzdžiui, Juliaus Janonio popieriaus fabriko įkurtos stovyklos „Kauno marios“ pastatus įsigijo verslininkas, tačiau žemę valdė valstybė. Verslininkai planavo plėtoti su rekreacija susijusį verslą, tačiau to padaryti iki šiol nepavyksta, nes dėl stovyklavietės žemės sklypo ilgai truko teisminiai ginčai su valstybe.
Situacija dažnai tampa aklaviete: privačiam savininkui priklauso tik statiniai, o žemė po jais - valstybinė. Saugomose teritorijose, tokiose kaip Kauno marių regioninis parkas, valstybinė žemė dažnai negali būti parduodama, todėl verslininkai, negalėdami suformuoti sklypo, neturi realių galimybių vykdyti rekreacinės veiklos. Dažnai tokie teisiniai bylinėjimai baigiasi tuo, kad žemė grąžinama valstybei, o stovyklavietės teritorija lieka nenaudojama ir apleista.
Pakaunėje yra ir daugiau buvusių vaikų stovyklaviečių, tačiau jų likimai labai skirtingi. Kai kurios jų, pavyzdžiui, buvusi stovykla „Merkurijus“ Kačerginėje, ilgą laiką stūksojo kaip vaiduokliai, o teritorijoje prieglobstį rasdavo benamiai. Tačiau pavasarį šių objektų teritorijose dažnai kyla bruzdesys: pjūklai pjauna krūmynus, griuvėsiai šalinami, o vietiniai gyventojai svarsto, ar čia vėl galės ilsėtis vaikai, ar iškils privatūs gyvenamieji namai.
| Stovyklavietė | Statusas | Būklė |
|---|---|---|
| „Berželis“ | Apleista | Nuniokota, nesaugoma |
| „Kauno marios“ | Teisminiai ginčai | Pastatai griūva, teritorija tuščia |
| „Merkurijus“ | Privatizuota | Vyksta aplinkos tvarkymo darbai |
| „Žvaigždutė“ | Privatizuota | Griaunami avariniai pastatai |
Visgi ne visos istorijos yra liūdnos. Pasitaiko atvejų, kai unikalūs objektai prikeliami naujam gyvenimui, pavyzdžiui, Kunigiškių vaikų poilsio stovykla, kuri buvo rekonstruojama siekiant išsaugoti ją vaikų poilsiui, o ne paversti privačiomis vilomis. Tai primena, jog viskas priklauso nuo savininkų požiūrio ir valstybės politikos. Tačiau skaudžiausia realybė išlieka tokia: dar 2004 m. duomenimis, per nepriklausomybės metus Lietuvoje iš 300 stovyklų liko tik 38, o naujų vaikų poilsio stovyklų praktiškai nebuvo pastatyta.
